Kaukazas: užkeiktųjų vienuolių pėdomis | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Kaukazas: užkeiktųjų vienuolių pėdomis

  • Data: 2011-09-28
    Autorius: Gerimantas STATINIS

    Kaukazas. Gruzinų karo kelias. Kazbeko papėdė. Senasis Samebos vienuo­lynas kalnuose tarsi magnetas traukia piligrimus iš viso pasaulio. Čia turistai virtinėmis visureigiais kasdien traukia prisiliesti prie XII amžiaus mūrų, kurie mena seną Gruzijos istoriją, o svar­biausia nuo jo papėdės atsiveria fan­tastiški vaizdai į 5033 metrų aukščio Kazbeko kalną. Tiesa, rūstusis kalnas, taip jis dažnai vadinamas, skendi sniego debesyse, todėl tik laimingie­siems pavyksta pamatyti jo viršūnę. Senasis kalno pavadinimas skamba kiek neįprastai – Mkinvarcveri, tačiau XIX amžiuje jam buvo duotas garsaus gruzinų poeto ir rašytojo Aleksandro Kazbegi vardas. A. Kazbegi buvo kilęs iš kilmingos gruzinų šeimos, baigė mokslus Rusijoje, grįžęs galėjo be var­go gyventi savo aplinkoje, tačiau pasiė­męs piemens lazdą ir būrį avių pasirin­ko klajoklio gyvenimą. Šitai jis padarė norėdamas geriau pažinti kalnus ir jų žmones. A. Kazbegi gyveno kalno pa­pėdėje, Stepantsminda miestelyje, čia jis palaidotas, o centre šiandien stovi jam pastatytas paminklas.

    Vakarėjant turiu laisvesnio laiko, todėl, atsisėdęs ant akmens šalia pala­pinės, vartau Antano Vienuolio knygos atšviestus lapus ir dairausi į kalnus, ieškodamas suakmenėjusių prakeiktųjų vienuolių. Tikrai, nuo Gergeti ledyno tarsi vienuoliai su aštriais gobtuvais ant galvų jie sėlina į Kazbeko kalną. Kaip drakono dantys, nesustabdomai lipantys į viršukalnę. Atsisuku į Tsminda Sameba vienuolyną – vakare pakilęs iš tarpeklių rūkas ir debesys, nusileidę iš viršaus, šią šventovę paverčia tarsi kybančią tarp dangaus ir žemės. Antanas Vienuolis šiais vaizdais gerėjosi ne kartą, todėl išgirdęs legendą 1906 m. užrašė ją ir pa­vadino „užkeiktieji vienuoliai“. Neatsi­tiktinai Antanas Žukauskas pasirinko ir Vienuolio pseudonimą, nes šis apsaky­mas buvo vienas iš pirmųjų jo kūrinių. Žinoma, kad rašytojas ne kartą kopė į Kazbeko ledynus, žavėjosi stebuklinga kalnų gamta, įkvėpusia jį kurti.

    Iš apsakymo „užkeiktieji vienuoliai“ sužinau įdomių detalių, kad brolijos nariai mėgdavę pasilinksminti ir iškylose paragavę tiršto raudono vyno imdavę šokti lezginką: „Nebeiškęsdavo tada ir vyriausiasis vienuolis. Ir jo širdis imda­vo tankiau plakti, senas kraujas gyslose virpėti; pakėlęs vyno taurę, imdavo šokti ir jis. dar smarkiau plodavo tada delnais visi vienuoliai, ir dar žiauriau spiegdavo diplipitas. Tada jau visus apimdavo pats smagumas: rėkaudavo, šūkaudavo, lieda­vo be pasigailėjimo vyną ir, vienas kito įsitvėrę, šokdavo. <…> Bet štai sugausda­vo vienuolyno varpai. Vienu akimirksniu nutildavo muzika ir šūkavimai. Vienu metu sustodavo vienuoliai ir lankstyda­miesi imdavo žegnotis ir melstis…“ Štai ir aš girdžiu senojo vienuolyno duslų varpą, kviečiantį vakarinei maldai.

    Visai prietemose, nuėję prie vie­nuolyno šaltinio, matome vartus dar atidarius, todėl užsukame į vidų. Tokiu metu piligrimų nebėra, todėl be vargo susirandu ir kalbinu vyriausiąjį vienuolį tėvą Ilarioną. Jis pasakoja, kad Šv. Trejy­bės vienuolynas atsikūrė ir išsiplėtė 2004 metais, ir dabar jame gyvena dešimt vienuolių, tiksliau penki tikrieji ir penki kandidatai į vienuolius. Iš viso pasaulyje yra 15 autokefalinių (autonominių) sta­čiatikių bažnyčių, viena iš jų yra Gru­zijos, kuriai vadovauja patriarchas Ilja II. Šiandien Gruzijoje yra daugiau kaip šimtas vienuolynų. Tėvas Ilarionas rodo sobore atsiskyrėlio šventojo Josifo Machevio, gyvenusio XVII amžiuje Kazbeko kalno urvuose, tuo metu, kai persai užpuolė Gruziją, ikoną. Pasak legendos, visus vienuolyno turtus iš pradžių norėta paaukoti Gruzijos labui, išsiperkant iš persų vergijos. Tačiau vėliau vienuolius užvaldė gobšumas, jie nužudė atvykusį pasiuntinį ir buvo nutarta auksą paslėpti kalnuose pas atsiskyrėlius. 1950 me­tais alpinistų atrastuose urvuose buvo rasta tikrai nemažai brangenybių, tai mums vėliau pasakojo Stepansmindos muziejaus darbuotojas. didžioji dalis lobio iškeliavo į Ermitažą Leningrade, o čia liko tik muliažai. Muziejuje yra išlikusios originalios medinės drožinėtos urvo durys, pro kurias galbūt užkeiktieji vienuoliai sunešė auksą.

    Turiados „Kazbekas 2011“ atidary­mas vyksta vienuolyno fone, giedame Tautišką giesmę ir visi žvelgiame į ke­liamą trispalvę, spėliodami, ar nenuneš jos vėjas? Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius be didesnių įžangų skelbia, kad turiada, skirta lietuviškiems pėdsakams, kuriuos Kaukaze paliko garsūs mūsų tautiečiai. Vienas iš jų – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – rašė: „Kelias ėjo Tereko pakrantėmis, o mes kopėme į Kazbegą, kuris tenai laikomas kalnų kunigaikščiu. Prasigaudavome pro tokias pavojingas vietas, kad mano bendrakeleiviai balo, apsipildami šaltu prakaitu ir drebėjo iš baimės. Pagaliau atsidūrėme Kazbego ledyne, kur tokia tyla, jog vos tik suplosi delnais, atitrūksta uolų gabalai ir lekia į prarają. debesys plaukiojo aplink mus.“ (Laiškas Povilui Čiurlioniui, 1905 m. rugsėjo 9 d., Druskininkai) Pakviestas šeimos mecenatės Bronislavos Volmanienės, į Kaukazą gydytis 1905 metais buvo atvykęs M. K. Čiurlionis, jis, kaip matyti iš broliui rašyto laiško, iš tiesų kopė į Kazbegą (Kazbeką), tačiau ar buvo pačioje viršūnėje, lieka neaišku?

    Stepansmindos muziejuje rašoma, kad pirmasis lietuvis, 1895 m. pasiekęs Kazbeko viršūnę, buvo toks Šteberis, nors prieš jį 1874 m. šio kalno ledy­nų slinkimo tyrinėjimo darbus atliko Vilniaus universiteto auklėtinis Juozapas Chodzka. Jo vadovaujamas Kaukazo žemių matavimo komitetas nustatė net 1386 viršūnių aukštį ir sudarė deta­lų Kaukazo žemėlapį. Mes kopiame pramintomis lietuvių pėdomis, tačiau į viršūnę neskubame, visiems reikia aklimatizuotis, kad organizmas priprastų prie deguonies stygiaus. Pirmoji perėja Kesija (3580 m) lengva, tačiau ją įveikia­me po 3,5 valandos kopimo. Nuo viršaus atsiveria vaizdai į kitą slėnį, už kurio „nepriklausoma“ Pietų Osetijos res­publika. Žemyn nusileidžiame per gerą valandą, čiuoždami sniegu. Stovykloje pietums valgome sriubą, įtartinai sūrią ir skystą, tačiau visi tylime ir nekomen­tuojame nelengvo budinčių virėjų darbo. Kitądien kažkuris pasižiūri panaudotus sriubų pakelius. Pasirodo, tai buvo visai ne sriuba, o tik trys pakeliai prieskonių… Kalnuose ir iš kirvio galima išvirti košę.

    Po meteorologinės stoties, kuri dabar nebefunkcionuoja ir vadinama „Bethlemi hut“, kopiame aukštyn, palik­dami apačioje Betliejumi vadinamas at­siskyrėlių olas, į kurias galima patekti tik žinant kelią. Mūsų tikslas – Kazbekas. Kylame palei pavojingą stačią sieną, nuo kurios švilpia saulės spindulių atitirpdyti akmenys. Kai kurie pasišokinėdami at­rieda vos ne iki kojų. Laimei, yra vietos kur atsitraukti, tik reikia būti nuolat dėmesingam. Aukštis su kiekvienu me­tru duoda žinią – kolegei pasidaro bloga, tenka dalį jos daiktų pasidalyti. Pavojin­gi plyšiai užsnigti, tačiau kol neužklum­pa pūga, juos atsargiai peršokame. Vos tik pasikeliame ant ledyno, patenkame į sniego debesį – už penketo metrų nieko nebematyti, todėl lyg žąsiukai einame neatsilikdami vienas nuo kito.

    Dvi paras praleidžiame apsikasę sniege ant ledyno. Pavargstame gulėti palapinėje, o braidant po sniegą, greitai sušlampa kojos. Malonus užsiėmimas yra statyti apsauginę sniego sienelę. Praėjusią naktį vėtra vos nenuplėšė palapinių, todėl darbuojamės iš peties. Kai statyba baigta, kiurksome palapinėje pasakodami vieni kitiems ankstesnių ke­lionių nuotykius ir taip keliame sau ūpą – būdavo ir blogesnių akimirkų. Naktį per sapnus girdėjau skambant varpus, gal tai užkeiktieji vienuoliai skambino?.. Matyt, veikė 4300 m aukštis. Trečios dienos rytas toks pats, esame sniego debesyje, kuriame tai pusto, tai barbena į palapinę kruša, tai lynoja, ir visą tai vadinama paprastai – „šikšna“. Jau ima suktis mintys apie apačioje žaliuojan­čias pievas, arbūzus ir, aišku, Kachetijos vyną. Viena grupė neiškentusi ima leistis žemyn. Po valandėlės išgirstu Audronės balsą: „Žiūrėk, ima kalnai ryškėti…“ Visi kaip tarakonai lendame iš palapi­nių. Vadas duoda komandą – ruoškitės, eisime pasivaikščioti, gana čia drybsoti lyg pensininkams.

    Pasivaikščiojimas buvo geras, palipėjome iki balno, nes išsigiedrijo ir buvo tinkamas oras kopti toliau. Vos neapsiverkiau iš džiaugsmo, kai užvertęs galvą už poros šimtų metrų pamačiau draugus viršūnėje, negi tikrai pavyks ir man? – klausiau savęs. Kalnuose, esant daugiau kaip 5 km aukštyje, per kelias minutes staigiai gali užslinkti debesys ir tuomet liks tik vienintelis kelias – grįžti į apačią. Palengva, žingsnelis po žingsnelio stūmiuosi į priekį. Nėra lengva susiri­šus eiti koja kojon, kai dūsti ir gaudai orą, lyg ištraukta iš akvariumo žuvelė. Viršūnėje vėjas vos neišrovė iš rankų Lietuvos žurnalistų sąjungos vėliavos, tačiau nugainiojo tarsi aveles debesėlius ir leido pasigrožėti aplinkiniais vaizdais. Tai buvo geras ženklas, leidžiantis suprasti, kad kalnų kunigaikštis Kazbekas mums yra palankus. rodos, visa šalis buvo po kojomis ir norėjosi sušukti: „Sakartvelo – Gruzija!“ Viršūnėje visuomet ir visus už­lieja palaima ir begalinis džiaugsmas. Tai yra atpildas už vargus ir ryžtą, už norą prisilieti prie kažko nematomo, tačiau jaučiamo, nežinomo, tačiau švento… Gal dėl to ir kopiame, kad negalime žodžiais paaiškinti, kodėl tai darome. Tai vadinasi kalnų trauka, nuo kurios vaistų nėra.

    Galvoju, kodėl legendoje užkeiktieji vienuoliai suakmenėjo, nors jie tik sušalo, gal gobšumas žmogaus širdį paverčia akmeniu? Sakoma, kad ir dabar kalnuose galima rasti jų išbarstyto aukso, tačiau kas randa, tam laimės jis neatneša. Manau laimė yra tai, kad gali laisvai klajoti po kalnus ir žinai, jog tavo sąžinė yra rami. Galbūt todėl gruzinų rašytojas Aleksan­dras Kazbegi palikęs turtus ir pasiėmęs piemens lazdą išėjo klajoti į kalnus? Laimė ir tai, kad gali prisiliesti prie tikro istorinio fakto, vėliau tapusio mums žino­ma Antano Vienuolio užrašyta „užkeik­tųjų vienuolių“ legenda.

  • ATGAL
    4 kilometrai virš jūros lygio
    PIRMYN
    Nepaprasta Himalajų trauka
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.