Kaip Rusija bando pasinaudoti mūsų silpnybėmis | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kaip Rusija bando pasinaudoti mūsų silpnybėmis

  • Regionai: Rytų
    Data: 2016-03-31
    Autorius: Laurynas Kasčiūnas

    Lietuvos mokytojams kovojant dėl savo orumo aukštų Lietuvos politikų neatsakingos užuominos apie Rusijos šešėlius iškėlė dar daug neatsakytų klausimų.

    Bandydami suprasti Kremliaus geopolitinių šachmatų kombinacijas, dažniausiai kalbame apie Rusijos interesą įtvirtinti savo įtakos erdvę, silpninti NATO saugumo garantijas Baltijos šalyse ar įtraukti Lietuvą į savo energetinės priklausomybės tinklus. Tačiau beveik nesvarstome Rusijos interesų Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos klausimais.

    Kremliaus propagandoje šioms temoms skiriama daug dėmesio. Vladimiro Putino režimas per savo kontroliuojamas žiniasklaidos priemones nuolat akcentuoja, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra „nepavykusios“ valstybės. Šiuo teiginiu norima pasakyti, kad per dvidešimt penkerius atkurtos nepriklausomybės metus jos taip ir nesugebėjo sukurti gerovės savo žmonėms.

    Štai vienas tokių pavyzdžių. Praėjusiais metais V. Putinas du kartus – kartą viešėdamas JAV, kartą Kaliningrade – viešai pareiškė, esą Lietuvoje gyvena dukart mažiau gyventojų, nei iš tiesų. „Neseniai patikrinau statistiką, šiandien Lietuvoje – 1,4 mln. žmonių. Kur visi kiti? Daugiau nei pusė žmonių paliko šalį. Ar galite įsivaizduoti situaciją, kai daugiau nei pusė amerikiečių išvyksta iš JAV? Tai būtų katastrofa“, – kalbėjo V. Putinas JAV televizijai.

    Rusijos lyderio motyvas – aiškus: politikos technologai labai gerai žino, kad propaganda būna efektyvi tada, kai iš dalies sakoma tiesa, bet nepateikiama visa informacija, nutylimi nepalankūs faktai. Šiuo atveju buvo nusitaikyta į didžiausias Lietuvos silpnybes: emigraciją ir socialinę atskirtį. Ekonominės ir socialinės takoskyros Lietuvoje ir susvetimėjimas – Rusijos įrankiai kompromituoti mūsų valstybingumo idėją, piršti mums „nepavykusios“ valstybės mitą.

    Su tuo galime kovoti tik vienu būdu: lygiai taip kaip siekėme išsivaduoti iš Kremliaus energetinės priklausomybės žabangų, lygiai taip pat turime pasiryžti spręsti šias fundamentalias Lietuvos problemas. Dėl tokios Rusijos propagandos kalti ne protestuojantys mūsų mokytojai, gydytojai, bibliotekininkai ar darželių auklėtojai, kurie tiesiog siekia oraus atlyginimo, o tai, kad per 25 metus dar nesugebėjome sukurti tvarios gerovės valstybės.

    Liūdna statistika rodo, kad dėl emigracijos kasdien netenkame pilno lėktuvo žmonių. Vien per pastaruosius trejus metus emigraciją, kaip problemų sprendimo būdą, pasirinko daugiau nei 120 tūkst. Lietuvos gyventojų. Pagal socialinės atskirties rodiklius patenkame tarp lyderių Europos Sąjungoje. Penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių
    asmenų atlyginimų vidurkiai Lietuvoje skiriasi šešis kartus. Pasaulio banko tyrimo duomenimis, pagal pajamų nelygybę esame 4 šalis Europos Sąjungoje.

    Šiandien Lietuva sparčiai virsta vieno ar vos kelių didžiųjų miestų valstybe. Nors kadaise regionų išsivystymas buvo daugiau ar mažiau tolygus, šiandien Vilniui tenka jau 40 proc. viso Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Deja, bet sparčiai žengiame „dviejų Lietuvų“ keliu: pirmoji, didmiesčių Lietuva, auga ir plečiasi, o likusioji yra paliekama likimo valiai.

    Anot Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto ekspertės Gintarės Skaistės, kaimiškose vietovėse nedarbo lygis dukart aukštesnis nei miestuose, o vidutinis darbo užmokestis – 35 proc. žemesnis. Nenuostabu, kad didžioji emigruojančių gyventojų dalis yra iš šalies regionų. Potencialūs investuotojai ir darbdaviai tai vertina kaip kvalifikuotos darbo jėgos išvykimą. To pasekmė – žemas tiesioginių užsienio investicijų lygis regionuose bei maža konkurencija dėl darbuotojų, neskatinanti darbo užmokesčio augimo.

    Turime apsispręsti, kokios Lietuvos norime. Ar mums patinka panašėti
    į tą pačią Rusiją, kurioje tėra vienas ar du dominuojantys miestai, o visa kita – tik periferija? Tokiu atveju tiesiog pasakykime tiesiai šviesiai, kad Lietuvos regionų ir juose „skęstančiųjų“ bedarbių gelbėjimas ir toliau yra jų pačių reikalas.

    O gal vis dėl to kurkime valstybę su stipriais regioniniais centrais, kurie užtikrintų tolygų augimą bei didesnį socialinį teisingumą? Turime rasti sprendimus, kaip ekonomiškai plėtoti vidutinio dydžio Lietuvos miestus, kurie į viršų trauktų visus šalies regionus, o mokesčių sistema turi būti orientuota į visuomenės sanglaudą, atotrūkio tarp turtingiausių ir vargingiausių visuomenės sluoksnių mažinimą.

    Turime sukurti lietuvišką gerovės valstybės modelį, kuris prisidėtų prie organiškos visuomenės kūrybos ir taptų pavyzdžiu kitoms Rytų Europos tautoms. Tada ir Rusijos propagandistai taptų labiau panašūs į tuščiai tauškančius klounus.

  • ATGAL
    Ekskomunistinės partijos lietuvoje ir lenkijoje: panaši pradžia, skirtinga pabaiga?
    PIRMYN
    Laba diena, ministre. Yra toks reikalas...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.