Knygoje “Laisvė ir tikėjimas” – dešimt moterų pasipriešinimo istorijų | Apžvalga

Įžvalgos

  • Knygoje "Laisvė ir tikėjimas" - dešimt moterų pasipriešinimo istorijų

  • Data: 2013-06-10
    Autorius: Kalbino Vytautas Keršanskas

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Prieš pat šiųmetę Knygų mugę pasirodė knyga neeiliniu ir savotišku pavadinimu – „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“. Ši knyga – tai bendras „Ateities leidybos centro“ ir „Bernardinai.lt“ kūrinys, anot autorių – knygos sudarytojų žurnalo „Ateitis“ vyr. redaktorės Redos Sopranaitės ir portalo „Bernardinai.lt“ vyr. redaktoriaus Andriaus Navicko, turintis atlikti „drąsos mokyklos“ kiekvienam krikščioniui vaidmenį. Tad apie kokius trilerius kalbama knygoje?

    Knygoje aprašyta dešimt moterų, kurios savo gyvenimą sudėtingiausiu mūsų tautos laikotarpiu – sovietų okupacijos metu – pasiryžo paskirti Dievui ir Tėvynei, istorijų. Šios dešimt istorijų yra liudijimai moterų, nepabūgusių okupacijos sąlygomis ne tik išsaugoti tikėjimą, bet ir iš jo semtis jėgų kovoti už Lietuvos laisvę. Savotiškai kiekvienas tikintysis sovietinės okupacijos metu buvo kovotojas, todėl ši knyga – puikus būdas pažvelgti į labai skirtingas, tačiau kartu ir itin artimas istorijas.

    Knygos herojės: sesuo Felicija Nijolė Sadūnaitė, sesuo Jadvyga Gema Stanelytė, sesuo Elena Gerarda Šuliauskaitė, sesuo Regina Edita Teresiūtė, Jadvyga Šilauskaitė-Bieliauskienė, Aldona Raižytė, Laimutė Trusauskaitė, Birutė Briliūtė, sesuo Julija Bernadeta Mališkaitė ir Stasė Rita Griškaitytė-Striuogaitienė. Šie dešimt skirtingų „trilerių“ leidžia susidaryti labai įvairialypį vaizdą ir suprasti, ką reiškia likti kataliku ir patriotu sovietinio teroro sąlygomis. Kaip išlikti žmogumi sovietiniame „tautų kalėjime“? Vienbalsis visų jų atsakymas buvo paprastas – tikėti Dievu ir dėkoti jam už gailestingumą.

    Tardymai, įkalinimai, persekiojimai ir grasinimai – apie visus šiuos dalykus, patirtus ne tik jų, bet ir kitų aktyvių katalikų sovietmečiu, knygos herojės atsiliepia su ramumu: tokia buvo mūsų noro sekti Kristų kaina.

    Knygos sudarytojai jau rengia tokio pat pobūdžio knygą su dešimčia katalikų vyrų istorijų. Kodėl pirmiausia buvo nuspręsta aprašyti moterų kovas? Autorių teigimu, tai ne atsitiktinumas ar koks džentelmeniškas gestas. Dažnai atsimindami laisvės kovotojus nederamai moterų vaidmenį nustumiame į antrą planą. Disidento Petro Plumpos teigimu, vyrų vaidmuo jau ir taip deramai įvertintas ir ne tik antrąją, bet ir dar daugiau knygų reikėtų parašyti apie moterų indėlį į mūsų nepriklausomybę: kiek jų žuvo miškuose ryšininkaujant ar su ginklu rankose, sunkioje tremtyje auginant ateities kartas, tiesiog liekant ištikimoms savo idealams… „Laisvė ir tikėjimas“ – įdomus, dar nematytas ir tikrai vykęs bandymas kitaip pažvelgti į tikėjimo reikšmę sovietmečiu.

    Ši knyga nėra didžiausių Lietuvos laisvės kovotojų sąrašas. Anaiptol, ji skirta parodyti, kad kovotų jau buvo kiekvienas, pasiryžęs neišsižadėti savęs. „Kai šiandien skundžiamės, kad pasaulyje plinta kristofobija, kad Kristaus sekėjai patiria vis didesnį spaudimą, nepamirškime, kad tai nieko naujo“, – įvade rašo A. Navickas. Iš tiesų ši knyga įkvepia dar uoliau sekti Dievo keliu – būtent to ir siekia knygos sudarytojai, paversdami ją „vadovėliu krikščionims“.

    „Apžvalgos“ skaitytojams pateikiame pokalbį su pagrindine knygos heroje, nepailstančia kovotoja ir KGB agentų galvos skausmu – ses. Nijole Sadūnaite ir dešiniąja Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos redaktoriaus kunigo Sigito Tamkevičiaus ranka – ses. Elena Gerarda Šuliauskaite.

    Šios knygos istorijos parodo, kad totalitarinio režimo sąlygomis kiekvienas, norėjęs išlikti žmogumi, privalėjo kovoti. Mano nuomone, knygos sudarytojai padarė teisingą pasirinkimą pirmiausiai aprašydami dažnai užmirštamą, tačiau labai svarbų moterų vaidmenį pasipriešinimo kovose. Koks visgi tas vaidmuo?

    Nijolė Sadūnaitė: Švedijoje vykusioje knygų mugėje buvo nagrinėjama tema, kodėl moterys buvo aktyvios pogrindžio dalyvės. Ginkluotame pasipriešinime jos sudarė mažumą, tačiau pogrindžio spaudos leidime atliko pagrindinį vaidmenį.

    Elena Šuliauskaitė: Visa veikla su jaunimu buvo vedama moterų: katechizacija, eucharistiniai bičiuliai. Moterys mesdavo „valdišką“ darbą, atvažiuodavo į parapiją ir prisidėdavo prie veiklos: organizuodavo chorus, ekskursijas, stovyklas. Kunigams būdavo sunkiau vykdyti veiklą dėl nuolatinio valdžios persekiojimo, todėl seserys buvo tos, kurios gebėdamos būti mažiau pastebimos pritraukdavo žmones į bažnyčią. Moterys spausdindavo knygas, ypač religinės tematikos, kurios žmonėms buvo kaip duona.

    N. S.: Didžiulė laimė buvo gauti religinio pobūdžio literatūros, o už jų platinimą bausdavo net dviem metais kalėjimo. Per kratas rastas knygas jėgos struktūros degindavo.

    E. Š.: Moterys, ypač seserys, užsiimdavo su jaunimu, o pasipriešinimas režimui skatindavo jaunuolius pradėti eiti į bažnyčią, juos įkvėpdavo ši kova. Žinodavome, kad tikslas yra geras, ir naudodavome tokias pat priemones, pavyzdžiui, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje niekada nespausdindavome jokių niekinimų ar šmeižimų. Faktai buvo geriausias ginklas prieš režimą. Tai pabrėždavo ir ilgametis Kronikos redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius – visus pranešimus apie išpuolius prieš katalikus stengdavomės pateikti kuo tikslesnius.

    Rizikavome, tačiau Dievas mus saugojo, todėl nebijodavome. Suprasdavome, kad galime pakliūti į kalėjimą ir būti kankinamos, tačiau Kristus nuodėmes atpirko taip pat per kančią. Suimtą kunigą Mečislovą Rainį du stribai vežė tiesiai į mirtį, tačiau nakvojant kažkokiame priestate visai šalia jo gimtojo kaimo jie abu užmigo. Paklaustas, kodėl nepabėgo turėdamas tokią progą, kunigas atsakė – ar žinote, kas jiems būtų atsitikę? Štai kokia žmogaus moralė: jis žinojo, kur yra vežamas. Teisiamas jis išliko ištikimas savo idealams, atsakydamas teisėjams tiesiai šviesiai pareiškė, kad neigiamai žiūri į Tarybų Sąjungą, nes ji atmeta Dievą, kuris mums yra brangiausias.

    Laisvė ir tikėjimas – du žodžiai knygos pavadinime šiandien sujungiami dažniausiai taip: laisvė NUO tikėjimo. Sovietinės okupacijos metais jų atskirti turbūt buvo neįmanoma. O gal buvo įmanoma laisvė be tikėjimo?

    N. S.: Kunigas Juozas Zdebskis sakė, kad Tėvynė yra mama, o ketvirtas Dievo įsakymas liepia mylėti savo motiną. Todėl kuo ji labiau skriaudžiama, tuo labiau ją turime mylėti. Žodis tikėjimas – tik ėjimas. Jeigu nori būti laisvas, nesėdėk vietoje, o eik su Kristumi.

    E. Š.: Labai svarbu pabrėžti, kad stodamas į besipriešinančiųjų gretas nenorėtum sau jokios naudos ir neieškotum garbės. Rožė Šomkaitė, atvažiavusi į Lietuvą, manęs paklausė, ką reikėtų nupirkti tėvui Sigitui. Pasiūliau nupirkti stalo servizą, nes svečius savo kukliame būste priimdavo ant stalo sukraudamas įvairiausių lėkščių margumyną. Nupirko tą servizą, sudėjo vaišes, o tėvas Sigitas atėjo ir klausia – iš kur čia? Iš Amerikos – atsakėme. Sudėkite į dėžę ir ant aukšto – paliepė jis. Kodėl? Kaip čia atrodys – dirba pogrindyje, Amerika jį remia ir jis naudojasi tuo gaudamas naudą. Kuklumas buvo pripažįstamas kaip didelė vertybė.

    Kažkada jam pasakiau, kad bijau. Labai gerai, – atsakė tėvas, – daugiau pasitikėsi Dievu nei savimi. Iš tiesų reikia bijoti tų, kurie sakosi labai drąsūs, nes juose gali būti labai daug puikybės ir Dievas tokių nelaimina.

    Turbūt labai svarbu tikėti savo idealu… Kokie buvo tada ir yra dabar Jūsų idealai? Juk jie turbūt nekinta?

    N. S.: Tikrai nekinta – tiesa, teisingumas, dora. Tikėjimas yra tiesa.

    E. Š.: Dirbdami su jaunimu, duodami jiems literatūros norėjome sužadinti jų tikėjimą.

    N. S.: Pamenu, dar neturėdama spausdinimo mašinėlės ranka perrašinėdavau įvairius tekstus ir platindavau, buvo noras skleisti tikėjimą kuo platesniam ratui.

    E. Š.: Net kilus pavojui išlikdavome linksmi. Ne pinigai ar drabužiai rūpėdavo, o galimybė pakreipti jaunimą teisinga linkme. Organizuodamos ekskursijas, sumokėdavome už vaikų kelionę, nupirkdavome kažką užkąsti – svarbu, kad tik jie dalyvautų. Didžiausias atlygis buvo tai, kad jaunimas priima tikėjimą.

    N. S.: O jauni žmonės juk idealistai. Tik buvo svarbu apsaugoti juos nuo ateistinės neapykantos. Dievui duodi kapeiką – gauni milijoną, jo malonė padeda nugalėti baimę. Per visus tardymus būdavo baisu tik iš pradžių, o paskui su Dievo pagalba žaisdavai katę ir pelę su tardytojais.

    E. Š.: Pamenu, kai vieną kartą buvo išduotas pogrindinis susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 20 jaunuolių. Mane suėmė, pasodino į juodą Volgą, iš abiejų pusių atsisėdo po saugumietį. Kojos baisingai drebėjo važiuojant, tačiau jau nuvežus į tardymo vietą visa baimė praėjo – supranti, kad tu jau ten ir nieko nepakeisi, tačiau jauti Dievo malonę ir jautiesi laisvesnis nei bet kada. Kitą kartą, važiuojant spausdinti Kronikos į Kazlų Rūdą, šmėstelėjo mintis užsukti į Kauną. Ten buvau informuota, kad yra ypač sekamas vienas namas, ir liepė niekur nevažiuoti. O juk jei nebūčiau sustojus, būčiau papuolusi tiesiai į saugumiečių glėbį.

    Kažkada gavau KGB dokumentą, pažymėtą „visiškai slaptai“. Šalia neturėjau spausdinimo mašinėlės, tad nurašiau jį ranka ant plono popierėlio. Tačiau pamiršau, kur jį padėjau. Vieną dieną atėjo daryti kratą, suslėpėme dalį knygų, kiek galėjome. Tačiau niekaip neprisiminiau, kur padėjau tą lapelį, o jis man reiškė mirties nuosprendį – jį buvau perrašiusi savo ranka. Viską krėtė ir nieko nerado, galiausiai paėmė mano rankinę ir aukštyn kojom kratė mano darbo kalendorių. Nieko nerado. Kitą dieną pasiimu jį, atsiverčiu paskutinį puslapį, o ten – tas lapelis. Kas kitas, jei ne Dievas mane apsaugojo?

    N. S.: Dievas tikrai pašnibždėdavo, kur važiuoti ir ką daryti, – jis mus saugojo. Tereikia juo pasitikėti.

    Turbūt ši knyga ir moko šio paprastumo, tik ėjimo. Kam ši knyga pirmiausiai skirta – jaunimui?

    N. S.: Manau, kad visiems. Dabar daug važinėjame pristatydami šią knygą visuomenei. Viena moteris Elektrėnuose pasakojo, kad buvo šiek tiek atitolusi nuo Dievo, tačiau perskaičiusi šią knygą ji vėl atsivėrė. Jaunimas taip pat labai domisi knyga – daug jų susirinko knygos pristatyme Eišiškėse. Tereikia melsti Dievo malonės – be jos knygą gali dalyti ir dykai, bet jeigu kažkam nebus įdomu, jis ją tiesiog numes ir viskas. Knygą pristatėme ir Marijampolėje, Marijonų gimnazijoje, ten susirinko pilna salė moksleivių.

    Kai mane areštavo, balandžio 1 d. KGB pareigūnus pasveikinau su jų švente. Pasisodinę man rodę mano parašytą knygą „KGB akiratyje“ ir žadėjo 15 metų kalėjimo, jeigu nepasirašysiu, kad ją ne pati parašiau. O aš jiems atsakiau: kodėl jūs mane taip skriaudžiate, aš jau ir antrą dalį parašiau, tai man trisdešimt metų priklauso! Įsivaizduokite jų reakciją. Mane ir švitino radiacija, ir laikė vienutėje – viską išgyvenau dėl Dievo malonės.

    Buvote „ideologiškai nesubrendusios“ pilietės. Koks buvo tėvų ir mokyklos vaidmuo patriotiniame ir katalikiškame auklėjime?

    N. S.: Man tėvai, jų pavyzdys buvo pirmoje vietoje, didžiausias mokytojas.

    E. Š.: O aš mokiausi viena, todėl labai didelės įtakos turėjo aplinka – klasiokai, kunigai, buvę šalia manęs. Labai svarbu, kad jaunimas jungtųsi ir stotų petys petin. Žmogui reikia šilumos ir šeimyniškos aplinkos. Viena mergaitė, dabar jau mama, sakė, kad ją mama versdavo per prievartą eiti į bažnyčią. Tačiau kai ji susidraugavo su savo bendraamžiais, ji pati panoro ten eiti.

    N. S.: Juk ateistinė valdžia nuolat kaldavo, kad tėvai yra tamsybininkai, naftalinu prasmirdę. Jaunimą, vaikštantį į bažnyčią, pastatydavo prieš klasę ir išjuokdavo. Vienam būdavo sunku atsilaikyti, todėl jeigu vaikai rasdavo bendraminčių, kartu atstovėdavo viską. Kunigas Zdebskis sakydavo, kad pati didžiausia auka yra pažeminimo auka, o ne fizinė kančia. Pats didžiausias sunkumas, kai iš tavęs tyčiojasi, todėl atsilaikymas prieš tai suteikdavo daug dvasinės laimės.

    Paskutinis klausimas mano, kaip politikos mokslų studento: katalikiškas jaunuolis ir politika – atsiejami dalykai ar ne?

    N. S.: Politika yra šalies valdymas, kuris turi rūpėti visiems. Ir pirmiausia turi eiti moralė, o ne ekonomika, kaip yra dabar. Prel. Mykolas Krupavičius kūrė valstybę atsiduodamas visiškai aukai: neėmė algos ir miegojo ant šiaudų. Valstybės atsikūrime  buvo idealizmas.

    E. Š.: Arba Kunigas Mečislovas Rainys, kuris svariai prisidėjo prie Krikščionių demokratų partijos programos sukūrimo Lietuvoje. Buvo ir užsienio reikalų ministras. Kaip minėjau – kiekvieno žmogaus pareiga dirbti dėl savo idealo, ne dėl kažkokios naudos ar puikybės. Kiekvieno kataliko pareiga dalyvauti valstybės valdyme, kovoti su netiesa. ■

  • ATGAL
    Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų?
    PIRMYN
    Paskutinis Lietuvos partizanas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.