Kalėdos – kaip kūdikio laukimas | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Kalėdos – kaip kūdikio laukimas

  • Data: 2018-12-17
    Autorius: Vytautas Raškauskas

    Kalėdų reikėtų laukti taip, kaip tėvai laukia netrukus pasaulį išvysiančio kūdikio. Šventos Kalėdos juk ir yra ilgai laukto Kūdikio gimimo šventė, nepaisant to, kad apie tai vis rečiau prisimenama./Pixabay.com nuotrauka

    Tikėtina, kad Kalėdos ir šiemet užklups netikėtai, tačiau reikia prisiminti paprastą tiesą: šventė vargu ar bus džiugi, jeigu nerasime laiko jai pasiruošti.

    Bet kurios šventės, o ypač Kalėdų, išskirtinumą ir džiaugsmą kuria būtent laukimas – tik ne bet koks, o aktyvus. Iš tikrųjų Kalėdų reikėtų laukti taip, kaip tėvai laukia netrukus pasaulį išvysiančio kūdikio. Šventos Kalėdos juk ir yra ilgai laukto Kūdikio gimimo šventė, nepaisant to, kad apie tai vis rečiau prisimenama. Kūdikio, kuris prieš du tūkstantmečius užgimęs, pasauliui viltį dovanoja ir šiandien.

    TIK KĄ REIŠKIA LAUKTI KŪDIKIO? KAIP JO LAUKTI?

    Pirmiausia, laukti – tai nekantrauti, stebint, kaip jis auga kartu su motinos pilvu, smalsauti, nenustygti vietoje vis galvojant, kaip pasaulis pasikeis jam užgimus. Kūdikio laukimas kartu yra ir rūpestis, noras, kad viskas būtų gerai, ir ramybė, kad bus gerai. Netgi dar daugiau, laukimas yra viltis, kad bus geriau, nei iki šiol buvo.

    Kūdikiai kartais atrodo kaip atsiųsti tiesiai iš dangaus tam, kad žemėje mums primintų apie dangų, kad paliktų čia savo dangišką pėdsaką – šeimoje, giminėje, draugų būryje, visuomenėje, pasaulyje. Tik ar ta šeima ir ta visuomenė pasiruošusi tokį pėdsaką priimti ir įvertinti?

    Laukimas visgi yra ir atvirumas. Pamaldūs žmonės Dievui mėgsta tarti: tebūnie Tavo valia. Tikinčiajam tai pati puikiausia maldos forma, nes Dievas žmogui nori tik gero, ir Jis vienintelis tikrai žino, kas konkrečiam žmogui yra gera. Atviros širdies žmogus dažniausiai moka laukti, pastebėti ir nustebti. O mokantis nustebti savo kasdienybėje ras pakankamai peno džiaugsmui, kad ir kokia pilka ji atrodytų.

    Psichologas Paulius Rakštikas viename interviu gražiai išdėstė tiesą apie kasdienybę: „Pastebėkite, kokie žmonės jus supa, ką valgote, kaip bendraujate – ir nebereikės skųstis, kad savaitgalis prabėgo veltui. Kasdieną vyksta daugybė dalykų. Kalėdos yra kasdien. Stebuklai vyksta kasdien. Taigi, atjautos, susikaupimo, artimųjų diena yra kasdien, tam nereikia laukti Kalėdų.“

    Kalėdomis gali tapti šiandiena. Ir Kalėdų laukimas gali džiaugsmu prilygti pačioms Kalėdoms. Tačiau tai niekaip kitaip nepadaroma, kaip tik kantriai ir atidžiai žvelgiant į savo gyvenimą ir kasdienybę ir skatinant save stebėtis tuo, ką jau šiandien turime.

    Kūdikio laukimas kaip niekas kitas moko ne tik planuoti ateitį, bet ir susitelkti į dabartį ir ja naudotis atsakingai. Dalis kūdikio augimo stebuklo priklauso nuo tų, kurie jį augina ir jo laukia: reikia jokiu būdu nevartoti svaigalų, gerti kūdikio formavimuisi būtinus vitaminus, judėti, bet ne per daug, o jeigu žiema – reikia vaikštant miške laikinais kūdikio namais tapusį mamos pilvą apkloti šiltu megztiniu ir plačia striuke. Lygiai taip reikia eiti pas gydytoją, skaitinėti, kas papuola po ranka apie vaiko auginimą, pamažu suruošti jam pirmuosius drabužėlius, lovytę. Visa tai yra pastangos, kurias reikia dėti vardan to laukiamo stebuklo, bet jos ir pačios savaime teikia džiaugsmą. Pasiruošimas yra be galo graži laukimo dalis.

    Kūdikio laukimas dar yra ir paslaptis. Sunku įsisąmoninti, kad tik labai mažą dalį šios paslapties mes galime išnarplioti ir kaip nors prie to augimo prisidėti savo pastangomis. Didžiąją laiko dalį tenka tiesiog būti su ta paslaptimi, paprasčiausiai mėgautis tuo, kad visai šalia vyksta kažkas neapsakomo ir nesuprantamo. Taip, kūdikiui reikia padėti augti, nors užaugtų pilve ir užgimtų jis ir be mūsų specialios pagalbos. Laukimas – tai kartu ir žinojimas, kad kūdikis jau čia, kad tuoj išvys šį pasaulį ir bus galima susipažinti. Tenka mokytis ramiai, užtikrintai, bet ir smalsiai bei aktyviai būti šiame laukime.

    Apskritai kūdikis yra gražiausia, kas pasauliui gali nutikti – tyras džiaugsmas ir šviesi viltis. Ir visgi kūdikis nėra kieno nors nuosavybė, jis į pasaulį ateina ne išpildyti kieno nors svajonių bei vilčių. Jis pats yra viena didelė viltis, ir kuo mažiau į jį sudėsime savo lūkesčių, kuo didesnius sparnus kūdikiui leisime užsiauginti, tuo didesnė jis bus viltis pasauliui pasikeisti į gera. Su Kalėdomis yra taip pat – joms reikia daug ruoštis, pirmiausiai ruošti joms save, o kai jau jų sulaukiame – su džiaugsmu jas pasitikti ir žiūrėti, kas gražaus nutiks su mumis ir pasauliu.

    KAS TRUKDO LAUKIMUI?

    Skubėjimas. Jaukių arbatos gėrimo ir pyrago ragavimo vakarų išmainymas į nebaigtus, nesuspėtus darbus, kuriuos žūtbūt norisi pabaigti iki švenčių, o jau pabaigus neva bus galima ramiai sėsti prie šventinio stalo. Tokio mąstymo pasekmė – daugybė liūdnų žmonių per šventes. Jie visą laiką kažkur lėkė ir kasdienybė jiems tapo našta – dėl darbų ir nuovargio dienos suvienodėjo, pasidarė mažiau mielos.

    Niekučiai. Tai ir dovanos, kurias nupirkti reikia žūtbūt, nepaisant nieko, ir smulkūs ruošos darbai, kurie okupuoja mūsų laukimą, pasirengimą šventėms ir pačių švenčių laiką ir kelia stresą visiems aplinkui.

    Visažinystė. Mūsų visuomenėje jos tiek daug, kad liežuvis neapsiverčia pasakyti, kiek tiksliai jos yra. Tai įsitikinimas, kad puikiai išmanai gyvenimą. Lietuvoje jis galioja viskam – nuo žinojimo, kaip reikėjo treniruoti krepšinio rinktinę, iki žinojimo, kaip būtent reikia švęsti šventes. Ir niekaip kitaip. Reikia televizoriaus, reikia alkoholio, silkės, o laukimas tokiu atveju – tai pasirūpinimas, kad visi pastarieji šventės atributai būtų savo vietose. Bet ar tikrai šventė yra tik valgiai ir gėrimai, ir bendras stalas? Argi visas gyvenimas nėra mokymasis, ir mes kasmet negalime išmokti ar sugalvoti šventėms ką nors naujo?

    Melas sau. Tai sąmoningos pastangos pabėgti nuo šventės prasmės paieškų. Sau yra sunkiausia pripažinti, kad šventės gali nieko nereikšti. Jeigu tai šventė, vadinasi, prasminga ją švęsti – dažnai čia dedame lygybės ženklą, nors taip nėra. Šventę reikia susikurti savo nuosekliomis pastangomis. Ne veltui tiek daug mūsų šventėse beprasmybės, monotonijos, melancholijos ir drybsojimo ant sofų – nes šventės mums tampa tik dar viena akimirka pailsėti po sunkių darbo dienų. Tai kaip savotiškas savaitgalis, tik gal kiek liūdnesnis, nes instinktyviai jaučiame, kad šventinė diena turėtų būti iškilmingesnė, pakilesnė, džiaugsmingesnė. O šventiniai valgiai ir šventinis laidų tinklelis visgi dažnai nepajėgia mums šventinės nuotaikos užtikrinti.

    TURIME PAKILTI NUO SOFŲ

    Laukdami kūdikio sugebame tai padaryti – ne tik pati gamta mus apdovanoja papildoma stiprybe, tarytum įkvepia jėgų, noro rūpintis ir veikti, bet ir mes patys tame matome prasmę, jei esame tam pašaukti. Kita vertus, lygiai taip esame pašaukti švęsti savo gyvenimus – kad kasdiena, kiek įmanoma, būtų šventiška, o šventės būtų išskirtinės.

    Tačiau šventes kuriame patys, todėl joms ruošiantis mums tenka uždavinys save, išsibarsčiusius nuo begalės darbų ir atsakomybių, surinkti atgal. Šventė mums gali tapti slenksčiu, nuo kurio atsispyrę palypėsime savo gyvenimo laiptų pakopa aukštyn ir imsimės naujos gyvenimo kokybės. Tik, kaip taikliai mums yra pasakęs popiežius Pranciškus: mums reikia ne sofos, o žygio batų. Kad nežiūrėtume į savo gyvenimą – lyg iš šalies – per televizorių ekranus ar pro butų langus, bet mokytumėmės būti savo kasdienybėje kitaip, naujai, kad tą kasdienybę išmoktume praturtinti ir joje būtų daugiau džiaugsmo. Kalėdų laukimo laikas tam kuo puikiausiai tinka.

  • ATGAL
    100 metų nemigos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.