Kiek kainuoja rožinio gyvenimo iliuzija | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kiek kainuoja rožinio gyvenimo iliuzija

  • Data: 2011-09-20
    Autorius: Jurgita Šagždavičiūtė

    Riaušių policija puola minią po to, kai Heknyje, šiaurės Londone, buvo padegta keletas mašinų (2011 m. rugpjūčio 8 d.) (AFP/LEON NEAL/AFP nuotrauka)

    Nuo vieno žmogaus rankos žuvę 77 norvegai, nuniokoti ištisi Londono rajonai ir daugybė gatves siaubiančių jaunųjų britų. Matant milžinišką agresiją, kurios neįmanoma pateisinti, gali tik stebėtis ir klausti „kodėl?“ o atsakymų randama tiek daug, kad ima ir susisuka galva, kuriuo čia patikėti. nors atski­rai paėmus, priežasčių galima rasti be galo daug, tarp šių įvykių yra ir šis tas bendra – jie daugiau primena degtuko sukeltą sprogimą pritvinkusiame dujų kambaryje. Tad iš kur atsirado tokia didžiulė, griaunanti, žudanti ir deginanti pykčio atmosfera tyliose Vakarų Europos kultūrose?

    Vakarų Europoje nusivylimo virusas tvyro jau seniai. Beveik ketvirtadalis visuomenės, manoma, serga ar sirgo depresija – jų liūdesio ir nevilties lygis yra tiek sunkus, kad siekia sutrikimą. Kita nemaža visuomenės dalis svaiginasi malšindami realybės skausmą – pavyz­džiui, trečdalis didžiosios Britanijos gyventojų yra rūkę žolę, o statistinis airis išgeria vidutiniškai 12 litrų gryno alko­holio per metus. Ekonominis nuosmukis šią situaciją tik pablogino. Juk negali ilgai sėdėti ir tik skųstis vienos dainos žodžiais: „Kaip man sunku, kaip man šiandien sunku!“ Žinia, Lietuvoje padėtis palankesnė – nusivylęs gali emigruoti, „kur geriau“. Nei britai, nei norvegai šios prabangos neturi – JAV, anksčiau buvusi svajonių žeme, dabar lygiai taip pat kre­čiama ekonominės krizės.

    Negalint ištrūkti, kunkuliuojantis nusivylimas pamažu virsta pykčiu. Tik ant ko pykti? Abi minėtos atakos adre­suotos šalių vyriausybėms. A. Breivikas žudynėmis „praneša“ apie pernelyg didelį valdžios palankumą imigrantams, ypač musulmonams, Londono priemies­čių gyventojai riaušėmis – apie nuolat pažeidžiamas jų teises. Į klausimą, kam reikėjo brutalių būdų šiai žiniai išrėkti, atsakoma, esą „kitaip jie negirdi“. Tokius žiaurius būdus, naudojamus savo pozicijai pareikšti, dažniau matome totalitarinėse valstybėse – pavyzdžiui, panašiai elgiasi kovotojai Irake ir Afganistane, siekdami per agresiją įgyti galios. demokratija tu­rėtų užtikrinti, kad piliečiai turi daugiau ir civilizuotesnių būdų savo nepasiten­kinimui išreikšti. Tad kodėl atsiranda agresija? Tada, kai žmonės suvokia atsi­dūrę „apie tai nešnekama“ atmosferoje, o jaučia, kad jų skauduliai turi teisę būti išgirsti ir į juos privalu atsižvelgti, gali atsirasti makiaveliška mąstysena – tikslas pateisina priemones.

    Kokią neteisybę jaučiasi išgyvenantys Londono riaušininkai? Valstybė privalo užtikrinti teisingumą ir gerovę, o ši to nedaranti. Iš pažiūros įsitikinimas apie valstybės pareigas jos piliečiams gražus ir teisingas. Nenuostabu, kad neretam iš mūsų jis irgi būtų priimtinas. Kiekvienas iš mūsų norėtų gyventi visuomenėje, kurioje visi teisingi, visi lygūs, visų norai patenkinti, į visų nuomonę atsižvelgta – tiesiog tobula demokratija. Problema ta, kad pastaruoju metu realybę buvo bandoma pritempti prie šios svajonės. Vakarų visuomenėje atsirado vizija, kad neturi būti skausmo, nepatenkintų troš­kimų, vargo ir kančios – tiesiog rožinio Gyvenimo Iliuzija. Ir tai tarsi yra kažkas, į ką žmogus tiesiog turi teisę – tai privalo būti užtikrinta. Jei atsiranda kokių nors nepatogumų šiame greitų technologijų, greitos informacijos ir greito maisto am­žiuje, jie turi būti taip pat greitai pašalinti. Atkreipkite dėmesį – turi, privalo kažkas kitas, greičiausiai vyriausybė, nes jos rankose galia.

    Totenhemo rajonas šiaurės Londone pratrūko pykčiu rugpjūčio 6 d. naktį. (AP/Lewis Whyld/SCANPIX SWEDEN nuotrauka)

    Ir staiga ši rožinio Gyvenimo Iliuzija susiduria su karčia realybe – dalis žmonių turi prestižinį darbą, geresnį telefoną, daugiau uždirba, prašmatniau rengiasi, dalis ne visada turi ko pavalgyti, gyvena ne visai sanitarinėmis sąlygomis ir mažai turi vilties kada nors tapti elito nariais. Kaip išgyventi tokios gražios svajonės žlugimą? Iš pradžių galime pasitelkti neigimą – ne, viskas gerai, visiems teikiamos vienodos galimybės, visi vienodai gali. Kai tai nebeveikia, tada galime pradėti atidėlioti – reikia tik įskie­pyti dar daugiau tolerancijos, suteikti dar keletą išmokų ir „viskas bus gerai“. Visgi kai niekas nebepadeda, kyla neišmatuo­jamas pyktis – „taip neturi būti!“ – ir tada pradedame ieškoti kaltų. o kaltus reikia nubausti… Ir geriausia taip, kad visi išgirstų ir sužinotų…

    Žinoma, ne visi žmonės, suvokę pasaulio netobulumą, pradeda deginti parduotuves, žudyti žmones, niokoti, kas pakliuvo po ranka. dauguma žmonių turi tai, ką psichologai vadina aiškiomis ribo­mis. Jie skiria, kur yra jų norai, įsivaizda­vimai, jausmai, o kur – realybė, todėl savo norų nepaverčia primygtiniais reikalavi­mais. Jie taip pat turi aiškų suvokimą, kur baigiasi jie, o kur prasideda kitas žmogus – tai yra jie nelaiko kito asmens vien objektu savo tikslams pasiekti. Be to, jie turi aiškias vidines taisykles, koks elgesys leidžiamas, o koks ne. Šios ribos išmoks­tamos dar vaikystėje, ir, deja, ne pačiais maloniausiais būdais. Tam, kad sužinotu­me, jog ne visi norai virsta realybe, tenka keletą kartų skaudžiai nusivilti negavus to, ko nori. Tam, kad suvoktum, ko daryti negalima, tenka susilaukti bausmės. Tam, kad pastebėtume kitą žmogų, tenka pa­matyti, jog jis gali būti nepatenkintas dėl mūsų veiksmų. Tai nemalonus procesas, nuo kurio dažnas tėvas norėtų apsaugoti savo vaiką.

    Didžiojoje Britanijoje jau iki riaušių buvo svarstoma nepilnamečių nusikalsta­mumo problema. Buvo kalbama, kad vis mažėja būdų, kaip mokytojai gali draus­minti vaikus, mokyklose daug dažniau eskaluojamos teisės, bet neprimenamos pareigos, kriminogeniniuose rajonuo­se netaikomos sankcijos už mažesnius nusikaltimus, nes policija tiesiog nesitiki jų ištirti. Cituojamos situacijos, kai patys tėvai draudė mokytojams bausti jų vaikus, atimdami būdą valdyti jų elgesį. Pana­šu, kad kalbėjimas apie fizinių bausmių vaikams žalą įtikino tėvus, jog bet koks drausminimas ir elgesio kontrolė yra blogai. Išties kai kurie nemalonūs jausmai yra neišvengiami, nes tai natūralios elgesio pasekmės. Pavyzdžiui, neduodami vaikui suprasti, kad jis skaudžiai nusi­degins prisilietęs prie karšto daikto, mes galime sukelti rimtą pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Panašiai neleisdami patirti, kad už nepageidautiną elgesį gali susilaukti bausmės – nebendravimo, atmetimo reakcijų – mes kenkiame jo socialinei gerovei. Tad noras išauklėti vaiką, jam nepatiriant visiškai jokių skausmingų išgyvenimų, irgi yra tokia pati iliuzija, kaip ir senas klaidingas įsitikinimas – „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“.

    Londono situacija gerai iliustruoja, kaip atsiranda nepasitenkinimas dėl rožinio Gyvenimo Iliuzijos griuvi­mo. Norvegijos situacija parodo, kaip demokratinėje visuomenėje atsiranda „apie sunkumus nešnekama“ atmosfera. Ji susijusi su viena pagrindinių modernios visuomenės vertybių – tolerancija. deja, kaip ir bet kuri vertybė, ji nėra apsaugo­ta nuo iškraipymų. Iliuzinė tolerancija atsiranda tada, kai pradedama tikėti – „jei nieko nesakau prieš, vadinasi, esu tolerantiškas“. Tokiu atveju tolerancija nurašoma iki paprasčiausio abejingumo. Mat tik nebeturėdamas savo įsitikinimų, nuostatų, nuomonės, nesidomėdamas situacija ar kitu žmogumi, gali ramiai ap­simesti, kad niekam neprieštarauji. Tyla šiuo atveju nėra gera byla. Net ir siekda­mi būti itin tolerantiški, galime susidurti su mums nepriimtinu kitų žmonių elgesiu, nepriklausomai nuo jų rasės, tau­tybės, padėties ar kultūros. Apie tamsiąją tolerancijos pusę – pavyzdžiui, baimę iškelti problemas, susijusias su musulmo­nų kultūra, Europos politologai jau keletą metų kalba puse lūpų. Prisidengiant kitų kultūrų tolerancija, ilgą laiką buvo vengiama kalbėti, kad skandinaviškos socialinės sistemos turi spragų, kuriomis naudojasi imigrantai. Jie ilgą laiką galėjo išnaudoti socialinių išmokų ir sveikatos sistemą, tačiau už tai turėjo sumokėti vietiniai gyventojai. Natūraliai tai kėlė jų pyktį, apie kurį buvo „negražu“ kalbėti, mat tai gali būti pavadinta netolerancija.

    Tad kyla klausimas, ar tokia toleran­cija iš tiesų yra vertybė? Lotyniškas žodis „tolerantia“ reiškia kantrybę, o angliškasis „tolerate“ – pakęsti, ištverti. Vis dėlto, ar tolerancija reiškia kentėti sukandus dantis, kol kuris nors pratrūks? Galiau­siai tokios iliuzinės tolerancijos pase­kmė – indiferentiškas žmogus. Jis labai viskam tolerantiškas, nes tiesiog viskam abejingas. Jam nesvarbūs kitų žmonių trūkumai. Kiti gali elgtis, kaip nori, nes „tai su manimi nesusiję“. Tokia toleran­cija remiasi idėja, kad gali visus vienodai priimti ir visus žmones vienodai mėgti. realybė ta, kad indiferentiškas žmogus už savo požiūrį „man visi vienodai patinka“ susimoka kainą – susvetimėjimą, nes nė vieno žmogaus neprisileidžia tiek arti, kad galėtų patirti, jog kai kurios savybės ar elgesys jam patinka, o kitos – tiesiog erzina.

    Tad ar ne per daug sumokame už malonias rožinio Gyvenimo ir Tobu­los Tolerancijos iliuzijas? Vienpusiškas realybės vaizdas visada turi savo kainą, ir viena iš jų – nuolat kylantis nusivylimas ir nepasitenkinimas, kad „nėra taip, kaip turėtų būti“. Ir kiekvienam teisė rinktis, ką toliau gerti – karčią realybės piliulę ar dar didesnę dozę svaiginančių iliuzijų.

  • ATGAL
    Pragaro išbandymas britams
    PIRMYN
    Manipuliacija dešine: nuosaikumo krizė Europoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.