Valstybės naujienos

  • Ketveri kosmetinių švietimo reformų metai

  • Institucijos: Vyriausybė
    Data: 2016-03-30
    Autorius: Albert Komar

    Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimuose skaitytos Vyriausybės atstovų kalbos bei skambūs pareiškimai apie valstybingumo stiprinimą nublanksta vos pažvelgus į mokytojų, dėstytojų ir visos švietimo sistemos padėtį Lietuvoje. Kartu su šeima prie mūsų piliečių talentų ir vertybių ugdymo labiausiai prisideda pedagogai. Būtent mokykloje ir universitete žmogus praleidžia svarbiausius savo asmenybės formavimosi metus, įgauna pagrindus, kuriais vadovaudamasis priiminės tolesnius gyvenimo sprendimus. Kokybiškas švietimas yra vienas pagrindinių veiksnių, nulemiančių asmeninę brandą, o be gerai išsilavinusių žmonių kalbėti apie sėkmingą ir stiprią Lietuvą yra beprasmiška.

    Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko Andriaus Navicko teigimu, šiandien Lietuvos mokytojų problemos, dėl kurių pedagogai yra priversi išeiti į gatves, yra sprendžiamos tik kalbomis apie „švietimo kokybės gerinimą“, rekordiniais kiekiais susitikimų su vyriausybės atstovais ar nenuosekliomis, kasmetinėmis reformomis. Mokytojų keliamos realios problemos negirdimos, yra bijoma imtis esminių pokyčių. Vis labiau didėjančių fizinių ir vertybinių grėsmių mūsų valstybės išlikimui akivaizdoje tokia švietimo politika negali ilgai tęstis.

    Išorės grėsmės prirėmė valdininkus prie sienos ir norom nenorom privertė įgyvendinti krašto gynybos pertvarkas. Tačiau užsitikrindami fizinį saugumą dažnai pamirštame apie iššūkius žmonių protams. Daug dėmesio skirdami priešiškos propagandos atpažinimo metodams ignoruojame tai, kad šios technikos informacinių technologijų amžiuje sensta net ne dienomis, o valandomis. Todėl vienintelis laiko patikrintas priešnuodis priešo skleidžiamai netiesai yra geras išsilavinimas. Tačiau, kaip taikliai pastebi ambasadorius dr. Žygimantas Pavilionis, esminių pokyčių švietime reikia imtis ne vien dėl nedraugiškų kaimynų, bet dėl savęs. Anot diplomato, svarbiausias švietimo politikos tikslas turi būti doras žmogus, kuriuo išugdymas nėra vien finansinių eilučių koregavimas. Ž. Pavilionio teigimu, švietimo politika yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis vizijos bei konkrečios valdymo strategijos suformavimo, o ne vien greitų sprendimų ir „gaisrų gesinimo“.

    Svarstant apie pastaruosius ketverius metus kyla klausimas, kokiomis esminėmis švietimo pertvarkomis kadencijos pabaigoje galės pasigirti dabartinė Vyriausybė? Jei atsakyti į šį klausimą yra pernelyg sudėtinga, siūlau pagalvoti, kiek per pastaruosius ketverius metus girdėjome apie švietimo sistemos vizijas arba tikslus?

    Prisimenant šiuos ketverius metus neabejotinai išryškėja skandalai, reakcionieriškumas bei įžeidžiantys pasisakymai. Ministras Dainius Pavalkis nuo pat savo paskyrimo atkreipė dėmesį, kad švietimas turi prisitaikyti prie šiandienos iššūkių. Iš pirmo žvilgsnio ministro požiūris yra teisingas, švietimo paskirtis yra padėti žmogui susivokti tikrovėje. Tačiau kalbėdamas apie prisitaikymą prie šiandienos realijų, D. Pavalkis turėjo omenyje tik siaurą žmogaus gyvenimo sritį – jo darbą. Kitaip tariant, anot D. Pavalkio, šiuolaikinė Lietuvos švietimo sistema turi tarnauti darbo rinkos, konkrečiai darbdavių, o ypač stambiojo kapitalo interesams. Ministras niekada nesvarstė apie švietimo sistemą, kuri ugdo žmogiškąsias vertybes, žmogų kaip emociškai stabilų asmenį, patriotiškumą ar kūrybingumą. Dėl to galima susidaryti įspūdį, kad mokyklos ir universitetai, anot eksministro, turi ruošti darbo jėgą, neužduodančią nepatogių klausimų ir be jokios asmeninės iniciatyvos. D. Pavalkio vadovavimo laikais galima buvo pastebėti ir reakcionieriškumą. Pavyzdžiui, gavus duomenis apie prastėjančias mokinių žinias, buvo svarstoma apie naujų privalomų testų ir egzaminų įvedimą.

    Nuolat keičiamos dėstomų dalykų programos, dalykų įvedinėjimai ar perkėlinėjimai taip pat darė žalą mokymo procesui bei sukėlė nerimą tarp mokytojų ir egzaminams besiruošiančių mokinių. Nenuoseklus mokymas taip pat lėmė netikslingą mokesčių mokėtojų pinigų išeikvojimą. Tačiau, ar galima tikėtis nuoseklumo iš grupės žmonių, kurių tarpusavio santykiai ir politiniai sprendimai yra chaotiški? Premjeras nuomones keičia po 2-3 kartus per dieną, o švietimo ministras dėl „tam tikrų tikslų nevykdymo“ buvo pakeistas likus mažiau nei dvejiems metams iki rinkimų. Bet kokia politika turi prigimtį – ją iš anksto nulėmusius faktorius, todėl negalima tikėtis nuoseklios ir stabilios švietimo politikos, kai ji yra patikima oportunistams. Nors ministerija kaip institucija turi „atmintį“, kuri dažnai suvaldo chaotiškumą, tačiau žuvis pūva nuo galvos, ir jokios institucijos politika nėra nuo to apsaugota, ypač kai neatsakingai valdoma ilgą laiką.

    Stebint viešąją diskusiją dėl švietimo padėties Lietuvoje išryškėja ir kitas akivaizdus dalykas – švietimo sistemai reikalingiausios reformos yra skaudžios bei gali atsiliepti politikų reitingams. Partijoms ir politikams, bet kokia kaina įsikibusiems krėslo, didelės reformos nėra palankios. Tokių reformų pereinamasis laikotarpis ir nepasitenkinimas, kurį jos sukelia, dažniausiai nesibaigia iki kadencijos pabaigos bei rinkimuose pasitarnauja oponentams. Vertinant pastaruosius kelerius metus, susidaro įspūdis, kad būtent dėl to nevykdomos aktualios mokyklų ir universitetų tinklų optimizavimo reformos.

    Aukštojo mokslo diplomus mažiau nei 3 milijonus gyventojų turinčioje Lietuvoje šiandien teikia net 43 institucijos. Didelis aukštųjų mokyklų skaičius lemia, kad nė viena jų nėra tinkamai finansuojama, dėl to nėra užtikrinamos kokybiškos studijos, vykdomi sudėtingi moksliniai tyrimai, o Lietuvos universitetai nepatenka net į pasaulio aukštųjų mokyklų 500-ką. Panaši situacija susidaro ir mokyklose. Dėl neefektyviai vykdomo mokyklų tinklo optimizavimo: nuolat stokojama pinigų mokytojų atlyginimams, mokyklinėms priemonėms ar vadovėliams, ir tai vėliau atsispindi mokymo rezultatuose.

    Daugelis pradžioje surašytų minčių apie švietimą nėra naujos. Šios nuostatos įtvirtintos net Vyriausybės dokumentuose, kuriuos progai pasitaikius cituoja politikai. Tačiau valdančiųjų vykdomoje politikoje kilnūs tikslai yra pamirštami arba sąmoningai ignoruojami, tikėtina, dėl paprasčiausio išskaičiavimo. Nes juk ilgalaikio LSDP nario Česlovo Juršėno žodžiais, vieniems rinkimams pasibaigus, jau kitądien prasideda rinkimų kampanija naujiems. Tai lemia, kad darbas yra imituojamas – vengiama rimtų ir reikalingų pertvarkų ir imamasi tik „kosmetinių“ pokyčių skambiai pavadinant juos reformomis.

    Po paskutinės premjero Algirdo Butkevičiaus atakos prieš mokytojus, Lietuvos žmonės parodė išskirtinį susivienijimą palaikant pedagogus, dėl to išsigandęs premjeras jau kitą rytą atsiprašė, o per savaitę buvo pasiektas laikinas susitarimas su švietimo profsąjungomis. Galimai LSDP išgąsdino ir jų kolegų Slovakijoje patirtis, kur dvi kadencijas iš eilės valdę Roberto Fico socialdemokratai pralaimėjo rinkimus, dėl to, kad lygiai taip pat ilgą laiką ignoravo prieš rinkimus prasidėjusius mokytojų streikus. Rinkimams Lietuvoje artėjant, metų metus už nosies vedžiotų pedagogų pagrįstus reikalavimus pasirodo buvo galima bent iš dalies išpildyti vos per savaitę.

    Diskusijos kilusios apie šį skandalą, taip pat atskleidė žmonių nepasitenkinimą esama švietimo padėtimi. Tačiau, kaip jau minėta, bet kokia politika kyla iš ją vykdančių žmonių prigimties ir intencijų, todėl kokiomis savybėmis pasižyminčius politikus išrenkame, tokią švietimo ar bet kurią kitą politiką turime mes, mūsų vaikai ar anūkai. Negalime sau leisti dar ketverių „kosmetinių reformų“ metų.

  • ATGAL
    Įstatymų leidyba Lietuvoje ir kitose ES šalyse: faktai ir tendencijos
    PIRMYN
    Laba diena, ministre, aš turiu jums „zadanija“
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.