Kinas, kurio reikia mokytis | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kinas, kurio reikia mokytis

  • Temos: Kultūra
    Data: 2012-06-21
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    Izolda Keidošiūtė. (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    „Apžvalga“ tęsia straipsnių ciklą apie kiną. Šį kartą kalbamės su kino kritike Izolda KEIDOŠIŪTE. Ši moteris kinui atidavė didžiąją dalį savo gyvenimo. Nuo pat studijų baigimo iki dabar ji dirba Lietuvos televizijoje, ten yra vedusi ne vieną TV laidą apie kiną, pastaruoju metu skaito paskaitas kino istorijos tema.

    Atsiradus tokiai didelei kino pasiūlai, tapo sunku atsirinkti ne tik gerą filmą, prieš tai apie jį pasiskaičius, bet ir neprarasti kritiško žvilgsnio. Kinas, kaip menas, nėra tik pramogai sukurtas dalykas, žinoma, juo grožėtis galima ir reikia, bet kada pradedame tikėtis rezultato be jokių savo pastangų, tai mus nuveda prie nekokybiško, banalaus, be giluminio turinio kino.

    Kaži, kiek mes esame domėjęsi apie kiną, kiek recenzijų esame perskaitę, kada paskutinį kartą žiūrėjome ne amerikiečių kino produkcijos filmą? Įdomu būtų sužinoti, keli iš mūsų galėtų išvardyti bent dešimt Lietuvos kino kūrėjų. Nedrąsu ir pagalvoti apie rezultatus. Galbūt galėtume dalelę kaltės suversti nelengvai mūsų šalies praeičiai, istoriniams kultūrinės raidos pertrūkiams, bet šiame pokalbyje tampa aišku, kad labai daug dalykų tiesiog priklauso nuo mūsų pačių, t. y. žiūrovų. Gyvename nesuvokiamai sparčiai tobulėjančiame pasaulyje – turint mintyje ne tik technologijas, bet ir informacijos prieinamumą. Vis dėlto čia tiktų paminėti seną patarlę – kuo arčiau bažnyčia, tuo toliau Dievas.

    Žinoma, nėra taisyklių be išimčių, yra tų, kurie domisi, ieško ir vertina gerą kiną. Kita vertus, esant tiek daug galimybių, savo dėmesį ir brangų laiką dažnai paleidžiame vėjais. Gal čia tik svaičiojimai, bet ką mes be artimųjų dar turime brangesnio ir svarbesnio nei kultūra? Tačiau atsivertę didžiųjų informacinių tinklalapių svetaines, žinias apie kultūrą randame… pačioje apačioje, o galime jų ir visai nerasti. Kas užima pagrindines, geriausiai matomas vietas, nesinori ir kalbėti. Jei įvaizdis, dažnas kvailumo viešinimas, vadinamojo „elito“ gyvenimo buitinės detalės ar materialaus turto demonstravimas tapo svarbesnis ar „daugumai“ įdomesnis nei savo ir ne tik savo kultūros pažinimas. Buvo metas, kai žinios nebuvo prieinamos dėl kitų priežasčių, o dabar, esant visoms galimybėms skaityti, lankytis kultūriniuose renginiuose,

    Jubiliejinį kino kritikės Izoldos Keidošiūtės 60-mečio vakarą LRT klube papuošė kolegų sukurta instaliacija – inicialai. (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    eiti į teatrą, kiną ar vertingas mokslininkų paskaitas, tam stinga noro. Tikriausiai kinui skirti laiko visiškai „neapsimoka“, o apie jį skaityti visai neįdomu?

    „Apžvalga“: Visą gyvenimą praleidote su kinu, dirbdama Lietuvos televizijoje. Papasakokite, kaip čia patekote? Kokia buvo pradžia?

    Izolda KEIDOŠIŪTĖ, kino kritikė: Į televizija patekau visiškai atsitiktinai, nenorėjau į ją patekti, bet mes negalėjome pasirinkti. Kino istoriją dėstė tik tiems, kurie vėliau eis į radiją ir televiziją. Skirmantas Valiulis [filologas, fotografijos, televizijos ir kino kritikas, menotyrininkas – V. A.] skaitė kino kursą, todėl aš nuėjau į televiziją ir radiją, o ne į laikraščius, tokia buvo tvarka. Taip prieš trisdešimt septynerius metus atėjau į televiziją, taip esu čia iki šiol.

    Jaučiatės tuo patenkinta?

    Nežinau?.. Dvidešimt vienerius metus dariau laidą „Kino pasaulyje“. Turėjau ir pagalbininkę Lolitą Bytautaitę, bet pradėjau pirma. Paskui turėjau tokią laidą „Toli nuo Holivudo“, vėliau – „Elitinis kinas“, kur pristatinėjau filmus. Maloniausia buvo kurti atskiras laidas, pavyzdžiui, Sauliui Macaičiui atminti „Pro memoriam: S. Macaitis, I. Bergmanas, M. Antonionis“, taip pat apie H. Šigulą išsamią laidą, apie lenkų kino festivalį. Kūrėme su Juozu Javaičiu antram Lietuvos kanalui tokias rimtas laidas.

    Straipsnius rašiau visada. Rašiau į „Literatūrą ir meną“, į „Veidą“, į daugybę kitų. Dabar dėstau – pradėjau „Skalvijos“ kino akademijoje. Ten dėsčiau kino istorijos kursą, o pernai – kino aktoriams Muzikos ir teatro akademijoje. Man tai neįkainojama patirtis. Taip pat jau porą metų kino teatre „Pasaka“ vedu kino vakarus.

    Kas tai per vakarai, papasakokite plačiau.

    Izoldos Keidošiūtės vedamas režisieriui Federico Fellini skirtas vakaras kino teatre „Pasaka“. Vakaro svečias – režisierius Oskaras Koršunovas. (Nuotrauka iš kino teatro „Pasaka“ archyvo)

    Tai „Vakarai su Izolda“. Kalbamės apie kiną, rodomos filmų ištraukos. Pirmoji tema buvo garsieji, didieji šeštojo, septintojo, aštuntojo dešimtmečio režisieriai, tokie kaip Ingmaras Bergmanas, Pieras Paolas Pazolini, Federico Felini, Luchino Visconti. Po to sekė dešimties paskaitų ciklas, skirtas aktoriams, o dar vėliau – dešimt paskaitų apie amerikiečių kiną. Pastaruoju metu kalbėjome apie didžiuosius kino provokatorius – Larsą von Trierą, M. Haneke’ą, Davidą Lynchą ir kitus. Kaskart į renginį kviečiuosi svečią – ar filosofą, ar kino kritiką, kitąkart aktorių ar režisierių. Vakaruose jau yra apsilankę Kristupas Sabolius, Nerijus Milerius, Vaidas Jauniškis, Aleksandras Pogrebnojus, Oskaras Koršunovas ir daugelis kitų, visų net neprisiminsiu.

    Per praleistą laiką televizijoje, kaip jau minėjote, dirbote ne vienoje kultūrinėje, su kinu susijusioje laidoje, kaip manote, kiek tokios laidos yra reikalingos mūsų žiūrovui?

    Reitingai yra nedideli. Man atrodo, kad visose televizijose dirba protingesni žmonės negu jų daromos laidos. Jei didžiausi reitingai yra N. Roberts romanų ekranizacijų arba „Volkerio, Teksaso reindžerio“, arba – net keista – kokio nors „Komisaro Rekso“… Na, čia gal vaikai, paaugliai ar šunų mylėtojai gali žiūrėti, aš pati myliu ir turiu šunį, bet…

    Manau, kad reikalingos tos laidos, bet kaip priversti, kad žiūrėtų? Dabar, mano nuomone, yra labai gera laida „Kine kaip kine“, kuri primena tuos senuosius lietuviškus filmus, kurių dauguma jau ir primiršti.

    Po nepriklausomybės atgavimo daug kas bandė kurti kino laidas, bet pasisekimo nesulaukė. Lenkijoje, kurią geriausiai žinau, nes dažniausiai lankausi, vyksta jau bene penkiasdešimt metų trunkantis kino klubų judėjimas. Mes dar sovietiniais laikais mėginome tokius klubus steigti. Nelabai pavyko, nors buvo įdomių dalykų. Pavyzdžiui, buvo kino klubas Ukmergėje, kur S. Macaitis veždavo kino filmus, juos pristatydavo. Labai keista, bet Ukmergėje atsirado toks kino klubas, nors šiaip masinio judėjimo neatsirado. Apskritai į kiną kaip į meną Lietuvoje visada buvo žvelgiama truputį iš aukšto, kaip kino pradžioje kinas buvo laikomas žemesniu, mugės menu. Iš esmės truputį žemesniu negu teatras ar dailė.

    Kaip manote, ar yra ženklų, kad tai pasikeis?

    Nežinau, turbūt ne. Galbūt. Apskritai buvo toks laikotarpis, kai niekas nesidomėjo kinu, jo nebuvo, nieko nebuvo daroma, nebuvo įmanoma kino pasižiūrėti. Dabar viskas persikėlė į namus. Visi jūs pumpuojatės tuos filmus, aišku, tai yra piratavimas, bet ką daryti, kai nėra kitokių variantų. Aš taip pat suprantu platintojus – tokie filmai yra nereikalingi, mes per maža auditorija. Į jau minėtus mano filmų vakarus susirenka daugiausia dvidešimt žmonių. Tame pačiame „Kino pavasaryje“ rodo išrinktus filmus, kurie yra geriausi iš tų metų produkcijos arba geri, kur kiekvienas gali pasirinkti sau patinkantį.

    Nepaprastai įdomus lietuvių dokumentinis kinas. Mano nuomone, jis yra pasaulinio lygio, nes mes turėjome tokius meistrus kaip Robertas Verba ir Henrikas Šablevičius. Jei jie būtų buvę išleisti į kokius nors tarptautinius festivalius, tai, be abejo, mes dabar būtume žinomi visame pasaulyje. Dabar tai tęsia Audrius Stonys ir Arūnas Matelis – didžiausią europiečių apdovanojimą mes turime už dokumentiką, A. Stonio filmą „Neregių žemė“.

    Mes turime tokį unikalų kosmosą, tokią unikalią planetą, kuri yra vardu Šarūnas Bartas. Kad suprastume to vertę, kas yra Šarūnas Bartas, reikia nuvažiuoti į kokius Kanus, pažiūrėti kaip jį ten priima, kaip į jį ten žiūri tikrieji sinofilai, kurie susirenka iš viso pasaulio. Reikia suvokti tai, ko neįvertiname.

    Kitas dalykas yra kalbėti apie šalį, kuri pardavė kino studiją su visa nacionaline filmoteka… Kino studiją, kuri galėjo nešti pelną, nes buvo užmegzti ryšiai ir su Holivudu, – nors jie čia ir prastų filmų kurdavo – tiesa, ne visi Holivudo filmai blogi – bet kurdavo. Štai rumunai leido savo teritorijoje kurti daug filmų, suteikė geras sąlygas užsienio kompanijoms. Dabar jie kuria unikalų kiną. Tuščioje vietoje niekas neatsiranda, nors aišku – ne pinigai yra svarbiausi. Kol kas nepastebiu jokių įdomių jaunimo idėjų, turiu galvoje jaunųjų kiną. Tam, kad tos idėjos atsirastų, reikalinga ir kultūra. Pažvelkite į talentingiausius ar garsiausius režisierius, visi jie yra sinofilai, jie yra matę daugybę filmų. Ką jau kalbėti apie žmones Lietuvoje, kurie bando rašyti apie kiną, neišmanydami jo istorijos. Reikia ieškoti naujų kelių, bet tai galima daryti tik turint gerą pagrindą. Niekada nepamiršiu Barselonoje matyto Pablo Pikaso diplominio, labai realistiško paveikslo. Paskui žmogus tapo tuo, kuo tapo, – kubistu.

    „Sidabrinės gervės 2012“ apdovanojimų laureatai. (Nuotrauka iš „Lietuvių kino akademijos“ archyvo)

    Dėstydama studentams, kalbėdama apie nebylųjį kiną, visada parodau vieną ištrauką iš Victoro Sjostromo filmo „Vėjas“. Studentai aikteli, nes ten esanti scena baigiasi taip pat, kaip „Titanike“, su tomis ištiestomis rankomis, todėl, kad kine ką nors naujo sunku surasti.

    Taigi, neturime šių pagrindų. Dabar, ačiū Dievui, edukacija jau pajudėjusi. Aš daugybę gerų žodžių galiu pasakyti „Skalvijos“ kino akademijai, kuri daro labai daug, kuri ne tik pažindina su pagrindais, kaip kurti filmą, bet ir skaitomos kino istorijos paskaitos, mokoma, kaip žiūrėti kiną. Juk daugelyje Europos šalių kino yra mokoma mokyklose.

    Nėra nieko baisesnio už lietuvišką internetą, kur rašoma apie kiną. Kupinas klaidų, kupinas absoliučiai kvailų arba nekompetentingų, neišmanančių žmonių recenzijų kratinys.

    Jei „Žemuogių pievelė“ išverčiama „Laukinės žemuogės“, tai ką jau šnekėti apie aprašomą filmą „Mariją Antuanetė“… Rašoma, kad tai buvo „seniai, viduramžiais“, nors mes puikiai žinome, kad Marija Antuanetė gyveno rokoko epochoje. Čia smulkmenos, bet jūs pamėginkite paieškoti informacijos apie senesnius, klasikinius filmus lietuviškame internete… Tiek britai, tiek amerikiečiai turi vertingų tinklalapių, kur galima rasti vertingos informacijos. Pas mus vienintelis vertingas tinklalapis yra lfc.lt, kur tikrai be klaidų rašoma apie lietuvišką kiną. „Septynių meno dienų“ svetainėje taip pat rasime rimtų straipsnių, be klaidų. Leidžiamas fantastiškas žurnalas „Kinas“, kuris nėra brangus, tačiau praktiškai yra neperkamas.

    Buvo toks laikas, kai laida „Kino pasaulyje“ užėmė antrą vietą po „Panoramos“ pagal reitingus. Na, gal čia tik senatviški pabumbėjimai, bet mano laikų kino kūrėjai ar kritikai žiūrėjo kiek įmanoma daugiau filmų. Aš asmeniškai važiuodavau į Lenkiją ir ten žiūrėdavau kiną pas draugus, per dvi savaites peržiūrėdavau dvidešimt penkis filmus. Man ten buvo savotiški Berlynai ar Kanai.

    Kultūros ir erudicijos trūkumas yra didžiausia bėda. Tas numojimas – ai, čia seniena… Ne visi filmai iš karto suvokiami, reikia darbo. Kodėl dauguma mūsų režisierių nesidomi praeities filmais, tai nežinau – yra puikių knygų, yra S. Macaičio palikimas, yra puikių recenzijų minėtame lfc.lt tinklalapyje. Gerai būtų ir knygas skaityti, nes knygose galima surasti idėjų filmams. Bent aš neįsivaizduoju režisieriaus, neskaitančio knygų, nežiūrinčio filmų – nuo Griffito ar Eizenšteino laikų.

    Ar nesikeistų padėtis, jei kino būtų mokoma? Gal jaunimas mažiau skaito knygų, tačiau filmus žiūri masiškai.

    (Nuotrauka iš „Lietuvių kino akademijos“ archyvo)

    Tai yra mėginama daryti. Tai daro „Skalvija“. Man sako: „Meistras ir Margarita“ – koks geras serialas, o aš klausiu: ar skaitei? Kine yra reta, kad pagal literatūrinį šedevrą gimtų kino šedevras. Daugiau gerų filmų gimdavo pagal vidutinius romanus arba originalius scenarijus. Yra, aišku, „Mirtis Venecijoje“, Michaelio Haneke’s „Pianistė“. Režisieriai elgdavosi laisvai su tekstu, bet tam, kad su juo galėtum elgtis laisvai, turi būti skaitantis. Visada didžiausia lietuvių kino problema buvo scenarijai. Jie ir dabar yra siaubingi. Dažniausiai rašo patys kino kūrėjai. Seniau dar rašydavo Saulius Šaltenis, Rimantas Šavelis, kiti rašytojai, Saulius Tomas Kondratas rašė…

    Dabar tas neišsilavinimas atsiliepia – neturime pramoginio, masinio kino, kuris, beje, taip pat būna geras ir blogas. Imkime „Džeimsą Bondą“. Tarp visų apie jį sukurtų filmų yra ir gerai padarytų, ir blogai. Pas mus net to paties Holivudo ne patys geriausi filmai žiūrimi, o štai Woody Alleno filmai Lietuvoje nėra populiarūs, brolius Coenus taip pat ne visi žiūri ir ne visi suvokia. Pavyzdžiui, „Didysis Lebovskis“ kai kurių absoliučiai yra nesuprastas filmas. Tai dėl mūsų primityvumo, provincialumo. Na, ką darysi…

    Kokia jūsų nuomonė apie sukurtus filmus Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo?

    Yra toks žmogus Algimantas Puipa. Žodžiu, kuris dirbo visą laiką. Ir kada nebuvo už ką dirbti jis susirado savo kursioką Kazachijoje ir darė filmus už kazachų pinigus. Ir duok Dieve, padarė gerų filmų – „Amžinoji šviesa“, „Ten krantai smėlėti“… Net ir dabar „Miegančiųjų drugelių tvirtovė“ gali patikti ar nepatikti, bet yra tikrai profesionaliai padarytas filmas.

    Tai žmogus skaitantis, turintis gerą išsilavinimą, baigęs Maskvos kinematografijos institutą, o tai buvo geras institutas.

    Yra tekę girdėti, kad patys amerikiečiai vyksta studijuoti kino į Rytų Europą.

    Pamatyti ne amerikietišką kiną apskritai yra labai sudėtinga. Mes žinome gerai tą amerikiečių ir Vakarų kiną, taip pat mes žinome ir Rytų kiną, kuriame vyksta labai įdomių dalykų.

    Kas atsitiko europiečių kine? Tai tik mano nuomonė, tačiau labai daug atsirado nuobodžių filmų arba tokių „teisingų“ filmų, kurie prieš rasizmą ar dar ką nors, apie vėžiu sergantį… bet tas politinis korektiškumas, kuris gyvenime, duok Dieve, labai gerai, mene ne visada yra gerai, nes gyvenimas nėra politiškai korektiškas. Todėl, pavyzdžiui, Haneke’s yra tokie sukrečiantys filmai, bet nė viename jo filmų nėra paties nužudymo scenos, nėra kaip kokiame ten ,,Pjūkle“, kur darosi juokinga.

    Lietuvoje didieji menininkai – net Pedro Almodovaras – nėra populiarūs. Kitur gal būna dešimtys, o pas mus vienetai, kurie jų filmus žiūri.

    Kino kritikos problema, atsiradus internetui, tapo tarptautinė. Apie tą atsiradusį kino kritikos nuosmukį, neprofesionalumą kalbama ir britų, ir daugelio kitų šalių spaudoje. Gal tik vienintelė Prancūzija dar išlaiko lygį.

    Kalbama, kad ir apie to paties jau minėto Davido Lyncho filmus, kad žmonės lieka jų nesupratę, tačiau informacijos apie šiuos filmus sunku rasti.

    Lietuvoje netolerancija atsiradusi absoliučiai viskam – ir homofobija, ir antisemitizmas, ir lenkai blogi, ir rusai blogi. Ta netolerancija persikelia į kultūrą. „Jei aš nesuprantu, tai yra šlamštas.“ Nuo jaunystės maniau, jei aš kažko nesuprantu, tai gal tai yra mano problema. Šiandien, kai man yra daug metų, suprantu, kodėl man nepatinka. Prisimenu, labai ilgai užtrukau, kol prisipratinau Bergmaną, kol susidraugavau. Vėlgi, kodėl nepasižiūrėjus gero pramoginio filmo? Jei žiūrėtume vien šedevrus, tai išeitume iš proto. Ginčijamasi dėl „Amelijos iš Monmartro“… bet tai yra filmas, dėl kurio jau galima ginčytis. Aš, pavyzdžiui, mėgstu gerai padarytus veiksmo filmus, o melodramų negaliu pakęsti. Vėlgi filmai yra arba gerai, arba blogai sukurti – aš ,,Pjūklo” nežiūrėsiu. Kadangi rašiau straipsnį apie aktorių Shia LaBeoufą, turėjau žiūrėti „Transformerius“. Suprantu [juokiasi], kodėl tas filmas gali patikti jaunimui… Galime rasti ir visiškai neblogai padarytų pramoginių filmų, pavyzdžiui, ,,Kino pavasaryje” parodytas Romano Polanskio „Kivirčas“, kuris yra pastatytas pagal pjesę „Keturi žmonės“, ar, pavyzdžiui, italų „Rugpjūčio šviesa“.

  • ATGAL
    Noriu būti dalijama kaip duona...
    PIRMYN
    Neaiški drama gražiame Vilniuje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.