Kiek kainuoja politinio kalinio galva | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kiek kainuoja politinio kalinio galva

  • Temos: Kaimynai
    Data: 2011-11-25
    Autorius: Natalija Radzina

    N. Radzina (Nuotrauka iš N. Radzinos asmeninio archyvo)

    2010 metų gruodžio 19-osios sekmadienis Baltarusijoje jau seniai pramintas „kruvinuoju“. Prezidento rinkimų dieną šalyje buvo žiauriai išvaikyta taiki protesto akcija prieš rinkimų rezultatų klastojimą, suimti daugiau nei 1000 žmonių, tarp jų – beveik visi kandidatai į prezidentus, jų komandų nariai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai. Daugiau nei 40 žmonių buvo įkalinti arba apribota jų laisvė. Kandidatai į prezidentus ir jų komandų aktyviausi nariai buvo nuteisti precedento neturinčiam laisvės atėmimo laikui– nuo 2 iki 6 metų.  

    Atrodė, kad valdžia susidorojo su kitaip mąstančiais kartą ir visiems laikams. Tas, kuris laisvėje, – po KGB didinamuoju stiklu, patys aktyviausi – ant kalėjimo gultų. A. Lukašenka gali ramiai valdyti šalį artimiausius 5 metus.  

    Tik valdyti nėra už ką. Per 17 metų sukurtai A. Lukašenkos totalitarinei sistemai, nesant pinigų srautų iš išorės, gresia žlugimas. JAV įvedė griežtas ekonomines sankcijas. ES pirmą kartą neapsiribojo tik vizų režimo draudimais – įvedė tikslines sankcijas diktatoriaus verslo aplinkai. Rusija daugiau nebeketina subsidijuoti kaimyninio režimo veltui ir nori supirkti pirmaujančių įmonių akcijas.  

    Rusijos pasiūlytas scenarijus A. Lukašenkos netenkina. Pirmaujančių kompanijų praradimas gresia ne tik ekonominiais, bet ir politinės galios nuostoliais.  

    Esant tokiai situacijai, A. Lukašenka pradėjo su Vakarais eilinį žaidimą, kurio tikslas – iškeisti politinius kalinius į Europos bankų ir Tarptautinio valiutos fondo kreditus. Apie šią prekybą tapo žinoma dėl „nutekintos“ informacijos, kurią paskelbė informacijos agentūra „Reuters“. Kaip paaiškėjo, rugpjūtį Lukašenka slapta susitiko su Bulgarijos užsienio reikalų ministru Nikolajumi Mladenovu. Baltarusijos diktatorius turėjo kreiptis į bulgarus, nes jo nešvariuose žaidimuose atsisakė dalyvauti Italija ir Lietuva, kuriomis oficialusis Minskas praeityje buvo įpratęs kliautis. Būtent šios šalys visada priešinosi tam, kad Baltarusijos režimui būtų įvestos ekonominės sankcijos. (Dalia Grybauskaitė po gruodžio 19 d. pranešė, kad ji prieš ekonomines sankcijas Baltarusijai. Italija taip pat nepalaikė šių sankcijų. Būtent S. Berluskoni ir D. Grybauskaitė buvo tie vieninteliai valstybių vadovai, kurie nutraukė tarptautinę A. Lukašenkos izoliaciją, su juo susitikdami.) Ir štai N. Mladenovui A. Lukašenka pažadėjo, kad iki spalio vidurio paleis visus politinius kalinius. Žinoma, ne už dyką.  

    Lenkia, laužo, grasina  

    Kalėjimo durys kol kas atsidarė daugiau nei 20-iai politinių kalinių. Beveik visi jie – eiliniai gruodžio 19-osios akcijos dalyviai, nuteisti kalėti 3-4 metus. Kiekvieno iš jų išlaisvinimas buvo lydimas A. Lukašenkos spaudos tarnybos pranešimo, pabrėžiant, kad visi suimtieji rašė malonės prašymus prezidentui.  

    Tiesiog paleisti niekuo nekaltus žmones Lukašenkai neleidžia jo bjaurus būdas. Jis pirmiausia turi pažeminti „sukilėlius“, paskelbti pasauliui, kad jie pripažįsta savo teisėtai išrinktą prezidentą ir meldžia atleidimo už tai, kad išdrįso užginčyti jo teisėtumą. Kai kurie paleisti į laisvę iki šiol atsisako kalbėtis su spauda, kai kurie pasakoja, kaip buvo priversti rašyti malonės prašymus. Viskas vyko pagal vieną scenarijų. Į koloniją atvažiuodavo KGB pareigūnai, kurie kasdien vesdavo „aiškinamuosius pokalbius“. Pareigūnai eiliniams suimtiesiems darė spaudimą, sakydami, kad serga jų tėvai, kad „jus jau visi pamiršo, visi laikraščiai rašo tik apie areštuotus kandidatus į prezidentus, o jūs tik „patrankos mėsa“. (Tai dažniausiai KGB naudojamas triukas, kurį girdėjau KGB tardymo izoliatoriuje, ir tik išėjusi į laisvę sužinojau apie solidarumo bangą, besiritančią per visą pasaulį.) Jei asmuo priešindavosi, jam nebūdavo leidžiama susitikti su artimaisiais, neperduodama maisto siuntinių, laiškų, sodinama į vienutę. Galų gale kai kurie palūžo ir rašė malonės prašymus diktuojant KGB pareigūnams. „Nedarykite iš manęs nei didvyrio, nei išdaviko“, – sakė vienas iš išsivadavusiųjų Andrejus Protasenya. Ir niekas neteisia, nes esant tokiai situacijai, nepalūžti gali toli gražu ne kiekvienas – ne mums užsiimti moralizavimu.  

    Neseniai išsilaisvinęs darbininkas Dmitrijus Doroninas žurnalistams pasakojo, kad dar per teismo procesą prokuroras jį „paguodė“: „Jūs visi – įkaitai. Prireikus valdžiai pinigų – jus parduos …”  

    Paminklas prie Minsko bažnyčios, simbolizuojantis gėrio pergalę prieš blogį. (M.Žilionytės nuotrauka)

    Aleksandras Kraskovskis, kitas išsilaisvinęs asmuo, sakė, kad jį kalėjime grasino išprievartauti, jeigu jis nerašys malonės prašymo… Klausimas tas, ar patikės Vakarai A. Lukašenkos triukais. Kol kas Europos Sąjunga primygtinai reikalauja paleisti visus, o ne keletą politinių kalinių, bet kiek ilgai ES išlaikys šią tvirtą poziciją – neaišku.  

    „Girdėjau absurdą, kad kažkas iš Vakarų pasveikino tokį Lukašenkos elgesį. O juk kalėjimuose žmonės patiria spaudimą, jie yra gniuždomi, jiems grasinama. O kitiems tai sveikintina…“ – su kartėliu rašė savo paskutiniame laiške iš kalėjimo Andejaus Sanikovo rinkimų štabo vadovas Dmitrijus Bondarenko.  

     Nepalaužtieji  

    Ne visus galima palaužti. Kandidatai į prezidentus ir aktyvesni jų rinkimų štabų nariai lieka už grotų. Su jais šiandien elgiamasi žiauriai ir brutaliai.  

    Kandidatas į prezidentus karininkas Nikolajus Statkevičius kalėdamas dirba Šklovo kolonijos lentpjūvėje. Kolonijos administracija seka kiekvieną jo žingsnį, neoficialiai riboja susitikimus su kitais suimtaisiais, jam uždrausta susirašinėti su žmona. Tačiau N. Statkevičius jai vis tiek rašo. Tada jo a 

    smeninius laiškus pasityčiodami garsiai skaito visam kalinių būriui…  

    Jaunimo lyderio Dmitrijaus Daškevičiaus motina mirė jam esant kalėjime – neišlaikė širdis… Dabar sūnaus vienas laukia garbaus amžiaus tėvas. Už atsisakymą „grįžti į doros kelią“ D. Daškevičius Goreckajos kolonijoje per kelis mėnesius jau 8 kartus buvo pasodintas į vienutę. Neseniai jis papasakojo advokatui, kaip iš jo tyčiojasi apsauga: per naktį verčia stovėti koridoriuje, o ryte, nepaisydama to, kad jis vos stovi ant kojų, verčia eiti į darbą…  

    Minske, prie Šventųjų Simono ir Elenos bažnyčios, dar vadinamos Raudonąja bažnyčia - Minsko perlu, stovi paminklas, simbolizuojantis gėrio pergalę prieš blogį. Minskiečiai nuolat renkasi prie šio paminklo melstis už politinius kalinius. (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Malonės neprašo ir Dmitrijus Bondarenko – Andrejaus Sanikovo rinkimų kampanijos vadovas. Įkalintas 47 metų politikas patyrė sudėtingą neurochirurginę stuburo operaciją. Gydytojų verdiktas buvo vienareikšmis: be reabilitacijos jis taps neįgaliu. Nepaisant to,  praėjus dviem savaitėms po operacijos, dar ant neštuvų D. Bondarenko išvežė į Vidaus reikalų ministerijos tardymo izoliatorių, o iš ten – į Mogiliovo kalėjimą. Po operacijos D. Bondarenko negali sėdėti ir lankstytis. Tai reiškia, kad nuo 6 val. ryto po komandos „Keltis!“ iki 22 val. komandos „Gultis!“ jis bausmę atlieka tik stovėdamas. Be to, ligonio epikrizėje juodu ant balto parašyta: „Būtina kelių mėnesių reabilitacija su kojų masažu, gydomoji mankšta gulint ir magnetinė terapija“… Ir niekas šiandien negali padėti politiniam kaliniui. Net Raudonasis Kryžius „nusiplovė rankas“, pareiškęs, kad „Baltarusijos užsienio reikalų ministerija pranešė, jog pacientui skiriama įvairiapusė medicinos pagalba.“ Taip pat sėkmingai galima būtų paklausti Fidelio (Kubos diktatoriaus F. Castro – red. p.) apie mirštančių nuo badavimo jo kalėjimuose disidentų savijautą…  

    Baltarusių Vaclavas Havelas  

    Kai žurnalistė Irina Chalip atvyko į kalėjimą susitikti su savo vyru, kandidatu į prezidentus Andrejumi Sanikovu, jo nepažino. 57 metų vyras visiškai plikai nusiskuto plaukus ir barzdą, ko niekada nedarydavo per paskutinius 40 metų. Inteligentas ir diplomatas, turintis nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangą, anksčiau buvęs užsienio reikalų ministro pavaduotoju, iš pradžių kalėjo Novopolocko kolonijoje, kur gamino kartono dėžes. Gamybos sąlygos – kenksmingos, taigi Andrejus Sanikovas stipriai kosėjo. Šalia jo brigados buvo verdamas muilas ir gaminamas polietilenas…  

    Kalinimo sąlygos kolonijoje yra žiaurios. Į vienutę galima patekti net už atsitiktinai neužsegtą darbo drabužio sagą. Nepaisydami to, kaliniai A. Sanikovą vadina prezidentu. Jie dėkingi už rinkimų programos punktą – „peržiūrėti visų neteisėtai nuteistų bylas“. Tokių šiandien Baltarusijos kalėjimuose dauguma.  

    Prieš mėnesį kandidatą į prezidentus netikėtai perkelė į kitą koloniją. Kaip pavyko išsiaiškinti advokatui, iš politinio kalinio yra tyčiojamasi – jis sėdi vienutėje, tačiau nuolat su juo pasodinami tai sergantys tuberkulioze, tai „blogos reputacijos“ kaliniai, bandant prieš jį nuteikti kitus nuteistuosius.  

    Su A. Sanikovu Lukašenka susidorojo žiauriausiai. Pagal nepriklausomų stebėtojų ir žmogaus teisių gynėjų liudijimus tose rinkimų apylinkėse, kuriose nepavyko suklastoti rinkimų rezultatų, neabejotinai didele balsų persvara būtų laimėjęs A. Sanikovas.  

    Dar KGB tardymo izoliatoriuje iš kandidato tyčiojosi kaukėti ir ginkluoti nežinomo specialiojo dalinio kariai, naudoję elektros šoką. Per visą tardymo laiką Sanikovas kameroje neturėjo gulto, miegojo ant grindų, buvo nuolat apieškomas, žeminamas verčiant nusirengti nuogai, kankinamas tempiant ir išsukinėjant rankas antrankiais, mušamas per kojas lazdomis. Naudojantis jo žmona, žinoma žurnaliste, kuri buvo suimta kartu su juo, jis buvo šantažuojamas, grasinta trimetį sūnų atiduoti į vaikų namus. Bet Sanikovas nepalūžo, nerašė atgailaujančių laiškų. Būdamas kalėjime jis ir toliau reikalauja naujų demokratiškų prezidento rinkimų nedalyvaujant Lukašenkai. „Su A. Lukašenka derybos įmanomos tik vienu – valdžios perdavimo – klausimu“, – rašė jis šiomis dienomis iš kalėjimo.  

    Išėjimas iš uždaro rato  

    Dabartinė padėtis Baltarusijoje pakartoja 2008 metų įvykius. Tada, po Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų įvestų sankcijų ir pablogėjusios ekonominės padėties, A. Lukašenka paleido į laisvę politinius kalinius, suimtus per 2006 metų prezidento rinkimus ir po jų. Tai lėmė, kad 2009 m. pradžioje Baltarusija iš Tarptautinio valiutos fondo gavo paskolą, kuri išgelbėjo diktatūrą nuo bankroto. Per dvejus metus Vakarai bandė perauklėti Baltarusijos diktatorių, kviesdami jį į visus galimus aukščiausio lygio susitikimus, o Europos Sąjungos vadovybė nesibodėjo spausti rankos „paskutiniam Europos diktatoriui“.  

    Po gruodžio 19-osios „kruvinojo sekmadienio“ įvykiai vėl kartojasi. Ekonominės krizės sąlygomis A. Lukašenka vėl „prekiauja“ politiniais kaliniais.  

    Svarbiausia šiandien – neleisti diktatoriui sužaisti partijos iki pabaigos. Jei paleidus politinius kalinius jis vėl bus pakviestas į Briuselio kabinetus, tai reikš vieną: baltarusiai lieka Lukašenkos įkaitais iki kitų prezidento rinkimų. O paskui – vėl iš naujo… ■  

       

    Vertė Jurgita Jarašūnienė

  • ATGAL
    Baltarusijos opozicija: baimė - vienintelis Lukašenkos rėžimo sąjungininkas
    PIRMYN
    Latvija po neeilinių rinkimų: sunkus koalicijos lipdymas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.