Valstybės naujienos

  • Karalius mirė – tegyvuoja karalius!

  • Data: 2017-12-22
    Autorius: Jonas Kazimieras Švagžlys

    Kai šių metų balandį Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas buvo išrinktas naujuoju Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku, politinę šalies padangę užliejo tikra euforija. Pagyrų naujajam LSDP lyderiui negailėjo net aršiausi šios partijos kritikai – visi tikėjosi, kad partija galų gale atsikratys „ūsuotų bebrų“ įvaizdžio ir taps „tikra“ vakarietiška kairiąja partija. Deja, bet vis labiau akivaizdu, kad optimizmo būta per daug.

    Kairiosios partijos iki šiol nebuvo

    Nors LSDP visą laiką pozicionavosi kaip kairioji politinė jėga, be to, priklauso kairiąsias partijas vienijančiam Europos socialistų ir demokratų aljansui, šios partijos politika vargu ar gali būti apibūdinama kaip kairioji (bent jau iki šiol). Nors kairieji buvo valdžioje didžiąją dalį laikotarpio po Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau nei Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), nei LSDP taip ir nesiėmė realių priemonių Lietuvai ypač aktualiai ekonominės atskirties problemai spręsti.

    Jau ne kartą rašyta, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kurioje nėra įvesti progresiniai gyventojų pajamų mokesčiai (GPM). Šiuo aspektu Lietuva skiriasi ne tik nuo visų Vakarų Europos šalių, bet ir nuo tokių ekskomunistinių valstybių kaip Lenkija, Vengrija, Slovakija, Slovėnija. Lietuvoje visiems darbuotojams (išskyrus užsiimančius žemės ūkio veikla) taikomas 15 proc. GPM tarifas. Palyginimui: Slovėnijoje, turtingiausioje ekskomunistinėje Europos šalyje, uždirbantiems iki 8021 EUR per metus taikomas 16 proc. GPM. Vėliau jis nuosekliai didėja, o uždirbantys per 70907 EUR moka net 50 proc. GPM.

    Įdomu, jog Lenkijoje, kurioje galioja progresiniai mokesčiai, pastaruosius keliolika metų valdžioje yra išimtinai dešiniosios politinės jėgos. Pajamos, mažesnės nei 85528 Zl per metus, apmokestinamos 18 proc., o šią sumą viršijančiai pajamų daliai taikomas 32 proc. GPM tarifas. Taigi, matome, kad mokestiniais klausimais, turint omenyje realiai vykdomą, o ne tik deklaruojamą ekonominę politiką, Lietuvos kairieji atrodo dešinesni už dešiniąsias kitų šalių partijas.

    Vakarų Europos kairiosios partijos garsėja itin liberaliomis pažiūromis tokiais klausimais kaip abortai ar vienos lyties asmenų santuokos. Tuo tarpu LSDP iki G. Palucko išrinkimo šiais klausimais buvo gerokai konservatyvesnė, netgi buvo sulaukusi kritikos iš Vakarų Europos kairiųjų. Verta paminėti, kad Algirdo Butkevičiaus ir daugelio jo kolegų nuostatos šiais klausimais atitinka didžiosios visuomenės dalies pažiūras. Tarkime, didžioji dalis lietuvių neigiamai žiūri į vienos lyties asmenų santuokų bei partnerystės įteisinimą (2017 m. pradžioje atliktos „Vilmorus“ apklausos duomenimis, joms nepritaria atitinkamai 80 ir 74 proc. lietuvių), todėl, praeitoje kadencijoje turėdama didžiausią frakciją Seime, LSDP nesiėmė veiksmų LGBT teisių plėtros srityje, o pats A. Butkevičius ne kartą pasisakė prieš homoseksualų santuokos ar partnerystės legalizavimą. Kita vertus, pavyzdžiui, abortų klausimu Lietuvos visuomenė gana liberali. 2015 m. balandį „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos duomenimis, 60 proc. lietuvių nepritartų, kad būtų griežtinama abortų tvarka. Šiuo klausimu LSDP nuostatos vėl atitinka Lietuvoje vyraujančią nuomonę, nes, išskyrus atskirų politikų išimtis, ši partija pasisako prieš abortų tvarkos griežtinimą.

    Trumpai aptarę LSDP pozicijas tiek ekonominiais, tiek moraliniais klausimais, galime teigti, kad pagal Vakaruose įprastą supratimą ši partija vargiai gali būti laikoma kairiąja. Ekonominiais klausimais Lietuvos socialdemokratai yra gana liberalūs (jei žiūrėsime ne į partijos programines nuostatas, bet į jos vykdytą politiką), o moraliniais klausimais LSDP ideologiją netgi galima apibūdinti kaip politinį oportunizmą, t. y. pozicijų formavimą pagal visuomenėje vyraujančias nuotaikas.

    Iš pirmo žvilgsnio, kaltinti politikus oportunizmu nėra teisinga. Juk politikai ir turėtų atstovauti tiems, kurie juos išrinko. Tačiau kaip tada paaiškinti LSDP ekonominį liberalumą? Pavyzdžiui, darbo santykius liberalizuojančiam naujajam Darbo kodeksui, priimtam pernai vasarą, o šiemet faktiškai iš naujo patvirtinus jį balsavimu jau naujos kadencijos Seime, nepritaria dauguma Lietuvos gyventojų. Šiuo atveju galima daryti prielaidą, kad tokį socdemų elgesį lemia pačios partijos atstovų ir su ja susijusių asmenų interesai. Tačiau jų iškėlimas virš eilinių žmonių gerovės niekaip nesuderinamas su socialdemokratinėmis vertybėmis.

    Ką žada partijos atsinaujinimas?

    Kalbant apie Algirdo Brazausko bei A. Butkevičiaus laikų LSDP, galima teigti, kad šios partijos kairumas iš esmės apsiriboja daugumos jos narių komunistine praeitimi bei sąlygiškai švelnesne pozicija santykių su Rusija klausimu (jei lyginsime su Rusijos grėsmę visada akcentavusia TS-LKD). Kitaip sakant, lietuviškuosius socialdemokratus galime laikyti kairiaisiais tik pagal požiūrį į Rusiją bei sovietinę praeitį, tačiau su Vakarų socialdemokratams svarbiomis ekonominės lygybės bei socialinio liberalumo idėjomis LSDP turėjo mažai ką bendro. Nors asmeniškai daugeliu klausimų tikrai negalėčiau sutikti su Vokietijos, Švedijos ir kitų šalių socdemais (daugelis jų propaguojamų dalykų veikiau liudija ne visuomenės progresą, bet moralinių orientyrų išnykimą), tačiau, jei kalbame apie šalies partinės sistemos brandą, turime sutikti, kad šalyje dėl valdžios turi vykti konkurencija tarp partijų, susikūrusių ideologijų, o ne charizmatiškų lyderių pagrindu, ir tos ideologinės takoskyros negali apsiriboti vien tik Rusijos klausimu.

    Vis dėlto ne ideologinio grynumo klausimas buvo esminė džiaugsmo dėl G. Palucko pergalės priežastis. Tiek daugelis apžvalgininkų, tiek kitų partijų politikai tikėjosi, kad G. Paluckui tapus naujuoju LSDP pirmininku, socdemai galų gale atsikratys komunistinės praeities šleifo ir taps rimta, vakarietiška, socialdemokratines vertybes atstovaujančia partija.

    Atsinaujinimas įvyko, A. Butkevičius ir nemažai kitų partijos veteranų, nepritarusių partijos sprendimui trauktis iš valdančiosios koalicijos, paliko LSDP. Tik ar dėl to partija tapo brandesnė? Valstybiškesnė ir patriotiškesnė?

    Nesiimu prognozuoti, kokia būtų LSDP ekonominė politika, jei ši partija laimėtų 2020 m. Seimo rinkimus. Ateis laikas – pamatysime. Tačiau akivaizdu, jog visos kalbos, kad naujoji Lietuvos socialdemokratų karta kur kas geriau nei jų pirmtakai suvokia šalies geopolitiką ir neturi nieko bendro su ne vienam senosios kartos socdemui būdingu užslėptu, o kartais ir atviru prorusiškumu (prisiminkime kad ir skandalingus Broniaus Bradausko pasisakymus ir keliolikos metų senumo vizitus į Baltarusiją), tebuvo naivi iliuzija.

    Pavyzdžiui, LSDP prezidiumo narė ir Vilniaus skyriaus vicepirmininkė Vilma Vaitiekūnaitė jau spėjo išgarsėti, kai žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie tai, kad ši jaunosios kartos socialdemokratė socialiniuose tinkluose dalijasi sveikinimais tarnavusiems sovietų kariuomenėje ir parama Kremliui pasižymėjusių Rusijos atlikėjų dainomis. Nors pati politikė tai vadina humoru, tačiau vargu ar, pavyzdžiui, su Hitlerio gimtadieniu viešai pasveikinęs Vokietijos politikas ateityje galėtų bent pasvajoti apie karjerą kurioje nors šios šalies partijoje (įskaitant ir „Alternatyvą Vokietijai“, kurią „progresyvūs“ komentatoriai visiškai nepagrįstai lygina su naciais). Įdomu, jog šios politikės karjera partijoje pasistūmėjo į priekį būtent tada, kai naujuoju pirmininku tapo G. Paluckas. Tad kaip paaiškinti tokį paradoksą, kad, atrodytų, jauno ir vakarietiško politiko vadovaujamos partijos vadovybės nariai savo pasisakymais pranoksta netgi senąją LDDP gvardiją?

    Neseniai kilo didžiulis skandalas, kai buvusi viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė apkaltino vieną iš garsiausių Lietuvos partizanų Adolfą Ramanauską-Vanagą buvus KGB agentu ir galimai dalyvavus vykdant Holokaustą ir pridūrė, kad jį siaubingai sužalojo ne sadizmo apimti KGB pareigūnai, o jis pats. Tokia nepagarba šalies didvyriui pagrįstai pasipiktino Lietuvos visuomenė, o leidykla „Alma Littera“ išėmė iš prekybos anksčiau išleistas R. Vanagaitės knygas. Išties sunku suvokti, kiek reikia žemai kristi, kad remdamasis neaiškiais šaltiniais (galbūt pačių KGB budelių parodymais) galėtum menkinti siaubingas kančias išgyvenusį ir už Lietuvos laisvę gyvybę atidavusį partizaną. Tačiau G. Palucką, panašu, kur kas labiau įskaudino ne R. Vanagaitės spjūvis į vieną iškiliausių Lietuvos didvyrių, bet tai, jog visuomenė suskubo smerkti nusišnekėjusią istorijos savamokslę. Kaip „Žinių radijo“ laidoje sakė LSDP pirmininkas, R. Vanagaitė, kalbėdama apie A. Ramanauską-Vanagą, klydo, bet jos puolimas yra neadekvatus, ir visuomenei reikėtų „nusiraminti“. Nejaugi, anot G. Palucko, jautrus požiūris į savo šalies istoriją nusipelno smerkimo? Ir, galiausiai, jei jau laikomės požiūrio, kad nutraukti bendradarbiavimą su asmeniu už jo neadekvačius pasisakymus (kaip kad pasielgė „Alma Littera“) yra neteisinga, kodėl tada G. Paluckas ir jo kolegos nesuskubo ginti, pavyzdžiui, muzikos pasaulio įžymybės Marijaus Adomaičio (dar žinomo kaip „Ten Walls“), kai dėl pastarojo homofobiškų pasisakymų su juo nutraukė bendradarbiavimą festivaliai bei įrašų studijos. Neteisindamas atlikėjo elgesio (sutikime, lyginti homoseksualumą su pedofilija nėra nei adekvatu, nei padoru), visgi nemanau, kad už Lietuvos laisvę kovojusio ir dėl to KGB kankinto bei vėliau nužudyto partizano šmeižtas yra mažesnė nuodėmė.

    Beje, šioje vietoje galima sustoti ir aptarti dar vieną paradoksą. Daugelis LSDP jaunosios kartos politikų, tokių kaip partijos Žmogaus teisių ir lygių galimybių komiteto pirmininkas Artūras Rudomanskis, siekdami prastumti į politinę darbotvarkę jiems aktualius klausimus, tokius kaip vienos lyties asmenų santuokų įteisinimas, nuolat žaidžia Rusijos korta, aiškindami, jog tradicinį požiūrį į moralę ir šeimą ginantys politikai neva pasitarnauja Rusijos interesams. Nors dauguma smerkiamųjų neturi absoliučiai nieko bendro su Kremliaus režimu ir yra aršūs jo kritikai, jaunųjų socialdemokratų logika paprasta: jei kažkokiu klausimu tavo pozicija iš dalies (bet tik iš dalies, jei žiūrėsime į faktus) sutampa su odiozinių Rusijos politikų pozicijomis, vadinasi, tu tarnauji Kremliui (gal net pats to nežinodamas). O štai kai istorijoje nesusigaudanti viešųjų ryšių ekspertė ar „viską žinantis“ dizaineris žemina šalies didvyrius arba dergia savo šalį duodami interviu propagandiniams Kremliaus portalams, tai, girdi, tik nekaltos klaidos, ir šių žmonių nereikia smerkti. Tad kur logika? Ginti tradicinį požiūrį į šeimą, į gyvybę yra Kremliaus interesas, o kartoti Kremliaus propagandos klišes apie „pokario banditus“ ir manipuliuoti Holokausto tragedija – jau nebe?

    Ir tai dar ne viskas. Po ilgų krašto apsaugos menko finansavimo metų Lietuva pagaliau ėmėsi vykdyti įsipareigojimus NATO. Jau kitąmet Lietuva pasieks sutartyje numatytą įsipareigojimą skirti gynybai 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Visgi numatyti 2 proc. – tai tik minimumas, kurį savo šalies gynybai privalo skirti kiekviena NATO narė. O juk Lietuva yra viena labiausiai geopolitiškai pažeidžiamų Aljanso šalių, be to, ilgus metus neskyrė nė pusės nustatyto minimumo, tad kompensuoti šiuos praradimus (pavyzdžiui, investuojant į karinę techniką) reikalingos papildomos lėšos. Todėl dalis politikų siekia, kad ilgainiui gynybos finansavimas dar labiau didėtų. Tačiau G. Paluckas teigia, kad dar labiau didinti krašto apsaugos finansavimo nebereikėtų, nes esama ir kitų sričių, kurioms trūksta finansavimo. Išties, negalime neigti skurdo ir socialinės atskirties problemų, tačiau naivu manyti, jog Lietuva krašto apsaugai gali skirti minimumą – 2 proc. BVP, kiek saugiuose Europos užkampiuose esančios kitos NATO narės, kurių BVP, beje, mūsiškį lenkia. Nes, kaip sakoma, kas nenori maitinti savo kariuomenės, tam gali tekti maitinti svetimą.

    Prieš užbaigiant, norėtųsi dar trum­pai aptarti socialdemokratinių idėjų ak­tualumą nūdienos visuomenėje. Praeitame amžiuje socialdemokratinių partijų esminis uždavinys buvo ginti darbininkų sluoksnio interesus. Būtent darbininkai sudarė didžiąją dalį kairiųjų rinkėjų. Dėl besikeičiančios ekonominės sanklodos šiandien klasinis balsavimas nebėra toks svarbus. Tačiau tai nereiškia, jog kairiosios idėjos ekonomikoje praranda aktualumą.

    2013 m. atliktas tyrimas, kuriame teigiama, jog tikimybė, kad kai kurių profesijų, tokių kaip telemarketingo specialistai, duomenų suvedinėtojai bei siuvėjai, atliekamas darbas ateityje bus automatizuotas, siekia net 99 proc. Tai reiškia, kad dėl technologijų plėtros gali smarkiai išaugti nedarbas. Labiausiai išsivysčiusiose šalyse jau dabar svarstoma, kaip reikės spręsti šią problemą. Tarp galimų alternatyvų – darbo dienos trumpėjimas, bazinių pajamų įvedimas, žmones pakeisiančių robotų apmokestinimas ir t. t. Būtent ekonomiškai kairiosios politinės jėgos turėtų stengtis užtikrinti, kad technologinis progresas neprisidėtų prie dar didesnės ekonominės nelygybės, ir ieškoti galimų problemos sprendimo būdų. Deja, bet bent jau Lietuvoje šiuo klausimu ypač stinga rimtų diskusijų, o mūsų kairiesiems, panašu, tokie klausimai nėra labai svarbūs.

    Lietuva pirmauja ES pagal atotrūkį tarp turtingiausių ir vargingiausių šalies gyventojų. Viena iš tai lemiančių priežasčių – šiuo metu galiojanti GPM sistema, kurioje ne tik nėra įtvirtinamas pakankamas mokesčių progresyvumas, bet ir esama keistų spragų, tokių kaip lengvatos užsiimantiems žemės ūkiu, nors kai kurie ūkininkai gali pasigirti milijoninėmis pajamomis.

    Deja, bet aiškių minėtų problemų sprendimo būdų atsinaujinusi LSDP kol kas nepateikia. Ir, kas dar liūdniau, jog vis labiau aiškėja, kad daugelis naujosios kartos socialdemokratų savo požiūriu į valstybingumą, istorinę atmintį ir Rusijos grėsmę ne tik kad nėra brandesni už savo pirmtakus, bet kartais juos pranoksta valstybinio mąstymo nebuvimu. Deja, bet kalbant apie šiandieninę LSDP, galima drąsiai sakyti: „Karalius mirė, tegyvuoja karalius!“ O tiksliau: „Ūsuoti bebrai išėjo, tegyvuoja ūsuoti bebrai!“ ■

  • ATGAL
    Šansą turime. Jei jį praleisime – patys kalti
    PIRMYN
    2018 Metų biudžetas – valdančiųjų ketinimų projekcija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.