Kaltas, kad senas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kaltas, kad senas

  • Data: 2012-07-26
    Autorius: Karolis Jachimavičius

    Danos Augulės piešinys

    „Seniai turi mirti“ – tokios frazės kartais išlekia ne tik iš paauglių lūpų, bet ir iš pilietiškais save laikančių veikėjų – pareigūnų, intelektualų, Seimo narių. Nebūtinai tokiais žodžiais, bet mintis būna būtent tokia. Suveskit į „gūglą“ „turi pasikeisti kartos“ ir pamatysit – štai istorikas Valdemaras Klumbys bet kokias komunizmo apraiškas karia ant senolių, štai Klaipėdos policininkas Ramūnas Šindeikis mano, kad tik jaunimas gali būti geras kelyje, štai Seimo narys Žilvinas Šilgalis internete, savo Feisbuko paskyroje, dėsto, kad iš pensininkų nieko nelauk, tik jaunesnės kartos gali kažką gero nuveikti.

    Tai pensininkai kalti dėl nevakarietiškumo, tai pensininkai kalti, kad naujovės sunkiai Lietuvoje gyja, kad gatvėse šiukšlinama, kad nedalyvaujama demokratijoje, kad nėra pinigų, kad ilgimasi Sovietų Sąjungos, kad prastas oras. Senjorai nieko nesugeba, jie nieko neišmoksta, jie beviltiški. Turi pasikeisti kartos. Vyresnieji turi mirti.

    Dažnas pensininkas tą kliuvinio vaidmenį, penktos šuns kojos, penkto rato vaidmenį prisiima. „Tai ką aš čia? Aš jau senas, man jau laikas mirti, tegu jaunimas gyvena ir džiaugias“, – taip taręs nueina pirktis įkapių ir kalbas su bendraamžiais dažnai pradeda nuo geriamų vaistų aptarimo ir puikavimosi negalavimais – kuriam blogiau ir kuris greičiau mirs. Valdžia taip pat nuo kartų konflikto neatsilieka – kartais žiniasklaidos eteriuose pasirodo teiginių, kad dirbantys Lietuvos žmonės išlaiko daugiau nei 700 tūkstančių pensininkų. Nors tie pensininkai dirbo ir mokėjo dalį atlyginimo į valstybės biudžetą, kad senatvėje galėtų tuos pinigus atgauti.

    Dauguma Lietuvos pensininkų, tiesa, beveik visą laiką dirbo ne Lietuvos Respublikoje, o į Sovietų Sąjungos biudžetą pinigus mokėjo. Kaip išmatuoti, kiek kiekvieno žmogaus sukurto turto liko Lietuvoje? Lietuvos Respublikos valdžia tęsia komunistų režimo įsipareigojimus ir vengia minėti, kad perėjimas iš komunizmo į laisvą rinką negali būti paprastas, nes bijo iš piktų minių išgirsti: „Tai kam mums tokios laisvės reikia?!“ Ir kiekvienais metais suka galvą, iš kur sukrapštyti pinigų, kad galėtų juos grąžinti tiems, iš kurių paėmė.

    Senatvės pensijos iš esmės atsirado 1889 metais, kai jas įvedė Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas. Nuo to laiko jos tapo tokia pat natūraliai suprantama valstybės gyvenimo dalimi kaip parlamentas. Pensininkas, šis padėties darbo rinkoje pavadinimas, Lietuvoje yra dažniau vartojamas vyresnio amžiaus žmonėms pavadinti negu koks „bočius“, „senjoras“ ar „senolis“. Nors mažų vaikų pašalpinukais niekas nevadina, o viduramžių „alginiais“ arba „paskoliniais“. Aišku, viską įmanoma matuoti pagal tai, ką dirbi, kiek uždirbi, gal ir vaikus pašalpinukais vadins.

    Gyvenimas pensijos metu dažnai neįsivaizduojamas. Jei įsivaizduojamas, tai kaip pasiruošimas atsisveikinimui ir atsisveikinimas. Senjorai prašo jaunesnių iš jų nieko nesitikėti, jaunesni juos kaltina dėl savo problemų, dėl komunistinio požiūrio ir rėkia, kad senoliams laikas kinkytis roges ir išvažiuot į mišką. Labai komunistinis, neapykanta grįstas tų jaunesnių požiūris – kažkas kitas turi mirti, kad mano problemos dingtų. Užuot ėmęs aiškinti demokratijos privalumus, įrodinėjęs, kodėl verta naudotis internetu, kiekvieną dieną siekęs, kad kelio taisyklių būtų laikomasi, užuot pradėjęs nuo savęs ir kovojęs už pasaulį, kokį nori matyti, tas jaunesnis karia šunis ant savo tėvų ir senelių.

    „Vaikai – mūsų ateitis“, – glostydamas galvą anūkui sako senelis, merkdamas akį, kad iš jo jau daugiau nieko nesitikėk. Tačiau senjorai yra mūsų praeitis ir mes visi gyvename dabartyje! Blogai gyventi be praeities! Kas neigia praeitį, kas stengiasi užmiršti, neįsisąmonina praeities, tas vengia savęs, tas ir dabartyje negali veikti, tas negali ateities planuoti! Ir senoliai yra mūsų ateitis, jie dar parašys knygų, išras vaistų, patobulins mašinų, pasodins medžių!

    Tas aklas svaičiojimas apie ateitį, jaunystės kultas, šlovinimas naujos dienos, naujos tvarkos, naujos kartos buvo plačiai naudojamas nacių ir komunistų režimuose, ir, deja, šiandienos Vakaruose, bet kokia kaina bėgančiuose nuo raukšlių veide…

    Gyventi su tėvais daugeliui yra gėda. Pagal stereotipinį planą žmogus turi išsikelti iš tėvų namų studijuoti, o jeigu studijuoja toje vietoje, kur gyvena tėvai, išsikelti gyventi vienas bent baigęs aukštąją mokyklą . Finansinė tėvų parama 25-erių jaunuoliui apskritai yra didelė gėda. Jis smerktų save, jį smerktų jo draugai ir gyvenimo būdo žurnalų antraštės. 30-metis turi gyventi atskirai nuo tėvų, turėti automobilį, namą ir vaiką. Suvokimas apie patirties perdavimą ir šeimos tradicijų tęstinumą dažniausiai Vakaruose (turiu omenyje ir Lietuvą) yra nepriimtinas. Gyvenimas vienoje vietoje visai šeimai ir savitarpio pagalba taip pat neįsivaizduojama, užtat pensijos laukimas ir mirtis vienumoje – puikiai.

    Būtent gyvenimą kartu ir skatinimą tokio gyvenimo siūlau kaip išeitį dėl nuolatinės pensijų problemos ir visuomenės senėjimo. Abejoju, ar tokį dalyką galima paskatinti, tačiau tikiu, kad taip gyvendamos šeimos būtų kur kas mažiau priklausomos nuo valstybės ir kur kas laimingesnės. Kodėl aš būtinai turiu nuo pat darbo pradžios duoti valstybei pinigų, kad gal po 50 metų juos pasiimčiau nuvertėjusius? Pasitaupyt ir pats galiu! Kaip norėsiu, taip savo pinigus išleisiu! Ir valdžiai nereikės galvot, iš kur gaut pinigų papildyti mano nuvertėjusią pensinę sąskaitą! Vienintelė mano problema yra ta, kad mano tėvai Alytuje, o aš jau dvylika metų praleidau Vilniuje. Bet aš ką nors sugalvosiu!

    Ir pensijos aš visai nelaukiu. Žmogus negali nejudėti, nesiekti į priekį, nekovoti prieš blogį, nedirbti, nekurti. Pažiūrėkit į įspūdingo amžiaus sulaukusius Vytautą Landsbergį ar Valdą Adamkų. Kai negalvoji, kaip pasaugoti sveikatą, kaip patausoti energiją, kai negaili savęs ir aukojiesi, ta energija tau grįžta. Štai skaičiau apie 63 metų verslininką biofarmacininką Vladą Algirdą Bumelį. „Kas yra pensija?“, – klausia jis. „Mano supratimu, žmogus visą gyvenimą turi judėti į priekį, ieškoti įdomios veiklos, padedančios tobulėti jo asmenybei. Ir taip nuo gimimo iki nebūties“, – sako. Geras pavyzdys visiems senoliams politikams, kurie man sakė, kad jiems reikia tokio jaunimo kaip aš, ir kai aš klausiau, kodėl jie patys nenori eiti į Seimą, sakė, kad jie seni.

    Tai kaip tai įgyvendinti? Apmokestinti jaunesnius mokesčiais tėvams, kad jaunesni išlaikytų tėvus? Tokia idėja atrodo visai logiška – tėvai yra įpareigoti vaikus užauginti, vaikai gali būti įpareigoti tėvais senatvėje pasirūpinti. Kita vertus, vyresni žmonės yra subrendę ir savarankiški. Kartais nebegali būti savarankiški ir juos reikia prižiūrėt, kadangi jie nepasikelia iš lovų, tačiau apie kokius santykius galima kalbėti, jeigu tie santykiai skatinami pašalpomis? Ar kas gali mylėti už pinigus?

    Pasaulis keičiasi, štai telefonai ir internetas greitesni, tačiau amžinąja vertybe vadinama meilė niekada nesikeičia. Akivaizdu, kad tavo tėvai geriausiai tave žino, ir kad tu iš jų daugiausiai išmokai, ir kad sekdamas jų gerais darbais, perimdamas gerą tradiciją tu gali pasiekti geriausio… Kuo labiau aukosimės vienas dėl kito ir pasikliausim vienas kitu, tuo mažiau reikės valstybės malonės. ■

  • ATGAL
    Etikos atžvilgiu yra svarbu, iš kur kamieninės ląstalės yra gautos
    PIRMYN
    Bendradarbiaukime su jaunimu
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.