Laisvalaikis

  • Kapitonas Mantas ir ekstremalus šiaurietiškas iššūkis

  • Data: 2016-09-09
    Autorius: Paulius Saudargas

    Viršukalnę nuo mūsų vis dar slėpė debesies pilkuma. Kartais pasijusdavome kopią vieni, vis aukštyn, balzganoje migloje, lyg užkeikti vaiduokliai. Žingsnis po žingsnio, atidžiai renkantis uolą ar akmenį kojai pastatyti. Tik žingsniai sunkūs, visai ne besvorių vaiduoklių, atvirkščiai – lyg ritmingas, dogmatiškas žemės traukos manifestas. Kartais migla suyra ir tu vėl džiaugsmingame festivalyje, žvaliai kopiančių dešimčių kitų komandų ir sportininkų draugėje. Visas kalnas tą vakarą tampa vientisa švente, ištempta paraleliai nužymėto akmenų tako. Sutikti jau besileidžiantieji ploja ir palaikančiai šaukia išvydę specialiais numeriais pažymėtą atletą. Iš jų sportininkus ir tegali išskirti iš minios palaikančių draugų, giminių ar tiesiog atsitiktinių turistų, nusprendusių tądien įveikti Gaustattopen viršukalnę. Tame juk didysis šių rungtynių žavesys, kad paskutinius 5 kilometrus finišuoti kartu su triatletais gali ir visi palaikantys. Šiandien čia jų šventė. 160-imties greičiausių Norseman ultratriatlono dalyvių, kuriems leidžiama finišuoti ekstremaliai – beveik dviejų kilometrų viršukalnėje. Tik jie gaus juodus šių varžybų marškinėlius, dėl jų ir vardo „Norseman“ jie čia šiandien susirinko iš viso Pasaulio. Jei 37,2 km paskutinės (bėgimo) rungties žymą (juoduosius vartus į kalną) pasieksi 161-irmas vartai neatsidarys ir teks tenkintis baltais marškinėliais, nubėgus tuos likusius 5 km asfaltu. Žinoma, dalis sportininkų apskritai nebaigia distancijos. Žinoma, dalis sportininkų apskritai nebaigia distancijos.

    „Kiek mums dar liko?“ – vis pasidomim besileidžiančių, labiau dėl pokalbio palaikymo nei informacijos, mat viršukalnė gi jau čia pat… tam debesy… „Koks 20 minučių“, – pakraipę galvas porina sutiktieji. Juokiamės. Turbūt čia tokios norvegiškos „20 minučių“, juk tos pačios „20 minučių“ buvo jau prieš gerą pusvalandį. Besileidžiančiam kalnas juk mažesnis nei į jį vis dar kopiančiam. Tos 20 minučių prailgsta visiems, o išsekusiems triatlonininkams jos tampa ištisa uolų Golgota. Žingsnis po žingsnio, akmuo po akmens…

    Norvegija garsėja Lietuvoje įvairiai. Vieniems tai unikalaus grožio fiordų šalis, skandinaviškas gamtos perlas, kitiems geresnio uždarbio „Eldoradas“. Ne tik žavi mus Norvegija savo gamta ir pasakomis apie Trolius, bet ir gąsdina aukštomis kainomis, bei griežtąja vaikų priežiūros „inkvizicija“ Barneverent. Mūsų kompaniją į Norvegiją šį kartą atpūtė kiti vėjai. Ekstremalaus sporto. Kaip tik beprasidedant Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, fiordų kraštas sutraukė kelis šimtus ekstremalios ištvermės sporto entuziastų į unikalų ultratriatloną Norseman (visas oficialus pavadinimas: „Isklar Norseman Ekstremalus Triatlonas“). Lietuvos kariuomenės kapitonui Mantui Jonikui nusišypsojo fortūna suteikdama galimybę išmėginti jėgas šiame turnyre. Ta fortūnos šypsena žinoma dviprasmiška, nes vieninteliam dalyviui iš Lietuvos Mantui teko alinantis ir pavojingas iššūkis. Norseman tai pilna pasaulyje populiaraus ultratriatlono „Ironman“ (3,8 km plaukte, 180 km dviračiu ir 42,1 km bėgte) versija, tik gerokai pasunkinta nelygaus skandinaviško reljefo ir klimatinių sąlygų. Jau keturiolika metų Norseman formuoja tarsi atskirą kategoriją tarptautinių triatlonų aibėje. Norseman tradiciją pradėjo norvegų triatletas Paal Hårek Stranheim,  amžių sandūroje suorganizavęs unikalų turnyrą. Savo viziją jis dėstė taip: „Aš noriu sukurti visiškai kitokias lenktynes, padaryti jas kelione per gražiausią Norvegijos gamtą, kur patiriami įspūdžiai būtų svarbesni už finišo laiką, kur atleto draugai ir šeimos nariai, sudarę pagalbos komandą galėtų kartu išgyventi visą ekstremalų nuotykį. Tegul varžybos baigiasi viršukalnėje, taip padarant jas sunkiausiu pilnos distancijos triatlonu visoje planetoje!“ Distancija prasideda atletams iššokant iš kelto keturis metrus žemyn į šaltą Hardanger fiordo vandenį, jūros lygyje. Dviračiu tenka įvažiuoti į Hardangervida plokštikalnį ir judėti raižyta vietove, o paskutinius maratono kilometrus atletui jau reikia ne tiek bėgti, kiek kopti į uolėtą Gaustattopen viršukalnę ir finišuoti 1850 m. virš jūros lygio už 220 km nuo pradinio taško. Norseman tai ilga dienos kelionė per vieną gražiausių Norvegijos kraštovaizdžių. Triatletams tenka įveikti net 5 000 metrų bendros įkalnės. Fiordo vanduo skaidrus ir tyras, bet paprastai labai šaltas, o oras visos distancijos metu permainingas ir neprognozuojamas.

    Iššūkio, kurį priėmė Mantas, sudėtingumas sunkiai suprantamas nesidomintiems šios rūšies sportu. Šiose varžybose ne dalyvaujama, jos išgyvenamos. Mantui jau ne kartą yra tekę dalyvauti triatlonuose Lietuvoje ir kaip mėgėjui, puikūs rezultatai, prilygstantys profesionalių sportininkų, liudijo, kad pamėginti galima. Bėda, kad ilgiausias triatlonas, kurį Mantas įveikė Lietuvoje, tebuvo tik pusės Norseman distancijos, nekalbant apie reljefą ir klimatines sąlygas. Kokiu tiksliai greičiu Mantas turi įveikti atitinkamas atkarpas, plaukte dviračiu ir bėgte, kad liktų jėgų apskritai  finišuoti – nežinojome. Taigi prognozuoti kuo šis ekstremalus eksperimentas baigsis buvo sunku. Palaikymo komandai, kurią sudarė Manto žmona Sandra, jo ginklo draugas Eligijus su žmona Rūta ir, žinoma, pagrindinis „support‘eris“ Nikolajus, teko sudėtinga užduotis suteikti visą pagalbą, kuri griežtai reglamentuota varžybų taisyklėse. Tačiau tam, kas laukė, – pasiruošti sunku.

    Plaukti Mantui sekėsi – iš vandens išlipo tarp geriausiųjų penkiasdešimt. Dviračiu važiavo taip pat negailėdamas savęs ir tai vos nepasibaigė liūdnai. Negana stačių įkalnių, sportininkus pasitiko ir stiprus vėjas bei lietus. Minti kiaurai peršlapus, o leidžiantis nuokalne slidžiu asfaltu, nepaslysti buvo itin sudėtinga. Sportininkai juokavo, kad jų dviračiai – ne valtys. Užmynęs į didžiausią kalną Mantas savo palaikymo komandai, vos apversdamas liežuvį, pasiskundė – „mane migdo“. Reikėjo kelių akimirkų kol komandos draugai suprato, kas atsitiko – Mantas mirtinai sušalęs. Reikėjo nedelsiant imtis visų priemonių atkurti kūno kraujotaką ir, kad galėtų toliau minti, dar šilčiau aprengti Mantą. Kai kurie sportininkai nutraukė varžybas būtent šiame taške, stipriai sušalę toliau tęsti nebepajėgė. Mantas su lietuvišku užsispyrimu mynė toliau. Lietus baigėsi, vargas ne. Pirmieji maratono keliasdešimt kilometrų bėgti sekėsi puikiai, bet juk tikrasis iššūkis dar tik laukė ten viršuje. Ten laukė sutraukti raumenys, alinanti serpantino įkalnė, išsunkti energijos rezervai ir tik tada tas baisusis kalnas. Kai plaukimo, mynimo ir bėgimo iškankinti atletai pribėga prie vartelių, nuo kurių keliukas toliau veda per uolas ir akmenis aukštyn į rūke paskendusią Gaustattopen viršukalnę, juos apžiūri medikai ir varžybų maršalai. Jie teiraujasi ne tik apie savijautą, bet ir ar viską, ko reikia paskutiniams 5 km sportininkas turi kuprinėje (šilti drabužiai, kepurė, žibintuvėlis), mat viršukalnėje šalta, o paskutiniams kopti ar leistis tenka jau sutemus. Mantas pro vartelius buvo įleistas. Įsileido jį ir atšiauri Gaustattopen viršukalnė. Užgrūdintas Lietuvos karininkas įveikė paskirtus kilometrus, ledinį fiordo vandenį ir stačias įkalnes, įveikė ir save, nes sunkiausia – nesustoti tada, kai sunkiausia.

  • ATGAL
    Korupcijos liūne skęstanti futbolo valdžia žada pokyčius
    PIRMYN
    Olga Mordovina: kelionė į tylą ir save
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.