Kataloniškasis Pirėnų autonomijų paradas | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Kataloniškasis Pirėnų autonomijų paradas

  • Data: 2011-06-20
    Autorius: Česlovas IŠKAUSKAS

    (Česlovo Iškausko nuotr.)

    Didingos Pirėnų kalnų panoramos, svaiginantys viršukalnių aukščiai, žaliuojantys gegužės slėniai, šviesos ir tamsos kontrastai paslaptinguose tarpekliuose – visa tai ilgai neišbluks iš atminties, nors kelionė išsinuomotu automobiliu po Ispanijos Katalonijos provinciją, Prancūzijos pietus ir Andorą tęsėsi vos porą savaičių. O kas gali atsispirti „gaudiškajam“ Barselonos architektūros fenomenui, Montserat vienuolyno didybei ar moderniosios Šv. Šeimos bažnyčios iššūkiui… O čia dar toks įtemptas politinis kelionės metas: Ispanijoje baigėsi pasirengimo vietos rinkimams karštinė…

    Kur pulsuoja katalonų širdis…

    Apie politinį šios kelionės aspektą mes tik užsiminsime, o čia – tiesiog kelionės po tokias skirtingas Pirėnų autonomijas įspūdžiai.

    Viename portale keliautojas juokauja, kad pasakyti katalonui „Buvau Barselonoje – Ispanijoje“ tai tas pats, kaip tvirtinti, jog „lankiausi Rusijos mieste Vilniuje“. Tikras katalonas pakrauptų nuo tokio juodo humoro ir atvykėlio aiškiai nesuprastų. Formaliai Katalonija yra Ispanijos autonominis regionas. Bet net katalonų kalba skiriasi nuo ispanų savo gomuriniu tarimu, kirčio perkėlimu į galūnę, romaniškų žodžių trumpinimu. Regione yra keletas dialektų, todėl gūdžiame Pirėnų kalnų kaimelyje viešbučio šeimininkės Marios tariami žodžiai visai nebuvo panašūs į ispanišką tarseną, o su kažkokiu portugališkuoju garsu „š“…

    Katalonija nuo seno kovojo už nepriklausomybę, bet 1703 m. karališkoji Burbonų dinastija numalšino katalonų sukilimą ir prijungė teritoriją prie Ispanijos. Naujas sukilimas prasidėjo 1917-ųjų spalį, ir po 13-kos metų Ispanijos respublikonai pažadėjo regionui suteikti autonomiją iškart po Ispanijos paskelbimo respublika. 2006 m. buvo praplėsta ribota autonomija, o po metų surengtas referendumas. Tačiau 2010-aisiais Madridas blokavo katalonams palankius referendumo rezultatus, o tai sukėlė masines demonstracijas. Tarsi demonstruodamas savarankiškumą, Katalonijos parlamentas pernai liepos 28 d. uždraudė koridą – jaučių žudymą, ir šis draudimas įsigalios nuo kitų metų sausio 1 d.

    Katalonija yra ekonomiškai stipriausias Ispanijos regionas. Čia didžiausi atlyginimai ir pensijos. 2003 m. UNESCO pripažino Barseloną labiausiai tinkančiu gyventi miestu Europoje. Mes tuo įsitikinome. Patogus miesto susisiekimas, platūs ilgus kilometrus nusidriekę Costa Dorada („Aukso krantas“) paplūdimiai (iš viso Ispanijoje Viduržemio jūros pakrante jie tęsiasi net 580 km), gerai sutvarkytas uostas, žavus senamiestis, tolėliau, už Katalonijos aikštės – prabangūs, turtuoliams skirti rajonai. Prie La Rambla – centrinės pėsčiųjų alėjos – yra žymusis Barselonos turgus, kur rytą ar vakarą gali pasirinkti pigesnių vaisių, daržovių, kitų ūkininkų gėrybių. Tiesa, maisto produktai gana brangūs, ypač mėsa, bet tas kainas supraskime santykinai: juk minėjau, kad katalonų atlyginimų vidurkis yra didžiausias šalyje…

    Modernioji La Sagrada Familia katedra (Česlovo Iškausko nuotr.)

    Štai kodėl jie nori, kad Madridas skirtų jų reikmėms tokį pat dėmesį, kokį Katalonija įneša į valstybės aruodą. Gal todėl ir gegužės 22-ąją čia, Ispanijoje, vykę vietiniai rinkimai atnešė sėkmę ne socialistams, bet konservatyviajai Liaudies partijai, kuriai rinkėjai davė 10 proc. balsų daugiau negu premjero Jose Zapatero kairiesiems.

    Pamirškime trumpam politiką ir pasmaguriaukime skanios rytinės kavos kurioje nors gotikos kvartalo (Barri Gotic) užeigoje, paskanaukime jų karštų sumuštinių, vadinamų tapas, pasigėrėkime didinga XIV a. katedra, kurios pagrindinėje navoje tebesigano… žąsys (tai sena nuo praėjusių amžių likusi tradicija), šalia – Karaliaus rūmai, kur kažkada Ferdinandas ir Isabelė pasitiko iš kelionių grįžtantį Kristupą Kolumbą… Dar toliau dėmesį atkreipia Šv. Šeimos (La Sagrada Familia) aštrūs bokštai. Ją suprojektavęs genialus architektas Antonio Gaudi 16 metų praleido statybos aikštelėje, bet užsigalvojęs išėjo ir namų ir patekęs po pirmojo mieste tramvajaus ratais žuvo.

    Gaudi akcentų pilnas miestas: nuostabus Guellio parkas, keliaujant link jūros atsiveria nuostabūs jo architektūriniai šedevrai, visas miestas pripildytas netradicinių skulptūrų, kaip štai didžiulis varinis vėžys šalia jachtų prieplaukos…

    Kiek tolėliau, pirštus primenančiuose kalnuose, įsikūręs Montserat vienuolynas. Tai ištisas miestas, įkurtas tais laikais, kai Lietuva dar tik buvo paminėta metraščiuose. Čia visi meldžiasi Dievo Motinai – Juodajai Madonai, klausosi seniausias tradicijas Europoje turinčio berniukų choro, didingos orkestro muzikos, ir visa tai – nemokamai…

    Jeigu Barselonos senamiestyje nepamatėte Picasso muziejaus, nenuvykote už 140 km į šiaurę aplankyti beprotiškojo Salvadoro Dali gimtinės Figueroje ir muziejaus, jei neužsukote į kalnuotąją Solsoną, nepagyvenote kalnų grifų apsėstame Pirėnų kaimelyje Alinijoje (Alinya) ar šiaip kur nesustojote atsipūsti, manykite, kad jūs nepažinote Katalonijos ir jos savitumo.

    Keista liliputinė autonomija

    Pakilę pajūriu į viršų ir pasiekę Prancūzijos sieną, prisimename, kad žemėlapyje matėme dar vieną keistą, punktyrine linija apibrėžtą autonominį darinį. Už Perpinijos važiuojame link Andoros, ir štai visai netoli šios nykštukinės valstybės sienos yra Livija (kataloniškai LLivia) – vos 1608 gyventojų turintis 12,9 kv. km teritorijos lopinėlis, kuriame taip pat įsikūrusi Katalonijos bendruomenė, priklausanti Prancūzijai. Tai Ispanijos anklavas, sujungtas su šia šalimi vos 2 km koridoriumi. Tokio pat pavadinimo mieste dauguma kalba kataloniškai, jame veikia seniausia Europoje farmacijos kampanija „Esteve Pharmacy“, įkurta dar 15 šimtmečio pradžioje.

    Ilgus šimtmečius teritorija ėjo iš rankų į rankas, priklausė tai Ispanijos, tai Prancūzijos kunigaikščiams ir karaliams, o pagal 1659 m. Pirėnų sutartį ėmė priklausyti Prancūzijos karaliui, tačiau turėjo ribotą savivaldą. Baigiantis pilietiniam karui Ispanijoje, 1939 m. Livija buvo paskelbta laisvuoju miestu, nors jos bendruomenė iki šiol svajoja apie visišką nepriklausomybę nuo Madrido ir Paryžiaus.

    Mus pasitiko tylus, ramus miestas mat buvo siesta. Pagyvenęs katalonas leido fotografuoti jo parduotuvėlėje, kur šalia pakabintų kumpių riogsojo gal 15 vyno statinių – pigus gėrimas čia pilstomas tiesiai į pirkėjo atsineštą indą.

    Įsispraudusi tarp kalnų Andoros sostinė (Česlovo Iškausko nuotr.)

    Andora – kalnų rojus

    Kas nėra girdėjęs kalnų valstybėlės Andoros, esančios rytinėje Pirėnų kalnyno dalyje. Visa šalis yra beveik 2 km aukštyje virš jūros lygio, o jos sostinė Andora (Andorra la Vella) – daugiau kaip kilometro. Čia gyvena apie 72 tūkst. gyventojų, plotas – 468 kv. km. Tai parlamentinė savarankiška valstybė, kunigaikštystė, tačiau valdoma iš Madrido ir Paryžiaus. Ta keista autonomija buvo užfiksuota dar 1278 m., kai Andora paskelbė nepriklausomos valstybės pradžią. Nuo 1419 m. ją valdo Generalinė Taryba, o 1991 m. šalis oficialiai paskelbta savarankiška valstybe. Dar po 2 metų priimta Andoros konstitucija, pagal kurią už jos saugumą atsako Ispanija ir Prancūzija. Čia valstybinė kalba katalonų, pačių andoriečių yra tik 33 proc., dauguma – 43 proc. – ispanai.

    Ta autonomija sudaro unikalias sąlygas ekonominiam klestėjimui. Antai Andora užima 7-ą vietą pasaulyje pagal BVP vienam gyventojui – apie 39 tūkst. dol., o 80 proc. šio produkto ji gauna iš turizmo (kasmet ją aplanko 9 mln. turistų). Šalyje vos 2 proc. dirbamos žemės, tad beveik visa produkcija yra atvežtinė. Valstybėlė garsėja mokesčių lengvatomis, todėl turistus ji traukia pigiomis prekėmis, ypač elektronine technika ir gėrimais.

    Puikiais kalnų keliais važiuodami į Andoros sostinę, netikėtai užklupome dirbtinį prekybos miestą Pas del Casa, kuriame stebino didžiuliai komerciniai centrai, ištaigingos gatvės ir… mažai žmonių. Mat mieste iš esmės nėra nuolatinių gyventojų, o dienomis suplūsta tarnautojai, prekybininkai, paslaugų darbininkai. Žiemą čia jų daugiau, nes įsibėgėja slidinėjimo sezonas, o dabar rudai nulakuoti dolomitinių pastatų masyvai atrodo apmirę…

    Valstybės sostinė išsidėsčiusi pagal Valiros upės tėkmę. Gaudžianti stipri upės srovė, įsprausta į betoninius miesto šarvus, buvo girdima net atokiausiame kalnų viešbutyje. Malonus jo savininkas kantriai tvarkė mūsų automobilio pastatymo reikalus…

    Grifai ir politika

    Kelionė atgal į tikrąją Ispaniją priminė greitąjį nusileidimą nuo kalnų – su serpantinais, posūkiais, giliais slėniais ir snieguotomis viršukalnėmis. Ieškodami ramaus poilsio, nusukame nuo pagrindinio Alt Urgelio provincijos kelio ir už 10 km patenkame į Dievo užmirštą kampelį – Alinijos (Alinya) kaimą. Žygis į beveik 2 km aukščio uolas, grifai, laukiantys jiems atvežamos dvėselienos (tai daroma pagal tarptautinę retų paukščių apsaugos programą), o viešbučio savininkė Maria, išėjusi į terasą, kaip mokėdama aiškina, kad šie ratus sukantys paukščiai kažkodėl neša laimę kaimui ir jos verslui…

    Netrukus baigsis kataloniškasis nepriklausomybės „paradas“ ir mes vėl pasinersime į dieną naktį nerimstančios Barselonos sūkurį. Taip, Katalonijos aikštėje municipalinius rinkimus pasitinkantis jaunimas buvo įrengęs tikrą protesto prieš socialistų vyriausybės ekonominę politiką štabą.

  • ATGAL
    Siūlų ir šilko nuotykiai
    PIRMYN
    4 kilometrai virš jūros lygio
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.