Karo pradžios 70-metis: priešintasi abiem okupantams | Apžvalga

Įžvalgos

  • Karo pradžios 70-metis: priešintasi abiem okupantams

  • Data: 2011-07-14
    Autorius: Česlovas IŠKAUSKAS

    Birželio 22- osios sukilimo paminėjimo eisena Vilniuje (šių metų birželio 21 d.) (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Šį straipsnį rašau ankstų birželio 22-osios rytą, kai prieš 70 metų per Lietuvą ėmė slinkti aitrūs karo debesys. Tada buvo sekmadienis, dabar – savaitės vidurys. Kaip ir tuomet, šįryt šviečia saulė, bet iš Vakarų ima slinkti niūrūs debesys… Bet šį kartą – ne apie simbolius. Apie dvigubą okupaciją ir pasipriešinimą jai.

     

    Vienas okupantas keičia kitą

    Istorikai, politikai, apžvalgininkai nesiliauja ginčijęsi: kas geriau – nacistinė ar sovietinė okupacija, po kieno padu būtume geriau gyvenę, ar Lietuvai buvo lemta didžiųjų galiūnių interesų sandūroje išlikti neutraliai ir nepriklausomai, pagaliau – ar pasipriešinimas okupantams buvo efektyvus ir ne beprasmis…

    Viena aišku: Lietuva buvo nepaprastai susilpninta, suskaldyta, jos valdžia blaškėsi, nežinodama, prie ko pritapti, kieno grasinimų klausytis. Vilniaus krašto atplėšimas, konfliktas su Lenkija, vokiškų nuotaikų stiprėjimas Klaipėdos krašte, sovietinės diplomatijos grubus spaudimas – visa tai sudarė palankias sąlygas paversti mūsų šalį geopolitiniu žaisliuku. Dabar galima tik pasvarstyti, kad vokiečių kariuomenės žygis per Lietuvą į Rytus nebūtų buvęs toks nuožmus, jeigu jau metus nebūtume buvę inkorporuoti į SSRS sudėtį ir mūsų teritorija nebūtų tapusi sovietine karine baze.

    Istoriniai faktai sausi: 1940 m. birželio 15 d., sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama daugiau kaip 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Rugpjūčio pradžioje ji buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą. Spalio 10-ąją Maskva geranoriškai Lietuvai grąžina Vilniaus kraštą, atėmusi jį iš kito, jau beveik dvejus metus Vokietijos užkariauto okupanto – Lenkijos. Tuojau pat Lietuvoje dislokuojama 20 tūkst. raudonarmiečių. Mūsų šalis tampa sovietinio pasipriešinimo nacistinei armijai forpostu – gyvu naujo okupanto taikiniu.

    A.Hitleris neužtruko: 1941 m. birželio 22-25 d. vokiečių kariuomenė užėmė visą Lietuvą. Lietuva tapo Ostlando dalimi – Lietuvos generaline sritimi. Tuo pat metu įvyko Lietuvių aktyvistų fronto organizuotas sukilimas prieš okupacinę SSRS valdžią, paskelbta Laikinoji vyriausybė, kuri vis dėlto nebuvo pripažinta nacių. Naujieji okupantai nesiterliojo: jų organizuoto Holokausto metu nužudyta apie 95 proc. Lietuvos žydų (195 000), taip pat 50 000 kitų tautybių žmonių, dar 30 000 išvežta į koncentracijos stovyklas.

     

    Taurūs sukilimo tikslai

    1940-ųjų spalio 9 d., nepraėjus nė keturiems mėnesiams nuo pirmosios okupacijos pradžios (sovietinė kariuomenė Lietuvą okupavo 1940 m. birželio 15-ąją), Kaune įvyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta įkurti rezistencinę organizaciją, vėliau pavadintą Lietuvių aktyvistų frontu (LAF; dar ši santrumpa buvo rašoma LAF-30, tarsi nurodant, kad dauguma jo narių buvo jaunimas iki 30-ties).

    Taip ji pasivadino tik gruodžio 15-ąją – po to, kai 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva buvo įkurta lietuvių politinių pabėgėlių organizacija, kurios steigiamąjį protokolą pasirašė 28 asmenys. LAF branduolį užsienyje sudarė įvairių pažiūrų žmonės, bet daugiausiai buvo tautininkų ir vadinamųjų „voldemarininkų“. Gal tai ir lėmė aktyvų patriotinį šio judėjimo pobūdį. Be to, rugpjūčio 10 d. JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, o kiek vėliau Romoje vykusioje konferencijoje – Lietuvos tautinis komitetas.

    LAF tikslas buvo priešintis sovietinei okupacijai, jos kolaborantams ir, pasinaudojus artėjančiu Vokietijos karu su SSRS, atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Fronto nariai manė, kad vokiečiai įžengs ne į sovietų inkorporuotą teritoriją, bet į nepriklausomą valstybę. Šis frontas buvo ne tik propagandinė, diplomatinė, ideologinė, organizacinė struktūra, bet ir veiklus kovinis vienetas. Įstaigose, įmonėse, mokyklose, kariuomenėje steigėsi koviniai būriai, kuriems dažniausiai vadovavo karininkai, ir jie skubiai ginklavosi. Apskrityse suaktyvėjo pogrindžio grupės, pasivadinusios įvairiai – Lietuvos apsaugos gvardija, Geležinio Vilko partizanai ir t.t. Buvo sukurti du LAF štabai – Vilniuje ir Kaune. Tai buvo padaryta todėl, kad, vieną sovietams likvidavus, liktų veikti kitas. Taip ir atsitiko: Vilniaus štabas buvo išdraskytas 1941-ųjų birželio 8 d., o jo vadai suimti ir sušaudyti.

    Pagrindinis LAF būdas atgaivinti Lietuvos nepriklausomybę – surengti sukilimą ir paskelbti Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. Nors pagrindinis jos tekstas sumaištyje dingo (kaip ir 1918 m. Nepriklausomybės Aktas), tačiau ir sukilimas prasidėjo laiku (1941m. birželio 22 d. 10 val. ryto, kai jau 6 valandas nuo pasienio griaudėjo karo pabūklai), ir atsišaukimas įvairiomis kalbomis gana greitai buvo paskelbtas per Kauno radiją – radiofoną (1941m. birželio 23 d. 9.28 val. LAF vardu jį perskaitė L. Prapuolenis). Kartu buvo paskelbta apie Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) sudarymą, nors dėl jos štabai apsisprendė dar balandžio 22-ąją.

     

    LAF‘ui – tik nacių pagalbininko vaidmuo

    Reikėtų atkreipti dėmesį į du LAF susikūrimo ir veiklos momentus. Be abejo, Berlyne užgimęs frontas negalėjo būti nepriklausomas nuo nacistinės valdžios ir nacių ideologijos. Nacių žvalgyba sekė kiekvieną politinių emigrantų žingsnį ir puikiai žinojo apie LAF kūrimo planus. Štai kodėl Berlynas toleravo ir nekliudė K. Škirpos rengiamiems susitikimams ir kontaktams su aktyvistais Lietuvoje. Galų gale naciai ketino „lafininkų“ rankomis suduoti smūgį sovietiniams okupantams ir taip susilpninti jų jėgas, prieš užimdami Kauną ir Vilnių. Kad LAF turėjo atiduoti duoklę nacistinei ideologijai, liudija faktas, jog fronto veikloje buvo žymus antisemitinis dėmuo.

    Vokiečių tolerancija baigėsi, kai LAF aktyvistai, padėję išvyti Raudonąją armiją (jie net kontroliavo Kauną) ir sudoroti jos pagalbininkus, ėmė skelbti Lietuvos nepriklausomybės atsišaukimus. Gi LLV jau liepos 17-ąją suspėjo priimti žemės denacionalizavimo įstatymą: jos savininkams turėjo būti grąžinta 60 ha žemės, o bežemiai ir mažažemiai ja turėjo būti aprūpinti iš Valstybės fondo. Tokios reformos vokiečių okupacinei valdžiai buvo neparankios, juo labiau kad dalis jaunimo iš šios organizacijos ėmė priešintis ir naujiesiems okupantams.

    Aišku, nepriklausomos valstybės atkūrimas neįėjo į nacių planus. LLV išsilaikė vos 6 savaites, ir rugpjūčio 5-ąją įvyko paskutinis jos posėdis. Po savaitės, rugpjūčio 13 d., vyriausybė buvo paleista, o dar po mėnesio, rugsėjo 15-ąją, LAF vadovybė pasirašė memorandumą, kuriuo paskelbė nutraukianti fronto veiklą ir anuliuojanti nepriklausomybės paskelbimą. Dar po savaitės buvo likviduotas ir LAF, o jo vadovai išsiųsti į konclagerius. Aktyvistai išsibarstė, susibūrė į įvairias organizacijas, pavyzdžiui, ateitininkai pasirinko „Lietuvių frontą“, karininkai įstojo į slaptą karinę „Lietuvos laisvės armiją“ ir pan.

    ***

    Nepaisant tos sunkios ideologinės naštos, kovinis, veržlus, nors ir nė metų neegzistavęs judėjimas pasauliui parodė, kad lietuviai niekada nebuvo prisitaikėlių ir kolaborantų tauta, kaip kai kas ją linkęs vadinti, kad ji vertina ir bet kokia kaina siekia atgaivinti Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą, ryžtingai stoja į dvikovą su vienu ar kitu okupantu.

    Naujųjų Rasų kapinėse iškilmingai paminėti žuvusieji už Lietuvos laisvę. Atminimo ženklų - kenotafų - pašventinimo iškilmėje dalyvavo kun. A. Svarinskas, Seimo nariai P. Luomanas ir A. Dumčius (Martynos Žilionytės nuotr.)

  • ATGAL
    Tarpukario pamokos
    PIRMYN
    B. Obamos meškerė: be Afganistano, bet su Libija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.