Kodėl broliai arabai nusisuka nuo Sirijos pabėgėlių? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kodėl broliai arabai nusisuka nuo Sirijos pabėgėlių?

  • Austė Petrauskienė
    Austė Petrauskienė
    Data: 2015-11-08

    Sukrečiantys vaizdai iš visos Europos – pakelėse ar net kapinėse stovyklas įkūrę pabėgėliai, pilnos traukinių stotys paliktų daiktų ir miegančių žmonių, per vielų užtvaras besiveržiantys vyrai, moterys ir vaikai, privačiais automobiliais nuo vienos sienos iki kitos žmones gabenantys austrai – štai kuo šiandien gyvena visa Europa. Europos Komisijos ir Europos Sąjungos šalių narių vyriausybės, nuolatos diskutuojančios dėl kvotų ir galimybių priimti, nerimaujantys europiečiai, bijantys atstumti nelaimės ištiktus žmones ir kartu manantys, kad jų valstybių, jų miestų ir miestelių, bendruomenių ir šeimų gyvenimai pasikeis nebegrįžtamai.


    Europiečiai nerimauja, kad sugrius jų socialinė sistema, kad išaugs musulmonų bendruomenė Europoje ir nusikalstamumas, kad senėjančioje Europoje musulmonų šeimose gims daugiau vaikų negu senųjų europiečių šeimose. Pateikiama daugybė argumentų, palaikant ar paneigiant šias baimes. Vienas skaičius yra visiškai aiškus – jei net ir visi 4 milijonai sirų pabėgėlių atvyktų į Europą ir jie visi be išimties išpažintų islamą, musulmonų bendruomenė Europoje išaugtų tik vienu procentu – nuo 4 proc. šiuo metu iki 5 proc.

    Tačiau nerimas ir baimės priverčia dairytis ir vis dažniau klausti – kodėl nelaimės ištiktos Sirijos kaimynai vengia padėti savo broliams arabams? Kodėl turtingieji Sirijos kaimynai nusisuka nuo Sirijos nelaimėlių? Pastarieji klausimai vis dažniau iškyla ne tik iššūkių alinamai ir skaldomai Europai, bet ir patiems Persijos įlankos šalių gyventojams.

    Didžioji dauguma Sirijos pabėgėlių beviltiškai bando pasiekti Europą. Rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, valtimis ir plaustais bando perplaukti Viduržemio jūrą. Kai kurie šaltiniai teigia, jog kasdien, norėdami pasiekti Europos krantus, nuskęsta 11 žmonių.

    Saudo Arabija, Kuveitas, Bahreinas, Omanas, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai – Persų įlankos šalys, regis, turinčios pakankamai materialinių išteklių ir galinčios padėti Sirijos nelaimėliams. Tačiau kodėl jos tyli? Tiesa, pasigirsta kai kurių pareiškimų, kurie dar labiau neramina išvargintą Europą – Saudo Arabija pasirengusi pastatyti 200 mečečių Vokietijoje, kad visi prieglobsčio ieškantys arabai turėtų kur melstis.

    Šešios šalys, kalbančios panašia kalba, priklausančios tai pačiai etninei grupei, išpažįstančios tą pačią religiją, panašios kultūros ir esančios pačios turtingiausios – ne tik tarp arabų, bet ir tarp visų pasaulio šalių – neatranda vietos savo broliams arabams. Šešios šalys nepasiūlė nė vienos vietos pabėgėliams. Regis, jos tiesiog džiaugiasi, kad šimtai tūkstančių traukia į Europą – ten, kur ir taip jau apstu arabų, turkų, somaliečių ir kitų šalių musulmonų, kurie jau dabar yra nemažas galvos skausmas Europos valstybių vyriausybėms.

    Beveik prieš metus, 2014 metų gruodį, pasirodžiusi Amnesty International ataskaita parodė, kad 95 procentai (tuo metu tai buvo maždaug 3,8 milijono pabėgėlių iš Sirijos buvo apsistoję penkiose, pačiose neturtingiausiose regiono valstybėse – Turkijoje, Libane, Jordanijoje, Irake ir Egipte. Tiesa, per beveik metus laiko situacija gerokai pasikeitė – didelė dalis pabėgėlių pasiekė Europą ir čia ieško paguodos, prieglobsčio ir naujų namų.

    Kodėl broliais arabais nesirūpina Persijos įlankos šalys?

    Pirmiausia teigiama, kad Persijos įlankos šalys neturi sausumos sienų su Sirija. Į jas negalima patekti ir per Viduržemio jūrą. Atrodo, kad kelias jūra į Europą yra tiesiog saugesnis ir paprastesnis nei per dykumas į Saudo Arabiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Katarą, Bahreiną, Omaną ar Kuveitą. Skamba kiek neįtikinamai.

    Antra, kaip teigiama oficialiame Saudo Arabijos valdžios 2015 m. rugsėjo 11 d. išplatintame pranešime, – „Saudo Arabijos karalystė nesiruošia kalbėti apie savo pastangas paremti brolius ir seseris sirus jų kančios akivaizdoje“. Ar tai reiškia, kad musulmonai tiesiog nesigiria tuo, ką daro? Tuo, kas suvokiama kaip įprasta žmogiška pareiga? Vėlgi – skamba ne itin įtikinamai.

    Trečia, Persijos įlankos šalys neturi teisinio reguliavimo, apibrėžiančio pabėgėlius ir jų teises: čia atvykę sirai gauna turistinę arba darbo vizas. Tai reiškia, kad, praėjus įstatymų numatytam laikui, jie privalo išvykti iš šalies. Kaip bebūtų neįprasta, nei Saudo Arabija, nei Jungtiniai Arabų Emyratai, nei Kataras, nei Omanas, nei Bahreinas nėra prisijungę prie Ženevos konvencijos – 1951 metais Jungtinių Tautų organizacijos priimtos konvencijos dėl pabėgėlių ir žmonių, neturinčių pilietybės statuso ir teisių. Taigi formaliai Persijos įlankos šalims pabėgėlių problema net neegzistuoja. Kai kurie apžvalgininkai laikosi pozicijos, kad tai ir yra viena pagrindinių priežasčių.

    Ketvirta, imigrantai bet kurioje iš Persijos įlankos šalių jau šiandien sudaro didžiąją dalį dirbančiųjų. Pvz., Katare ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose imigrantai sudaro daugiau nei 85 procentus dirbančiųjų, čia jau dabar užsieniečių yra daugiau nei piliečių. Ir tikriausiai ne veltui šalių valdžios yra susirūpinusios dėl galimų pilietybės neturinčių laikinų gyventojų maištavimo.

    Be to – Jungtiniai Arabų Emyratai drąsiai primena, kad nuo 2011 metų, nuo Sirijos konflikto pradžios čia apsigyveno 100 tūkstančių sirų, o iš viso Emyratuose jų  gyvena daugiau kaip ketvirtis milijono.

    Saudo Arabija dar labiau gina savo pozicijas – teigiama, kad šalis priglaudė apie 2,5 milijono sirų, tačiau realūs skaičiai tėra tarp 100 000 ir 250 000. Be to, oficialiai Saudo Arabija teigia, kad jos vizų sistema padeda užtikrinti žmogaus orumą –  gavęs darbo vizą, žmogus įgyja teisę į sveikatos apsaugą, išsilavinimą, socialinį draudimą, galimybę laisvai judėti, teisę į gyvenamąjį būstą. Kritikai teigia, kad darbo viza toli gražu nesuteikia galimybės gauti teisinę ir finansinę paramą, pretenduoti į pilietybę.

    Penkta – saugumas. Europai nerimą kelia kartu su pabėgėliais į Europą atvykstantys „Islamo valstybės“ ar „Al-Qaeda“ kovotojai. Dėl to paties nerimauja ir Persijos įlankos šalys. Regione situacija yra pakankamai įtempta ir natūralu, kad šalys visokiais būdais bando išsaugoti savo stabilumą.

    Tačiau yra ir kita pusė. Dažnai įsivaizduojama, kad Persijos įlankos šalys yra labai turtingos. Tokia nuomonė atsiranda dėl to, kad visas turtas priklauso labai nedideliam skaičiui žmonių. Dažniausiai – mažiau nei 3 milijonams vienos ar kitos šalies pilietybę turintiems gyventojams.  Bet šešios Persijos įlankos šalys ir čia tvirtai gina savo pozicijas – jos yra vienos didžiausių donorių, per Jungtinių Tautų fondus, per Maisto programą  teikiančių piniginę pagalbą Sirijos pabėgėliams. Kuveitas per Jungtinių Tautų fondus nuo 2012 metų suteikė 800 milijonų JAV dolerių paramos –  trečdalį visos Jungtinių Tautų teiktos paramos Sirijos pabėgėliams. Jungtiniai Arabų Emyratai skyrė 364 milijonus JAV dolerių paramos. Tiesa, šios sumos yra gerokai mažesnės negu Jungtinės Karalystės (skyrė 1 milijardą JAV dolerių) ar Jungtinių Amerikos Valstijų (skyrė 3 milijardus JAV dolerių) skirtos sumos. Tačiau, palyginus šalių BVP rodiklius, Persijos įlankos šalių skirtos sumos nėra jau tokios mažos. Saudo Arabija taip pat teigia, kad Libanui ir Jordanijai pabėgėlių reikalams skyrė 700 milijonų JAV dolerių. Tačiau tai atrodo ne tiek jau daug, kai palygini su gerokai skurdesne Turkija – ji pabėgėlių išlaikymui skyrė 5,5 milijardo JAV dolerių.

    Visgi Persijos įlankos šalys, net ir teigdamos, jog skiria pakankamai dėmesio Sirijos krizei, tiek viduje, tiek išorėje sulaukia vis daugiau klausimų, vis labiau spaudžiamos keisti savo politiką. Atrodytų, kad Persų įlankos šalys galėtų prisijungti prie Ženevos konvencijos, sutvarkyti savo teisinę sistemą, išduoti daugiau darbo vizų ar šiuo metu tose šalyse dirbantiems sirams sudaryti galimybes pasikviesti savo šeimos narius, daugiau pinigų ir paramos skirti regionui. Žmonės stovyklose Turkijoje, Libane, Jordanijoje šąla ir badauja. Libanas, Jordanija, Egiptas, Irakas nebeturi galimybių išlaikyti tiek pabėgėlių.  Tačiau niekas nesiveržia į Saudo Arabiją, Kuveitą, Bahreiną, Omaną, Katarą, Jungtinius Arabų Emyratus – kultūriškai ir religiškai artimas šalis, kurių ekonominis išsivystymas leidžia pasirūpinti net ir tokia didele kelių milijonų žmonių minia. Kiek keistai atrodo, kai namų ieškoma už tūkstančio kilometrų, o tuo tarpu šalia Mekos stovi tuščia stovykla, turinti puikią infrastruktūrą, galinti talpinti didelę dalį Sirijos pabėgėlių.

    Deja, Persijos įlankos šalys, užuot ėmusios spręsti savo regiono problemas, pasiūliusios sprendimus, kol kas lieka beveik neutralios. Ir nors istorijoje yra momentų, kai buvo imtasi pabėgėlių problemų sprendimų (1993 m. Saudo Arabija, pasirašiusi memorandumą su Jungtinėmis Tautomis, priėmė 35 tūkst. Irako pabėgėlių), tačiau šiandien neskubama. ■

  • ATGAL
    AIŽĖJANTI ŠENGENO ZONA: HIBRIDINĖS GRĖSMĖS
    PIRMYN
    Pabėgėlių krizė Europoje ir ją supanti misinformacija žiniasklaidoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.