Kazys Pakštas: lietuviškojo kolonializmo miražas geopolitinių naratyvų ribose | Apžvalga

Pasaulio lietuviai

  • Kazys Pakštas: lietuviškojo kolonializmo miražas geopolitinių naratyvų ribose

  • Data: 2019-04-29
    Autorius: Kotryna Kriaučiūnaitė

    Kazys Pakštas/facebook.com nuotrauka

    Panoramiškai apžvelgiant Lietuvos istorijos ir teritorijos raidą, atkreiptinas dėmesys į nuolatinę valstybės plėtrą, kuri XV a. pasiekė kulminaciją, apimdama išties didelius šiuolaikinių Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos ir Lenkijos teritorijų plotus. Nusidriekusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, Lietuva tapo išskirtine valstybe, kuriai (tiksliau, tuometinei Abiejų Tautų Respublikai) XVII a. priklausė netgi užjūrio kolonijos Tobage ir Gambijoje, į kurias kėlėsi pirmieji naujakuriai iš Kuršo. Visgi ši egzotinė kolonizacija nebuvo ilgalaikė, o prisiminimai apie didingą šalies praeitį ir laimėjimus tapo nostalgija, po III ATR padalijimo valstybei išnykus iš žemėlapio ribų ir tapus carinės Rusijos dalimi. Sudėtinga geopolitinė situacija, Lietuvai tapusi jos didybės pragaištimi, paskatino lietuvius visuomet išlikti budriais, Vakarų ir Rytų susidūrimo ribose ieškant savarankiškumo galimybių. Šiandien vykstančią sparčią emigraciją taip pat galima įvardinti kaip vieną iš būdų, kuriais lietuviai plečia savo diasporą, ištrūkdami iš nuolatinės įtampos židinio tarp Rytų ir Vakarų.

    Migracija kaip naujoji kolonizacija buvo įžvelgiama ne vien geografo Kazio Pakšto, bet ir rašytojo Vinco Pietario veikaluose. Visgi skirtingai nei utopinės vizijos puoselėtojas Vincas Pietaris, Kazys Pakštas kūrė moksliniais argumentais grįstą sumanymą, turėjusį analogų XX a. pasaulio istorijoje. Nors tiek Marius Ivaškevičius, tiek Petras Cvirka vadina Kazį Pakštą idealistu, atsainiai atmesdami jo idėjas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Kazys Pakštas išlieka vienu svarbiausių Lietuvos visuomenės veikėjų, pasižymėjusių mokslinėje plotmėje. Dėstydamas universitete, Kazys Pakštas savo kursuose naudojo naujausius statistinius duomenis, o idėjas grindė prancūzų bei anglų geografijos autoritetų teorijomis. Lenkijos ir Rusijos – dviejų pagrindinių Lietuvos kaimynių – identifikavimas kaip pagrindinių grėsmių šalies suverenitetui skatino geografą atrasti naujas platybes, kurios būtų leidusios išlikti lietuviams kaip tautai ir neišnykti visuotiniame „tautų katile“.

    Svarbia Kazio Pakšto identiteto dalimi buvo ateitininkija, katalikiškos minties plėtra ir pilnutiniu asmenybės ugdymu besirūpinanti jaunimo organizacija, kurioje mokslininkas ne tik realizavo save, bet ir atrado daugybę mąstytojų, pritarusių jo idėjoms ir skatinusių tolimesnius siekius. Vienas pagrindinių jo įkvėpėjų – Stasys Šalkauskis – kultūros filosofas, ilgametis Ateitininkų federacijos vadas. Stasio Šalkauskio įžvelgta Lietuvos kaip Rytų ir Vakarų kultūros kryžkelės samprata skatino moralinį Kazio Pakšto budrumą ir gilino tarpusavio supratimą tarp geografo ir filosofo, pastarajam neslepiant susižavėjimo „geografo minties konstruktyvumu, plačiu geografiniu akiračiu“ ir nestandartiniu požiūriu į Lietuvos geopolitinę situaciją. Stasys Šalkauskis, regėdamas perspektyvią Kazio Pakšto asmenybę, Ateitininkų federacijos vyriausiuoju vadu po savęs paskyrė būtent žymųjį geografą, taip pat regėdamas jo potencialą tapti valstybės prezidentu.

    Svarbu pabrėžti, kad penki kertiniai ateitininkijos principai – katalikiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas ir tautiškumas – geografui leido ne tik pajausti gyvenimo pilnatvę ir visapusiškai tobulėti, bet ir atsiskleidė jo darbuose ir tyrimuose. Vienas pagrindinių principų, prisidėjusių prie Kazio Pakšto idėjų generavimo, buvo tautiškumas, skatinęs geografą ieškoti galimybių esamos geopolitinės situacijos stabilizavimui ir apsaugai, kadangi lietuvių tautos ateities vizija ligi tol nebuvo siejama su migracija. Būtent todėl persikėlimo idėjos naratyvą Kazys Pakštas atskleidžia per „atsarginių“, o ne „nuolatinių“ žemių principą. Remdamasis megalostatizmo šalininku, vokiečių etnografu ir geografu Friedrichu Ratzeliu, Kazys Pakštas nustato, kad mažoms valstybėms yra būdingas išnykimas, palaipsniui patenkant į didžiųjų glėbį. Ši perspektyva itin neramino geografą ir skatino jį permąstyti būdus, stiprinančius mažųjų valstybių tarptautinę padėtį. Kazys Pakštas siekė bendradarbiavimo su tuometine valdžia, jau 1928 m. savo įžvalgomis skatindamas mąstyti, „ar mūsų nepriklausomybė nebus tik kelių dešimtmečių meteoras?“

    Paradoksalu, tačiau budrumas ir įžvalga leido geografui geriau perprasti Lietuvos geopolitinę situaciją nei tuometiniam prezidentui Antanui Smetonai. Knygoje „Baltijos respublikų politinė geografija“ Kazys Pakštas siekė atskleisti autoritariniam Antano Smetonos režimui nepriimtinas politinio mąstymo vystymosi kryptis ir prioritetus, nepaisant utopiškai skambančių realizacijos galimybių. Kalbėdamas apie tuometinę emigraciją, Kazys Pakštas atskleidė, kad išeivijos tikslas – tai ne pabėgimas, o „užtikrinimas tautai daugiau erdvės jos dabartinei ir būsimai plėtotei“. Tad nors plėtotės ir jo remiamos kolonizacijos strategija yra siektinas tikslas valstybei, siekiančiai didybės, kita vertus, išeivija taip pat gali pasitarnauti kaip „rėmėjas nelaimėse“. Šį savo teiginį Kazys Pakštas grindžia mintimi, kad JAV įsikūrę lietuviai, o ypač Katalikų tautos fondas, finansiškai prisidėjo prie pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės atgavimo žingsnių. Vis dėlto, emigracija taip pat yra siejama su nuostoliais, kadangi dauguma lietuvių migrantų, pasklidę po visą pasaulį, negeba vieningai puoselėti lietuvybės, o trečiosios kartos emigrantai, visiškai praradę savo lietuviškumą, nebeprisideda prie Tautos išlaikymo. Būtent todėl Kazys Pakštas pabrėžia konkrečios vietos būtinybę lietuvybės tęstinumui išeivijoje. Jo nuomone, net ir pačiame tolimiausiame pasaulio krašte įkurtas Tautos židinys su „lietuviškomis valdiškomis ir visuomeninėmis institucijomis būtų lygu <…> padidinimui lietuvių tautos galybės“. Kazys Pakštas išskiria dvi kolonizacijai būdingas sąlygas: visų pirma, kolonijai būdingą sėslumą garantuojanti žemdirbystė: lietuvių, kaip žemdirbių, tauta, kurių pastovumą konkrečiame žemės plote įgalintų tiek žemės ūkiui, tiek gyvulininkystei tinkama teritorija; visų antra, kolonizacijai tinkamoje teritorijoje neturi būti įsikūrę aktyvesni piliečiai, galintys „nustelbti nerangaus, flegmatiško būdo, nesijuokiančius <…> mūsų kaimiečius“. Šiuo aspektu įsikūrimas Vakaruose grėstų tam tikru civilizaciniu susinaikinimu, todėl Kazio Pakšto kelionės po Pietų Ameriką ir Afriką yra grįstos bandymu atrasti tinkamą vietovę, kurioje lietuviai galėtų būti „laimėtojais“.

    1935 m. Kaune vykusiame Pasaulio lietuvių kongrese Kazys Pakštas pabrėžė, kad netikslinga lietuvių emigracija gali tapti valstybės išnykimo priežastimi, pridurdamas, kad kryptinga emigracija kolonizacijos pavidalu reikalauja ypatingų pastangų bei laiko. Siekdamas tautybės išlaikymo etnografinėje plotmėje, Kazys Pakštas pasitelkia prancūzų Rytų Kanadoje, ukrainiečių Vakarų Kanadoje, vokiečių ir lenkų Pietų Brazilijoje ir kitus pavyzdžius. Kalbėdamas apie realias europiečių galimybes įsitvirtinti Afrikoje, Kazys Pakštas remiasi prancūzų politologo ir akademiko Eugene Guerniero darbais, kuriuose Angola, Kenija, Tanzanija (Tanganika), Zambija ir Zimbabvė (Rodezija) įvardijamos europiečių gyvenimui tinkamomis žemėmis. Vis dėlto Afrikai skiriamas dėmesys plėtojamas ne vien remiantis naujausiais Vakarų akademikų tyrimais ir teorijomis, bet ir asmeninėmis Kazio Pakšto kelionėmis į šiuos kraštus. Šių kelionių rezultatus vainikuodavo išsami tiriamos šalies gamtos sąlygų, ekonomikos, gyventojų analizė su išvadomis apie lietuvių tautos kolonizacijos galimybes konkrečioje teritorijoje. Pavyzdžiui, analizuodamas Angolą, Kazys Pakštas nustato, kad šios šalies klimatas yra tinkamas fiziniam europiečių darbui, paupių slėniuose esantis dirvožemis yra derlingas, o mineraliniai turtai nėra pagrindinis šalies išsilaikymo šaltinis, tad nepaneigiama žemdirbystės ir gyvulininkystės svarba. Kazys Pakštas taip pat išanalizuoja Angolos įstatymus dėl žemės įsigijimo ir ūkio steigimo išlaidas svetimšaliams. Angolos kolonizaciją Kazys Pakštas įsivaizduoja pagal portugalų pavyzdį: minima 1889 m. vykusi Madeiros žemdirbių migracija į Angolą. Ši migracija išskirtinė tuo aspektu, kad dauguma žemdirbių dėl prastų kelių ir menkos valdžios paramos atsitraukė nuo žemės ūkio, tačiau sugebėjo realizuoti save prekybos srityje. Gebėjimas atsitraukti nuo pirminės veiklos, prisitaikant prie situacijos, leidžia teigiamai vertinti gyvenimą šioje teritorijoje, kurios valdytojai portugalai, kaip pastebi Kazys Pakštas, pasižymi draugišku nusiteikimu mažoms tautoms.

    K. Pakšto kelionės 1927-1930

    Verta pabrėžti, kad bene didžiausiu Kazio Pakšto pasiekimu yra laikoma jo knyga „Afrikos regioninė geografija“, pagrįstai leidžianti Kazį Pakštą įvardinti kaip pagrindinį profesionaliosios lietuvių geografijos pradininką ir pirmąjį regionistą Lietuvoje. Šioje knygoje pateikiamos fotografijos, žemėlapiai ir brėžiniai liudija ne vien gilų autoriaus susidomėjimą, virtusį asmeninio archyvo dalimi, tačiau nuoseklų gilinimąsi į Afrikos regioną iš įvairių perspektyvų. Šioje knygoje pateikiama nuosekli Afrikos atradimų ir tyrinėjimų istorija, taip pat minimas XVII a. ATR vasalas Kuršo hercogas Jokūbas, bandęs įgalinti latvių ir žemaičių kolonizaciją Vakarų Afrikoje, Gambijoje. Kazys Pakštas, kaip geografas, skiria didelį dėmesį Afrikos valstybių fiziografinei apžvalgai (dirvožemis, klimatas, augmenija, gyvūnija) ir stengiasi tyrinėti skirtingas vietoves: plokštikalnius, dykumą, salas, atogrąžas. Taip pat pastebimas autoriaus noras neapsiriboti vien geografiniais tyrinėjimais, persikeliant į gyventojų išvaizdos, tautų kultūrinių bruožų aprašymus. Poreikis rinkti itin detalią informaciją leidžia daryti išvadą, kad Kazys Pakštas, net ir negavęs finansavimo, į „atsarginės Lietuvos“ projekto viziją Afrikoje vis tiek žiūrėjo itin rimtai.

    Dažnai vadinamas Lietuvos valstybingumo šaukliu, Kazys Pakštas išties kūrė antagonistinį diskursą nepriklausomos valstybės kontekste. Netgi būdamas geografas, jis aktyviai dalyvavo politiniame šalies gyvenime ir, remdamasis gerosiomis kitų valstybių patirtimis, kūrė savitą, naują Lietuvos nepriklausomybės išlaikymo ir šalies išlikimo sudėtingoje geopolitinėje situacijoje viziją. Kaziui Pakštui itin skaudus buvo valstybės posūkis į autoritarizmą. Po 1926 m. valstybės perversmo palaipsniui įsitvirtinusi Antano Smetonos diktatūra kūrė asmeniniu autoritetu ir tautine ideologija grįstą valstybės valdymą, draudimais ribojusį visuomenės politinę saviraišką. Būtent asmeninio prestižo išlaikymo siekis ir bet kokios opozicijos varžymas lėmė Antano Smetonos negebėjimą ir nenorėjimą gilintis į Kazio Pakšto idėjas ir perspėjimus dėl liūdnos Tėvynės ateities perspektyvos. Aktyvi Kazio Pakšto veikla Ateitininkų federacijoje ir puikūs santykiai su Katalikų bažnyčia galimai sustiprino Antano Smetonos nepasitenkinimą šiuo visuomenės veikėju. Pasyvus pasitikėjimas savo autoritetu neleido Antanui Smetonai gilintis į aktyvaus visuomenės veikėjo mintis ir įžvelgti jose slypintį potencialą.

    Taigi prieštaringai vertinama Kazio Pakšto Lietuvos nacionalinių interesų plėtros Afrikoje vizija liudijo geografo kelionių ir aprašymų rezultato apogėjų knygose, kurias pagrįstai galima vadinti Afrikos regionistikos pradžiamoksliu nepriklausomoje Lietuvoje. Kazys Pakštas, suvokdamas sudėtingą mažos valstybės padėtį tarptautinėje arenoje, neplanavo įgyvendinti okupacijos Afrikos valstybės – jo noras buvo grįstas taikiu bendradarbiavimu tarp Lietuvos, nacionalinių Afrikos valstybių ir tuometinių jų kolonizatorių. Visgi tautininkų režimas, pasižymėjęs Antano Smetonos polinkiu į autoritarizmą, tapo barjeru Kazio Pakšto idėjos įgyvendinimui ir opių tuometinių valstybės problemų sprendimui.

  • ATGAL
    Lietuvos šimtmečio ekspedicija „Brydė per pasaulį 2018“
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.