Kazachstanas: Balanso tarp Kinijos ir Rusijos paieškos | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kazachstanas: Balanso tarp Kinijos ir Rusijos paieškos

  • Data: 2015-09-21
    Autorius: Linas Kojala

    Nursultanas Nazarbajevas – autoritarinio Kazachstano lyderis nuo 1989 metų. 2015 m. balandį net 98 proc. balsų jis dar sykį buvo perrinktas naujai kadencijai. (Scanpix/RIA Novosti/ Mikhail Voskresenskiy nuotrauka)

    Jei žiūrėjote Holivudo kino komediją „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoje patirtį graibstė“, galėjote susidaryti įspūdį, kad Kazachstanas – skurdi ir atsilikusi valstybė, kurioje veši antisemitizmas ir yra prekiaujama moterimis, o elektra tebėra išrinktųjų prabanga. Pagrindinis kino juostos herojus Boratas – žurnalistas iš Kazachstano, pirmą kartą gyvenime nuvykęs parengti reportažo į JAV – savo išsišokančiu elgesiu perteikė šalį per daugelio visai Centrinei Azijai būdingų stereotipų prizmę.

    Šiandien Boratas Kazachstane vertinamas dvejopai. Vieni iki šiol neslepia pykčio dėl tyčiojimosi iš šalies ir jos gyventojų, kiti laikosi pozicijos, artimos prezidentui Nursultanui Nazarbajevui. Paklaustas, ką mano apie filmą, nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo valstybei vadovaujantis politikas atsakė: „Sakoma, kad bet kokia reklama yra gera reklama. Vien tai, jog sulaukiu šio klausimo, reiškia, jog norėsite atvykti į Kazachstaną ir patys viską pamatyti. Tą ir kviečiu padaryti.“

    Auganti valstybė

    Realybė, žinoma, yra kiek kitokia. Kazachstanas – milžiniška, devinta  pagal plotą planetos valstybė, kurios sienos driekiasi nuo Kaspijos jūros iki Tian Šanio kalnų, teritorija beveik prilygsta Vakarų Europai. Gyventojų tankis yra septyniskart mažesnis nei Lietuvoje. Gyventojų skaičius – 17 milijonų ir pagal šį rodiklį valstybė užima 227 vietą. Bendras vidaus produktas (BVP) pranoksta kaimyninių Kirgizijos, Uzbekistano, Turkmėnistano ir Tadžikistano, kartu sudėjus.

    Tiesa, daugelis Vakarų šalių į tokią stulbinančiai ekonomiškai augančią šalį žvelgia atsargiai ne tik dėl Borato. Pirmiausia, tą lemia faktas, kad augimo sparta sąlygota ne tiek sėkmingų posovietinių reformų, kiek didžiulių naudingųjų iškasenų, ypač naftos, klodų. Be to, Kazachstane sukurtas autoritarinis režimas, kuris Vakaruose suvokiamas kaip mažesnė blogybė, nei daugelis kitų. Jei Turkmėnistanui vadovaujantis Gurbanguly Berdimuhamedovas bando sukurti anti-utopiją, primenančią George‘o Orwello romanus, Uzbekistano lyderis Islamas Karimovas patenka į antraštes tik dėl žiaurumo protrūkių ir gyvų opozicijos veikėjų deginimo, o Kirgizija su Tadžikistanu garsėja nesibaigiančiomis revoliucijomis bei pilietiniais karais, tai Kazachstanas šiame kontekste atrodo lyg ramybės užuovėja.

    Šios aplinkybės leidžia džiaugtis tam tikrais rezultatais: nors Kazachstanas nepriskiriamas laisvų valstybių kategorijai, pagal Žmogaus socialinės raidos indeksą, kurį sudaro Jungtinių Tautų Organizacija, Kazachstanas patenka į pažangių valstybių kategoriją ir lenkia tokias šalis kaip Brazilija, Serbija, Makedonija ar Ukraina. Be to, Centrinės Azijos milžinas kol kas geba sėkmingai balansuoti užsienio politikoje, nors patenka į dviejų milžinų – Rusijos ir Kinijos – tiesioginių interesų lauką.

    Nacionalizmas, negąsdinantis rusų

    „Mūsų geografinė lokacija, neturint išėjimo į atvirąsias jūras, skatina ieškoti rinkų kaimyninėse šalyse. Nedarydami to, neįgyvendinsime pagrindinio siekio – auginti ekonomiką“, – kadaise teigė N. Nazarbajevas, kurio citatų, kaip ir pridera autoritarinėje valstybėje, galima aptikti kone ant kiekvieno paminklo ar žymesnės istorinės vietos. Visgi svarbus ne tik geografinis prezidento minimas aspektas, bet ir valstybės formavimosi gijos, kurios tiesiogiai siejasi su Rusija.

    Jau antroje XIX amžiaus pusėje neaprėpiamas stepes, kuriose gyveno klajojantys kazachai, ėmė kolonizuoti Rusijos imperija. Nors kazachai etniškai yra kildinami iš vienos grupės su kirgizais, uzbekais, azerais ir turkais, XX a. šalies teritorijoje ėmė aiškiai dominuoti slavai. Tą ypatingai paspartino Sovietų Sąjungos metu inicijuota Gulagų politika, pasmerkusi tūkstančius žmonių tremčiai tolimuose Kazachstano užkampiuose, taip pat noras sėkmingiau išnaudoti derlingas Kazachstano žemes bei iškasenas, perkeliant į šias teritorijas rusų tautybės darbininkus. Ilgainiui tendencija ėmė keistis – vis daugiau rusų grįžo atgal, o kazachų šeimos gausėjo – bet net ir 1989 metais slavai Kazachstane sudarė 44 proc. (38 proc. iš jų – rusai). Toks tautinis heterogeniškumas kėlė nerimą bei sudarė prielaidas Rusijos imperialistiniams interesams, tačiau galima konstatuoti, kad Kazachstane, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, įsivyravo etninis stabilumas.

    Akademikai, apibūdinantys Kazachstano kelią po Sovietų Sąjungos žlugimo, pažymi, kad šalies konsolidavimui užtikrinti pasirinkta kryptis gali būti apibūdinama kaip nacionalizmas (juk pats Kazachstano pavadinimas reiškia „kazachų žemė“). Tą lydėjo simboliniai gestai: gatvių pavadinimų keitimai, naujų paminklų statymai, naujos šalies vėliavos ir himno patvirtinimas. Prezidentas Nazarbajevas ypač akcentavo sovietmečiu marginalizuotos kazachų kalbos statusą – nors rusų kalba yra iki šiol plačiai naudojama ir jai suteiktas išskirtinis statusas, valstybės tarnyboje, tame tarpe ir prezidentui, yra privaloma mokėti kazachų kalbą. Be to, per artimiausią dešimtmetį kazachų kalba taip pat turėtų atsisakyti sovietmečiu primestos kirilicos ir susigrąžinti lotynišką abėcėlę. Kazachstanietiškos tapatybės konstravimo procesą stiprino ir faktas, kad vien 1993–1999 metais šalį paliko per 1,2 milijono slavų, kurie sugrįžo į savo šalis ir pakeitė tautinį balansą kazachų naudai – procentiškai jų skaičius nuo 39 proc. greitai perkopė 50 proc.

    Nepaisant šių tendencijų, Kazachstano nacionalizavimo politika išlaikė balansavimą ir vengė sugadinti santykius su Rusija, kuri atidžiai sekė savo „tėvynainių“ situaciją. N. Nazarbajevas nuolatos pabrėžė būtinybę saugoti skirtingų kultūrinių ir lingvistinių Kazachstano grupių interesus ir net įsteigė specialią organizaciją, kuri turi užtikrinti jų teises.

    Visgi bene ryškiausias tokios politikos pavyzdys – 1997 metais įgyvendintas N. Nazarbajevo sprendimas perkelti šalies sostinę iš istorinės Almatos į Astaną. Sprendimas statyti naują stiklinių dangoraižių miestą viduryje stepių – ten, kur žiemą temperatūra persirita per 40 laipsnių žemiau nulio, o vasarą užkyla iki tokio paties karščio lygio – dažniausiai yra aiškinamas trimis aplinkybėmis. Visų pirma, Almata yra seismiškai aktyvioje zonoje, todėl nuolatinė žemės drebėjimų grėsmė bei jų sukeliami nuostoliai skatino ieškoti išeities. Be to, miestas yra vos per 300 kilometrų nuo Kinijos sienos, o tai suvokiama kaip potenciali grėsmė, ypač ateityje. Tačiau bene svarbiausias aspektas yra tai, kad šiaurinėje Kazachstano dalyje, kur ir įsikūrė Astana, tebegyvena daugiau slavų, todėl sostinės perkėlimas buvo suvokiamas kaip esminis žingsnis, siekiant pagerinti jų integraciją. Tai atliepė pagrindinį Kazachstano vidaus ir užsienio politikos siekį – išsaugoti nepriklausomybę.

    Geopolitinis balansavimas

    Visuomenėje vyraujanti harmonija ir sėkminga slavų integravimo politika, nesuerzinant Rusijos, sustiprino Kazachstano pozicijas santykiuose su Kremliumi, kuris yra neabejotinai reikšmingiausias geopolitinis partneris – vien jau todėl, kad 6,8 tūkst. kilometrų ilgio vientisa žemyninė siena tarp Rusijos ir Kazachstano valstybių yra ilgiausia pasaulyje. Kazachstanas dėl savo dydžio yra durys Rusijai į Centrinę Aziją, todėl ekonominis bendradarbiavimas tarp šalių yra pasiekęs aukštą lygį. Praktiškiausias to pavyzdys – Eurazijos ekonominė sąjunga, siekianti atkartoti Europos Sąjungos integraciją bei sukurti bendrą ekonominę erdvę tarp buvusių Sovietų Sąjungos valstybių. Kol kas projekte dalyvauja tik penkios šalys – Armėnija, Baltarusija, Kirgizija, Rusija ir Kazachstanas – tačiau neabejotinai svarbiausios yra pastarosios dvi. Iki šiol Astana sėkmingai priešinosi Kremliaus bandymams spartinti sąjungos integraciją ir virsmą politiniu susivienijimu, todėl projekto ateitis išlieka miglota, bet ekonominio suartėjimo siekis išlieka abipusis.

    Vargu, ar Kazachstanas taip sėkmingai priešintųsi Rusijos ambicijoms susigrąžinti šalį į savo įtakos zoną, jei ne gebėjimas atsigręžti ir į Rytus, kur sparčiai auga kita kaimynė – Kinija. Juo labiau, kad Pekinas rodo didžiulį dėmesį Vidurio Azijai: prekybos apimtys su Kazachstanu nuo 1992 iki 2009 metų išaugo net penkiasdešimt kartų ir siekia 26 milijardus dolerių – tiek pat, kiek ir kinų investicijos į įvairius infrastruktūros projektus. Tarp pastarųjų – dviejų tūkstančių kilometrų ilgio greitkelio tiesimas ir naftos vamzdyno, sujungsiančio Kaspijos jūros klodus su Kinijos teritorija, statybos.

    Galima teigti, kad, nepaisant Eurazijos ekonominės sąjungos pranašumų, ekonominį karą laimi kinai. Jie sėkmingai išnaudoja Kazachstano energetikos resursus ir yra patrauklesni investiciniai partneriai nei rusai, kurie vis dar į posovietines valstybes žvelgia kaip į jaunesniuosius brolius, kuriuos reikia kontroliuoti. Rusija išsaugo pranašumą tik vienoje srityje – didelė dalis kazachų iki šiol jaučia nostalgiją sovietmečiui ir prisibijo Kinijos galimybės. Pusiau juokais, pusiau rimtai kazachai diskutuoja, kokia jų šalies ateitis, jei Kinija žvelgia į neapgyvendintus Kazachstano plotus kaip į būsimą kolonizacijos erdvę.

    Tad kol kas Kazachstanas sėkmingai žaidė balansavimo žaidimą, kurio autorius – prezidentas N. Nazarbajevas ir sugebėjo išpešti naudos, nesusikivirčijant nei su Kinija, nei su Rusija. Visgi tokios strategijos ateitis atrodo vis labiau miglota. Visų pirma, Kazachstanas pradėjo ekonomikos modernizaciją, bet politiškai po Sovietų Sąjungos žlugimo nežengė nė žingsnio į priekį, todėl prognozuoti, kas nutiks ateityje, labai sunku. Juo labiau, kad N. Nazarbajevas skaičiuoja jau 76-uosius metus, o asmenybių, kurie atrodytų susilaukę jo prielankumo būsimam valdžios perėmimui, nematyti. Todėl N. Nazarbajevo valdymo pabaiga gali tiesiogiai sietis su balansavimo užsienio politikoje strategijos saulėlydžiu.

  • ATGAL
    Tremtis Kazachstane. Stasio Algimanto Būdo atsiminimai
    PIRMYN
    Rusija vykdo hibridinį karą ir mes į jį įtraukti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.