Kengyro sukilimo dalyvis Antanas Petrikonis: „Iš pradžių jie galvojo, kad mes pasiduosime“ | Apžvalga

2017 m. gruodis Nr. 12 (98) (578)

  • Kengyro sukilimo dalyvis Antanas Petrikonis: „Iš pradžių jie galvojo, kad mes pasiduosime“

  • Data: 2017-12-22
    Autorius: P. Saudargas ir G. Karazijaitė

    Kiek anksčiau „Apžvalgos“ žurnale (2017 m. birželio–rugsėjo numeryje) pasižadėjome, jog visai netrukus skaitytojus kviesime geriau susipažinti su Gulago sukilimų įvykių detalėmis bei išgirsti, ką šiandien pasakoja gyvi mūsų tautos istorijos liudytojai – Kengyro, Norilsko, Vorkutos sukilimų dalyviai bei herojai. Šįkart kviečiame skaityti pokalbį iš susitikimo su pirmuoju šios temos pašnekovu – Antanu Petrikoniu-Laivu. Tai žmogus, prisidėjęs prie Kengyro sukilimo organizavimo, buvęs šio sukilimo vado asmens sargybinis, per savo gyvenimą, kaip pats sako, suskaičiavęs, jog pervažiavo per dvidešimt lagerių. Tačiau jo herojiška istorija prasidėjo dar anksčiau – 1945 metais, kuomet būdamas septyniolikmetis jaunuolis jis prisijungė prie partizaninio pasipriešinimo. Tai žmogus, nepasidavęs neteisybei ir netiesai nei okupuotoje Lietuvoje, nei toli nuo jos – už spygliuota viela apjuostų lagerių sienų. Tik jo neblėstantis ryžtas ir nesusitaikymas su kitų primetama tvarka ir taisyklėmis (peržiūrėjus bylą buvo paleistas be teisės sugrįžti į Lietuvą) galiausiai sugrąžino jį atgal į Lietuvą, Kauną, kur nuo 1960 m. ir gyvena.

    Būdamas dar paauglys prisijungėte prie partizanų. Kada tai buvo?

    1945 m. birželio 16 d. Tuo metu man buvo septyniolika metų. Buvo daug aplinkui besislapstančių, susidarė 30 vyrų būrys. Taip pat išėjo mano brolis ir „švogeris“ (sesers vyras – red. past.). Sakiau, kad aš pasiliksiu. Bet vadovaujantys Negras ir Vabalas sakė man: „Tu mūsų būk padėjėjas.“ Ir taip du metus – ar tai kokį raštelį gaunu, ar ant ežero kranto pasitikrinu: toks kitas komendantas išplaukia ir jeigu pakelia irklą, tai reiškia, kad tu lauk – atvažiuos arba tu nuvažiuok, o jei antrą kartą pakelia irklą, tai reiškia, kad pas tave ateis. Aš turėjau rusišką ir vokišką šautuvus pasislėpęs, pas mane ateidavo vakare ir mes kartu išeidavom. Ryte jie išeina, aš tuos ginklus paslepiu, ir viskas.

    Dar jie man patarė stoti į komjaunimą. Sako, tu ten daugiau sužinosi, viską susiuostinėsi. Tai aš nuėjau, bet „šlipsą“ (kaklaraištį – red. past.) buvau užsirišęs, ten sakė – „Tai čia toks ponas!“ Per poniškai apsirengęs buvau. Taip aš džiaugiausi, kad manęs nepriėmė! Paskui pagalvojau, kad jei būtų priėmę, o jie būtų žuvę, tai kaip po to būčiau kitiems (partizanams – red. past.) įrodęs, kad specialiai stojau ten?.. Taip ir palaikiau tokius ryšius su partizanais. Vėliau buvau išėjęs iš namų, vėl grįžęs…

    Bet 1951 m. spalio 6 d. Jus suėmė šalia namų (Alytaus rajone, Miroslavo valsčiuje, Mociškėnų kaime). Kaip tai įvyko? Kas Jus išdavė?

    Bunkerį išdavė su mumis gyvenęs Albinas Nedzinskas, kurį pažinojau dar nuo laisvės laikų. Jis buvo Kęstučio tėvonijos štabo viršininkas. Pas mus rado (bunkeryje – red. pastaba) dokumentų daug, mašinėlę, nes aš daugiausiai mašinėle rašiau atsišaukimus įvairius, iš laikraštėlių – visa dokumentacija per mus ėjo.

    A. Nedzinskas dėjosi patriotu, melsdavosi, rožančių kalbėjo. Bet, pasirodo, buvo infiltruotas, net ketverius metus išbuvo infiltruotas mūsų gretose. Iš viso jis sunaikino 19 vyrų. O aš buvau vienas iš pirmųjų.

    Kaip klostėsi viskas Jūsų suėmimo dieną? Atsiminimuose esate pasakojęs, kad Jūs išsiveržėte iš degančio namo, prasiveržėte per apšaudymą.

    Buvo spalio 6 d. rytas, šalna tokia. Lakūnas pirmas išbėgo ir tarpdury žuvo iškart, garai tik ėjo iš burnos. Mes su Jūreiviu gal per valandą laiko išsišaudėm šovinius su vokiškais automatais. Jūreivis šoko pro langą, bet tik pūkšt – šūvis ir nukrito. Aš prišliaužiau pažiūrėti, ar vis dar gyvas, ar ne, pagalvojau, kad jei gyvas, tai reikės nušauti, nes traška ir stogas, ir tvartas, ir kluonas, ir viskas. Bet žiūriu – kad tylu ramu. Po kiek laiko sugrįžtu, žiūriu, kad tas atsisėdęs (Jūreivis – red. past.) – užspaudęs ranka dešinėj pusėj, kraujas bėga pro pirštus. Padėjau pistoletą, Antanui (Jūreiviui – red. past.) sakau: „Nusišauk, Antanai, lubos dega, o aš dar bandysiu“. Įšokau į darželį seserų, tokį grioviuką, į mane tik pūkšt – iš šautuvo. Tada aš pakilau ir – zigzagais. Kulkosvaidis – iš dešinės pusės. Kai kulkosvaidis atidarė ugnį, pasidarė labai karšta. Vėliau žiūriu – ant kojos kraujas. Suvokiau, kad buvau peršautas, bet bėgau vis tiek. Tik pakilau į tokį kalniuką – tarkšt per ranką, kaip su plaktuku, ir kaip pradėjo iškart kraujas bėgt… Bėgau bėgau, mačiau, kad toliau arkliai ganosi, galvojau, gal pasieksiu… Stebuklas buvo, kad likau gyvas. Nubėgau beveik kilometrą nuo apsupimo vietos, paskui jau mane rado be sąmonės.

    Vėliau saugume Kaune suskaičiavo vyrai, kad iš viso – koja, ranka ir per drabužius dar penkios skylės buvo.

    Išduotas buvusio bendražygio, Jūs buvote peršautas, suimtas, perėjote ne vieną kalėjimą, vėliau atsidūrėte lageriuose. 1954 m. buvote Kengyre. Kokios aplinkybės susiklostė, kad kaliniai ten nusprendė pasipriešinti?

    Doke, kuriame dirbo staliai, buvo nušautas kalinys. Sargybinis sėdėjo bokštelyje, kažką numetė ant žemės ir paprašė kalinio, kad šis jam mestelėtų nukritusį daiktą. Kalinys priartėjo prie vielų, ir tada buvo nušautas.

    Ten dirbę staliai tada padarė jam karstą ir parsinešė tą karstą į lagerį. Dėl jo žūties protestavo visi kaliniai – tris dienas neišėjom į darbą. Pasipriešinimas brendo. Mūsų lageris buvo organizuotas, jame veikė pogrindis.

    Bet pogrindis veikė jau anksčiau?

    Taip. Kai dar buvau karantine, jau pas mane prisistatė toks Vyšniauskas iš Panevėžio, dzūkelis Saldžiukas. Ir pirmiausia paklausė manęs, kur paimtas buvau, kaip čia atsidūriau. Tada susijungėme grupėmis. Lietuvių grupių vadai susieidavo su ukrainiečių vadais, aptardavo ir organizuodavo veiksmus.

    Kai prasidėjo sukilimas, ėjau kolonoje. Joje buvo 250 žmonių. Du (prižiūrėtojai – red. past.) iš šonų, trys priekyje ir trys kolonos gale su šunimis. Ukrainiečiai susiginčijo su tais, kurie ėjo iš paskos. Į koloną buvo paleisti du šūviai. Sužeidė keturiolika žmonių, bet nė vienas nemirė. Stebuklas! Vienam kulka perėjo per burną, išdaužė dantis, bet žmogus nemirė. Vienas, kad peršautas, suprato tik tada, kai nusirengė eidamas praustis. Kitus išvežė į ligonines. O mes sėdim, kitos kolonos eina pro mus ir klausia, ko mes čia sėdime. Mes atsakome, kad mūsų koloną sušaudė.

    Vėliau susirinko mūsų, ukrainiečių, dar gruzinų grupių vadai ir sutarė, kad reikia informuoti visus, kad ryt neitume į darbą.

    Šie du precedentai – kai sušaudė pirmąjį kalinį ir kai sušaudė mūsų koloną – buvo pirmieji.

    Po pirmojo incidento į barakus atvežė kriminalinius nusikaltėlius, siekdami mus sukiršinti. Bet nepavyko.

    Vėl prasidėjo maištai. Buvo išgriautos sienos tarp punktų. Vis dėlto kai kurie išėjo į darbą, kai kurie, pavyzdžiui, aš – ne. Žiūriu – užmūrija jau skyles, kur buvo sienose ir tarp antro ir trečio lagpunkto pristato spygliuotų vielų, padaro ugnies liniją, pastato kulkosvaidžius. Grįžusieji iš darbo randa tą ugnies liniją. Kyla sumaištis. Į bėgančius buvo paleista ugnis iš kulkosvaidžio. Vienas nukrito, kitas nukrito, galiausiai kaliniai pasigavo prižiūrėtoją ir laikė jį, kad šis nebegalėtų šaudyti. Kulkosvaidis buvo nuimtas, pakabinti garsiakalbiai.

    Taigi, net 40 dienų kaliniai kai kuriose lagerio zonose buvo be prižiūrėtojo. Kaip susiformavo kalinių savivalda?

    Mūsų visi sandėliai ir kepykla buvo ūkio kieme, viską darėme patys, sumažinom normas, apskaičiavę, kiek miltų yra. Veikė tik parduotuvės, kuriose dirbo iš laisvės ateinančios pardavėjos.

    Vadovaujantys buvo ukrainiečiai, lietuviai. Kalinių gretose taip pat būdavo ir išdavikų, kuriuos mes patys saugojome nuo savų, kad šie jų nenulinčiuotų. Mums vadovavo generolas Kuznecovas.

    O kaip Kuznecovas tapo jūsų vadu? Išrinkote jį, o gal jis pats ėmėsi iniciatyvos?

    Jis tarnavo Berlyne, turėjo reikalų su amerikiečiais, matyt, dėl to jį ir nuteisė. Iš pradžių kalėjo kitame lageryje, vėliau buvo pervežtas pas mus. Pasipriešinimui vadovavo išrinktas komitetas. Vienas iš jo narių buvo lietuvis teisininkas Juozas Kondrotas, o Kuznecovas buvo komiteto pirmininkas.

    Savo prisiminimuose rašote, kad jūs saugojote Kuznecovą?

    Mums per tuos pakabintus garsiakalbius šaukė, kad sunaikintume savo vadus, nes už tai mums bus atlyginta, o priešingu atveju mūsų lauks Magadanas ar kažkas panašaus. Iki tol vadų niekas nesaugojo, tačiau, girdėdami tokius raginimus, pasiėmėme šaltųjų ginklų, padarytų iš išlaužtų grotų, ir pakaitomis saugojome vadus.

    Taip išbuvote keletą savaičių, o po to sovietai nusprendė panaudoti jėgą. Puolimas buvo netikėtas?

    Netikėtas. Ūkio kieme, kuris skyrė mus nuo moterų, buvo sustatyti kulkosvaidžiai. Mūsiškiai mūrinėje tvoroje buvo iškalę skyles. Perspėjome, kad ginsimės, kad bandysime atimti ginklus, nesvarbu, kad galbūt patys žūsime. Vakare kulkosvaidžių nebeliko ir tada galėjome laisvai bendrauti. Mes ėjome į moterų zoną, moterys – pas mus. Vėliau išgirdome aliarmą ir išlėkėme iš barakų, tik nepagalvojome, kad bus atsiųsti tankai. Tankas privažiavo prie barako sienos ir iššovė. Liepsnos veržiasi, skudurai tik eina… Pervažiavo keletą žmonių, viena lietuvaitė iš Alytaus, dabar jau mirusi, neteko kojos ir rankos. Kariškiai surinko mūsų peilius, suvarė mus iš barakų į stepę, grupėmis suguldė ant žemės. Atveždavo mums maisto. Ten prabuvau nuo birželio 26 d. iki liepos 3 d. Vėliau kalinius sugrąžino atgal į lagerį, o aš ten nebepapuoliau. Mane įsodino į vagoną ir išvežė į kitą lagerį.

    Bijojo, kad vėl nesugalvotumėte organizuoti kokio pasipriešinimo?

    Turbūt. O gal šiaip, atsiprašant, snukis nepatiko. Atrinko gal kokius 400, kokius 300 nuvežė į Vaniną, o tuos, kuriuos žinojo, nuvarė į Vladimiro kalėjimą. Moteris paliko čia, o mus išvežė toli.

    Grįžkime prie sukilimo. Tikriausiai nesitikėjote, kad viskas taip kruvinai baigsis. Turbūt tikėjotės kokių nors lengvatų, daugiau laisvės?

    Po Stalino mirties atsirado daug leng­vatų. Nuėmė grotas, numerius. Norėjome, kad paleistų invalidus, nepilnamečius, tuos, kurie atsidūrė lageryje dėl smulkmenų. Juk kam lageryje laikyti invalidus ar senukus. Tokie ir buvo reikalavimai.

    Kodėl nepavyko to išsiderėti? Galbūt sovietai bijojo precedento ir dėl to nenorėjo daryti daugiau nuolaidų, tad nuėjo tokiu keliu?

    Iš pradžių žadėjo mums nuolaidas. Atvažiavo iš Maskvos dideli ponai, susėdo su mūsų komiteto nariais. Mes tik iš tolo matėme, ką jie ten kalbėjo. Bet visgi nepavyko susiderėti. O jie delsė panaudoti jėgą – juk reikėjo laiko tankams atvežti ir taip toliau. Iš pradžių jie galvojo, kad mes pasiduosime.

    Ar galime teigti, jog Kengyro sukilimą organizavo ukrainiečiai ir lietuviai?

    Ukrainiečių visų kalinių gretose buvo maždaug 60 proc., o mūsų – 10 proc. Taigi, taip, buvome dauguma.

    Ar buvote vieningi?

    Dažniausiai taip, bet pasitaikydavo įvairių žmonių, ypač vyresnių kalinių gretose, kurie abejojo, ar verta priešintis. Kai aš raginau lietuvius neiti į darbą, kai kurie kaliniai sakė: „Ką jūs čia papūsite prieš vėją?! Pakankamai „prikomandavote“ jau Lietuvoje!“ Bet vis tiek ėjo (į sukilimą – red. past.). ■

    A. Petrikonis - centre. Kairėje - P. Saudargas, dešinėje - G. Karazijaitė

  • ATGAL
    Švenčių metu šventinių metų belaukiant
    PIRMYN
    2018-ieji Rusijoje: Realybės šou: „Prezidento rinkimai“
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.