Kieno margutis stipresnis | Apžvalga

Asmenraščiai

  • Kieno margutis stipresnis

  • Data: 2012-05-15

    Mes didžiuojamės savo tradicijomis. Pavyzdžiui, kiaušinių marginimu. Tradiciška yra tais meniškai išpuoštais margučiais ir galynėtis. Kieno stipresnis? Taukšt, paukšt! Šv. Velykų rytą prie pusryčių stalo mėginamas margučių tvirtumas. Pokšt, triokšt! Skyla lukštai ir skamba pergalės šūkiai ar pasigirsta nusivylimo atodūsiai. Mokame šventes paįvairinti žaismingomis tradicijomis. Ir nepasakysiu čia nė pusės žodžio prieš. Pats imsiuos margučių puošybos – juolab kad šioje „Apžvalgoje“ rašome apie marginimą vašku. Apsilankius pas dailininkę ir margučių puošybos specialistę Laisvę Ašmonaitienę ir išklausius marginimo kursą, „Apžvalgos“ redakcijoje neliko abejingų šiai meniškai šventinei tradicijai. Tad ir mūsų skaitytojams nusprendėme nuosekliai papasakoti, kaip vyksta marginimo procesas ir kaip tą margučių grožį susikurti patiems.

    Čia galėčiau ir baigti redaktoriaus žodį, pasigaminti marginimo įrankius, išsilydyti vaško ir kibti į taikomąją vizualinę kūrybą. Tik neduoda ramybės tie lietuviški varžymosi ypatumai – kieno margutis stipriausias…

    Mintimis vis grįžtu prie tautinių tradicijų. Ar politiniame valstybės gyvenime rastume tokių papročių ekvivalentų. Iš tiesų apstu. Šventės, pasirodo, tik patvirtina, iliustruoja kasdienybę. Štai kad ir garsioji FNTT istorija. Žiniasklaidos jau spėta nutąsyti, politikų, visuomenininkų ir šiaip mėgstančių pakalbėti ištrimituota, išmitinguota, išdiskutuota ir visaip kitaip išnarstyta. Visiems jau spėjusi atsibosti, liaudiškai tariant, iki gyvo kaulo. Kita vertus, vis dar kelianti aistrų tiems, kurie iš principo labai aistringi – viskam, kas vyksta ar tiktai galėtų vykti. Istorija, išprovokavusi tikras politinio galinėjimosi varžybas, ko ne pasibaigusias priešlaikiniais rinkimais. Kumščius (ar margučius) surėmė Prezidentė, Ministras Pirmininkas, koalicija, pozicija ir opozicija, visuomenės veikėjai ir pareigūnai, kaimynas Petras ir giminaitis Antanas, pardavėja Andželika ir profesorius Universitaitis. Visa Lietuva skambėjo – taukšt, pokšt, triokšt! Visi tik ir stebėjo – kieno lukštas tvirtesnis, o kuris bus išlukštentas… „Apžvalga“ taip pat stebėjo ir stebėjosi (lyg per kokius rinkimus Rusijoje). Vis dėlto į rašalą plunksnos niekas nesiryžome merkti – ir taip daug rašalo ir putų buvo ištaškyta, pridrabstyta, o žvelgiant iš šiokios tokios laiko distancijos, buvo matyti tik besivaržančiųjų, kieno margutis stipresnis, figūros. Net jei figūroms lipdytume vis kitus veidus, tai esmės nekeistų. Groteskiška, bet iš visos istorijos lieka tik įskilęs margutis.

    Šventinė patirtis kužda, kad pridaužius daug margučių, tai, kas nesuvalgoma iš karto, keliauja į pikantišką mišrainę. Matyt, panašios procedūros laukia ir minėtos istorijos. Tik kas tą mišrainę pasigardžiuodami sušlamš? Tikėtina, kad tie, kurie buvo nutylėti, stovėjo kažkur už scenos ir traukė virveles, idant veiksmas vyktų pagal visus reikalingus scenarijus. Jei Prezidentė įvardijo, kas yra „ne prie ko“, tai turėjo būti tie, kurie „prie ko“. Štai tie, žinantys, kas apskritai yra prie ko, matyt, ir laukia savo puotos su pikantiška mišraine ir galbūt juodaisiais ikrais. Juk tokia košė užvirta, tokios margučių daužymo rungtynės suorganizuotos… Matyt, bilietai į pirmąsias eiles nemažai kainavo, matyt, ir Londono teisme, ir Maskvoje buvo žiūrima tiesioginė transliacija. Tikra fnttvizija. Tik Lietuvos tai gaila. Visi vaidinome abejotinos vertės spektaklyje – kad tik netaptume aktoriais iš sudegusio teatro.

    Labai simptomatiška, kad visame šiame jovale ant pakylos išsiveržė „turtingiausias Lietuvos darbininkas“ ir pademonstravo per televiziją visai Lietuvai špygą. Kaip koks Jamelia iš rusiškos pasakos. Iš kur tokia drąsa, toks pasitikėjimas, kad kažkam paliepus ir Viktorui panorėjus, viskas taps įmanoma… Vo jums! Vo! Mojuoja partijos vedlys trijų pirštų kombinacija prieš televizijų kameras. Susimąstai tada žmogus, kam vis dėlto naudingiausia kelti sumaištį valstybės struktūrose, aukščiausius vadovus įvelti į keistas margučių daužymo varžybas, palikti Lietuvą sudužusio kiaušinio vietoje. Juk tokiam cirkui vykstant, gal ne tik Darbo partijos byla ar „Snoro“ bankrotas bus užmiršti. Gal bus užmiršta ir energetinė nepriklausomybė… Gal rinkimus laimės visokios klounų, prezidentų našlių, violetinių ar buratinų partijos. Juk šou turi tęstis. Rytų kaimynai mėgsta lietuvišką teatrą. Kaip sakoma – klasika. Jei dar išlįstų iš savo saugių opozicinių būdelių visi sufleriai, tik kritikuojantys ir patarinėjantys, kaip reikia ūkiškai valdyti valstybę, kaip nieko nedaryti, netaupyti, visus mylėti ir prie raudonos rožės lyg prie širdies dėti – spektaklis garantuotas. Komedija su nelaiminga pabaiga. Ir vaidinama bent keliomis kalbomis. Juk per FNTT istoriją visi turbūt jau pamiršome, kaip nuolat prieš valstybę nuteikinėjamų Vilnijos lenkų akcijų vadas skelbėsi po rinkimų imsiąsis Lietuvos švietimo reikalų. Mat lietuvių kalba jau tokia sunki Lietuvos Respublikos moksleiviams… Be to, vienas akcijos Vilniuje dalyvių, žingsniuodamas Gedimino prospektu, lyg varnėnas pavaršavio soduose aiškiai šaukė: po polsku, po polsku!

     (Beje, vos nepamiršome muzikinės spektaklio dalies: skamba „tvarkinga ir teisinga“ plačios tėvynės stepių daina „Ereli, ereli…“ Juk „padangių aralis“ – ir po daugelio metų „aralis“.)

    Suprantama, varžytis, kuris kietesnis, kiekvieno politiko prigimtinė teisė. Politika – kaip sportas, tik žaidimo taisyklės gana subjektyviai suvokiamos ir rezultatus nulemia rinkėjų valia. Čia citius, altius, fortius matuojama reitingais, kurie gali nukristi per vieną naktį – net, pavyzdžiui, 10 procentų. Tada nei griežta kalba, nei kapoti sakiniai negelbsti. Galbūt gelbėtų atvirumas ir nuoširdumas, bet, pasirodo, neužtenka žinoti, kas „ne prie ko“.

    Varžymosi atvejų per pastaruosius mėnesius rastume ne vieną. Štai Kovo 11-oji pažymėta dvejomis eitynėmis – tarsi norėta išsiaiškinti, kas labiau myli Lietuvą. Ar tautinis jaunimas, žiniasklaidos pakrikštytas nacionalistais radikalais, ar įvairaus pobūdžio Lietuvos padangės žvaigždės, pareikalavusios visiems lygių galimybių žygiuoti po Vilnių. Kodėl taip svarbu demonstruotis esant didesniais, tikresniais patriotais nei kiti. Matyt, visi yra lygūs, bet visada bus lygesnių. Gražu ir gera mylėti Lietuvą ir savo meilę rodyti, tačiau paprastam piliečiui tarp visų tų eitynių tarsi neliko vietos. Kai forma tampa svarbiau už turinį, lieka tik niekam nereikalingas lukštas, patriotizmo lupenos. Iš bado gal tinka ir tai, tačiau ar Lietuva jau tokia išbadėjusi?..

    Nuolatinės rungtynės (kartais grumtynės) vyksta Garliavoje, Klonio gatvėje. Tik labai nesinori apie tai nei rašyti, nei skaityti. Nesinori pilti alyvos į laužą, kuriame jau sudegė ne viena gyvybė. Akivaizdžiai neįtikinamų sutapimų virtinė, violetinė isterija ir šlubuojantis teisingumas kelia abejonių bet kuriomis versijomis. Kada pagaliau ši visa istorija iš klonio persikels ant kalno, nuo kurio bus aiškiau matyti tai, kas dabar lieka už kadro. Tikėtina, kad detalėse, kurios galbūt šiandien niekam neįdomios, glūdi tragedijos šerdis, tačiau kam svarbu aiškintis tiesą, kai „viltis išgelbėti mergaitę“ šviečia net Knygų mugės stenduose. Tiesiog žvaigždžių valanda. Kas gilinsis ir ieškos atsakymų, kokį vaidmenį šioje violetinėje dramoje vaidina elementarusis nusikaltėlių pasaulis (su klanais ar be klanų) ir kokį – tiesiog neapykanta vulgaris? Žinoma, paprasčiau ir viešųjų ryšių prasme naudingiau kaltinti teisėsaugos struktūras, kurti sąmokslo teorijas, visiems kovoti prieš visus, jau kelinti metai laikyti visą valstybę įkaite. Argi ne žavu – Klonio gatvės naujienos yra pagrindinės valstybės naujienos. Ir viskas, ką pasakys (o jie privalės pasakyti!) Seimo Pirmininkė, Ministras Pirmininkas ar Prezidentė, bus panaudota prieš juos… Tai kas valdo valstybę?

    ACTA margutis. Martynos Žilionytės nuotrauka

    Taigi, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių, tuo keblesni tie lietuviški varžymosi papročiai. Vis dėlto tenka nuvilti ištroškusius FNTT, mitingų už teisybę ar Garliavos aktualijų – į šią tankmę nelindome. Tokie tad keisti esame. Karštas bandeles patraukiame į šoną, o savo skaitytojams kaip visad riekiame rupios juodos duonos. Gal ne taip gardu, kaip norėtųsi, bet sveikiau.

    Šį numerį pradedame naujienomis apie nevienareikšmiškai vertinamą Prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu (ACTA), o baigiame konkurso „Lietuva – tai aš, tai – tu“ laureatų darbais. Ir kodėl mums atrodo, kad savo valstybę nuoširdžiai mylinčio jaunimo kūryba yra svarbiau nei skandalų kronikos?.. Gal tikrai svarbiau!

    Galiausiai – linksmų šv. Velykų! Meldžiu, kad Viešpaties prisikėlimo džiaugsmas aplankytų visus (net ir Klonio gatvę) ir ištirpdytų širdžių ledus. Juk Lietuva – ne amžino įšalo žemė. Čia saulė tamsumus prašalina ir meilė dega širdyse. Iš himno žodžių neišmesi.

     

     

    „Apžvalga“, 2012 m. vasaris–kovas, nr. 2–3 (30–31) (511–512)

  • ATGAL
    Apie bėgantį laiką ir amžinybės vandenyną
    PIRMYN
    Kurianti Lietuva
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.