Kas apgins Rėkučių gynybinį įtvirtinimą | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kas apgins Rėkučių gynybinį įtvirtinimą

  • Temos: Istorija
    Data: 2012-02-29
    Autorius: Aleksandras GRAŽELIS

    Kiekvienas iš mūsų įsižeistų, jei mums pasakytų, kad nežinome savo šalies istorijos. Neįmanoma tiksliai prisiminti visų valdovų vardų ir mūšių datų, tačiau reikšmingiausius įvykius žinome. Vyresniajai kartai, kuri mokėsi sovietinės okupacijos metais, kai Lietuvos istorija buvo laikoma mažareikšme, jos teko mokytis dar kartą. Istorijos žinių spragas pildė atkurtos nepriklausomybės metais minimos svarbios Lietuvos valstybės raidos datos, įžymių žmonių jubiliejai, gausiai leidžiamos knygos. Domėtis Lietuvos istorija daug žmonių paskatino populiari nacionalinės televizijos laida „Būtovės slėpiniai“.

    Jaunesniajai kartai jau nebereikia mokytis apie klasių kovą, sovietinių „piatilietkų“ planus. Jie  mokosi Lietuvos valstybės istorijos ir Lietuvos visuomenės istorijos. Sužino ne tik apie valstybės santvarkos raidą, valdovų darbus ir žygius, bet ir apie Lietuvos kultūros, politikos, ūkio, socialinių santykių raidą. Formuoja savo pasaulėžiūrą, pagarbą ir meilę tautos ir valstybės tradicijoms, kultūros paveldui.

    Savo tautos istoriją žinoti ne tik įdomu, bet ir privalu, – nejaugi, užsieniečiui apie ją pasiteiravus, būtų malonu iš gėdos rausti ar kalbėti nesąmones, kaip „Klausimėlio“ herojui.

    Nenustokime tyrę praeities

    Prof. habil. dr. Algirdas Girininkas. (M. Žilionytės nuotr.)

    Lietuvos žemės paviršiaus geologinė istorija nėra labai sena, ji sukurta penkių ar šešių Lietuvą užklojusių ledynmečių, kurių paskutinis baigėsi prieš 12 tūkstančių metų. Šie ledynmečiai nutrynė senesnių laikų liekanas, kai Lietuvos teritorijoje gyveno dinozaurai, todėl džiaugiamės suradę nors nedidelį jų griaučių gabalėlį (Papilėje). Po ledynmečių čia apsigyvenę mūsų protėviai nespėjo sukurti tiek civilizacijos laimėjimų, kiek  žmonės kraštuose, kur ledynmečių nebuvo, – Senovės Egipte, Mesopotamijoje, Graikijoje.

    Tai, ką mūsų protėviai Lietuvoje sukūrė, kaip jie gyveno ir gynė Lietuvą, archeologai per daugelį metų ištyrė, todėl archeologiniai tyrimai, suteikdami dar negirdėtų žinių, mus maloniai nustebina. Naujausiomis archeologinėmis sensacijomis vadiname Dubingių piliavietės tyrimus, surastus Radvilų giminės palaidojimus, ežeruose po vandeniu atrastas akmens amžiaus gyvenviečių liekanas. Prieš tai garsiai nuskambėjo Šeimyniškėlių piliakalnio Anykščių rajone kasinėjimai ir pripažinimas, kad jame galėjo stovėti garsioji karaliaus Mindaugo Vorutos pilis.

                    Šiame tekste apžvelgiamas archeologinis objektas – Rėkučių gynybinis  įtvirtinimas – taip pat nėra labai seniai atrastas. Žinias apie jo tyrimus 1990–1991 metais nustelbė svarbūs politiniai įvykiai – Nepriklausomybės atkūrimas, ekonominė blokada, Sausio 13-oji, Maskvos pučas.

    Nors apie ištirtą įtvirtinimą paskelbta jau nemažai žinių, jis aprašytas mokykliniuose Lietuvos istorijos vadovėliuose, jo fragmento maketas eksponuojamas Lietuvos karo istorijos muziejuje, tačiau tai nėra toks jo pristatymas visuomenei, koks turėtų būti.

    „Besiformuojančios Lietuvos valstybės gynybinis įrenginys“

    Nalšios žemės šiaurinės dalies gynybinė linija (pagal A. Girininką ir V. Semėną).

    Taip pavadino archeologas prof. Algirdas Girininkas Rėkučių įtvirtinimą, esantį Švenčionių rajone, Pakretuonės miške, tarp Žeimenio ir Vajuonio ežerų. Rėkučių gynybinis pylimas pirmą kartą paminėtas okupacinės caro administracijos sudarytame Vilniaus gubernijos archeologiniame žemėlapyje. Jame nurodyta, kad netoli nuo Rėkučių yra 150 sieksnių (319,5 m) ilgio pylimas. Rėkučių gynybinį įtvirtinimą 1906 m. tyrinėjo archeologas V. Kaširskis. Tačiau jame nieko neradęs, žinias apie paminklą paliko tik tyrinėjimų dienoraštyje, perduotame į Peterburgą. Jau tuomet dalis pylimo ariant žemę buvo sunaikinta. Vakarinę įtvirtinimų dalį perkirto 1861 metais  statytas geležinkelis, sunaikinęs apie 70 metrų gynybinio pylimo. Rėkučių gynybinį įrenginį iš naujo 1989 metais aptiko Kretuono archeologinė ekspedicija. 1990–1991 metais įtvirtinimą kasinėjo Lietuvos istorijos instituto archeologai Algirdas Girininkas ir Gintautas Zabiela, 1994 metais – Nalšios muziejaus archeologas Vidas Semėnas.

    Apibendrindamas archeologinių kasinėjimų rezultatus prof. A. Girininkas nurodo, kad „išlikusio gynybinio įrenginio ilgis siekia 845 m, o pylimo aukštis ir šalia esančio griovio gylis nevienodas. Aukščiausia pylimo vieta yra apie 1,1 m (nuo dabartinio žemės paviršiaus), o plotis ties pagrindu svyruoja nuo 5 iki 6,3 m. Šalia pylimo iš šiaurinės pusės, nuo kurios būdavo laukiama priešo antpuolių, yra išlikęs griovys, kurio plotis visoje gynybinio įrenginio dalyje yra 4,5–5,5 m (žr. brėž.). Tyrinėjant pylimą paaiškėjo, kad po juo iš pušinių rąstų buvo suręsta rentinio formos konstrukcija, o į susidariusius iki 1,5 m tarpus pripildyta smėlio iš greta, šiaurinėje pylimo pusėje, iškasto iki 5 m pločio griovio. Taip susidarė apatinės pylimo dalies karkasas. Karkaso rąstų skersmenys buvo nuo 14 iki 20 cm. Šiaurinį pylimo pakraštį tvirtino gulsčių rąstų eilė. Išorinėje griovio pusėje aptikta ir statmenai į pagrindą įkaltų stulpų liekanų, šie stulpai turėjo sudaryti antžeminę užtvaros dalį, buvusią priešais griovį. Iki 15 cm skersmens stulpai buvo nusmailinti ir 30 cm nuo dabartinio žemės paviršiaus įkalti į žemę. Manoma, kad jie buvo neatskiriama  viso gynybinio įrenginio sudėtinė dalis. Griovio šlaitą nuo pylimo pusės ir dalį pylimo stiprino akmenys.“

    Kasinėjimų metu ant pylimo buvusios sienos aukštis nebuvo nustatytas, tačiau pagal kitose šalyse aprašytus analogiškus įtvirtinimus vertikaliai įkastų stulpų siena galėjo siekti apie 1,5 metro. Įtvirtinimo aukštis nuo griovio dugno iki stulpų sienos viršaus galėjo siekti iki 5 metrų.

    Rėkučių įtvirtinimas buvo skirtas kovoti prieš raitelius. Jei šis gynybinis įrenginys būtų buvęs skirtas pėstininkams kautis su priešo pėstininkais ar raiteliais, tai dviejų kilometrų gynybos linijai būtų reikėję nuo 100 iki 150 gynėjų. To meto Nalšios žemės valdovai dar negalėjo skirti tokio skaičiaus gynėjų nuolatinei gynybai. Gavus žinią apie besiartinantį priešą, įtvirtinimus ginti išvykdavo mobilus raitelių būrys.

    Nalšios žemės gynyba

    Brėžinys iš A. Girininko straipsnio, paskelbto leidinyje "Archaeologia Baltica 8".

    Prof. Algirdo Girininko nuomone, Rėkučių įrenginys buvo tik dalis gynybinės linijos, kuri tęsėsi nuo Tauragnų iki Daugėliškio kalvyno. Gynybinę sistemą sudarė piliakalniai ir natūralios gamtinės kliūtys – ežerai, kalnagūbriai, upės. Todėl šiaurės vakarų–rytų–pietryčių kryptimi driekėsi apie 50 kilometrų bemaž tiesi žmonių ir pačios gamtos sukurta gynybinė linija. Atsižvelgiant į pirmo tūkstantmečio pradžios miškus, pelkes ir ant aukštų gūbrių esančius piliakalnius, kuriuos jungė sutartiniai laužų signalai, XII–XIII amžiais staigiai ir nepastebimai įsiveržti priešui į Nalšios žemę iš šiaurės ir šiaurės rytų pusės buvo neįmanoma.

    Šioje gynybinėje linijoje galėjo būti ir įtvirtintų piliakalnių, labiausiai tikėtina – Tauragnų ir Ginučių piliakalniai, nes vėliau juose buvo pastatytos medinės pilys. Pažvelgus į žemėlapį su pažymėtais piliakalniais Ignalinos ir Švenčionių rajonuose, gynybinę liniją galima įsivaizduoti buvus net iki Adutiškio rytuose arba Naručio ežero pietryčiuose.

    Nuo kokių priešų gintis buvo pastatytas Rėkučių gynybinis įrenginys? Prof. A. Girininko nuomone, priešai galėjo būti įvairūs, nes radiokarboninis pylimo liekanų datavimas apima XII–XIII amžių sandūrą. Rėkučių pylimą datuojant iki XIII amžiaus, galima būtų teigti, kad lietuviai gynėsi nuo sėlių ar slavų antpuolių. XIII amžiaus pradžioje priešų iš šiaurės rytų ir šiaurės pusės padaugėjo. Šio laikotarpio pradžioje (1202 metais) Rygoje įsikūrė Kalavijuočių ordinas, jis apie 1230 metus pavergė latgalius ir pradėjo puldinėti Šiaurės Lietuvą. Žemaičiai Saulės mūšyje 1236 metais sumušė Kalavijuočių ordino kariuomenę. Po pralaimėjimo kalavijuočiai susijungė su Vokiečių ordinu ir tapo Vokiečių ordino Livonijos šaka. XIII amžiaus pradžioje Padauguvį intensyviai pradėjo puldinėti lietuviai – Nalšios žemės gyventojai. Saugodamiesi nuo priešų atsakomųjų antpuolių, jie tvirtino savo gynybinę liniją, kuriai priklausė ir Rėkučių gynybinis įrenginys. Ypač svarbu stiprinti gynybą nuo Livonijos ordino antpuolių tapo XIII amžiaus 4–5 dešimtmečiais, nes Mindaugas ypač intensyviai su Livonija kovojo 1244–1246 metais.

    XIII amžiaus pradžioje teritorijas į rytus nuo Lietuvos užkariavo mongolai. Pabėgėliai iš tų žemių galėjo atvykti į Lietuvą ir papasakoti apie didžiules raitelių kariuomenes, galėjo iki Lietuvos atkakti ir žvalgybiniai mongolų raitelių būriai. Mongolų žygiai į pietus nuo Lietuvos taip pat buvo sėkmingi – 1241 metais jie užėmė Krokuvą, sumušė jungtinę lenkų ir vokiečių kariuomenę.

    Vikingų įtvirtinimų Kovirke (Šiaurės Vokietija) rekonstrukcijos schema. Brėžinys iš A. Girininko straipsnio, paskelbto leidinyje "Archaeologia Baltica 8".

    Rėkučių gynybinis įrenginys savo vaidmenį sėkmingai atliko, nes priešai pro ją veržtis tikriausiai net nemėgino, nes kasinėtose vietose nerasta mūšių pėdsakų – strėlių ir iečių antgalių. Rašytiniuose šaltiniuose nėra aprašyti XIII –XIV amžiais vykę Livonijos ordino žygiai į rytinę Nalšios dalį, nors vakarinė jos dalis buvo plėšiama ne kartą.

    Rėkučių įtvirtinimai galėjo būti prižiūrimi ir taisomi iki XV amžiaus pradžios, kai didysis kunigaikštis Vytautas, ruošdamasis lemiamam susirėmimui su kryžiuočiais, ėmė rūpintis visų valstybės sienų sustiprinimu. Lietuvos valstybės žemėms išsiplėtus, šis gynybinis įrenginys neteko ankstesnės strateginės reikšmės. Valstybės gynyba rėmėsi XIV amžiaus viduryje pradėtų statyti mūrinių pilių sistema.

    Kuo sudominti turistus

    Aukštaitijos nacionaliniame parke, kurio teritorijoje yra Rėkučių gynybinis įrenginys, gamtos grožybių netrūksta. Užkopus ant piliakalnių, atsiveria nuostabūs miškuose mėlynuojančių ežerų vaizdai. Nesunku įsivaizduoti, kad tokį grožį mūsų protėviai ryžtingai gynė nuo užpuolikų. Deja, išlikusių tų laikų kovas liudijančių statinių nėra – medinės pilys (Tauragnuose ir Ginučiuose) buvo sugriautos, Rėkučiuose išlikusio gynybinio įrenginio liekanas nelengva rasti. Medžiais apaugusį griovį ir pylimą galima palaikyti I ar II pasaulinių karų apkasais (žr. nuotr.). Reikia geros vaizduotės, kad negilaus griovio vietoje įsivaizduotum buvusį viduramžių Europos standartus atitinkantį įtvirtinimą. Be padėties nustatymo prietaiso (GPS) jo savarankiškai net nerastume. Informacinių kelio ženklų ar rodyklių nėra, nes archeologinio draustinio teritorijoje įkasti stulpą ženklui be archeologinių tyrimų projekto negalima. Norintys nepaklysti ir išgirsti daugiau žinių apie įtvirtinimus, turėtų kreiptis į Viktoriją Lapėnienę, Nalšios muziejaus Reškutėnų filialo muziejininkę (nuo Reškutėnų iki Rėkučių – 4 kilometrai). V. Lapėnienė, stebėjusi archeologų kasinėjimus, siūlo Rėkučių gynybinį įtvirtinimą vadinti garbingesniu vardu – karaliaus Mindaugo siena.

    Švenčionių rajonas pristatomas kaip daug turistinių išteklių turintis, tačiau reikia pripažinti, kad tie ištekliai pernelyg įprasti – tik graži gamta ir bažnyčios. Objektų, kuriais galima būtų sudominti išrankesnį turistą, mažai – iš dešimties buvusių dvarų sodybų tik viena – Cirkliškio dvaras – verta apžiūrėti. Dauguma kitų dvarų tik kelia gailestį dėl nykstančio kultūros paveldo. Apmaudu, kad rajonas, turintis ištirtą unikalų Kretuono archeologinį kompleksą su senovės gyvenvietėmis ir Rėkučių gynybiniu įtvirtinimu, negali jų pateikti turistams lankytis, nes šie objektai nėra atkurti. Rajono savivaldybė atliko nemažą darbą – 2005 metais parengė Švenčionių rajono turizmo objektų komplekso techninį projektą, pagal kurį galima būtų atkurti įdomius ir turistams patrauklius statinius – Rėkučių gynybinio įtvirtinimo 30 metrų ilgio fragmentą, polinę akmens amžiaus gyvenvietę Kretuono ežero pakraštyje, įrengti dviračių taką aplink Kretuono ežerą. Archeologas Vidas Semėnas, kasinėjęs Rėkučių įtvirtinimą ir dirbęs savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų skyriuje, pasakoja, kad 2009 metais Švenčionių rajono savivaldybė mėgino gauti Europos Sąjungos paramą šiam projektui pagal priemonę „Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms“, tačiau vertintojai nepritarė teiktam projektui, kaip „neturinčiam didelės reikšmės“. Lietuviams, norintiems pamatyti, kaip žmonės gyveno senovės polinėse gyvenvietėse, galima pasiūlyti vykti į Latviją, Gaujos nacionalinį parką. Ten esančiame Araišių ežere latviai atkūrė dvidešimties namelių polinę gyvenvietę, vadinamą „Ežero pilimi“, gausiai lankomą turistų. Norint pamatyti įtvirtinimus, panašius į Rėkučių, reikia vykti į Šiaurės Vokietiją, bet apie juos pasakojame tolėliau.

    Artėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, Lietuvą apėmęs entuziazmas teikė vilčių, kad šie europinio lygio kultūros paminklai bus atkurti, tačiau lėšos nukeliavo fejerverkams ir surūdijusiems vamzdžiams, senovę palikus užmarštyje. Sutikime, modernumas yra kiekvieno kultūrinio laikotarpio meno variklis, tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad žmonės labiau lanko restauruotas pilis ar net dinozaurų muliažų parkus nei sunkiai jiems suprantamas instaliacijas ar performansus. Ypač svarbią reikšmę atkurto kultūrinio paveldo eksponavimas turi mokinių tautinio identiteto kūrimuisi – natūralaus dydžio ir originalių medžiagų statinys tapačioje senovinei vietovėje labiau paveikus nei jo piešinys istorijos vadovėlyje. Žvilgsnis į praeitį suteikia galimybę įvertinti istorijos raidą. Ne veltui tautos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius sakė: „Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities.“

    Tikriausiai nelabai apsidžiaugtume, jei mums ilgai trypčiojant vietoje, kur nors už Adutiškio ar prie Naručio ežero baltarusiai surastų buvusį Lietuvos gynybinės sistemos tęsinį ir atkurtų „linija Mindovha“ fragmentą.

    Danevirke įtvirtinimai

    Rėkučių gynybinio įtvirtinimo liekanos prie Vajuonio ežero. (A. Graželio nuotr.)

    Šiaurės Vokietijoje, netoli nuo sienos su Danija, yra išlikę senoviniai gynybiniai įtvirtinimai – Danevirke ir Kovirke, analogiški Rėkučiuose esantiems. Dvi įtvirtinimų linijos, bendro 30 kilometrų ilgio, buvo pradėtos statyti apie 670 metus, vikingų amžiuje. Šie įtvirtinimai – pietinė vikingų valstybės – Danijos karalystės – riba, buvo skirti gintis  nuo Frankų imperijos. Archeologai kasinėdami nustatė, kad įtvirtinimai buvo kelis kartus perstatyti, juos aukštinant ir stiprinant, o apie 1180 metus dalis medinės sienos buvo pakeista į 7 metrų aukščio mūrinę sieną. Šiandien Danevirke yra didžiausias archeologinis paminklas Šiaurės Europoje, o jo dalis, mūrinė siena, yra seniausia plytų siena Šiaurės Europoje.

    Danevirke įtvirtinimai gynė Daniją daugiau kaip tūkstantį metų. Paskutinį kartą jais naudotasi 1864 metų Danijos ir Prūsijos kare, bet danams teko atsitraukti ir jie prarado nemažai savo valstybės  teritorijos. Vokietija ketino sutvirtinti įtvirtinimus ir jais naudotis ir II pasauliniame kare, bijodami sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimo Danijoje, kaip tai sėkmingai buvo atlikta Prancūzijoje. Danų archeologas Sorenas Tellingas kreipėsi į nacių vadovybę ir įrodė, kad įtvirtinimus stiprinant bus prarastas germanų kultūros paveldas.

    Šiuo metu Danevirke yra populiarus turistinis objektas. Turistai, keliaudami pėsčiomis arba dviračiais nužymėtu 10,2 km ilgio maršrutu, gali apžvelgti išlikusius įtvirtinimus, aplankyti šalia įrengtą muziejų. Kiekvienais metais čia vyksta vikingų kultūrą puoselėjančių istorinių klubų šventės. Eksperimentinės (taip pat vadinamos rekonstrukcine arba gyvąja) archeologijos metodais rodomi vikingų amatai ir buitis, nes vikingai buvo ne tik kariai, bet ir puikūs amatininkai, jūrininkai, pirkliai.

  • ATGAL
    Sudiev, Rusija, arba Elektra už 7 ct
    PIRMYN
    Palaimintas nugalėjęs gerumu
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.