Klaipėda – Lietuvos pergalės simbolis | Apžvalga

Įžvalgos

  • Klaipėda – Lietuvos pergalės simbolis

  • Data: 2013-02-26
    Autorius: Julius Panka

    Sukilėliai Rimkų (Carlsberg) geležinkelio stotyje. 1923 m. sausis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotrauka

    Šiuolaikiniam lietuviui tikriausiai būtų sunku, o gal net ir neįmanoma įsivaizduoti savo Tėvynės be Klaipėdos ir be Vilniaus. Jeigu kokia geopolitinė neganda atplėštų šias dvi Lietuvos dalis, tikriausiai poetai savo eilėraščiuose mus graudintų sudraskytos, suluošintos Tėvynės, apiplėštos Tautos įvaizdžiais. Politikai ir ekonomistai galėtų kalbėti apie Vilniaus, kaip strateginių geležinkelių linijų, kelių ir puikiai išplėtotos infrastruktūros taško, svarbą Lietuvos ekonomikai ar Klaipėdos, kaip vienintelio Lietuvos prekybinio krovos uosto, svarbą šalies ūkio vystymuisi. Nesvarbu, iš kurios pusės žvelgsi, tačiau Lietuvos be šių dviejų miestų ir regionų aplink juos įsivaizduoti nebeįmanoma. Tačiau pažvelkime pro istorinės uždangos plyšį mažiau nei prieš šimtą metų ir pamatysime, kiek ryžto, kiek diplomatijos ir pasiaukojimo mūsų protėviams reikėjo, kad Lietuva turėtų tokią teritoriją, kokią ją turi dabar.

    Apie tarpukario Lietuvos kovą dėl sostinės Vilniaus ir Vilnijos krašto daug buvo, yra ir bus rašoma, bent jau iki tol, kol istorikai ir politikai pradės daiktus vadinti tikraisiais vardais, kol abiejų šalių politikai ir visuomenės įvardys 1920 metų Lucijano Želigovskio žygį į Vilnių kaip okupaciją ir susitars dėl tos okupacijos padarinių pripažinimo, įvertinimo ir likvidavimo. Tačiau šiandien norėtųsi atkreipti dėmesį į kitą Lietuvos dalį – į Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą, dar kitaip vadinamą dalimi Mažosios Lietuvos. 2013-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė „Klaipėdos krašto atgavimo metais“, nes 2013 metais sausio 15 dieną sukanka lygiai 90 metų nuo 1923 metų Klaipėdos sukilimo, po kurio pasaulis pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai.

    Nors paprastai minint kokio istorinio įvykio jubiliejų visuomenė gauna labai daug informacijos apie jį ir jo aplinkybes, vis vien pateiksiu keletą enciklopedinių faktų apie 1923 metų Klaipėdos sukilimą, apie tuometinę tarptautinę situaciją ir  egzistavusias grėsmes ir galimybes.

    Nuo pat Klaipėdos miesto ištakų, kai 1252 metais kryžiuočiai nusiaubę apylinkes pastatė Memelburgo pilį, ši teritorija išgyveno karinius konfliktus ir tik 1422 metais, pasirašius Melno taiką tarp LDK ir Žalgirio mūšyje sutriuškinto vokiečių ordino, Klaipėdos priklausomybė buvo patvirtinta vokiečiams. Taigi, lygiai 500 metų Klaipėda ir jos apylinkės buvo okupuotos, atplėštos nuo Lietuvos ir priklausė vokiečiams, kurie čia tvarkėsi kaip savo namuose, dalis vietinių gyventojų pasidavė asimiliacijai, suvokietėjo perimdami vokiečių kalbą ir kultūrą, kurią laikė aukštesne, modernesne nei baltiška ar tiesiog lietuviška. Net ir tie vietiniai gyventojai, kurie vis dar kalbėjo lietuviškai, tiesiogiai savęs lietuvių tautos dalimi nelaikė. XX amžiaus pradžioje buvo populiaru Mažosios Lietuvos gyventojus vadinti mažlietuviais arba lietuvininkais, taip tarsi atskiriant juos nuo lietuvių, gyvenančių Didžiojoje Lietuvoje. Todėl Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, kai iškilo Klaipėdos krašto priklausomybės klausimas, dauguma vietinių gyventojų nerodė didelio entuziazmo palaikyti  idėją prijungti kraštą prie ką tik atsikūrusios Lietuvos Respublikos. Tačiau užteko ir kelių  pasiaukojamai veikusių, idealistiškai mąsčiusių ir norėjusių matyti Lietuvos valstybę su Klaipėda žmonių, kad būtų priimti dokumentai, paskatinę Klaipėdos sukilimo organizavimą. Versalio sutarties nutarimu laikinai šį kraštą administruoti buvo pavesta Prancūzijai, kuri neturėjo iliuzijų jo įtraukti į savo kolonijų sąrašą. Todėl tarptautiniuose diplomatiniuose sluoksniuose buvo nemažai dėmesio skiriama Klaipėdos krašto tolesnio likimo klausimui. 1922 metais Lietuva dar nebuvo teisiškai pripažinta pasaulio valstybių, nuo jos buvo atplėšta sostinė Vilnius ir ji pasaulio akyse tikrai nebuvo rimčiausias kandidatas prisijungti  Klaipėdą. Tačiau Lenkijai tai galėjo būti labai gardus kąsnelis, nes ši grobikiška valstybė kurpė planus kuo labiau išplėsti savo imperijos žemes ir įtaką. Taigi, jei Lietuvos valstybė, remiama keleto Mažosios Lietuvos inteligentų, nebūtų paskubomis suplanavusi  Klaipėdos sukilimo, Klaipėdos uostas su aplinkinėmis žemėmis būtų tapęs Lenkijos dalimi arba geriausiu atveju būtų pripažintas „laisvuoju miestu”, kur šeimininkautų ir dėl įtakos kovotų Lenkija ir Vokietija. Lietuva ne tik neturėtų savo uosto, bet, žinant Lenkijos įtakos Klaipėdai grėsmę, galėjo būti taip, kad Lietuva net nebūtų galėjusi  savo krovinių gabenti per šį uostą pagal prekybines, ekonomines sutartis dėl tebesitęsiančio karinio konflikto su pietine kaimyne. Kitaip tariant, uosto korta galėjo būti aktyviai panaudota politiniuose žaidimuose dėl Vilniaus.

    Po pavykusio sukilimo, kai pasaulio valstybės pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai, mūsų šalis suteikė šiam kraštui labai plačią autonomiją. Gal net kiek per plačią, nes praėjus penkeriems metams nuo Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos, 1928 metais, krašte pradėjo kurtis nacionalsocialistinės grupelės, kurios save siejo su Adolfo Hitlerio vadovaujama, tuomet Vokietijoje dar nelabai įtakinga Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija. Lietuvos vyriausybė, Klaipėdos kraštui suteikusi labai plačią autonomiją, pradžioje visiškai nekreipė dėmesio į provokacinių pronacistinių organizacijų kūrimąsi. Tačiau nuolatos tuometinėje spaudoje pasirodydavo nerimą keliantys pranešimai. Oficialiai Klaipėdos krašte buvo įteisinta dvikalbystė. Tiek teismų, tiek valstybinių įstaigų kalbos buvo dvi. Tačiau realybėje lietuvių kalba dažnai likdavo podukros vietoje: tai neatsirasdavo vertėjo, tai koks teisėjas nemokėdavo lietuviškai, tai kieno nors sukurstyti tėvai pradėdavo reikalauti, kad mokymo procesas mokyklose vyktų tik vokiečių kalba… Skaitant tų laikų spaudą apie padėtį Klaipėdos krašte nejučiom, nevalingai kyla asociacijos su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikla Vilnijoje šiais laikais: kaip ir tada žmonės kiršinami, nuteikinėjami prieš Lietuvos valstybę, nuolat visais įmanomais ir neįmanomais būdais brukami kitos valstybės simboliai, papročiai, su išskirtine pagarba minima to krašto istorija, kai jis priklausė kitai valstybei ir t.t. Tarpukario Klaipėdos krašto nuotaikas ir politiką su dabartine padėtimi Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose labai sieja ir kaimyninės valstybės reakcijos. Tarpukario Vokietija nuolatos rašydavo notas Lietuvos vyriausybei dėl neva pažeidinėjamų vokiečių tautinės bendrijos teisių, taikė įvairias spaudimo Lietuvai priemones, naudodamasi savo ekonominiu, kariniu ir demografiniu pranašumu. Kai kurie radikalūs politikai minėdavo vokiečių gelbėjimo ir Klaipėdos „atvadavimo“ klausimą savo kalbose. Visiškai tą patį vaizdą mes matome dabartiniuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose.

    Jau 1933 metais Klaipėdos krašte pastorius ir senos giminės baronas Teodoras fon Zassas įkūrė pronacistinę politinę organizaciją pavadinimu Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga, kuri savivaldos rinkimuose labai sėkmingai pasirodė, surinkdama apie 50 proc. balsų. Tačiau prasidėjus vidiniams nesutarimams, įsisteigė dar viena atvirai pronacistinė Klaipėdos krašto politinė jėga, kuri pasivadino Klaipėdos krašto socialistine tautos sąjunga, o jos vadovu išrinktas Pirmojo pasaulinio karo veteranas, aršus antilietuvis Ernstas Noimanas. Aplink šias partijas buvo pradėti formuoti ginkluoti būriai, kurie terorizavo vietinius lietuvius ir brandino ginkluoto perversmo idėją. Šios dvi partijos ilgam tapo lyderiaujančios krašte, jų narius ir palaikytojus siejo nepasitikėjimas Lietuvos valdžia, nenoras integruotis ir atvirai reiškiamos viltys susijungti  su Vokietija.  Jos gaudavo didelę finansinę paramą iš Vokietijos vyriausybės, už kurią plėtė savo įtaką ir finansuodavo rinkimų kampanijas.

    1934 metais Lietuvos valdžia „atsipeikėjo“: Klaipėdos gubernatoriumi buvo paskirtas ryžtingas Lietuvos patriotas Jonas Navakas, buvo priimtas specialus „Tautai ir valstybei saugoti įstatymas“, kuriuo remiantis aktyviausi Klaipėdos naciai Teodoras fon Zassas, Erichas Lapinas ir Frederikas Noimanas buvo suimti, abi nacionalsocialistinę ideologiją išpažįstančios partijos uždraustos. Netrukus buvo pradėta krašto reforma, Klaipėdos apygardos teismo direktorius ir vyriausiasis burmistras atleisti iš pareigų, o į jų vietą paskirti lojalūs Lietuvai asmenys.

    Buvo pradėtas tyrimas, renkama medžiaga bylai, kuri gavo Zasso– Noimano proceso vardą. Šis procesas turėjo milžinišką atgarsį visoje Europoje. Vokietija nuolat reiškė nepasitenkinimą, darė milžinišką politinį ir ekonominį spaudimą Lietuvai, tačiau ši nepasidavė. Teismas, išanalizavęs labai didelį kiekį medžiagos, pripažino kaltinamuosius nusikaltusiais prieš valstybę ir nuteisė griežtomis bausmėmis. Tie, kurie buvo susitepę krauju, buvo nuteisti mirties bausme, perversmo rengėjai gavo įkalinimą iki gyvos galvos, o jų parankiniai gavo pinigines ir laisvės atėmimo bausmes pagal savo nusikaltimų pobūdį ir sunkumą. Zasso–Noimano bylą galima drąsiai vadinti pirmuoju pasaulyje teisminiu procesu prieš vokiškąjį nacionalsocializmą ir jo imperialistinius kėslus. Tai poelgis mažos, bet garbingos Tautos, kuri nesilankstė, kuri apgynė save ir savo teritoriją, nesibaimindama jokių didesnės ir stipresnės kaimynės spaudimo priemonių. O kaip to trūko dabartinės Lietuvos teisėsaugai, nagrinėjant pulkininko A. Pociūno bylą, kai galimai buvo paisoma kaimyninės Baltarusijos, o ne Lietuvos interesų.

    Jau pasibaigus teismui, Vokietijai nuolat spaudžiant, o kitoms Europos valstybėms nuolaidžiai tylint, Lietuva po truputį priverčiama daryti nuolaidas nuteistiems nusikaltėliams: pradžioje mirties bausmė nuteistiesiems pakeičiama kalėjimu iki gyvos galvos, vėliau per keletą metų visi nuteistieji paleidžiami, o 1939 metais, kai Vokietija užgrobė Klaipėdos kraštą, Adolfas Hitleris, atvykęs į Klaipėdą, apdovanojo Frederiką Noimaną auksiniu Nacionalsocialistų partijos nario ženkleliu.

    Šiandien, kai Lietuvos valstybė turi Klaipėdos uostą ir niekas, išskyrus keletą Rusijos marginalių politikierių, neginčija jo priklausomybės Lietuvai, mes privalome nulenkti galvas prieš tuos tarpukario politikus, kurie nepabijojo organizuoti Klaipėdos sukilimo, tuos savanorius, kurie dalyvavo mūšiuose ir labiausiai tuos, kurie paaukojo savo gyvybę už lietuvišką Klaipėdą: Viktorui Burokevičiui, Eduardui Noreikai, Jonui Petkui, Jonui Simonavičiui, Povilui Trinkūnui, Adolfui Viliūnui, Vincui Stašeliui, Vincui Vilkui, Algirdui Jesaičiui, Fliorui Lukšiui, Jonui Pleškiui, Antanui Ubavičiui ir Martynui Jonkui.

  • ATGAL
    Lietuvos karalienė be sosto
    PIRMYN
    Štilis Lietuvos energetikoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.