Kinas Lietuvoje – kino žmonių akimis | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kinas Lietuvoje – kino žmonių akimis

  • Temos: Kultūra
    Data: 2012-05-16
    Autorius: Vilius ARLAUSKAS

    Vida Ramaškienė. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Kinas vis labiau veržiasi į mūsų gyvenimus. Kaip niekada anksčiau, turime tiek daug galimybių stebėti kino filmus, o ir patiems žmonėms jis tapo įdomia ir priimtina laisvalaikio praleidimo forma. Turiu galvoje ne tik tai, ką mums rodo per televiziją, bet ir didėjantį kino festivalių skaičių, kino teatrų lankomumą. Taip pat nereikėtų užmiršti ir įvairių namams (asmeniniam naudojimui) skirtų filmų peržiūros būdų. Žinoma, negalėtume sakyti, kad anksčiau susidomėjimas kinu buvo mažesnis, bet pastaraisiais metais prieinamumu ir pasirinkimo platumu jis tapo pasiekiamas kur kas didesniam skaičiui žmonių. Žiūrovams kinas tapo akivaizdžiai reikalingas, tačiau kiekvienas geras dalykas turi ir trūkumų. Kartais nesusimąstome, kokią jėgą ir poveikį gali nešti kinas. Kai kada gal ir užmirštame, kad kinas gali būti (o gal ir turėtų būti) ne tik pramoga. Vienareikšmiškai galima teigti, kad kinas yra mūsų gyvenime ir, jau priklausomai nuo kiekvieno iš mūsų, užima didesnę ar mažesnę jo dalį. Šiam, palyginti su kitais, dar jaunam menui įsišaknyjant kultūroje, „Apžvalga“ nusprendė pasidomėti lietuvišku kinu, šalyje vyraujančia kino politika, festivaliais, kino kasdienybe ir šventėmis.

    Keliuose straipsniuose pakalbinsime moteris, kurios kinui atidavė didelę dalį savo gyvenimo. Pradėkime nuo pokalbio su neseniai prabėgusio didžiausio ir matyt svarbiausio kino renginio Lietuvoje, ,,Kino pavasario“, smegenimis. Spėjus nurimti renginio šurmuliui apie festivalį, kiną ir jo situaciją Lietuvoje kalbamės su festivalio direktore Vida RAMAŠKIENE .

    Šiemet ,,Kino pavasaris“ muša naujus rekordus. Šį kartą festivalį aplankė rekordiškai daug žmonių. Kokia ta sėkmės paslaptis: gerai atrinkti filmai, puiki komanda, reklama ar išsiilgęs gero kino žiūrovas?

    Pagrindinė paslaptis – ambicinga, profesionali ir labai geranoriška komanda. Viskas žmonėse. Žmones, kurie dirba kino pavasaryje, aš vadinu lengvais ligoniais. Pirmiausia jie myli kiną ir kiekvienas savo srityje turi ambicijų. Tiek vadybininkai, technikai, ryšių su visuomenę atstovai, tiek programų sudarytojai, kuriuos slegia didžiulė atsakomybė, taip pat ir kitų komandų nariai. Kai kurie iš jų net savo lėšomis lankosi kituose festivaliuose – tai tik įrodo jų atsidavimą darbui. Festivalio metu, įskaitant savanorius, dirba apie pusantro šimto žmonių.

    Viena iš ,,Kino pavasario“ programos dalių – lietuviškas kinas. Kokio žiūrovų susidomėjimo, įvertinimo susilaukė mūsiškis kinas? Ar turite jau kokių nors planų ateičiai?

    Planų ateičiai turime labai daug. Festivalio metu bendravome su Kanų festivalio kritikų savaitės viena iš sudarytojų, taip pat ir kitais įtakingais kino ekspertais, kurie buvo atvažiavę į industrijos dienas. Diskutavome, aptarinėjome ir buvome patikinti, kad lietuviško kino rodome net per mažai, nes jiems jis buvo labai įdomus.

    Kalbant apie lankytojus, esminis žiūrovų pozicijos lūžis įvyko praėjusiais metais, dar neišleidus „Tado Blindos“, mūsų festivalio lietuviškų filmų programa sulaukė didžiulio susidomėjimo. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad praėjusiais metais lietuviškų trumpametražių filmų programa buvo ta, kurios bilietai buvo išpirkti greičiausiai. Ažiotažas buvo toks didelis, kad žiūrovų negalėjome patenkinti dėl mažų salių. Tai skatino tęsti veiklą ir ypač stengtis pristatyti jaunų kūrėjų darbus, nes jau galėčiau konstatuoti tendenciją, kad formuojasi naujoji lietuviškų filmų kūrėjų karta su savo mąstymu, filosofija, filmo braižu. Mūsų festivalis, tikiu, bus pirminė platforma, kur jų darbus galės pamatyti ne tik eiliniai žiūrovai, draugai, bet ir įtakingi kino kritikai, tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio, kitų festivalių programų sudarytojai, kad tie filmai turėtų gyvenimą, kad būtų ne tik sukurti ir gulėtų nerodomi.

    Kartais pamirštama, o gal dauguma žmonių ir visai nežino, kad ,,Kino pavasaris“ yra ne tik filmų festivalis, bet turi ir daug kitų renginių (paskaitų, forumų, dirbtuvių, mokymų, seminarų). Papasakokite apie juos, kam visa tai?

    Festivalis yra tik platforma. Neturime vilties – ir nė vienas kitas pasaulio festivalis neturi – šiaip sau sukviesti labai įtakingus kino ekspertus, kino profesionalus, turinčius patirties tam tikrose sferose. Pavyzdžiui, jau kelerius metus pas mus į festivalį atvykstantys Amerikos kino fondo direktorius ar ekspertas iš Britanijos, ar Prancūzijos. Kino forumas, industrijos, scenarijaus rašymo, jaunųjų kritikų dienos – šių renginių be festivalio neįmanoma padaryti, todėl mes džiaugiamės, kad tiek užsienio svečiai, tiek mūsiškiai atranda vieni kitus. Pastebėjome, kad didelė pažanga pasiekiama per mokymus. Mums pavyko surasti mokymų temą, kurios niekur kitur nebuvo. Pradėjome rengti mokymus, skirtus kino festivalių vadybos problemoms aptarti. Šnekamės apie festivalių programos sudarymus, vadybos dalykus, festivalio santykius su rėmėjais. Tai naujovė, kuri yra reikalinga. Susiklostė situacija, kad festivaliai paslapčia mokosi vieni iš kitų. Toks atviras pabendravimas, pasidalijimas susitikime, kur atvažiuoja ekspertai, nagrinėjama, kokios tendencijos yra Amerikoje, Azijoje ar Europos regionuose, mums svarbus rengiant kitus, būsimus festivalius. Atrodo, tas ratas plečiasi, šiemet turėjom daugiau nei devyniasdešimt svečių iš užsienio, o su Lietuvos kūrėjais – gerokai daugiau nei šimtą.

    (Roberto Daskevičiaus nuotr.)

    Pastaraisiais metais matyti kino renginių pagausėjimas. Įvairių šalių kino pristatymų savaitės, trumpametražių ir kitų filmų festivaliai tikriausiai jau nieko nebestebina. Kaip manote, kokia kino renginių gausėjimo priežastis? Ar tai gali reikšti, kad žiūrovų skonis keičiasi, ar tai rodo didėjančią kino bendruomenę? O gal įvairūs festivaliai – tai tik tam tikrų ambasadų formalūs renginiai?

    Priežasčių yra labai daug. Viena iš jų, kaip jūs jau minėjote, yra šalies pristatymas. Daugelis šalių tai daro, o Prancūzija, ko gero, daro tai aktyviausiai. Jie turi atskirą instituciją ,,Unifrance“, kuri rūpinasi jų kino kūrėjų filmų sklaida užsienyje. Aš geriausiai žinau prancūzų kiną, tad jei šnekame apie jį, daugumai, o ypač vyresnio amžiaus žmonėms, iškyla asociacijos: geras kinas, geras vynas, geri kvepalai. Tai yra tokie brendiniai valstybės dalykai, kuriais ji naudojasi ir skiria didelį dėmesį bei pinigus. Prancūzų kino kūrėjai jau prieš daugelį metų sakydavo, kad jiems nesvarbu kairieji ar dešinieji valdžioj, kinu vis tiek bus pasirūpinta. Politikai kinas yra valstybės pristatymas užsienyje, taigi ir kitos šalys tuo pradeda naudotis. Kinas tam yra labai patogus dalykas, nes filme atsiskleidžia žmonių papročiai, gyvensena. Lietuvoje, ačiū Dievui, jau pradedama žengti pirmuosius žingsnius šioje srityje. Atsirado daugiau festivalių, daugiau kūrėjų, daugiau jaunimo. Yra sukurtas filmas „Svajonių komanda“, kurio Lietuvoje tikriausiai daug kas dar ir nematė. Jis sukurtas Amerikos lietuvio režisieriaus, bet prie jo prisidėjo mūsų garsūs krepšininkai Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis. Šis filmas tikriausiai jau kitais metais taps Lietuvos vizitine kortele, nes būtent tame filme yra Lietuvos istorija, išsivadavimo laikotarpis, žmonių charakteriai ir taip toliau.

    Festivaliai yra ir mados reikalas. Na va, paimsim penkis filmus, parodysim dvi tris dienas, pavadinam festivaliu, parašom paraiškas ir viskas. Žinoma, per laiką viskas susidėlioja į savo vietas. Tai, ką mes darome, jau darome keliolika metų, aš asmeniškai – jau trisdešimt metų. Mes stengiamės žiūrovus pakviesti ir pripratinti prie kokybiško, autorinio kino, ne masinio naudojimo holivudinės produkcijos, nors gal kartais poilsiui ir šito reikia, bet norisi, kad Lietuvos žiūrovai pamatytų patį geriausią kiną. Ilgalaikis darbas duoda rezultatų.

    Festivalio atidarymas. (Roberto Daskevičiaus nuotr.)

    Kokia dabartinė kino politika Lietuvoje? Pastebime, kad dar iki šiol jokio kino centro, mokyklos, kinematekos neturime. Jūsų festivalis didžiąją dalį reikiamų pinigų surenka iš privačių asmenų. Ar dėl to skaudu?

    Anksčiau buvo skaudžiau, o dabar aš matau labai gražių darbų, ypač Kultūros ministerijos. Atrodo, ir politikai suprato kino vertę. Tikriausiai artėjančiuose rinkimuose bus naudojama ir kino korta, bet tai stebiu iš šalies, nes esu istorikė ir tai mano pomėgis. Teigiami paskutinių metų Kultūros ministerijos žingsniai: kino centro kūrimas, kuris greitu metu turėtų atsirasti, visa teisinė medžiaga, įstatymas priimtas. Anksčiau buvo daromas primityviausias biznis – parduodant pastatus. Kino žmonės daug rėkė, šaukė, bet turbūt nepakankamai… Galbūt daugelis prisitaikė, kiti pagyvenę žmonės pasijuto kino užribyje. Pragyvenome tokį laikotarpį, kuris nelabai skiriasi daugelyje Rytų Europos šalių. Praktiškai šį pragarą praėjo visi, nes kinas sovietiniais laikais buvo naudojamas kaip ideologinis ginklas. Pasikeitus sistemai, kiti politikai bandė ignoruoti kiną nesuprasdami bendros naudos, jo reikšmės. Tas pats Vengrijoje ar Slovakijoje, Čekijoje ar Estijoje – vienodai buvo privatizuojami kino teatrai, stovėję miestų centruose, gerose geografinėse vietose, buvo uždaromos kino studijos ir taip toliau. Tokį procesą išgyvenome, o dabar jaučiamas atgimimas ir aš labai tikiuosi, kad tuo teisiniu pagrindu, kuris dabar Lietuvoje parengtas, kino centre, kuris turi atsirasti, bus labai efektyviai naudojamos biudžeto lėšos.

    Yra labai daug daroma, kad į Lietuvą atvažiuotų filmuoti užsienio kompanijos, kurios palieka didžiulius pinigus. Tai ne tik kultūriniai, bet ir ekonominiai dalykai. Pavyzdžiui, Amerikos duomenimis niekas nesistebi, ten kinas užima trečią vietą ekonomikoje. Jis atneša didžiulius pinigus. Tad aš tikiu, kad Lietuva galėtų tai protingai išnaudoti.

    Mes turime didžiulę patirtį ieškant paramos ir mumis pasitiki privatūs rėmėjai, nes mato prasmę. Atkreipčiau dėmesį, kad privatūs rėmėjai festivalį remia didesne dalimi negu valstybė. Šiemet valstybės skirtos lėšos sudaro vos dvylika procentų festivalio biudžeto, dar mes gauname dalį pinigų iš Briuselio, taip pat susirenkame iš bilietų, dar savivaldybė kiekvienais metais rodo didesnį dėmesį – taip iš visur po truputį. Privatūs rėmėjai yra Lietuvoje dirbančios užsienio kompanijos, o su Lietuvos milijonieriais itin sudėtinga rasti bendrą kalbą apie kino rėmimą. Mes net neprašome remti, mes siūlome partnerystę, nes festivalis pasiūlo didžiulę reklaminę kampaniją, kurios jie už tokius pinigus ir nenusipirktų, tačiau jie ir šito nesuvokia. Manau, tai ateities dalykas – reikia daryti savo darbą, o vėliau žmonės įvertins.

    Kaip veikia didieji kino centrai, kad juose nieko be holivudinės produkcijos nematome? Juk Kino pavasaris įrodė, kad nekomerciniai kino filmai taip pat sėkmingai, o gal net ir sėkmingiau gali būti lankomi.

    Čia reikėtų jau jų paklausti, bet jūs žinote tokį terminą – Amerikos kino pramonė. Šitie kino centrai multipleksai yra to tinklo dalis, jie turi sutartis su „Universal“, „Fox“ ir kitomis kompanijomis. Jie dirba konvejeriniu principu ir jie turi tikrai nuoširdžiai padirbėti, kad padarytų vietos mūsų festivaliui. Aišku, jie galėtų turėti po atskirą salę neholivudiniam kinui rodyti – tokių pavyzdžių yra Europoje. Būtent multipleksuose būna kino salė, skirta autoriniam filmui. Tačiau čia (Lietuvoje) yra sutartys, gaunami nuolat filmai konvejeriu, nieko nereikia ruošti, yra reklamos sistema ir taip toliau. Visai kas kita europietiškas kinas, kurio kiekvienam filmui reikia sugalvoti strategiją, kaip pritraukti žiūrovą, o tai reiškia daugiau darbo, ir tai kino centrams neapsimoka. Patys pirmieji kino centrai ,,Forum Cinemas“ Lietuvoje priklausė suomiams, dabar – švedams, ,,Multikino“ – lenkams ir dabar neaišku kam. Žinau, iš rankų į rankas ėjo kino centras ,,Cinamon“.

    Festivalio „Kino Pavasaris“ organizatoriai ir konkursinės programos žiuri nariai. Iš kairės pusės: Aušra Ginotytė (festivalio svečių koordinatorė), Maris Martinsons (režisierius, scenaristas, prodiuseris, montažo režisierius, rašytojas (Latvija), Mirtha Ibarra (aktorė, režisierė, scenaristė, rašytoja (Kuba), Algirdas Ramaška (festivalio vykdantysis direktorius), Janas Lumholdtas (kino kritikas, žurnalistas, rašytojas (Švedija), Labina Mitevska (aktorė, prodiuserė (Makedonija), Živilė Gallego (festivalio svečių koordinatorė), Vida Ramaškienė (festivalio direktorė), Rūta Jurgelevičiūtė (festivalio svečių koordinatorė). (Roberto Daskevičiaus nuotr.)

    Kokią matote kino ateitį Lietuvoje? Apskritai, gal turite naujų idėjų ar projektų? Festivalis aplanko tik penkis didžiuosius miestus. Kaip jūs žiūrite į galimybę aplankyti mažesnius miestus, dar turinčius kino teatrus?

    Festivalis yra gyvas dalykas. Praėjusią savaitę turėjome išvažiuojamąjį posėdį ir jau galvojome, ką geriau padaryti kitais metais. Viskas keičiasi, turime idėjų, tikimės padaryti geriau negu šiemet, matome savo klaidas, neatliktus darbus. Kalbant apie kitus miestus, tai ten atskirų entuziastų dėka dar gyvuojantis kinas yra labai epizodiškas, salės labai blogos. Pernai mes aplankėme daug bažnytkaimių ir matėme situaciją. Žinoma, ten žmonės pasiilgę kino. Kultūros trūksta, išskyrus tai, kad valstybė skyrė pinigų ir pristatė gražių bibliotekų. Praėjusį penktadienį buvau viename miestelyje. Gražus pastatas, stiklinis – viskas matyti, sėdėjo trys paaugliai viename kampe, o kitame – tuščia. Tose pačiose bibliotekose dabartinės sąlygos ir techninės galimybės leidžia ir kiną žiūrėti, bet pastatai savaime neužsipildo. Reikia žmonių, kurie savo iniciatyvą rodytų, – tada viską įmanoma padaryti, bet reikia ir valstybės palaikymo, nes atsivežti kiną legaliai rodyti tiesiog kainuoja. Mums, kai sumokame už licencijas, vertimus, titravimą, technikos vežimą, atsiperka tik Kaunas (be Vilniaus), o visa kita eina į minusą, bet visam savas laikas. Daugėja entuziastų rajonuose, bet norėtųsi ir valdžios vyrų palaikymo regionuose. Aš „n“ metų kalbėjau visiems politikams – investuojat kelis tūkstančius ir rodant kiną, tie paaugliai, kurie užsiima kokiu nors daužymu, blogais dalykais, bent tas dvi valandas užsiims geru dalyku ir dar išmoks ko nors gero, bus priversti pagalvoti. Čia yra bendras požiūris. Jau šešti metai darome projektą ,,Kino knyga“. Šiemet mus parėmė ne tik Kultūros fondas, bet ir Britų taryba. Visos Lietuvos mokyklų mokiniai šiemet pagal Čarlzo Dikenso kūrybą kūrė filmukus. Mes juos čia atsivežame, darome kursus su profesionalais, o jie rašo scenarijų, filmuoja, montuoja. Taip moksleiviai išmoksta elementarių kino pagrindų ir gali įgyvendinti savo kūrybines ambicijas, taip įkvepiama tiems žmonėms tikėjimo.

    Dabar siekiame įgyvendinti projektą „Vilnius myli kiną“. Jau tampa tradicija, kad didieji miestai investuoja didelius pinigus, pasikviečia garsius režisierius ir kuria filmus apie miestą. Tikriausiai matėte garsių režisierių trumpametražių filmų rinkinį „Aš myliu tave, Paryžiau“, dabar jau yra „Septynios dienos Havanoje“. Meilę ir svarbą kinui deklaruoja ir meras, ir kiti, kaip tik dabar ieškome rėmėjų. Kadangi didelių pinigų nesitikime surinkti, tad ieškome privačių investicijų. Nuo biudžeto priklausys, ką galėsime pakviesti, – ar tik neprofesionalus, ar ir profesionalus, nes norėtųsi, kad būtų prizas, nes tik vienas kitas profesionalas gali sau leisti taip entuziastingai daryti tokius darbus. Aišku, tokia iniciatyva turėtų būti miesto, nes tai būtų labai gera reklama užsienyje. Galbūt mes užsiciklinę visaip, kokie mes bjaurūs, o atvažiavę užsienio kritikai parašo labai gerų straipsnių-atsiliepimų. Man, kaip pilietei, norisi daugiau pozityvumo – tiek apie miestą, tiek apie žmogų.

  • ATGAL
    Katalikiško švietimo uždaviniai
    PIRMYN
    Vilnius: tarp tikrovės ir vizijų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.