Katalikiško švietimo uždaviniai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Katalikiško švietimo uždaviniai

  • Data: 2012-05-16
    Autorius: Nerijus ŠLEPETYS
     

    Konferencijoje „Katalikiško švietimo uždaviniai Lietuvoje: padėtis, perspektyvos, iššūkiai“ pranešimą skaito prof. Paulius Subačius. (Nerijaus Šlepečio nuotr.)

    Balandžio 16 dieną Kaune, arkivyskupijos konferencijų salėje, vyko konferencija „Katalikiško švietimo uždaviniai Lietuvoje: padėtis, perspektyvos, iššūkiai“. Konferencijos dalyvių pranešimuose atsispindėjo tiek teoriniai, tiek praktiniai katalikiško švietimo aspektai. Analizuota katalikiškų mokyklų tinklo plėtra, svarstytas santykis su šių dienų visuomenės poreikiais, nagrinėti aktualūs katalikiško švietimo uždaviniai, numatyti Bažnyčios dokumentuose. Konferencijos įžanginį žodį taręs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius pasidžiaugė, kad per pastaruosius dvidešimt metų buvo praktiškai įgyvendinamas religinis švietimas ir tobulinama jo kokybė. Vyskupo Gintaro Grušo teigimu, Bažnyčios žvilgsnis į švietimą yra gerokai platesnis, negu atskirose srityse dirbantys asmenys šį procesą apibrėžia ir mato. Pasak pranešėjo, esminis katalikiško švietimo bruožas yra įsikūnijusio Žodžio skelbimas. Bažnyčiai tenkanti švietimo misija kyla iš Kristaus misijos, kurioje regimos trys tarnystės: kunigiškoji, pranašiška ir karališka. Svarbu yra tai, kad kiekvienam laikmečiui Geroji Naujiena turi būti skelbiama, atsižvelgiant ir atliepiant to meto iššūkius ir vyraujančias galimybes. Vienas iš svarbiausių Bažnyčios uždavinių švietimo procese yra spręsti visuomenės moralės ir socialinio teisingumo klausimus. Bažnyčios kanonuose nurodyta ne tik vyskupų pareiga rūpintis tinkamu religinio švietimo organizavimu, bet ir pačių tėvų teisė ir pareiga išsireikalauti įsitikinimus atitinkančio švietimo. Minėto „iš apačios“ kylančio švietimo poreikį iliustravo Vilniaus Šv. Juozapo mokyklos steigėjų vardu kalbėjusi  Rūta Šalkauskienė.

    LR Seimo nario Manto Adomėno pranešimas buvo skirtas katalikiško auklėjimo kongregacijos dokumentui „Katalikiškoji mokykla ant trečio tūkstantmečio slenksčio“ apžvelgti. Kaip minėjo pranešėjas, dabarties iššūkiai yra tiksliai įvardyti minėtame dokumente. Tai pirmiausia vertybių krizė, įgyjanti subjektyvizmo pavidalus ir kartu atverianti moralinį reliatyvizmą. Ugdymo proceso centre nebelikus autoriteto, tradicijos, dorybių ugdymo, minėtą tuštumą užpildo fragmentuotas požiūris, persmelktas vadinamojo „vertybių ugdymo“. Pedagoginio proceso metu, regis, mokoma ir ugdoma „teisingų“ dalykų – kūrybiškumo, kritinio mąstymo, laisvės, tolerancijos… Vis dėlto minėtos kūrybiškumo ar laisvės sampratos nėra pripildomos objektyvaus turinio, o tai sąlygoja jų daugiaprasmiškumą, sykiu tarsi nutrinamos ribos ir prarandamos objektyvios sąvokų prasmės. Pranešėjas akcentavo mintį, kad vadinamasis vertybių ugdymas turėtų būti keičiamas dorybių ugdymu, kaip tai įvardija Bažnyčios dokumentai. Jo teigimu, tam tikro vertybinio sutrikimo ugdymo procese šaknys gali būti kildinamos iš dviejų vyraujančių, bet savo esme priešingų ugdymo požiūrių. Pirmasis požiūris traktuotinas kaip liberalioji romantinė nuostata. Jos esmė – suteikti individui plačias pasirinkimo galimybes ir tartum iš tokių fragmentų leisti pačiam susidėlioti sau priimtiną pasaulėvaizdį. Metodologine prasme sudėtinga vertinti tokios krypties pagrįstumą ar efektyvumą, tačiau praktiniai aspektai dirbantiems ugdymo įstaigose matomi per vadinamuosius aktyviuosius mokymo ir ugdymo metodus bei savos pozicijos formavimą. Šio požiūrio silpnoji pusė yra tiesos klausimas. Šį aspektą plėtojo daugelis kalbėtojų, įvardydami kaip pamatinį ir kertinį visos ugdymo sistemos momentą. Tiesos klausimas tarsi „apeinamas“ arba traktuojamas postmoderniąja nuostata, kai tiesos matas yra individas, o gėrio samprata redukuojama į emocinį, jausminį lygmenį. Kita ugdymo kryptis galėtų būti įvardyta praktine arba utilitaristine. Savaime utilitarizmas nėra blogas išradimas, juk demokratija pagrįsta įsitikinimu, kad yra gerai tai, kas tinka visuomenės daugumai. Vadovaudamiesi šia nuostata, ugdytojai ruošia asmenį tam tikroms funkcijoms visuomenėje atlikti. Šios utilitaristinės tendencijos susipina visuose mokslo ir ugdymo lygmenyse.

    Pranešime „Aukštojo mokslo erdvė: ar viską padarėme“ prof. Paulius Subačius plačiau pažvelgė į katalikišką dėstytojo ir studento laikyseną ugdymo procese. Nors gyvename pakankamos tolerancijos laikotarpiu, visgi reikšti pasaulėžiūrinius ir moralinius įsitikinimus auditorijų erdvėje kiek keblu. Šiai minčiai tarsi antrino doc. Vincentas Vobolevičius, kuris dalijosi mintimis apie Jungtinių Valstijų universitetų patirtį, neatsiribojant nuo racionalaus mąstymo, tačiau drauge liudijant tikėjimą.

    Tarp kalbėtojų buvo ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos tarybos narys kun. Gintaras Vitkus, kuris kėlė klausimą, kaip ugdyti žmogų, įsipareigojantį teisingumui ir krikščioniškoms vertybėms. Kauno J. Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius Paulius Martinaitis, pristatydamas praktinę mokyklos situaciją, teigė, kad katalikiškai mokyklai svarbu nebijoti klysti, ieškoti ir siekti vientisumo.

    Aktualiais vertybiniais aspektais išsiskyrė doc. Zitos Nauckūnaitės pranešimas, apžvelgiantis atnaujintų Lietuvių kalbos ir literatūros programų rengimo procesą.

    LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys savo pasisakyme daugiausia dėmesio skyrė katalikiškų mokyklų poreikiui ir subalansuotai plėtrai. Pirmininko teigimu, svarbu atsižvelgti į vaiko, šeimos ir vietos bendruomenės poreikius.

    ______________

    Valentinas Stundys. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino STUNDŽIO kalba, pasakyta konferencijoje „Katalikiško švietimo uždaviniai Lietuvoje: padėtis, perspektyvos, iššūkiai“

    Dėkoju ekscelencijoms ir kolegoms. Po tokių kalbų nelabai lieka ką ir pridurti, o pati konferencijos eiga kiek koregavo mano kalbėjimą. Pradėčiau nuo klausimo, kuris nuskambėjo šioje salėje – katalikiškų mokyklų tinklas nustojo plėtotis? Kokių reikia paskatų, kad ta plėtra vyktų nuosekliai? Kita vertus, kas atsako už katalikiškų mokyklų plėtrą? Teisinės normos yra gana aiškios – Švietimo įstatymo naujoji redakcija įteisina bendruomenės iniciatyvos svarbą ir galimybes jai lemti mokyklos profilį bei savitos ugdymo krypties pasirinkimą. Be to, katalikiškas švietimas yra kiek kita negu katalikiškos mokyklos: tai visuma ir dalis. Švietimas visų pirma yra edukacijos formų ir pavidalų darni įvairovė.

    Norėčiau atkreipti dėmesį į kelis praktinius dalykus. Tenka pripažinti, kad ligšiolinė Lietuvos mokyklų pertvarka vyko gana izoliuotai nuo kitų švietimo sistemos segmentų kaitos, ypač ilgai dėmesio stokojo modernių ir patrauklių profesinių mokyklų kūrimas, menka reformos dermė tebėra ir su sociokultūrinėmis pertvarkomis. Beje, katalikiškų mokyklų plėtra vyko ir tebevyksta irgi gana izoliuotai nuo visos katalikiško švietimo sistemos kaitos. Katalikiškų mokyklų, kaip ir viso švietimo, raida tebėra orientuota į grynuosius tradicinius švietimo institucijų tipus: darželius, bendrojo ugdymo mokyklas, papildomojo ugdymo įstaigas ir t. t. Gyvenimas ir iššūkiai, tenkantys švietimui, reikalauja kiek kitokio požiūrio į švietimo instituciją. Būtų gyvybingesnės ir mokymosi visą gyvenimą idėjas ir reikmes labiau tenkintų tokios institucijos, kurios turėtų daug profilių, jos būtų panašios į daugiafunkcius centrus, kuriuose derėtų švietimo, socialinės, kultūrinės veiklos, programos vaikams ir suaugusiems ir t. t. Tenka pripažinti, kad kalbose ir praktikoje tebedominuoja per daug formalūs ir unifikuoti reikalavimai. Tokiu atveju nelabai paisoma bendruomenės poreikių, vaiko interesų įvairovės. Švietimui naujų impulsų suteiktų drąsūs, netradiciniai požiūriai, veikimo inovatyvumas, netikėti švietimo ir gyvenimo problematikos sąlyčiai. Taigi, svarbu vaiko ir bendruomenės prioritetas, programų įvairovė ir kompleksiškumas.

    Kompleksiškumas reiškiasi ir tuo, kad katalikiško švietimo sistema negali būti atskirta ir plėtojama atskirai nuo visumos, nuo lokalinės švietimo sąrangos. Katalikiško švietimo tinklą turime matyti ir visos savivaldybės kontekste taip, kad šeimai būtų aiškus vaiko kelias bendrojo ugdymo sistemoje, kad savitų mokyklų sandara būtų baigtinė. Čia kartais esama prastos kaimynystės pavyzdžių, t. y. nereikalingos konkurencijos ar skepsio. Kitas momentas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, – katalikiško švietimo „iš apačios“ plėtros iniciatyvos: naujų postūmių čia suteikia dabar savivaldybėse svarstomos mokyklų tinklo optimizavimo programos. Svarbu, kad katalikiškų mokyklų kūrimo pamatas būtų gilus bendruomenės poreikis turėti tokias katalikišku pasaulėvaizdžiu grindžiamas ugdymo įstaigas ir jų įvairovę.

    Dėl tinklo perspektyvos kelčiau tris klausimus. Viena – ar esame „pasimatavę“ realius katalikiškų institucijų poreikius? Labai lengva dėl mados ar kokių pragmatinių siekių diskredituoti katalikiškos mokyklos, kaip savitos ugdymo sistemos įstaigos, vardą. Antra – kas ir kaip valdo tokių institucijų tinklo plėtrą? Vadybiškai reikalinga valdyti procesus, kad nebūtų nepamatuotų iniciatyvų, kad ugdymo metodologija būtų nuosekli ir sisteminė. Trečia – kokybės patikimumas yra šiuolaikinio švietimo būtinybė ir visuomenės lūkestis. Atitikti valstybinius švietimo kokybės standartus ir, kita vertus, specialiuosius katalikiško ugdymo reikalavimus – sunki pedagogų misija.

    Švietimo įstatymas šiandien leidžia rinktis įvairius institucijų įteisinimo variantus. Tai nevalstybinės švietimo įstaigos. Jų buvimą ir finansavimą užtikrina sutartis su Šventuoju Sostu. Antras kelias – viešosios įstaigos statusas, kai tokios įstaigos steigėjai gali būti keli, tarkim, savivaldybė ir religinė bendruomenė. Galimas kitas kelias – specializuota ugdymo kryptis, ją galima realizuoti ir valstybinėje, ir savivaldybės ugdymo įstaigoje. Savitos pedagoginės sistemos – irgi katalikiško ugdymo galimybė. Taigi pagal galimybes įmanomos įvairios teisinės versijos.

    Atkreipčiau dėmesį į būtinybę lanksčiai pasirinkti institucinį tipą: dažniausiai linkstama kurti grynąsias tradicines mokyklas, stokojame patirties ir iniciatyvų kurti daugiaprofilinius centrus. Jie ypač parankūs katalikiškam švietimui plėtoti. Svarbi ir pačių katalikiškų programų ir mokyklų įvairovė, kad mokykla nebūtų savo teritorijoje vieniša.

    Ką galima sukurti dideliame mieste, sunkiau padaroma mažesniame rajone. Aplinkybės diktuoja tam tikrus sprendimus. Neabejoju, kad dabartiniame švietimo tinklo optimizavimo baigiamajame etape turėtume susitelkti, kad visoje Lietuvoje turėtume išplėtotą katalikiško švietimo formų įvairovę.

    ________________

    Mantas Adomėnas. (Nuotrauka iš Manto Adomėno asmeninio archyvo)

    Savo vertinimu ir įžvalgomis, kokia katalikiško švietimo Lietuvoje šiandiena ir uždaviniai, su „Apžvalga“ dalijasi konferencijos „Katalikiško švietimo uždaviniai Lietuvoje: padėtis, perspektyvos, iššūkiai“ sumanytojas ir rengėjas, LR Seimo narys Mantas ADOMĖNAS .

    Švietimo srityje mes, katalikai, esame dažnai tarsi susigūžę, įsibaiminę, jaučiantys nuolatinį poreikį teisintis ir įrodinėti, kad mes išvis turime teisę egzistuoti šalia esamos valstybinės švietimo sistemos. Turėtume aiškiai suvokti, kad Europos švietimo sistema pastatyta ant krikščioniško švietimo pamatų, išaugusi iš vienuolynų, bendruomenių, parapijų, Viduramžių gildijų mokyklų, remiasi – dažnai neįsisąmonintu – krikščionišku požiūriu į žmogaus orumą ir ugdymą. Atradę šį idėjinį ir vertybinį pamatą, aiškiau matysime ne tik savo teisę egzistuoti ir tarti svarų žodį – aiškiau regėsime ir dabartinio švietimo padėtį, skvarbiau identifikuosime ydas ir silpnybes. Todėl kaip katalikiškojo švietimo atstovai turime grįžti prie doktrininio pagrindo ir regėti švietimą visuminės krikščioniškosios misijos – skelbti pasauliui Dievo Žodį – šviesoje.

    Kalbėdami apie krikščioniškosios ugdymo vizijos ir Lietuvos švietimo konteksto sankirtas, pirmiausia turime įvardyti štai ką: Lietuvoje daugelis tėvų katalikų dar negali pasinaudoti savo pamatine teise – ugdyti vaikus mokykloje, atitinkančioje jų įsitikinimus. Į katalikišką mokyklą savo vaikus nori leisti 12 proc. tėvų, o į esamas katalikiškas mokyklas telpa tik per dešimt tūkstančių moksleivių – nežymią norinčiųjų dalį.

    Antra, Lietuvos švietime vyraujanti „ideologija“ kelia įgūdžių ugdymo, parengimo tolesniam gyvenimui tikslus. Po šiais gražiais žodžiais slypi iš esmės utilitaristinė filosofija – tuo tarpu krikščioniškasis ugdymas kalba apie dorybių ugdymą ir asmens kaip asmens ugdymą jo paties tobulėjimo ir asmenybės pilnatvės labui. Grąžinti šią dorybių ugdymo paradigmą į mokyklas – svarbus uždavinys, kuriame katalikiškos mokyklos galėtų rodyti kelią.

    Ilgainiui, manau, ir visas ugdymas suvoks dabartinių madų seklumą – kai, viena vertus, viskas matuojama trumparegiu utilitariniu – „o kas man iš to paskui gyvenime?“ – matu, kita vertus, švietimas nuolat romantizuojamas, kai sakoma, kad vaikas pats turįs pasirinkti, ką jis norėtų mokytis mokykloje, kuri liaujasi būti visiems būtinų žinių, įgūdžių, kultūrinių vertybių ir dorybių kanono perteikėja. Kai švietimas atsitokės, katalikiškos mokyklos galės paklausti: „Ar mes jums visą laiką to nesakėme, neliudijome savo pavyzdžiu?“ O kol kas reikia kantriai nešti tikrojo švietimo deglą, sergstint jo liepsną nuo postmodernių madų skersvėjų.

    Kažin ar ne didžiausia mūsų gadynėje nelaimė – tai protų išklydimas iš tikros tiesos, iš tikėjimo kelio, – tai minčių srityje baisi suirutė ir sumišimas. Kad atitaisius tą blogumą, reikia ir patiems įgyti tikras, katalikiškas mokslas, pažinti gerai, pilnai, visapusiškai tikėjimas, paskui reikia stengtis ir kitų protai ta tikėjimo šviesa apžiebti (pal. vysk. Jurgis Matulaitis)Tokiais žodžiais palaimintasis vysk. Jurgis Matulaitis tarsi nurodė to meto besikuriančiai valstybei tautos ir valstybės ateities formavimo gaires. Dabar įvairiose srityse vykstantys dinamiški pokyčiai palietė ir švietimo sistemą.

  • ATGAL
    Vilties kelionė
    PIRMYN
    Kinas Lietuvoje – kino žmonių akimis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.