Įžvalgos

  • Karšta žiema arba kaip "veltėdžiai" pabudino Baltarusiją

  • Temos: Kaimynai
    Data: 2017-04-07
    Autorius: Maksimas Hacakas

    Geresniuoju laikotarpiu primaitintos pigia rusiška nafta ir galimybe ją perdirbti ir parduoti eksportui, Baltarusijos valdžios institucijos mėgo kalbėti apie „ekonominį Baltarusijos stebuklą“. Už Baltarusijos ribų apie jį mažai kas girdėjo, bet, nepaisant to, valdžios institucijos sugebėjo kažkaip užtikrinti piliečių materialinę gerovę. Mainais už tai piliečiai turėjo nedalyvauti politiniame gyvenime. Bet staigus naftos kainų kritimas po to, kai Rusija okupavo Krymą ir pradėjo karą Ukrainos rytuose, skaudžiai kirto ir Baltarusijos ekonomikai, tad „ekonominis Baltarusijos stebuklas“ sprogo kaip muilo burbulas.

    Oficialusis Minskas pasirodė nesantis pajėgus su šalies gyventojais palaikyti socialinį kontraktą pagal schemą – lojalumas mainais už turtus. Dar daugiau – tam, kad užkaišytų biudžeto skyles, valdžia, pažeisdama Konstituciją, žmogaus teises ir tarptautines normas, pabandė įlįsti į savo piliečių kišenes. Visa tai sukėlė masinį nepasitenkinimą paprastų baltarusių, kurių dauguma dar vakar buvo ištikimais Aliaksandro Lukašenkos rinkėjais, o šiandien išėjo į daugiatūkstantinį protesto mitingą su šūkiu „Lukašenka, lauk“.

    „Niekas nežino, iš kokios snaigės gimsta sniego lavina“, – yra sakęs buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas. Greičiausiai viena iš tokių snaigių, iš kurios gimė jeigu ne sniego lavina,  tai labai pavojinga Baltarusijos valdžiai sniego gniūžtė, buvo nepakeičiamojo nuo 1994 metų prezidento Aliaksandro Lukašenkos dekretas nr. 3, liaudyje labiau žinomas kaip „veltėdžių įstatymas“.

    Pirmą kartą apie būtinybę pažaboti dykaduonius, kurie neva nedirba ir nemoka mokesčių, bet naudojasi „Baltarusijos ekonominio stebuklo“ pasiekimais – nemokama (sąlyginai) medicina, švietimu ir subsidijuotu transportu – dar 2012 m. kovą  prakalbo valdžiai ištikimas (o kitokių nuo 2008 iki 2016 m. Baltarusijoje ir nebuvo…) parlamento narys Viktoras Guminskis. Jo nuomone, tokio įstatymo priėmimas prisidėtų prie visuomenės saugumo ir disciplinos.

    Iš visko sprendžiant, tai buvo tikslingas bandymas patikrinti, kaip į šią idėją reaguos visuomenė. Bet visuomenė šios idėjos rimtai nepriėmė, nepatikėjusi, kad XXI amžiuj kas nors iš tikrųjų gali pabandyti atgaivinti vieną iš absurdiškų praktikų, kuri sėkmingai gyvavo Sovietų Sąjungoje. Visgi greitai niekam nežinomo parlamento nario siūlymas su ta pačia argumentacija pradėjo skambėti ir iš aukštas pareigas užimančių žmonių lūpų. Vienas po kito šią idėją pradėjo palaikyti Minsko vadovai: ministras pirmininkas, generalinis prokuroras, finansų ir vidaus reikalų ministrai.

    Skaičiuodama veltėdžius, Baltarusijos statistika išdarinėjo matematinius cirkus. Niekur nedirbančių veltėdžių valdžia priskaičiavo 450–500 tūkstančių, kai oficialus bedarbių skaičius svyravo nuo 20 iki 30 tūkstančių. Taigi skaičiai skyrėsi 15–25 kartus! Ir štai 2014 metų lapkričio mėnesį apie tai prakalbo pats Aliaksandras Lukašenka. Per vieną savo kelionių po regionus iš valstybinių institucijų jis pareikalavo imtis ryžtingų veiksmų, kad priverstų (!) veltėdžius dirbti. Jo žodžiais tariant, tokie žmonės „naudojasi švietimu, sveikatos apsaugos sistema, kas praktiškai yra nemokama arba prieinama už juokingą kainą“, o vėliau, sulaukę 60 metų, iš valstybės reikalauja dar ir pensijos, kuri yra mokama dirbančiųjų sąskaita. Taip buvo duotas oficialus startas antiveltėdiškai kampanijai šalyje. Kampanijos iniciatorių nejaudino 41-mas Baltarusijos Konstitucijos straipsnis, kuris skelbia, kad „priverstinis darbas yra draudžiamas, išskyrus darbą arba tarnybą, paskirtą teismo sprendimu arba pagal nepaprastosios padėties įstatymą“. Jiems taip pat nerūpėjo ir atitinkamos Baltarusijos Darbo kodekso nuostatos ar tarptautinės sutartys (Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir kt.). Kampanijos organizatoriai nekreipė dėmesio ir į tai, kad bet kuris pilietis, gyvenantis Baltarusijos teritorijoje, vartoja valstybėje sukurtas prekes ir paslaugas, į kurių kainą jau yra įskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis. Importinėms prekėms taikomi muito mokesčiai. Kuras, alkoholis ir tabakas yra akcizinės prekės, kurių paradavimai papildo biudžetą. Ekspertų teigimu, vidutiniškai 40 proc. produkto kainos sudarydavo biudžeto mokesčiai. Iš viso baltarusiai moka valstybei daugiau kaip 54,8 % mokesčių.

    Nepaisant to, Aliaksandaras Lukašenka 2015 metų balandžio 2 d. pasirašė dekretą nr. 3 „Dėl socialinės priklausomybės prevencijos“, kuris, pasak prezidentūros spaudos atstovų, „turėtų paskatinti darbingus piliečius imtis darbinės veiklos“ ir išpildyti jų „konstitucinę pareigą“ prisidėti prie valstybės išlaikymo. Dekretas įsigaliojo atgaline data ir jo veikimas apėmė laikotarpį nuo 2015 metų sausio 1 d.

    Vadovaujantis dekretu, tiek Baltarusijos piliečiai, tiek Baltarusijoje nuolat gyvenantys asmenys be pilietybės, jei oficialiai dirbę mažiau nei 183 kalendorines dienas per metus, privalo sumokėti mokestį, lygų 20-čiai bazinių socialinių išmokų (apie 180 eurų). Asmenys, išdirbę daugiau nei 183 kalendorines dienas, nuo „veltėdžių mokesčio“ yra atleidžiami. Nuo „veltėdžių mokesčio“ atleistos šeimos, auginančios vaikus iki 7-erių metų, neįgalius vaikus iki 18-os metų, 3 ir daugiau vaikų iki 18 metų. Nuo mokesčio taip pat atleisti nedarbingi asmenys, nepilnamečiai, pensininkai ir neįgalieji. Įgyvendinant dekretą buvo numatyta ir paskatų „veltėdžiams“ mokėti mokesčius sistema. Už mokesčio nemokėjimą grėsė baudos, išvykimo iš šalies apribojimai ir areštas administracine tvarka.

    Dekreto pasirašymas sukėlė pasipiktinimo bangą Baltarusijos visuomenėje, tačiau dėl to, kad mokestį reikėjo mokėti tik 2016 metų pabaigoje, ryškesnių protestų iš pradžių neužfiksuota. Prieš bedarbių persekiojimą bandė protestuoti opozicija. Slonime Baltarusijos krikščioniškosios demokratijos partijos organizacinio komiteto aktyvistai dar 2015 metų balandį pradėjo kampaniją prieš dekretą ir už naujų darbo vietų sukūrimą. Po savo pasiūlymais partija surinko 200 mažo miestelio gyventojų parašų, tačiau valdžia, užuot atšaukusi dekretą, ėmė bauginti pasirašiusiuosius.

    Dekreto nr. 3 klausimas kilo ir parlamento rinkimų kontekste, tačiau tolima jo taikymo perspektyva, neaiškūs mokesčio surinkimo mechanizmai ir visuomenės baimė pakartoti Ukrainos įvykius sulaikė baltarusius nuo protestų.

    Dėl atšalusių Maskvos ir Minsko santykių 2016 metais padėtis ėmė sparčiai keistis. Karo Ukrainoje, Krymo aneksijos, sumažėjusių naftos kainų ir Vakarų sankcijų sukelta ekonominė Rusijos krizė lėmė dotacijų Baltarusijos režimui palaikyti sumažėjimą. Maskvos pamėgta taktika „nafta mainais už bučinį“ (pažadus palaikyti tarptautinėje arenoje, karinio bendradarbiavimo ir integracijos gilinimo) nustojo veikti. Nepavyko realizuoti ir Baltarusijos režimo planus dėl vieningos naftos ir išteklių rinkos Eurazijos ekonominėje sąjungoje, nes Kremlius, nenorėdamas prarasti pelno iš išteklių pardavimo, atideda šiuos planus kuo toliau į ateitį.

    Maskvoje vis dažniau pasigirsdavo kalbų, kad Minskas nepalaikė nei Rusijos veiksmų Gruzijoje 2008 metais, nei Ukrainoje 2014-taisiais. Atsirado kaltinimų ir dėl atsisakymo savo teritorijoje dislokuoti rusiškas aviacijos pajėgas, ir dėl santykių su Vakarais atšilimo, ir dėl vis dažnesnio baltarusių kalbos vartojimo visiškai rusifikuotoje valstybėje.

    Visa tai pavirto į Rusijos-Baltarusijos santykių krizę, kurį tęsiasi jau metus. Viskas prasidėjo nuo to, kai 2016 metų balandžio 1-ąją Baltarusijos premjeras Andrejus Kobjavas pranešė nesutinkantis naftos ir dujų kainų pririšti prie dolerio, o atsiskaitymų už baltarusišką produkciją – prie Rusijos rublio. Taip pat jis pareiškė, kad rusiškų dujų kainos Baltarusijai privalo mažėti. Premjeras siūlė 80 dolerių už 1 tūkst. kubinių metrų dujų, kai tuo metu dujos Baltarusijai kainavo 132 dolerius.

    Į tokius premjero pareiškimus „Gazpromas“ atkirto tuo, kad kontrakte yra aiškiai nustatyta formulė, pagal kurią skaičiuojama kaina ir dėl to mažinti dujų kainos nėra pagrindo. Tuo tarpu Minske buvo nutarta, kad nuo 2016 metų sausio 1-osios (ir vėl atgaline data)  galima mokėti mažesnę dujų kainą.  Valdininkai ne tik nusprendė mokėti mažesnę kainą, bet ir pradėjo taip daryti. „Gazpromas“, savaime suprantama, pradėjo skaičiuoti skolas – Rusijos duomenimis, skola šiuo metu viršija 600 milijonų dolerių. Be to, nuo 2017 metų sausio 1 dienos dujų kaina Baltarusijai buvo padidinta iki 141,1 dolerio už tūkstantį kubinių metrų.

    Dėl to, kad Minskas nemokėjo už dujas pilnos kainos, Maskva nusprendė nuo 2016 metų trečio ketvirčio mažinti naftos tiekimą į Baltarusiją. Tai sudavė didelį smūgį Baltarusijos ekonomikai, kuri labai priklauso nuo produkcijos, gaminamos Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklose iš rusiškos naftos, eksporto. Vien šis sprendimas lėmė, kad 2016 metais Baltarusijoje buvo perdirbta 19 proc. mažiau naftos nei 2015 metais. Naftos trūkumas lėmė ir Baltarusijos BVP sumažėjimą 2,6 proc., vietoje planuoto 0,3 proc. augimo. Panaši tendencija prognozuojama ir 2017 metams.

    Prie problemų dėl naftos prisidėjo ir Rusijos ūkio priežiūros institucijų pradėti į Rusiją importuojamos baltarusiško maisto produkcijos brokavimai, priekaištaujant dėl nepakankamos kokybės arba kaltinant Minską ukrainietiškos ir ES produkcijos, prieš kurią Rusija įvedė sankcijas, reeksportu. Įtampą padidino ir trijų vietinių rusų propagandinio portalo „Regnum“ žurnalistų bei stačiatikių šventiko – Rusijos neonacių grupuotės „Rusiškas nacionalinis susivienijimas“ nario – suėmimas. Šie vadino Baltarusiją „neprivalstybe“, abejojo šalies suveriniteto būtinybe, baltarusių kalbos verte.

    Baltarusijos mėginimai išspręsti situaciją vadovaujantis senomis schemomis baigėsi nesėkmingai. Šiame kontekste A. Lukašenka 2016 metų gruodžio mėn. atsisakė pasirašyti Eurazijos sąjungos Muitinės kodeksą ir dalyvauti tradiciniuose Rusijos-Baltarusijos tarybos posėdžiuose. Dar daugiau – A. Lukašenka pareiškė, kad integracija su Rusija sukėlė Baltarusijai daugiau rūpesčių nei suteikė naudos, ir pagrasino nutraukti Minsko dalyvavimą joje. Dvišalių santykių įtampos viršūnė buvo pasiekta šių metų kovo mėn., kai Rusijos premjeras Dimitrijus Medvedevas per Eurazijos sąjungos posėdį viešai pagrasino Baltarusijai padidinti dujų, naftos ir kitų prekių bei paslaugų kainas, jei ji nuspręs pasitraukti iš Eurazijos sąjungos. A. Lukašenka į tokį pasisakymą atsakė grasinimais, kad daugelis prekių brangs ir Rusijai.

    Aprašytame ekonominiame kontekste, kai krenta BVP, mažėja gamybos apimtys, varžomos verslo galimybės, mažėja gyventojų pajamos (2016 metais gyventojų pajamos sumažėjo 7,3 proc.) ir įsidarbinimo galimybės, baltarusiams pristatomas „veltėdžiavimo mokestis“. Verta papildomai pažymėti, kad 2016 metais buvo padidintas pensijinis amžius, įvesta naujų mokesčių, padidinti komunalinių paslaugų tarifai.

    Kadangi „veltėdžiai“ patys mokesčių mokėti nesusiruošė, mokesčius surenkančios institucijos pradėjo jiems siųsti vadinamuosius „laimės laiškus“. Dažnai tarp gavėjų pasitaikydavo neįgaliųjų, kariškių, žmonių, gyvenančių užsienyje. Iš viso buvo išsiųsta apie 480 tūkst. laiškų. Žiniasklaidos duomenimis, laiško su informacija apie skolas gavimas paskatino savižudybes. Pavyzdžiui, minėtą laišką gavęs, 2016 metų gruodžio 6 dieną nusižudė 60-metis nedidelio miestelio gyventojas Aivaras Jaskevičius, kuris 2014 metais prarado darbą ir dėl amžiaus negalėjo rasti naujos darbovietės. Prieš mirtį jis paliko raštelį, kuriame rašė: „Aš niekada nebuvau veltėdžiu ir visą gyvenimą sąžiningai dirbau.“ Dekreto nr. 3 ryšį su šia ir panašiomis tragedijomis valdžios atstovai neigia.

    Matydama augančią įtampa visuomenėje, valdžia visgi ryžosi sumažinti dokumento poveikį vargingiausiai gy­venantiems visuomenės sluoksniams. 2017 m. sausio 12 d. Aliaksandras Lu­kašenka „veltėdžių dekretui“ parengė pakeitimų, patikslindamas sąrašą piliečių, kurie atleidžiami nuo valstybės mokestinės prievolės arba, priešingai, kurie privalo sumokėti iki tam tikros datos. Dabar veltėdžiais nelaikomi sportininkai, kurie yra įtraukti į nacionalinę Baltarusijos rinktinę, taip pat piliečiai, atliekantys alternatyvią [karinę – red. p.] tarnybą. Tačiau tėvai, auginantys vaikus iki septynerių metų, atleisti nuo įmokų tik tuo atveju, jei vaikas nelanko ikimokyklinės ugdymo įstaigos. Be to, bedarbiai ar besimokantys pagal darbo, užimtumo ir socialinės apsaugos institucijų nukreipimą, privalo mokėti įmokas, jeigu pažeidžia nukreipusių institucijų nurodymus. Pažymėtina tai, kad Baltarusijos žmonės, oficialiai registruoti bedarbiais, privalo neatlygintinai dirbti viešuosius darbus, už kuriuos jie iš valstybės gauna nuo 9 iki 23 eurų pašalpą.

    Vietos valdžiai sudaryta galimybė atleisti nuo įmokų tuos piliečius, kurie atsidūrė sudėtingoje gyvenimo padėtyje. Norėdami ta galimybe pasinaudoti ir įrodyti nepajėgumą mokėti už veltėdžiavimą, žmonės priversti eiti pas valdininkus ir dalyvauti žeminančioje tokio įrodinėjimo procedūroje.

    Nepaisant naujų įstatymo nuostatų, iki numatytosios vasario 20 d. mokestį sumokėjo tik 54 tūkstančiai iš 470 tūkstančių veltėdžių, gavusių mokestinius „laimės laiškus“. Vietoje to tiek asmeniškai veltėdžiai, tiek jų artimieji ar tiesiog pavargę nuo nepakeičiamos valdžios ir neteisybės žmonės – opozicijos palaikomi – pradėjo kovoti už savo teises Baltarusijos miestų aikštėse.

    Beje, Baltarusijos opozicija visą tą laiką nenutraukė kovos prieš dekretą nr. 3. Buvo renkami parašai, valdžiai adresuojami kreipimaisi. Kylant piliečių nepasitenkinimo bangai, pranešta apie Minske rengiamas dvi protesto akcijas. Vasario 17 d. (organizatoriai – politikai Nikolajus Statkevičius, Vladimiras Nekliajevas ir radioelektronikos darbuotojų profesinės sąjungos, vadovaujamos Genadijaus Fedyničiaus), taip pat Konstitucijos dieną, kovo 15-ąją, (organizatoriai – Baltarusijos krikščioniškoji demokratija (BKD), Jungtinė piliečių partija (JPP), Baltarusijos „Žalieji“, Baltarusijos socialdemokratų partija (Gramada), Baltarusijos kairiųjų partija „Teisingas pasaulis“ ir kiti).

    Vasario 17 d. akcija Minske, susirinkus iki 3000 žmonių, tapo didžiausia po išvaikytojo mitingo 2010 metų gruodžio  19-ąją, kai buvo protestuojama prieš su­klastotus prezidento rinkimų rezultatus. Akcijos dalyviai žygiavo centrine Baltarusijos sostinės gatve, reikalaudami veltėdžių dekreto atšaukimo ir prezidento Aliaksandro Lukašenkos pasitraukimo. Panašiai vyko protestai regionuose, kur irgi rinkosi tūkstantinės minios. Vasario 19-ąją – Gomelyje, Breste, Gardine. Vasario 26-ąją – Vitebske, Breste, Bobruiske, Baranovičiuose. Vitebske tokio dydžio mitingų nematyta nuo persitvarkymo laikų, o Bobruiske – tokių mitingų apskritai niekada nėra buvę. Daugelis dalyvių dar neseniai balsavo už Aliaksandrą Lukašenką ir dėl to atgailavo per mitingus. Tai, ko daugelį metų negalėjo padaryti opozicija, per keletą metų padarė pati valdžia.

    Pažymėtina, kad vasario 17 d. išvakarėse Aliaksandras Lukašenka iš Baltarusijos išskrido į Sočį (Rusija), kur, tikėtina, nesėkmingai bandė susitikti su kolega iš Rusijos Vladimiru Putinu. A. Lukašenka į Minską sugrįžo tik vasario 26 d.

    Jam grįžus, situacija kardinaliai pasikeitė. Stengtasi neaštrinti santykių su Vakarais, vaikant taikias protesto akcijas, tam, kad nenutrūktų TVF finansavimas, tačiau, prisibijant protesto nuotaikų plitimo, valdžia ėmė persekioti ryškiausius protesto akcijų aktyvistus, visų pirma tarp regionuose žinomų politinių veikėjų.

    Daugeliui jų buvo skirtos baudos už dalyvavimą nesankcionuotuose masiniuose renginiuose (valdžia leidimų protesto akcijoms tikslingai neduoda), o prieš kovo 5 dienos „Neveltėdžių maršą“ Breste tarp pirmųjų sulaikytųjų buvo Andrejus Šarenda iš „Europietiškosios Baltarusijos“ – jis buvo uždarytas į laikino sulaikymo izoliatorių, o Natalija Papkova, „Jaunosios Baltarusijos“ atstovė, – į psichoneurologinį dispanserį.

    Vykstantys į akciją, pakeliui iš Minsko buvo sulaikyti BKD (Baltarusijos krikščioniškosios demokratijos) ir JPP (Jungtinės piliečių partijos) lyderiai: Vitalis Rymašeuskis, Olga Kovalkova, Anatolijus Lebedka ir Nikolajus Kozlovas. Jeigu vasario 26 d. Rymašeuskis ir Lebedka galėjo nekliudomi dalyvauti mitinguose Bobruiske ir Baranovuose, tai kovo 5 dieną jie praleido milicijos poskyryje Bereze. Nepaisant visų šių sulaikymų, Bresto akcija tapo skaitlingiausia mieste, lyginant su vasario 19 ir 26 dienomis. Dalyvių skaičius perkopė tūkstantį žmonių. Taigi, Neveltėdžių maršai buvo suplanuoti iki kovo pabaigos.

    Valdžia eiti į kompromisus nesiruošė. Valstybinė spauda ir valdžiai palankūs politologai pradėjo kaltinti opoziciją dėl situacijos aštrinimo šalyje ir darbo Rusijai (nors būtent Lukašenkos režimas politiškai, ekonomiškai ir mąstymo lygmenyje susaistė Baltarusiją su Rusija) ir siekiu išnaudoti paprastus protestuotojus dėl savanaudiškų tikslų.

    Kaltinimų apogėjus buvo pasiektas, kai pasirodė propagandinis filmas „Skambutis draugui“, sukurptas naudojantis neteisėtai KGB surinkta opozicijos lyderių pokalbių ir vaizdo medžiaga. Tokių veiksmų (sulaikymų ir propagandos) tikslas  akivaizdus – sėti žmonių nepasitikėjimą opozicija, taip pat sutrikdyti protestų koordinavimą, kad būtų paprasčiau susitvarkyti. Kaip sakoma: skaldyk ir valdyk. Be to, per demokratinių jėgų būstines regionuose nusirito kratų banga. Bobruiske buvo konfiskuoti spaudiniai, Oršoje konfiskuota kopijavimo technika, pretekstas – kova su klastotėmis.

    Taipgi šalies miestuose valdžia organizavo jubiliejinius renginius, kuriuose buvo akivaizdžiai parodyta, kad ne liaudis, o jėgos struktūros yra dabartinio režimo atrama. Minske ir kituose miestuose vyko šventiniai milicijos paradai, skirti jos įkūrimo 100-mečio jubiliejui. Milicija – svarbiausioji valstybės institucija, – taip kovo 3 d. šventiniame renginyje teigė prezidentas. „Kuo aukštesnis VRM prestižas, tuo daugiau reiškia įstatymo autoritetas ir tuo tvirtesnis paprasto piliečio tikėjimas teisingumu“, – pažymėjo jis.

    Kovo 9 dieną Aliaksandras Luka­šenka, nesiliaujant protestams, buvo pri­verstas pristabdyti dekreto nr. 3 „Dėl socialinės priklausomybės prevencijos“ veikimą. Dokumentas nėra keičiamas, tačiau metams atidėtas skolų išieškojimas, o  visus bedarbius įpareigota įdarbinti. Visą kaltę dėl griežto įstatymo taikymo prezidentas suvertė savo valdininkams ir deputatams. Įšaldydamas, bet neatšaukdamas šio potvarkio, jis stengėsi išlaikyti įvaizdį ir neparodyti, kas būtent privertė taip elgtis.

    „Jūs gi turite tuos sąrašus dykaduonių, kuriuos reikia priversti dirbti. Sąžiningų žmonių nereikėjo išvis liesti. Mes neturime įžeidinėti žmonių, ypač šiuo metu“, – pasakė jis pripažindamas, jog protestuoti išėjo tie, kuriuos įskaudino dekretas, bet ne tikrieji veltėdžiai.

    Lukašenka pavedė iki balandžio 1 d. sudaryti sąrašus tų, kurie, remiantis dekretu nr. 3, turi sumokėti mokesčius. Taip pat 2017 metais nusprendė nesiimti priemonių prieš tuos, kurie įtraukti į atitinkamus sąrašus. „Kas sumokėjo 2016-iais, bus užskaityta už 2017-us, jei bus nedirbta. Jei pradės dirbti, mes grąžinsime pinigus iš biudžeto”, – pasakė jis.

    Taigi, Baltarusijos valdžia ir toliau veikia botago ir riestainio principu: sustabdęs metams „veltėdžių“ dekreto nr. 3 veikimą, Aliaksandras Lukašenka taip pat įpareigojo jėgos sruktūras sugrąžinti idealią tvarką į aikštes ir išsiaiškinti su „provokatoriais“. Pirmiausiai jis pareikalavo susigrąžinti tuos, kurie „buvo už ankstesnes veiklas kalinti, bet paleisti, jei jie nesusiprato“, taip pat užkardyti bet kokias pastangas destabilizuoti situaciją, kaip „razinas iš bulkos išlaupyti tuos provokatorius“, kurie turi atakyti griežčiausiai pagal įstatymą.

    Be visa to, apkaltino „maidanuotuosius“, kad šie, padedami Ukrainos, rengiasi provokacijoms, kai eiliniai protestuotojai bus tarsi „masuotė, patrankų mėsa“.  „Jie suras 10–20 profesionalų, šaudžiusių Kijeve, o kai bus pralietas kraujas, tada jau bėda“, – sakė Lukašenka. Ir represijos prieš opozicijos lyderius ir aktyvistus sustiprėjo.

    Opozicija, nepaisydama nei laikino dekreto sustabdymo,  nei grasinimų „įvesti tvarką“, protestų neatsisako. Visas numatytas protestų tvarkaraštis lieka galioti. Vėlgi demokratinės jėgos ketina malšinti tokius protestuotojus, kurie kviestų pakartoti Baltarusijoje Krymo ar Donbaso scenarijus – kai buvo įvestos Rusijos karinės pajėgos. Opozicijos protestuose planuojama ne tik reikalauti visiško dekreto nr. 3 atšaukimo, bet ir kontraktinės sistemos atsisakymo, pensijų teisinės bazės ir kitokių diskriminacinių nuostatų pakeitimo.

    „Ši mažytė pergalė, sustabdant dekreto veikimą, liudija, kad mes turime vienintelį instrumentą kovoti už savo teises – vieningą ir bendrą piliečių kovą už savo teises, dalyvaujant demonstracijose ir darant spaudimą valdžiai“, –  komentavo situaciją BKD partijos bendrapirmininkis Vitalis Rymašeuskis.

    Šioje situacijoje Baltarusijos valdžia turėjo galimybių reaguoti keleriopai. Pirmu atveju – drausti visas protesto akcijas ir žiauriai vaikyti mitinguojančius. Didelė tikimybė, kad tokios priemonės būtų užgesinę pasipriešinimą, o jei būtume tikslesni, protestus atidėję, kol jie anksčiau ar vėliau išsiveržtų. Atsirastų didelė šalies eilinės izoliacijos tarptautiniu mastu grėsmė, dar daugiau – šalis negautų taip reikalingų kreditų iš Vakarų ir TVF. Taip pat gerai žinome, kur atvedė 2013 metais brutalus protestuojančių studentų išvaikymas Kijevo Maidane: į jų vietą atėjo milijonai ukrainiečių, kurie per keletą mėnesių nušlavė V. Janukovičiaus režimą ir jo „auksinius batonus“.

    Antrasis variantas – naudotis žmonių bauginimo taktika ir imtis tikslinių priemonių prieš opozicijos aktyvistus ir lyderius. Tai lemtų liaudies protestų, praradus vadovavimą, savaiminį sunykimą. Tačiau tokiu atveju mases gali sukelti anaiptol ne demokratinės jėgos, kaip tai jau buvo nutikę kovo 5-ąją Breste, arba „rusų pasaulio“ šalininkai, kurie nepripažįsta jokio Baltarusijos suveriniteto ir nepriklausomybės. Daugelis iš jų išdaviku laiko ir patį Lukašenką.

    Optimaliausias sprendimas būtų at­šaukti dekretą nr. 3, surengti tikrą ap­valaus stalo diskusiją tarp valdžios ir opozicijos, reformuoti rinkimų teisinę bazę ir palaipsniui perduoti valdžią liaudies išrinktiems atstovams. Toks scenarijus kreiptų į labiausiai civilizuotas ir taikiausias Baltarusijos skyrybas su jos ilgalaikiu vadovu.

    Valdantieji pasirinko antrąjį variantą. Pažymėtina, kad nuo 2015-ųjų pabaigos, siekiant pagerinti santykius su Vakarų šalimis, valdžia atsisakė opozicijos aktyvistų sulaikymų. Vietoje to jiems nuolat skirdavo baudas už dalyvavimą nesankcionuotose masinėse akcijose, o leidimus valdžia duodavo tik kelioms tradicinėms, jai suaugioms akcijoms. Be to, baudų dydžiai dažnai viršydavo 500 eurų, kai vidutinis užmokestis šalyje yra mažiau nei 400 eurų. Nemažai aktyvistų baudų galėjo gauti už daugiau kaip du tūkstančius eurų. Taip BKD bendrapirmininkis Pavelas Severinecas vien tik 2016-aisiais metais buvo nubaustas 15 kartų – daugiau nei 7000 eurų baudų.

    Štai po 2017 m. kovo 10 d., kitą dieną po Lukašenkos pareiškimų, baltarusių jėgos struktūros ėmėsi „išlaupyti“ iš mitingų opozicines „razinas“. Pirmosiomis aukomis tapo centro dešinės koalicijos lyderiai Vitalijus Rymaševskis (Baltarusijos krikščioniškoji demokratija), Anatolijus Lebedka (Jungtinė piliečių partija) ir Jurijus Gubarevičius (Judėjimas už laisvę), taip pat Krikščionių demokratų judėjimo lyderė Olga Kovalkova. Juos sulaikė po kovo 10 d. mitingo Molodečne ir areštavo – 15 parų vyrus ir 7 paroms moterį. Kovo 12-ąją Oršoje buvo sulaikytas Pavelas Severinecas, kurį taip pat pasodino 15 parų. Buvo sulaikyta daug regioninių lyderių, žurnalistų ir tinklaraštininkų. Per savaitę sulaikytųjų skaičius priartėjo prie 200.

    Dažniausiai sulaikymus vykdė civiliai apsirengę žmonės, kurie pagal geriausias filmų apie gangsterius tradicijas puldavo aukas iš pasalų ir, nei prisistatę, nei paaiškinę priežasties, jėga vilkdavo jas į greta pastatytas mašinas. Daug tokių sulaikymų dėl galimybės filmuoti telefonu buvo galima stebėti transliuojamų tiesiogiai. Paskui sulaikytieji atsirasdavo milicijos skyriuose, vėliau – teismuose, kurių sprendimus galima būdavo nuspėti iš anksto.

    Lyderių sulaikymai nesustabdė protestų. Įvaryti į neviltį ir įsiutę ant valdžios piliečiai ėjo į gatves – netgi ten, kur jokios rimtos opozicinės veiklos nebuvo paskutinius 5 ar 10 metų. Valdžia gi vietoje to, kad atšauktų dekretą nr. 3, vis skelbė apie jo teisingumą, pastebėdama tik nedidelius trūkumus. Kai opozicija kovo  16-ąją perdavė prezidento administracijai šalies miestuose vykusiuose Neveltėdžių maršuose priimtą rezoliuciją, kurioje reikalaujama atšaukti dekretą, spręsti daug opesnes socialines ekonomines problemas ir paleisti sulaikytuosius. Jei tai nebus padaryta, opozicija pagrasino vietoje dekreto nr. 3 atšaukimo reikalauti vyriausybės ir asmeniškai Lukašenkos atsistatydinimo.

    Iš viso to sprendžiant, valdžia į jokius kompromisus leistis nesiruošia, tačiau ir masinėms represijoms prieš visus mitinguojančius – ne tik prieš opozicijos lyderius – ji dar nepasirengusi. Kitaip jie netęstų flirto su atvykstančiais į Minską Parlamentinės Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, Tarptautinio valiutos fondo, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, Europos Sąjungos valstybių vyriausybių atstovais, tikėdamiesi gauti investicijų ir naujų kreditų. Tiesa, teisintis dėl brutualių sulaikymų ne itin sekasi. Lukašenkos kvietimas „atidžiai“ pažiūrėti į Baltarusiją, kad pamatytų čia „ir žmogaus teises, ir demokratiją, ir tvarką, ir žmonių saugumą“, didelio atgarsio Vakaruose neranda.

    Padėtis šalyje tuo metu kaista. Bet kada valdžia, užuot „laupiusi razinas“, ga­li ryžtis sutrupinti visą mitinguojančią „bulką“. Prie ko tai gali privesti ekonominės krizės ir augančio gyventojų pasipiktinimo valdžia sąlygomis, nuspėti niekas negali. ■

  • ATGAL
    D.Trumpo darbo pradžia - pirmieji sprendimai ir santykis su Rusija
    PIRMYN
    G. Landsbergis apie pokyčius TS-LKD partijoje ir ambiciją, reikalingą Lietuvai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.