Kankinių Bažnyčia šiandien | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kankinių Bažnyčia šiandien

  • Temos: Religija
    Data: 2011-09-27
    Autorius: Dr. Mantas ADOMĖNAS

    Dr. M. Adomėnas. (M.Žilionytės nuotr.)

    Gyvendami Lietuvoje, kaip esame įpratę manyti – katalikiškame krašte, neretai esame linkę ieškoti stiprybės statistikoje: 79 procentai tikinčiųjų – katalikai (tiesa, tai dešimtmečio senumo duomenys; kažin, kaip viskas atrodys, kai paaiškės šiųmečio surašymo rezultatai). Negana to, priklausome krikščionybei – gausiausiai pasaulio religijai (pasaulyje, autoritetingais vertinimais, yra 2,2 milijardo krikščionių), o Katalikų Bažnyčia, vienijanti daugiau negu 1,1 milijardo katalikų,  – didžiausia pasaulio organizuota religinė bendrija. Lietuvoje vyskupai tebedalyvauja ir sako invokacijas iškilmingose valstybinėse apeigose. Taigi galėtų pasirodyti, kad gyvename pasaulyje, kur krikščionys – katalikai – gali ramiai jaustis.

    Tačiau antrajame tarptautiniame katalikų politikų susitikime Popiežiaus vasaros rezidencijoje Castel Gandolfe buvo pateikta visai kitokia statistika. „Pasaulyje kas penkios minutės dėl savo tikėjimo žūva krikščionis“, – paskelbė sambūriui kalbėjęs prof. Massimo Introvigne, žymus religijos reikalų ekspertas, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovas kovai su krikščionių ir kitų religijų atstovų persekiojimu. Šis sensacingai nuskambėjęs vertinimas pagrįstas kruopščia faktų analize: JAV įsteigtas Pasaulinės krikščionybės tyrimų centras, visuotinai pripažįstamas pasaulyje, neseniai paskelbė savo narių Davido Barretto ir Toddo Johnsono prognozę, kad 2011 m., kaip ir 2010-aisiais, pasaulyje dėl savo tikėjimo žus apie 100 tūkstančių krikščionių. Šiemet Kembridžo universitete paskelbtoje knygoje „Paneigtos laisvės kaina“ sociologai Brianas Grimas ir Rogeris Finke pateikia kitą, dar niūresnį vertinimą: šiemet pasaulyje bus nužudyti tarp 130 ir 160 tūkstančių krikščionių. Taigi, net ir priimant konservatyvų tarpinį skaičių, per dieną žūva bent 287 krikščionys, arba 12 kiekvieną valandą.

    Popiežius Benediktas VI kalba tarptautiniame katalikų politikų susitikime Castel Gandolfe. (M.Adomėno nuotr.)

    Paminėti ir kiti nerimauti verčiantys duomenys: to paties Pasaulinės krikščionybės tyrimų centro skaičiavimais, per visą krikščionybės istoriją iki 2000 metų dėl savo tikėjimo žuvo apie 70 milijonų krikščionių, iš jų 45 milijonai – dvidešimtajame amžiuje. Prasidėjusio XXI amžiaus tendencijos neleidžia tikėtis, kad šis šimtmetis būtų daug pranašesnis ar pažangesnis už praėjusį: iš 34 valstybių, kur krikščionių padėtis pati blogiausia, 22-ose situacija per pastaruosius kelerius metus tik pablogėjo, kaip teigė Johnas Pontifexas, vadovaujantis Anglijos katalikiškai organizacijai „Pagalba Bažnyčiai nelaimėje“ (Aid to the Church in Need), padedančiai persekiojamai Bažnyčiai Trečiojo pasaulio šalyse.

    Krikščionių persekiojimas dabartiniame pasaulyje buvo viena iš aktualiausių temų, kurias nagrinėjo iš viso pasaulio susirinkę politikai katalikai. Tačiau net jeigu problemos mastas ir matyti, rasti būdus joms spręsti daug sunkiau. Viena iš priemonių, kurias gali taikyti krikščioniškųjų kraštų vyriausybės, – materialinę pagalbą, teikiamą Trečiojo pasaulio šalims, sieti su griežtais reikalavimais kovoti prieš krikščionių persekiojimą, taikyti kitas diplomatinio spaudimo priemones. Kita vertus, norint, kad krikščioniškųjų Vakarų politika įgytų aiškų pavidalą, labai svarbu aiškiai įvardyti tiek tai, kad krikščionys yra kryptingai persekiojami, tiek nepabijoti įvardyti šalis, kurios tuos persekiojimus vykdo.

    Šiame kontekste buvo prisimintas Šventojo Tėvo šiųmetis kreipimasis Pasaulinės taikos dienos proga. Jame Popiežius įvardija penkias grėsmes religijos laisvei: pirma, nederama religinės laisvės samprata, suplakanti religijos laisvę su reliatyvizmu ir uždaranti religiją privačių įsitikinimų sferoje, atimanti iš tikėjimo jo viešąjį, visuomeninį matmenį. Antroji grėsmė – krikščionių persekiojimas, kurį radikaliojo islamo išpažinėjai vykdo Artimųjų Rytų kraštuose, Pakistane, kitose musulmoniškose šalyse. Trečioji grėsmė – ta, kurią kelia vis dažniau prievarta prasiveržiantis induistų ir budistų fundamentalizmas Indijoje ir kitose šalyse, kur krikščionybė suvokiama kaip svetimos kultūros invazija ir grėsmė nacionalinės kultūros „grynumui“. Ketvirta, sistemingas krikščionių persekiojimas vis dar tęsiasi komunistinėse šalyse – Šiaurės Korėjoje ir Kinijoje. Galiausiai kaip penktąją grėsmę Šventasis Tėvas įvardijo Vakarų pasaulyje suvešėjusią „kristofobiją“. Čia, prisidengiant mažumų teises ginančiais ir neva diskriminaciją draudžiančiais įstatymais, krikščionių galimybė viešai išpažinti savo tikėjimą ir jo vertybes vis labiau ribojama – tiek, kad galima pagrįstai kalbėti apie sistemingą krikščionių diskriminaciją daugelyje Europos šalių, kaip pabrėžė susitikime kalbėjusi dr. Gudrun Kugler, Austrijoje veikiančios „Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis stebėsenos“ vadovė.

    Susitikti su popiežiumi katalikai politikai vyko iš viso pasaulio. (M.Adomėno nuotr.)

    Taigi žvilgsnis į dabarties pasaulį rodo, kad krikščionių persekiojimas – ne vien ankstyvųjų kankinių istorijos Romos imperijoje ar XX a. totalitarinių režimų patirtis. Priklausome Bažnyčiai, kuri ir dabar visų pirma yra Kankinių Bažnyčia. Tų kankinių kraujas, kuris liejasi ir dabar (kol skaitėte šią žinutę, pasaulyje dėl savo tikėjimo buvo nužudyti vienas ar du krikščionys), turi priminti tą auką, kuri buvo ir tebėra išliekantis Bažnyčios stiprybės šaltinis , taip pat įkvėpti savo darbais čia ir dabar kurti tokią valstybę ir visuomenę, kur krikščionys nebūtų nei persekiojami, nei šmeižiami ar diskriminuojami dėl tikėjimo.

  • ATGAL
    Seimo rudens sesiją pradėjus
    PIRMYN
    Kas padeda ir trukdo bendrauti ir bendradarbiauti (II dalis)
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.