Kintantis požiūris į migrantus: griežtesnė nelegalų kontrolė, tvaresnė integracija | Apžvalga

Apžvalgos tema

  • Kintantis požiūris į migrantus: griežtesnė nelegalų kontrolė, tvaresnė integracija

  • Data: 2017-02-03
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Pabėgėlių ir migrantų krizė jau trečius metus išlieka pagrindiniu Europos politinės darbotvarkės klausimu. Ji tapo ir vienu labiausiai visuomenes skaldančiu klausimu, kadangi kartu su nuo karo bėgančių žmonių srautu Senąjį žemyną užplūdo ir didelis Vakarų Europos valstybių gerovės modelių teikiamais privalumais norinčių pasinaudoti ekonominių migrantų skaičius. Atsirandant vis daugiau politinių iššūkių ir įtampų, kylančių dėl sunkiai valdomos migrantų krizės, verta pažvelgti, kokie politiniai debatai vyksta daugiausia šios krizės paliestose valstybėse – šiuo atveju kviečiu pažvelgti į Italiją, Švediją ir Vokietiją.

    www.wikipedia.org, Mstyslav Chernov nuotrauka

    2015-aisiais drastiškai išaugus migrantų srautui, europiečių gretose išryškėjo dvi priešingos stovyklos. Viena pusė pasisako už bekompromisę pagalbą atvykstantiems pabėgėliams ir europiečių atsakomybę dalintis savo gerovę su vargstančiais. Kita pusė, priešingai, reikalauja kuo greičiau spręsti nekontroliuojamų sienų problemą, pabėgėliams padėti jų valstybėse, tačiau neįsileidžiant į Europą, rodant į vis didesnį ekonominių imigrantų skaičių pabėgėlių gretose. Tarp šių dviejų stovyklų dar galima įvardinti daug kompromisinių tarpinių stotelių.

    Jungtinių Tautų pateikiamais duomenimis, 2015 m. per Viduržemio jūrą iš Afrikos ir Artimųjų Rytų į Europą iš viso atvyko 1 mln. 15 tūkst. žmonių, 2016-aisiais – 361 tūkst. Nors kone tris kartus mažesnis skaičius siejamas su įsigaliojusia ES ir Turkijos sutartimi, jis vis vien buvo 6 kartus didesnis, nei, pavyzdžiui, 2013-aisiais. Kad migracija per Viduržemio jūrą tęsiasi, parodo ir tai, jog vien per 10 pirmųjų šių metų dienų, nors šiuo metu yra šaltasis sezonas, atvyko tūkstantis migrantų.

    2015 m. viduryje septyniose Vakarų Europos valstybėse vykdyta „Ifop“ agentūros apklausa parodė, kad didesnė dalis piliečių palaiko idėją padėti pabėgėliams: mažiausiai už pagalbą pasisakė Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos gyventojai (54 proc.), daugiausiai – Italijos (68 proc.) ir Vokietijos (79 proc.) Tačiau paraleliai, augant imigracijos mastams, didėjo ir susirūpinimas šios krizės padariniais. 2015 m. Eurobarometro tyrimai parodė, kad 58 proc. visų Europos Sąjungos valstybių gyventojų imigracijos krizę įvardijo tarp dviejų pagrindinių ES problemų, terorizmui užimant antrąją vietą (27 proc.)

    Praėjusių metų „Pew Research Center“ dešimtyje Vakarų ir Vidurio Europos valstybių atlikta apklausa parodė, kad gyventojai linkę sieti imigracijos iš trečiųjų šalių problemą su augančia terorizmo grėsme (vidutiniškai 59 proc. respondentų atsakė teigiamai, daugiausia – Vengrijoje (76 proc.), mažiausiai – Ispanijoje (40 proc.). Tačiau ryškiausią Europos piliečių nepasitenkinimą atspindėjo klausimas, ar ES tinkamai tvarkosi su migrantų krize: visose valstybėse daugiau nei 6 iš 10-ies respondentų atsakė neigiamai. Įvertinus diagramoje pateiktus skaičius, galima matyti, kad piliečių vertinimas Europos paskelbtai atvirumo politikai buvo kritinis, todėl augant piliečių priešpriešai ir tuo pačiu prieš migraciją pasisakančių radikalios dešinės partijų populiarumui, atskiros valstybės ėmėsi imigracijos politikos griežtinimo.

    2016 m. pabaigoje „Reuters“ paskelbė naujosios Italijos Vyriausybės planus smarkiai griežtinti šalyje teisės likti negavusių imigrantų grąžinimą. Policijos vado Franco Gabrielli išplatintoje dviejų puslapių direktyvoje numatomos priemonės sulaikyti ir išsiųsti iš šalies visus nelegaliai joje likti siekiančius imigrantus bei kurti naujus sulaikymo centrus šiai procedūrai sklandžiai atlikti. Policija įgaliojama imtis „išimtinių priemonių“ ir taikyti „nulinę toleranciją“ nuo teisėsaugos besislapstantiems į šalį atvykusiems migrantams, negavusiems pabėgėlio statuso.

    ES valstybės tokius centrus siūlė kurti jau anksčiau, tačiau buvęs premjeras Matteo Renzi, kuris pasitraukė praėjusį lapkritį po pralaimėto konstitucinio referendumo, tokioms priemonėms priešinosi. Nuo gruodžio 12-osios Vyriausybės vadovo pareigas pradėjęs eiti Paolo Gentiloni iš karto ėmėsi pertvarkų šioje srityje. Skaičiuojama, kad vien 2015 m. iš 27 tūkst. žmonių, kurie turėjo būti deportuoti iš šalies, vos 5000 buvo išsiųsti. Todėl sudėtingą pabėgėlių integraciją dar apsunkinanti nelegalių migrantų našta tapo iššūkiu, kurį naujoji Vyriausybė ėmėsi spręsti ir laiko vienu svarbiausiu 2017-ųjų metų prioritetu.

    Italija, kartu su Graikija dėl savo geografinės padėties tapusios pagrindinių migrantų kelių finišo taškais, vis dėlto neturėjo daug manevro laisvės atsakant į išaugusį migracijos srautą. Tuo tarpu Švedija ir Vokietija – dvi pagrindinės ekonominių (ir, ko gero, ne tik) migrantų kryptys, savo pirmines „atvirų durų“ politikos nuostatas keičia vis labiau.

    Švedija, jau kelis dešimtmečius einanti itin atviros multikultūrinės visuomenės kūrimo keliu, daugelį metų buvo laikoma plačiausiai duris atvėrusia Europos valstybe. Tačiau po 2015-ųjų, kai ši nė 10 mln. gyventojų neturinti valstybė sulaukė net 163 tūkst. prieglobsčio prašytojų paraiškų, atvirumo politikos imigrantams permąstymas prasidėjo net ir joje. Jeigu 2015 m. 54 proc. teigiamai atsakė į klausimą, jog yra pasiryžę asmeniškai padėti prieglobsčio prašantiems migrantams, tai 2016 m. tokių buvo tik 30 proc. Analogiškai, pritariančių tam, kad šalis įsileistų mažiau pabėgėlių, padaugėjo nuo 34 iki 60 proc.

    Tai atsispindi ir politiniame diskurse: dar prieš porą metų raginantys riboti imigrantų priėmimo politiką ir griežtinti jų kontrolę buvo vadinami „neonaciais“, tačiau praėjusiais metais kairiųjų, tradiciškai pasisakančių už neribojamą atvirumą, Vyriausybė buvo priversta imtis tokių sprendimų. Tuo tarpu centro dešinieji pradeda po truputį kalbėti apie poreikį stiprinti integracijos į visuomenę taisykles. Iki šiol multikultūrinis Švedijos integracijos modelis buvo grindžiamas dviem aspektais: kalbos mokėjimu ir integracija į darbo rinką, kultūrinius aspektus paliekant nuošalyje. Vis garsiau kalbama, kad kultūrinė integracija – to, kas yra švediška kultūra ir vertybės – turi būti migrantų integracijos dalimi, siekiant integralios visuomenės. Kadangi kitais metais Švedijoje vyks parlamento rinkimai, imigrantų integracija jau yra tapusi kertiniu rinkiminės kampanijos aspektu.

    Pokyčiai pastebimi ir „atvirų durų“ politiką paskelbusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel politikoje. Rugsėjį buvo skelbta, kad Vokietija pradės vėl naudoti Dublino sutarties normas, pagal kurias atvykėliai į ES turi likti pirmoje saugioje valstybėje, grąžinti migrantus į Graikiją, kur jų statusas toliau būtų svarstomas. Šia politika Vokietija nesinaudojo nuo 2011 m., kad palengvintų Graikijai tenkančią naštą, tačiau Vokietijos vidaus reikalų ministras Thomas de Maizere išsakė poziciją, kad šalis ir taip jau padarė daug, o kol kitos valstybės pakankamai neprisideda bei Dublino sutarties nuostatos nėra reformuotos, jų reikia laikytis.

    A. Merkel spalį pranešė, kad šalis žada išsiųsti didžiąją dalį prieglobsčių prašytojų iš Nigerijos, nes „dauguma jų atvyko dėl ekonominių paskatų, kitaip nei atvykėliai iš Sirijos ar Irako“. Kanclerė, viešėdama Nigerijoje, išreiškė susirūpinimą dideliu migrantų srautu iš šios šalies jos vadovams bei pažadėjo skirti finansinę ir kitą pagalbą kovojant su Nigerijoje veikiančia teroristine islamistų grupuote „Boko Haram“. Bendrai, praėjusių metų pabaigoje viešėdama trijose Afrikos valstybėse, A. Merkel pastebėjo, kad Vokietijai ir Europai reikia „skirti didesnį dėmesį Afrikos likimui“.

    Į šią pastabą verta atkreipti dėmesį. Skaičiuojama, kad Afrikos gyventojų skaičius iki 2050 m. padvigubės ir gali siekti net 2,5 mlrd. Tad akivaizdu, kad egzistuojant tokiems dideliems ekonominio išsivystymo skirtumams tarp Europos ir kitų, „kaimyninių“ regionų, migracijos motyvais bus galbūt net labiau bėgimas nuo skurdo, o ne karo. Todėl net normalizavus vis dar „karštą“ Artimųjų Rytų regioną, sugebėjus suvaldyti imigracijos kontrolę, ilguoju laikotarpiu šie iššūkiai niekur nedings. Tačiau kokiu būdu tai bus sprendžiama, gerokai priklausys nuo dabartinės migrantų krizės pasekmių. Juk šiuo metu konkuruoja nesuderinami požiūriai dėl Europos ateities – sienų atvirumo ar uždarumo, multikultūrinės visuomenės perspektyvų ir iššūkių ar demografinių problemų sprendimo būdų. ■

  • ATGAL
    ISIS bei Turkijos priešprieša - augančio galios centro kova
    PIRMYN
    Ką darysime, kai baigsis ES parama?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.