Ko Rusijai reikia Sirijoje? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ko Rusijai reikia Sirijoje?

  • Data: 2015-11-08
    Autorius: Linas KOJALA

    Rusija – ir vėl viso pasaulio dėmesio centre, tik šį sykį jau ne dėl įvykių Ukrainoje. Rengdama oro antskrydžius Sirijoje bei atvirai gindama diktatorių Basharą Al–Assadą, Rusija pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos ryžosi tokio plataus masto karinei operacijai už buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos ribų. Ir šį sykį Kremlius nesivargino sulaukti tarptautinės bendruomenės palaikymo: apie oro atakų pradžią Jungtinės Amerikos Valstijos ir kitos didžiosios šalys buvo informuotos likus maždaug valandai iki operacijos.

    Visgi Vladimiro Putino žaidimas nėra toks paprastas. Viena vertus jis demonstruoja raumenis bei autoritariniams lyderiams įprastą vienašališkumą priimant strateginius sprendimus, bet greta to tiesia pasauliui ranką skelbdamas, kad kova prieš „blogį“ – radikalaus islamo terorizmą skatinančią Islamo valstybę (ISIS) – yra bendras globalaus saugumo interesas. Nenuostabu, kad Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje išklausęs kritiškos Barracko Obamos kalbos, V. Putinas atsakė kandžiomis replikomis Vašingtono atžvilgiu, tačiau nepamiršo pasiūlymo burti „tarptautinę koaliciją“, kuri būtų pajėgi sustabdyti ISIS.

    Galima manyti, kad Kremlius tokiais veiksmais siekia užpildyti „galios vakuumą“ – situaciją, kai ankstesnį amerikiečių ir Europos šalių dominavimą Vidurio Rytuose keičia naujų galios centrų formavimasis. Nors karas Sirijoje vyksta jau daugiau nei ketverius metus ir nusinešė apie 300 tūkstančių gyvybių, tuo pačiu paskatindamas didžiausią pabėgėlių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, Vakarų pasaulio lyderiai nepasiūlė beveik nieko daugiau nei derybas,  diplomatines priemones ir politinio sutarimo paieškas. Bet ar vien JAV  įtakos mažėjimas galėjo paskatinti Rusijos aktyvų įsitraukimą į konfliktą? Kaip į jos siūlymą kautis su ISIS turėtų reaguoti Vakarai, kuriems tai skamba kaip priimtinas, bet su kitu Rusijos siūlymu išsaugoti cheminį ginklą prieš savus  gyventojus panaudojusį B. Assado režimą nesuderinamas siekis? Ar Rusija neapsiskaičiavo, žengdama į sudėtingą, brangų ir, tikėtina, ilgai truksiantį konfliktą, gindama šiitams artimą Sirijos režimo mažumą bei stodama prieš sunitų dominuojamą islamo pasaulį?

    Konflikto priešistorė

    Chaosas prasidėjo 2011 metų pavasarį, kilus visuomenės protestams prieš diktatorišką Sirijos prezidento Assado režimą. Nepaisant tarptautinės bendruomenės raginimų, jis atsisakė užleisti postą ir sukėlė pilietinį karą, kuris viso pasaulio dėmesį sukaustė 2013–taisiais, kai paaiškėjo, kad greta sostinės Damasko buvo panaudotas masinio naikinimo cheminis ginklas. Tai dar labiau paaštrino konfliktą, kurio epicentre – režimui lojalūs kovotojai ir dešimtys (o gal ir šimtai) skirtingų opozicijos grupių. Tačiau ne vien jos: pusę Sirijos teritorijos – daugiau, nei B. Assado šalininkai, kuriems teliko vos apie trečdalis – šiuo metu kontroliuoja radikalūs džihado kovotojai ISIS, kurie kruvinais išpuoliais naikina visus, stojančius skersai kelio.

    Vakarai pasmerkė B. Assadą ir iki šiol reikalauja jo pasitraukimo, tačiau atsidūrė komplikuotoje situacijoje: prieš režimą kaunasi ne tik nuosaiki, Sirijos valstybę atkurti siekianti opozicija, bet ir ISIS kovotojai, ne kartą deklaravę ketiną sunaikinti visą Vakarų civilizaciją. Jų ekspansiją amerikiečiai ir jų sąjungininkai stabdo, rengdami oro antskrydžius, bet, net ir pasiekus tam tikrų laimėjimų, tai problemos nesprendžia, nes ISIS pozicijos išlieka stiprios, o B. Assadas – vis dar nepajudinamas. Viena pastarosios aplinkybės priežasčių – nuolatinė Rusijos parama B. Assadui.

    Kremliaus politika paremta paprastais išskaičiavimais. Sovietų Sąjunga, o vėliau Rusija laiko Siriją savo sąjungininke jau beveik pusę amžiaus – beveik tiek pat, kiek šalį valdo Assadų šeima. Tai buvo abipusiai naudinga politika: Maskva rėmė Sirijos režimą, apmokė kariuomenę, teikė žvalgybinę informaciją, o mainais gavo JAV įtakai regione oponuojančią valstybę. Be to, Rusija įkūrė Sirijoje vienintelę, ne buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje esančią,  jūros pajėgų bazę, kuri leidžia aktyviai įsitraukti į Viduržemio jūros regiono reikalus. Tai iš esmės būtina sąlyga tam, kad būtų įgyvendintas Rusijos laivyno strateginėje doktrinoje keliamas tikslas didinti operacijų Viduržemio jūroje skaičių ir susigrąžinti kadaise Sovietų Sąjungos turėtą įtaką.

    Ilgą laiką Rusijos bazė Tartuse buvo sąlyginai nedidelė, aptarnaujama vos keliasdešimties rusų karių ir galinti priimti tik nedidelius laivus. Tačiau dėl pastarųjų sprendimų Maskva ne tik padidino pagalbos B. Assadui mastą, bet ir išplėtė savo strateginį pajėgumą – dabar bazė pajėgi priimti ir didžiausius karinius laivus, tuo pačiu išplėsdama Rusijos galimų veiksmų arsenalą.

    Ko dabar siekia Rusija?

    Pastaraisiais sprendimais Sirijoje Rusija siekia įgyvendinti kelis tikslus. Visų pirma norima išlaikyti politiškai palankų B. Assado režimą – nors pastaruoju metu jo pozicijos svyravo, o kontroliuojama teritorija, lyginant su 2014 metais, sumažėjo ketvirtadaliu, visiško žlugimo gali tekti palaukti. V. Putinas atvirai deklaravo, kad Rusija priešinsis visiems, kas bandys nuversti B. Assadą – tarp jų ir nuosaikiosios opozicijos atstovams, kuriuos palaiko Vakarai.

    Nuo pat pirmųjų Rusijos smūgių Sirijoje pasitvirtino analitikų prognozės: jos taikinys – ne ISIS

    Visgi parama B. Assadui yra tik tarpinis siekis platesnėje strategijoje, kurios esmė – įtvirtinti Kremliaus, kaip reikšmingo veikėjo regione, statusą. Nors B. Assadas išlaiko valdžią, Kremliaus siunčiamos žinutės leidžia suprasti, kad ilgainiui gali būti ruošiamasi Sirijoje įvyksiančiai transformacijai, kurios metu Rusijai svarbiausia išlikti dėmesio centre, apginti strateginius interesus bei išsaugoti politinę ir karinę įtaką.  Be to, aktyvus dalyvavimas ir išaugantis Rusijos statusas naudingas sprendžiant kitus geopolitinius iššūkius – pavyzdžiui, nukreipiant Vakarų dėmesį nuo situacijos Ukrainoje.

    Todėl nereikia susikurti iliuzijos, kad Rusijos veiksmai, kurie nukreipti prieš ISIS, sutampa su Vakarų siekiu stabdyti radikalų islamą. Pagrindinis esamo Sirijos režimo išlikimo kliuvinys, tuo pačiu užprogramuojantis nepalankią Rusijai politinę transformaciją, yra būtent nuosaikūs sukilėliai, kuriuos remia JAV. Tą rodo ir Rusijos kariniai antskrydžiai, kurie nukreipti į teritorijas, valdomas ne ISIS, o būtent opozicinių pajėgų. Stodama į mūšį su jais, Rusija užkerta kelią bet kokiam politiniam dialogui, kuris ilgainiui leistų pasiekti pagrindinį tikslą – nuversti B. Assadą, suvienyti Siriją ir įveikti ISIS. O tai nebus lengva žinant, kad ISIS ne tik subūrė per 20 tūkst. kovotojų iš įvairių šalių, bet ir stiprėja organizacine prasme, nes sugeba prievartavimų ir naujai įvedamų mokesčių okupuotose teritorijose būdu kasdien surinkti apie milijoną dolerių.

    Politinio susitarimo galimybė menka ir dėl nesutampančių kitų regiono veikėjų interesų. Pavyzdžiui, netrūksta informacijos, kad Saudo Arabija remia ISIS kovotojus. Tą pirmiausiai sąlygoja vidinės islamo religinės skirtys: B. Assado režimas artimas šiitams, tuo metu daugelis Saudo Arabijoje yra sunitai, kurie norėtų, kad ši kryptis įsivyrautų ir Sirijoje. Tuo metu Iranas, kuriame yra 90 proc. šiitų, laikosi priešingos pozicijos ir kartu su Rusija remia B. Assadą – pavyzdžiui, neseniai Teheranas suteikė milijardo dolerių kreditą tam, kad B. Assado sistema funkcionuotų ir galėtų importuoti būtinųjų prekių.

    Realiausio scenarijaus atveju, anot ekspertų, ilgainiui B. Assadas veikiausiai bus nuverstas, bet neaišku, ar naujasis režimas sugebės integruoti opoziciją bei sukurti tvarią struktūrą, kurios nesunaikintų vidinė priešprieša. Tuo ir gąsdina V. Putinas, teigdamas, kad, sunaikinus B. Assadą neliks Sirijos valstybinių struktūrų, kurios vienintelės yra pajėgios atkurti bent šiokį tokį stabilumą.

    Šalutinė Rusijos svarbos tarptautinėje arenoje išaugimo pasekmė – Kremliaus diplomatinės izoliacijos, kuri buvo akivaizdi dėl veiksmų Ukrainoje, pabaiga. Ilgainiui tai gali reikšti ne tik didesnį Vakarų valstybių norą kalbėtis su Rusija, bet ir ekonominių sankcijų, kurios šiuo metu taikomos Kremliui, švelninimą. Svarbiausi sprendimai Europos Sąjungos laukia 2016 metų pradžioje, kai bus svarstoma, ar 28 valstybės pritaria dėl trečiojo lygmens sankcijų pratęsimo konstatuodamos, jog situacija Rytų Ukrainoje iš esmės taip ir nepasikeitė, ar atsiras tų, kurie teigs, kad tik didesnis Rusijos įtraukimas gali padėti išspręsti saugumo krizes.

    Pabėgėlių problema

    Nors konfliktas Vidurio Rytuose gali atrodyti tolimas, jo pasekmes jau pajuto ir Europa. Tai – ne tik padidėjusi terorizmo rizika, bet ir augantys pabėgėlių srautai. Skaičiuojama, kad maždaug pusė Sirijos gyventojų, apie 11 milijonų, turėjo palikti namus, ir mažiausiai keturi milijonai jau įgijo pabėgėlio statusą užsienyje. Du milijonai sirų šiuo metu yra Turkijoje, daugiau nei milijonas – Libane, dar 600 tūkst. glaudžiasi Jordanijoje. Skaičiuojama, kad maždaug pusė jų yra nepilnamečiai. Konfliktui ne tik nesibaigiant, bet ir intensyvėjant, daugelis jų praranda viltį kada nors sugrįžti bei ieško naujo gyvenimo – tai viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių srautai į Europą pastaruoju metu išaugo iki neregėtų skaičių.

    Skaičiuojama, kad vien per pirmuosius septynis 2015 metų mėnesius ES valstybės sulaukė daugiau nei 500 tūkstančių prašymų suteikti pabėgėlio statusą – beveik tiek pat, kiek per visus 2014–uosius. Tikėtina, kad iki metų pabaigos šis skaičius padvigubės, o artimiausiu metu mažėjimo tendencijų tikėtis neverta. Kitaip tariant, reikėtų ruoštis sudėtingai situacijai, kuri tęsis ne kelis mėnesius, o mažiausiai trejus ar penkerius metus. Per šį laiką į Europą gali persikelti apie 5 milijonai pabėgėlių, mat prognozuojama, kad vien šiemet į Vokietiją atvyks apie 1,5 milijonai pabėgėlių.

    ES kol kas daugiausiai laiko svarstė, kaip spręsti problemos pasekmes – integruoti į Europą jau atvykusius žmones. Pagrindinė priemonė, dėl kurios buvo diskutuojama – kvotos, išskirstančios apie 160 tūkst. migrantų į skirtingas ES valstybes. Greta to – paspartintos atvykusių registravimo procedūros, sustiprinta išorinės ES sienos kontrolė, parama už ES ribų pabėgėlius priimančioms valstybėms, tokioms kaip Turkija ar Jordanija. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje problema bus išspręsta tik tuo atveju, jei konfliktai Vidurio Rytuose bus sureguliuoti bei tūkstančiams žmonių nebeliks paskatos bėgti. Deja, kol kas didžiausią norą keisti situaciją Sirijoje sau palankia linkme rodo Rusija, o toks iškreiptas galios balansas taps grėsme Europai.

  • ATGAL
    Pabėgėlių krizė Europoje ir ją supanti misinformacija žiniasklaidoje
    PIRMYN
    Metai po „Apsauginės ribos“: Gazos atstatymo sunkumai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.