Ketvirtoji A. Merkel kadencija: pergalė ar nusivylimas? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ketvirtoji A. Merkel kadencija: pergalė ar nusivylimas?

  • Data: 2017-11-20
    Autorius: Edita Mieldažė

    Rugsėjo 24 d. vykusiuose Vokietijos parlamento rinkimuose Angela Merkel išliko Vokietijos kanclere. Ši pergalė tapo nuspėjama, kai metų pradžioje A. Merkel sutiko vesti Krikščionių demokratų sąjungą (CDU) į rinkimus ir jos pagrindiniu priešininku tapo buvęs Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas. Prieš rinkimus kanclerė 50 kartų kreipėsi į vokiečius, reguliariai atsidurdavo prieš kelių tūkstančių žmonių minią ir vis būdavo pertraukinėjama kraštutinių dešiniųjų ir kairiųjų protestuotojų. Pasak „Der Spiegel“ apžvalgininko Aleksandro Osango, A. Merkel aptakios kalbos tarsi „masinė hipnozė“ įtraukdavo ir ramindavo minią. Tuo tarpu M. Schulzui, naujam socialdemokratų vedliui, pritrūko didesnio pasitikėjimo savimi bei ryškesnių skirtumų tarp jo ir A. Merkel. Rinkimų kampanija parodė, kad rinkėjai galėjo rinktis tarp į dešinę krypstančių socialdemokratų (SPD) ir kairėn pusėn judančių konservatorių (CDU/CSU). Tačiau per 12 valdymo metų A. Merkel sukurtas ideologinis dešinės vakuumas sukūrė terpę Vokietijoje suklestėti kraštutiniams dešiniesiems. Tad pirmą kartą nuo Hitlerio laikų į Vokietijos Bundestagą patekęs kraštutinių dešiniųjų judėjimas „Alternatyva Vokietijai“ kartu su populistiniu kairiųjų judėjimu „Die Linke“ gavo apie 20 proc. visų mandatų. Taigi gana akivaizdu, kam rugsėjo 24 d. parlamento rinkimai Vokietijoje tapo pergale, o kam nusivylimu. Klausimas – kodėl?

    A. Merkel era

    Per dvylika A. Merkel valdymo metų pasikeitė trys JAV ir keturi Prancūzijos prezidentai, du Ispanijos, keturi Didžiosios Britanijos, šeši Italijos ir septyni Japonijos ministrai pirmininkai. A. Merkel yra ilgiausiai valdanti politinė lyderė iš pagrindinių Europos valstybių vadovų. Ji nusileidžia tik savo pirmtakui Helmutui Kohliui, valdžiusiam Vokietiją 16 metų. Vokietijos kanclerė buvo tituluojama „griežtumo karaliene“, „pabėgėlių išganytoja“ ir „laisvo pasaulio lydere“, o kai ryžosi ketvirtai kadencijai, vokiečiai ją pavadino „amžina kanclere“. „Mutti“ (mamytė), kaip visuomenėje dar vadinama A. Merkel, yra pragmatiška, rami, išsilavinusi ir mandagi. Tačiau ji kartu ir labai paprasta bei tradiciška asmenybė: gyvena savo bute Berlyne su žiniasklaidos vengiančiu vyru mokslininku Joachimu Saueriu, apsiperka vietinėse parduotuvėse ir leidžia atostogas vasarnamyje. Paklausta, kas ją daro vokiete, kanclerė atsako paprastai: „Mano meilė bulvių sriubai.“ Savo kancleriavimo pradžioje 2005 m. A. Merkel buvo stabili konservatyvių idėjų sekėja: aktyvi fiskalinės ekonomikos šalininkė, imigracijos skeptikė ir ekonomikos, pabrėžiančios, jog ekonomikos augimas gali būti efektyvus mažinant mokesčius ir reguliavimą, puoselėtoja. Ji taip pat pasisakė už transatlantinį bendradarbiavimą ir branduolinę energetiką. Tačiau 2011 m. Fukušimos atominės elektrinės avarija pakoregavo vieną iš kertinių A. Merkel politikos punktų – ji nusprendė paspartinti Vokietijos pasitraukimą iš branduoline energetika besinaudojančiųjų šalių gretų. Šis žingsnis buvo teigiamai įvertintas rinkėjų, tačiau vėliau A. Merkel buvo apkaltinta dėl pakilusių elektros kainų ir padidėjusios šiltnamio dujų emisijos, nes buvo grįžta prie anglies naudojimo. Kiek vėliau, mesdama iššūkį konservatyvios partijos tradicijoms, A. Merkel sumažino pensinį amžių tam tikros kategorijos darbuotojams ir suteikė finansinę pagalbą krizės ištiktai Graikijai. Dar prieš prasidedant pabėgėlių krizei (2015 m. vasarą) A. Merkel buvo griežtai nusiteikusi prieš Vokietijos galimybes priimti migrantus į savo šalį.

    Migrantų krizė

    Lemtingą 2015 m. vasarą tūkstančiai pabėgėlių užplūdo Budapešto traukinių stotį, tikėdamiesi patekti į Vakarus. Situacija buvo ne iš lengvųjų, reikėjo greitai spręsti šią problemą. Veikiama aplinkybių ir kitų veiksnių, A. Merkel sutiko priimti pabėgėlius į Vokietiją. Vėliau kanclerės šalininkai teisino šį jos žingsnį, teigdami, jog A. Merkel iš žmogiškos pusės užjautė kelyje mirštančius migrantus ir siekė, kad didelis jų skaičius nedestabilizuotų Balkanų. Įdomiausia tai, kad Vokietijos žiniasklaida ir dauguma vokiečių teigiamai priėmė kanclerės pagalbos migrantams iniciatyvą. Tačiau šis žingsnis sukėlė audrą tarp A. Merkel partijos bendražygių. Nesiliaujantis migrantų antplūdis sukėlė grėsmę šalies saugumui: migrantų inicijuoti teroro išpuoliai ir išaugęs nusikalstamumas šalyje visiškai nesiderino su nusistovėjusia Vokietijos saugumo ir stabilumo praktika. A. Merkel reitingai krito iki 45 proc., nes Vokietijos visuomenei pagrindine šalies saugumo problema tapo migrantai. Šia problema netruko pasinaudoti kraštutinių dešiniųjų judėjimas „Alternatyva Vokietijai“. Tačiau kanclerė nepasidavė: jos vyriausybė sugriežtino taisykles, pagal kurias suteikiamas pabėgėlio statusas, išleido griežtesnius saugumo teisės aktus, kad galėtų išfiltruoti radikalus, ir inicijavo susitarimą su Turkija, kad ši uždarytų migrantų kelią per Balkanus. 2017 m. rinkimų kampanijos metu A. Merkel stengėsi migrantų klausimo nekelti į svarbiausias temas, o kai visgi tekdavo tą padaryti, kanclerė akcentavo bendradarbiavimą tarp Europos ir pabėgėlių šalių. Rugpjūčio mėnesį duotame interviu laikraščiui „Welt am Sonntag“ A. Merkel buvo įsitikinusi, kad ji ir dabar pasielgtų taip pat: „Vokietija sunkioje situacijoje pasielgė humaniškai ir teisingai. Tai buvo beprasidedančios humanitarinės katastrofos klausimas.“ Kanclerė kartu pabrėžė, jog 2015 m. krizė niekada nepasikartos, ir pripažino, jog dar yra kur stengtis: „Nepadarėmė visko 100 procentų, tačiau daug ką darome geriau“.

    Merkel lankstumo strategija

    Vokietijos kanclerė yra pagrindinis Vokietijos saugumo garantas. Ji daugiausia lemia, kaip vokiečiai jaučiasi, koks Vokietijos vaidmuo pasaulyje. Kai 2005 m. A. Merkel atėjo į valdžią, 84 proc. vokiečių teigė, jog didžiausia Vokietijos bėda yra nedarbas. Po dešimties metų, kilus isterijai dėl migrantų, didžiausia problema tapo migracija (88 proc. apklaustųjų). Tiesa, 2017 m. rugsėjį baimė dėl migrantų Vokietijoje nukrito iki 49 proc. Taigi klausimas, kaip A. Merkel, esant tokioms nemenkoms problemoms, pavyko išlikti kanclerės kėdėje? Į šį klausimą padeda atsakyti „The Wall Street Journal“ politikos apžvalgininkas Antonas Troianovskis. Jis teigia, jog A. Merkel strategiškai ignoravo praeities skirtumus tarp kairės ir dešinės, todėl ji išplėtė savo politinio lauko teritoriją ir nustūmė varžovus į kampą. A. Merkel strategija jungia sąjungininkus konservatorius, kurie pabrėžia, jog jų principai buvo pamiršti, ir oponentus kairėje, kurių daug siūlymų ji tiesiog perėmė. Kanclerės veikimo metodas yra nebijoti keisti savo poziciją (pvz., dėl privalomos karo tarnybos, atominės energetikos, pabėgėlių), nors ir kaip dažnai ją bandoma dėl to pašiepti. A. Traianovskis įsitikinęs, jog tai ir yra ginklas prieš politinę poliarizaciją, tai yra Vokietijos stabilumo simbolis.

    Kodėl ne M. Schulzas?

    Vokietijos socialdemokratams su M. Schulzu priešakyje rinkimuose koją pakišo neužtikrintumas ir idėjinis panašumas į konservatorius. 23 m. patirtį tarptautinėje politikoje turintis M. Schulzas daugiau iš pareigos nei tikėjimo priėmė iššūkį vesti savo partiją į rinkimus. Tačiau nė neįsivaizdavo, koks tai sunkus darbas. Skirtingai nei A. Merkel, į visus žvelgiantis kaip į draugus M. Schulzas stengėsi suvienyti partijos narius, atsisakyti „viršus-apačia“ vadovavimo stiliaus ir siekti konsensuso. Šiam politikui partija, skirtingai nei Gerhardui Schroederiui ar A. Merkel, nebuvo tramplinas savo tikslams pasiekti. Perėmęs partijos vairą iš ilgamečio socialdemokratų lyderio Sigmaro Gabrielio, jis naiviai tikėjosi tapti partijos vienytoju ir vedliu. Tačiau S. Gabrielis, tapęs užsienio reikalų ministru, kelis kartus pademonstravo, kad vis dar nori daryti įtaką socialdemokratams. Jis pasisakė dėl Hamburge kilusių riaušių per G-20 susitikimą (miesto meras – socialdemokratas, strėlė smigo į šios partijos negebėjimą mieste užtikrinti saugumo) ir vėliau pareiškė, jog jo partija nėra suinteresuota koalicijos su A. Merkel krikščionimis demokratais tąsa. Visa tai turėjo ištransliuoti M. Schulzas, naujasis socialdemokratų veidas ir balsas, tačiau jis tik nurijo nuoskaudą vardan taikos partijos viduje. Trukdį dominuoti ir šviesti kaip politikui lėmė ir vidinės M. Schulzo savybės. Kaip pastebi analitikė Christiane Hoffmann, rinkimų kampanijose visada atkreipiamas dėmesys į visuomenės problemas, tačiau taip pat svarbu, ar kandidatuojantis asmuo tikrai nori posto, dėl kurio kovoja. Anot jos, „Schroederis, net būdamas jaunas, visada troško tapti kancleriu. Tačiau M. Schulzui kandidatavimas bent iš dalies buvo nulemtas atsitiktinumo.“

    Debatai

    Rinkiminių debatų metu migrantų klausimas tapo centrine tema. M. Schulzas apkaltino kanclerę negebėjimu įtraukti ES partnerius sprendžiant migrantų problemą. Tuo tarpu A. Merkel teigė turėjusi per mažai laiko svarstymams ir, nors ji padarė klaidą atverdama sieną, ji vėl pasielgtų taip pat. M. Schulzas žiniasklaidoje yra pasisakęs, kad, jeigu taptų kancleriu, pradėtų atviras diskusijas su ES valstybėmis, kurios atsisako priimti pabėgėlius. Socialdemokratų lyderis pasiūlė finansiškai bausti tokias šalis (tarp jų Lenkiją ir Vengriją), mažinant joms ES finansinę paramą. Jis kaip ir A. Merkel pasisakė už bendradarbiavimą su migrantų šalimis ir palaikė egzistuojančią teisę į prieglobstį. M. Schulzo programinė platforma buvo konkreti, tačiau daugiau būdinga nuosaikiesiems socialdemokratams: pensijos turėtų sudaryti 48 proc. algos, mokesčių lubos siektų 45 proc. (mokesčių turtingiesiems padidinimas), o pusę vyriausybės kabineto sudarytų moterys. M. Schulzo tikslas buvo pristatyti universalų sveikatos draudimą, siekti geresnių mokyklų ir įdarbinti daugiau policijos pareigūnų. A. Merkel rinkiminė platforma daugiausia rėmėsi jos pačios lyderyste ir gana aptakiomis tezėmis. Kanclerė yra teigusi, jog CDU „platforma kreipia dėmesį į ateitį“ ir kad ši platforma yra „universali gerovė“, kuria „rinkėjai gali pasikliauti“. Kalbant konkrečiau, A. Merkel ateities politikoje – mokesčių jaunoms šeimoms mažinimas, liberali politika pabėgėlių atžvilgiu, policijos pareigūnų skaičiaus didinimas ir siekis padidinti išlaidas Vokietijos gynybai. Abu politikai debatuose pabrėžė, kad demokratija gali gyvuoti tik santykinai siaurame politiniame koridoriuje, ir atmetė radikalias politikos apraiškas. Visgi po paskutinių rugsėjo 4 d. rinkiminių debatų žiūrovai buvo įsitikinę, kad A. Merkel yra stipresnė kandidatė (55 proc. respondentų) nei M. Schulzas (35 proc.). Rinkimų rezultatai tai patvirtino.

    Rezultatai

    Galutiniai rinkimų rezultatai į Bundestagą parodė, jog kanclerės Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) ir jos sąjungininkė – Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) gavo 33 proc. balsų (246 mandatus), o tai 65 vietomis mažiau nei praeituose rinkimuose. Tiesa, CDU/CSU gavo daugiausiai balsų iš visų šešių į parlamentą patekusių partijų, tačiau 2017 m. rinkimai yra vieni prasčiausių CDU/CSU istorijoje. Ne ką geresni rezultatai ir socialdemokratų gretose: 20,5 proc. balsų (153 mandatus) gavusi SPD prarado Bundestage 40 vietų. Visų nuostabai ir baimei 12,6 proc. balsų (94 mandatus) gavo kraštutinių dešiniųjų judėjimas „Alternatyva Vokietijai“. Jis pirmąkart pateko į parlamentą ir užėmė trečiają vietą. Ketvirta liko labiausiai savo pozicijas sustiprinusi ir verslui palanki „Laisvoji demokratų partija“ (FDP), gavusi 10,7 proc. balsų (80 mandatų). Kraštutinių pažiūrų kairioji partija „Die Linke“ („Kairė“) gavo 9,2 proc. balsų (69 mandatus) ir dviem vietomis aplenkė žaliuosius, gavusius 8,9 proc. balsų. Nieko labai nenustebino, kad CDU/CSU bei socialdemokratų pozicijos Bundestage susilpnėjo, tačiau po rinkimų A. Merkel, kurios partija visgi gavo daugiausia balsų parlamente, pasakė, kad ji formuos vyriausybę: „Gavome mandatą formuoti vyriausybę ir jokia vyriausybė negali būti suformuota prieš mus.“ Kanclerė pabrėžė ketinanti „sukurti Vokietijoje stabilią vyriausybę“. Tuo tarpu socialdemokratų lyderis M. Schulzas po rinkimų pripažino „triuškinantį pralaimėjimą“ ir pažadėjo nebekurti „didžiosios koalicijos“. „Visiškai aišku, kad rinkėjai mums suteikė vaidmenį opozicijoje“, – konstatavo faktą socialdemokratų lyderis. Taigi A. Merkel teks nelengva užduotis sudaryti ir išlaikyti koaliciją, kurią greičiausiai sudarys FDP ir Žaliųjų partija (kanclerė galimybę jungtis su „Alternatyva Vokietijai“ ir „Die Linke“ atmetė). Vadinamoji „Jamaikos“ koalicija (nes šių partijų spalvos yra kaip Jamaikos šalies vėliava) sudarytų daugumą parlamente (355 mandatų reikia daugumai, o koalicija turėtų 393 balsus). Tačiau yra problema, kaip gana skirtingą koaliciją sulipdyti. Pavyzdžiui, FDP partija, skirtingai nei žalieji, laikosi griežtos linijos pabėgėlių atžvilgiu, reikalaudama juos išsiųsti, kol tai saugu. Žalieji jungtis prie „Jamaikos“ koalicijos ketina tuo atveju, jei bus pasižadėta uždaryti 20 labiausiai teršiančių aplinką anglies pagrindu veikiančių elektrinių.

    Žaliųjų atstovė Katrin Goering-Eckardt teigė, kad jos partija visiškai prieštarauja FDP partijos krypčiai dėl pabėgėlių, klimato apsaugos ir švarių automobilių: „Neįsivaizduoju „Jamaikos“ ir kaip ji galėtų veikti nacionaliniu lygmeniu.“ Visgi koalicijos formavimas, kaip pripažįsta politikos analitikai, bus nemažas galvos skausmas A. Merkel, tačiau didesnis iššūkis Vokietijos politiniam vientisumui – kraštutinių dešiniųjų patekimas į parlamentą.

    „Alternatyva Vokietijai“

    2013 m. įkurtas politinis kraštutinių dešiniųjų judėjimas „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) yra pirmasis nuo Hitlerio laikų taip smarkiai į dešinę pakrypęs politinis darinys. Už „Alternatyvą Vokietijai“ balsavo beveik 6 mln. Vokietijos gyventojų, o tai – beveik dvi Lietuvos. Prieš šį judėjimą nusiteikę protestuotojai Berlyne skandavo „naciai, lauk“, „ksenofobija nėra alternatyva“, „prieš konstituciją“. Tik įkurtas AfD judėjimas bandė laimę 2013 m. vykusiuose federaliniuose rinkimuose į parlamentą, tačiau neperkopė 5 proc. privalomo barjero. 2014 m. AfD laimėjo 7 vietas Europos parlamente, o 2017 m. gegužę iškovojo mandatų 13-oje iš 16-osVokietijos žemių parlamentų. „Alternatyvos Vokietijai“ ideologinė kryptis apima švelnų euroskepticizmą – palaikoma Vokietijos narystė ES, tačiau kritiškai žvelgiama į Europos integraciją ir eurą. 2017 m. rinkimuose AfD labiausiai akcentavo imigrantų ir islamo problemą, teigdama, kad „Islamui Vokietijoje ne vieta, o Vokietijos musulmonai yra didelė grėsmė šiai šaliai, visuomenei ir jos vertybių sistemai“. AfD iškėlė idėją nustatyti ribą, kiek Vokietija galėtų priimti pabėgėlių. Viena iš AfD lyderių Frauke Petry, reaguodama į teroro išpuolius Vokietijoje, yra pareiškusi, kad policijai turėtų būti leista panaudoti šaunamuosius ginklus prieš nelegalius migrantus, bandančius kirsti Vokietijos sieną.

    AfD rinkėjai – tai lakmusas populistų lozunguose. Prasčiau gyvenančiame Rytų Berlyne, kur nemažai migrantų, AfD gavo daugiau nei 20 proc. balsų. Viena šio rajono gyventoja Christel Silg teigė, kad balsavo už AfD, nes balsavo prieš islamą. Kitas Rytų Berlyne balsavęs vyras buvo kitos nuomonės: „Šiandien svarbi diena. Tarsi mes grįžtume atgal į laikus prieš karą ir Hitlerio iškilimą. Faktas, kad AfD pateko į Parlamentą yra to, kas atsitiko su Hitleriu, repeticija.“ Tiesa, AfD lyderiai atmetė tokias kalbas, teigdami, kad „Vokietijoje vėl atsirado konservatyvioji politika, o Bundestage vėl esama patriotų“. Vienas iš AfD vadovų Joergas Meuthenas pabrėžė, kad „Vokietijos parlamente nėra jokios kraštutinės dešiniosios politikos pavojaus“. Tuo tarpu Žaliųjų lyderė K. G. Eckardt teigia, kad „neleis nė vieno išpuolio prieš Vokietijos demokratiją“. Reaguodama į rezultatus, A. Merkel pažadėjo, vykdydama gerą politiką, „išanalizuoti susiklosčiusią situaciją“ ir susigrąžinti balsavusius už AfD.

    Išvados

    Parlamento rinkimų rezultatai Vokietijoje atskleidė visuomenės reakciją į aktualias problemas ir tradicinių partijų negebėjimą tinkamai jas spręsti. Kraštutinių partijų, ypač dešiniosios „Alternatyvos Vokietijai“ veikla Bundestage tik prasideda. Per ketverius metus AfD gali apeliuoti į didžiausias vokiečių baimes, ką greičiausiai ir sieks padaryti. Tačiau tiek kraštutiniai kairieji, tiek kraštutiniai dešinieji Vokietijos parlamente yra opozicija. Pagrindinį kursą Vokietijos politikai užduos „amžinoji kanclerė“ A. Merkel. Ji turi tokius lyderio bruožus, kurie leidžia suprasti, kada reikia įjungti „status quo“ strategiją, o kada lanksčiai perimti priešininkų idėjas ir jas įgyvendinti kaip savo. Vokietija turėtų išlikti saugiose rankose, nepaisant „didžiosios koalicijos“ griūties ir prastesnių tradicinių partijų rezultatų. ■

  • ATGAL
    „Zapad 2017“: ką mano baltarusių ekspertai
    PIRMYN
    Kodėl Katalonija siekia būti nepriklausoma?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.