Kartu iki pergalės | Apžvalga

Regionai

  • Kartu iki pergalės

  • Temos: Politika
    Regionai: Rytų
    Data: 2017-06-13
    Autorius: Romena Čiūtienė

    Su „Apžvalgos“ skaitytojais dalinamės labai jautriu ir įkvepiančiu interviu su į Lietuvą reabilitacijai atvykusių sužeistų Ukrainos karių draugu ir tikru Lietuvos patriotu, Druskininkų šaulių kuopos vadu Ramūnu ŠERPATAUSKU.

    Ramūnai, papasakokite apie savo veiklą? Kaip Jus suvedė keliai su Ukrainos kare sužeistais kariais?

    Pati pradžia tikriausiai buvo 2013 m. gruodžio mėn. – nuo to laiko, kai Ukrainoje prasidėjo Maidano kulminacija. Kasdien sekiau įvykius televizijoje, internete ir man visa tai priminė netolimus 1991 metus, sausio įvykius Lietuvoje. Vėliau, jau 2014 m. kovą, kuomet prasidėjo pirmieji susirėmimai su separatistais rytų Ukrainoje, ėmiau galvoti, kaip galėčiau padėti kovojančiai šaliai, nes tuomet į frontą išėjo menkai aprengti, praktiškai niekuo neaprūpinti savanoriai. Pradėjau rinkti humanitarinę paramą bei per paramos fondus ją perduoti į Ukrainą. Tačiau tai buvo lašas jūroje… Kuomet 2014 m. rugsėjį Lietuva priėmė gydymui bei reabilitacijai sužeistus ukrainiečių karius, supratau, jog tai mano misija – rūpintis bei padėti į Lietuvą reabilitacijai atvykstančiais kariais. Pradžia buvo sunki. Neturėjau jokio konkretaus plano, viską dariau ekspromtu, tačiau tai pasiteisino ir šiandien kultūrinė programa, kurią gauna ukrainiečių kariai, yra ištobulinta maksimaliai ir vyksta sklandžiai.

    Ukrainos kariai tampa tikrais Jūsų draugais, kai kuriuos net būtų galima pavadinti ir šeimos nariais. Kaip pavyksta rasti kelią į širdis? Juk fronte grūdinti kariai atsiveria tikrai ne kiekvienam.

    Taip, ukrainiečių kariai mane vadina broliu, o kaip sakė vienas karininkas (kpt. Andrėjus Jevtušenka): „Mes, mirtį matę kariai, tokiais žodžiais nesišvaistome, kad būtum pavadintas broliu – turi tai užsitarnauti, nusipelnyti.“ Manau, bendrą kalbą su sužeistais ukrainiečių kariais padėjo rasti ir tai, jog pats esu karys, nemažai metų tarnavęs savanoriu, atlikęs būtinąją tarnybą bei šiuo metu taip pat dėvintis uniformą. Galima sakyti, mes kalbėjome viena kalba. Juolab aš jiems atvėriau savo širdį, jie patikėjo manimi ir atsivėrė man, ir per mėnesį mes tampame itin artimi. Kaskart būna labai sunku išsiskirti, tačiau ryšiai nenutrūksta ir nuolat bendraujame, susiskambiname, jie kviečia mane atvykti pas juos į svečius.

    Kelintą grupę šiuo metu esate priėmęs ir koks yra tradicinis vienos grupės reabilitacijos ciklas? Kokį gydymą jie čia gauna ir kokia kultūrine veikla juos užimate?

    Jeigu skaičiuotume nuo pat pradžių, t.y. 2014 metų, tai dabar jau esu priėmęs 31 grupę (beveik 150 karių). Iki 2017 metų ukrainiečių kariai reabilitacijoje būdavo apie 29 dienas, tačiau išskirtiniais atvejais reabilitacijos laikas būdavo pratęsiamas ir ilgesniam laikotarpiui. Štai savanoris Olegas Bondarenko iš bataliono „DONBASS“ Karių reabilitacijos centre praleido beveik 8 mėnesius.

    Jiems skiriamas sveikatą tausojantis ir atstatantis gydymas. Tai įvairios vandens procedūros, individuali mankšta, psichologo pagalba, relaksacija, masažai bei kitos procedūros. Na o kultūrinė veikla labai plati. Su kiekviena grupe vykstame į ekskursijas Trakuose, Vilniuje (Tuskulėnų memorialas, Valdovų rūmai), Kaune aplankome Kauno įgulos karininkų ramovę, Vytauto Didžiojo karo muziejų, Velnių muziejų , XIX fortą, taip pat vykstame į susitikimus su moksleiviais, Lietuvos kariuomenėje tarnaujančiais kariais – tarp jų ir su šauktiniais, susitinkame su NATO šalių kariais, atliekančiais misijas Lietuvoje (ypač glaudžiai bendradarbiaujame su JAV kariais), dalyvaujame įvairiuose renginiuose visoje Lietuvoje.

    Papasakokite, prašau, apie gražią iniciatyvą Kryžių kalne pastatyti kryžių už Ukrainos laisvę kritusiems kariams.

    Kryžių kalno idėja gimė dar 2014 metais, tačiau vis nesiryždavau apie tai garsiai kalbėti. Lūžis įvyko visiškai neseniai – 2017 m. sausio mėn. Vilniaus oro uoste kartu su Ukrainos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Volodymiru Jecinkevskiu laukėme reabilitacijai atskrendančių karių ir ambasadorius paklausė manęs, ar nenorėčiau nuvežti karių į Šiaulius, į Kryžių kalną. Ir štai čia aš supratau, jog pagaliau atėjo mano laikas, pagaliau subrendo taip ilgai puoselėta mintis, ir nedelsiant ėmiausi šios iniciatyvos įgyvendinimo. Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis papuoštą medinį kryžių su užrašu „Didvyriams, žuvusiems už Ukrainos nepriklausomybę, už jūsų ir mūsų laisvę“ pagamino Druskininkų menininkas, mano kolega, šaulys, darbų mokytojas Almantas Trainavičius. Rinktinės vadas užsakė lentelę su užrašu. Balandžio 19 d., iškart po Velykų, buvo sutarta vykti į Kryžių kalną ir kartu su ukrainiečių kariais pastatyti ten kryžių žuvusiems didvyriams, kurie gina ne tik Ukrainos tačiau ir Europos laisvę bei Nepriklausomybę. Ši idėja ukrainiečių kariams labai patiko ir jie su nekantrumu laukė to momento. Jiems buvo labai svarbu psichologiškai pajusti palaikymą ir šilumą iš mūsų tautos, prisiliesti prie istorinių įvykių, kurie šiandien vyksta aplink mus. Visi kartu pastatę šį kryžių, mes tapome istorija. Galbūt apie tai kada nors bus parašyta ir istorijos vadovėlyje…

    Iš Ukrainos karių neabejotinai išgirstate neįtikėtinų istorijų – baisių, tragiškų, herojiškų. Kas Jums labiausiai įstrigo iš karių pasakojimų? Ar įmanoma padaryti kokias apibendrintas išvadas?

    Taip, istorijų esu girdėjęs labai daug. Žinoma, labiausiai įstrigo karių, kurie buvo patekę į „Ilovaisko mėsmalę“, Donecko oro uosto „kyborgų“ istorijos, kuomet didvyriški poelgiai padėjo apsaugoti jų draugų ar jų pačių gyvybes. Pačios sunkiausios istorijos tų karių, kurie 2014–2015 metais buvo patekę į separatistų ir rusų nelaisvę. Tie siaubingi išgyvenimai, kuriuos jie patyrė kasdien mušami, marinami badu, nuolatinis tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas, nežinia dėl savęs, dėl draugų juos varė iš proto. Tačiau jie nepalūžo, jie visada tikėjo, jog liks gyvi, kad grįš namo pas savo šeimą ir kad toliau kovos su okupantu.

    Neabejotinai kalbate ir apie Lietuvos, regiono situaciją. Kokia ukrainiečių nuomonė apie saugumo situaciją Lietuvoje? Kokius patarimus jie duoda? Ar ukrainiečių turima patirtis tinkamai įsisavinama Lietuvos ginkluotose pajėgose?

    Taip, daug kalbame apie situaciją mūsų regione, tačiau, skirtingai nei Ukraina, mes turime pranašumą tame, jog esame Europos Sąjungos ir NATO valstybė, todėl agresijos atveju mes jau nebeliktume vieni, kaip kad atsitiko su Ukraina ar, atsigręžus šiek tiek atgal ir prisiminus mūsų pačių istoriją, 1940 metais… Na, o patarimai iš ukrainiečių dažniausiai būna tokie: būkite visada pasiruošę, budėkite, nepamirškite savo istorijos, ugdykite pilietišką ir patriotišką jaunimą, nes jaunoji karta – valstybės saugumo garantas, valstybės ateitis. Visi iki vieno sako: jeigu Lietuvai iškils pavojus, mes pirmi ateisime jūsų ginti. Jūs dabar padedate mums, o jei atsitiks bėda pas jus – mes iškart ateisime ir stosime petys petin kartu su jumis, broliai.

    Jūsų asmenine nuomone, ar yra išeitis iš situacijos Ukrainoje? Ar įmanoma sustabdyti nesibaigiantį kraujo liejimą ir žmonių likimų luošinimą?

    Yra du variantai, kaip būtų galima užbaigti šį konfliktą ir kraujo praliejimą. Pirmas variantas – karinė jėga, metant dideles kariuomenės pajėgas, jėgos keliu atsiimti okupuotas teritorijas, atstatyti prarastą sienos su Rusija kontrolę. Tačiau čia yra kita medalio pusė – okupuotose teritorijose dabar daugiausia likę Kijevui nelojalūs žmonės (yra ir proukrainietiškų, tačiau jų ten yra labai mažai), tad atsiėmus teritoriją, vargu ar ji bus lojali Ukrainai…

    Antras variantas – politinis: Ukrainos ir Rusijos vadovai susitaria dėl kovos veiksmų nutraukimo, karių išvedimo ir sienų kontrolės sugrąžinimo. Tačiau toks scenarijus labiau panašus į miražą ar pasaką, kuri, deja, realybėje būna visiškai kitokia.

    Na o pats realiausias variantas – įšaldytas konfliktas toje teritorijoje. Donbasas tampa niekieno nepripažinta vieta ir vyksta vegetavimas, galbūt reti susišaudymai, tačiau situacija būtų stabili…

    Pabaigai, gal galite papasakoti apie savo, kaip Tėvynės gynėjo, kelią?

    Savo, kaip kario, kelią pradėjau 1996 metais, kai tapau kariu savanoriu. Tuomet man buvo 17 metų. 1991 m. sausio 13-osios įvykiai buvo tas lūžio taškas, kai aš, 12 metų berniukas, jau aiškiai suvokiau, kuo aš noriu būti ir kodėl, ir nuosekliai ėjau savo tikslo link. Iki 1999 m. tarnavau kariu savanoriu KASP Dariaus ir Girėno 2-osios rinktinės 22 batalione, 224 kuopoje, 1999 m. balandžio 14 d. savo noru išėjau atlikti pareigos Tėvynei ir tapau šauktiniu. Teko tarnauti Geležinio vilko brigados Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione. Po privalomosios karo tarnybos nuo 2000 iki 2004 m. vėl tarnavau kariu savanoriu Krašto apsaugos savanorių pajėgose, tačiau jau Dainavos apygardos 1-ojoje rinktinėje, tuometinėje 152 Druskininkų kuopoje. Vėliau – pertrauka (atsarga), ir nuo 2012 m. vėl esu su uniforma – dabar tarnauju Lietuvos šaulių sąjungos A. Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės Giedriaus Matulionio 103 kuopos vadu. Štai toks tas mano Tėvynės gynėjo kelias. ■

  • ATGAL
    Prof. L. Mažylis: Patriotiškumas – visiškai paprasta pareiga
    PIRMYN
    Trumpas ir Putinas paspaudė vienas kitam ranką – bet politika nesikeičia
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.