Kodėl Katalonija siekia būti nepriklausoma? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kodėl Katalonija siekia būti nepriklausoma?

  • Data: 2017-11-20
    Autorius: Linas Kojala

    Ispanija retai kada atsiduria tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centre. Visgi spalio pradžioje įvykęs kontroversiškas referendumas ir Katalonijos nepriklausomybės paskelbimas tapo pagrindine politinių diskusijų tema.

    Nepaisydami Ispanijos vyriausybės ir konstitucinio teismo grasinimų, o taip pat karaliaus raginimų, katalonai balsavo už norą atsiskirti nuo Ispanijos. Už tai, kad Katalonija taptų nepriklausoma valstybe, nelegaliu centrinės valdžios laikomame referendume pasisakė per 90 proc. balsavusiųjų – tiesa, aktyvumas siekė tik 43 proc. Be to, balsavimo procesas vyko chaotiškai, mat kilo masinių susirėmimų su centrinės valdžios dislokuota ir referendumą sustabdyti siekusia policija. Todėl teigti, jog balsavimas atitiko tarptautinius standartus, nesiryžtama.

    Nepaisant to, Katalonijos valdžia suskubo teigti, kad rezultatai akivaizdūs, ir netrukus priėmė politinį sprendimą regioniniame parlamente vienašališkai paskelbti nepriklausomybę – už tai balsavo 70 delegatų iš 135, tad dauguma buvo pasiekta tik per plauką. Į šį sprendimą Madridas sureagavo griežtai: Katalonijos regione, kuris turi autonominį statusą, pirmą kartą per pusę amžiaus įvedė tiesioginį valdymą ir paskelbė pirmalaikius rinkimus.

    Nėra abejonių, kad konflikto sprendimas dar toli – ilgalaikį konsensusą pasiekti bus sudėtinga. Tačiau iš kur kyla šis Katalonijos siekis ir kodėl Madridas jam taip priešinasi? Įvardijamos trys pagrindinės priežastys, kodėl Katalonija siekia tapti nepriklausoma valstybe. Visų pirma, šis regionas turi istoriškai susiformavusią savitą kultūrą ir kalbą, kurios skiria jį nuo likusios Ispanijos dalies. Antra, Katalonija mano, jog atsiskyrimas būtų ekonomiškai naudingas, nes regiono įnašai į centrinės valdžios biudžetą yra didesni nei gaunama nauda. Trečia, kadangi Katalonija apibrėžia save kaip atskirą politinį vienetą, atsiranda poreikis savarankiškam interesų atstovavimui, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ar Jungtinėse Tautose.

    Tad norint suvokti, kas šiuo metu vyksta Ispanijoje, į šiuos aspektus būtina pažvelgti giliau.

    Istorija ir kultūra

    Katalonijos formavimasis prasidėjo viduramžiais. Dar XI amžiuje iškilo Barselonos grafystė, kuri netrukus susijungė su kaimynine Aragono karalyste bei tapo didele jėga Viduržemio jūroje. XV amžiuje įvyko dar viena sąjunga su Kastilijos karalyste, tačiau jos rezultatas buvo ne vieninga valstybė, o konfederacijos su atskirais parlamentais, įstatymais ir kalbomis. Nors ilgainiui valdžia buvo centralizuota ir Katalonija integruota į Ispanijos sudėtį, politinės autonomijos ambicijos išliko gyvos bei dar labiau sustiprėjo XIX amžiuje, kuomet formavosi daugelis Europos nacionalinių valstybių.

    1931 metais, Ispanijai tapus respublika, Katalonijai buvo sugrąžinta plati autonomija, bet situaciją komplikavo Ispanijos pilietinis karas, kuriame katalonai rėmė generolo Francisco Franco priešininkus respublikonus. Kadangi Franco laimėjo ir tapo šalies diktatoriumi, valdžiusiu 1939–1975 metais, Katalonijos politinė ir kultūrinė autonomija buvo panaikinta, uždrausti nacionaliniai simboliai, apribotas kalbos naudojimas.

    Tik po Franco mirties priėmus naują konstituciją šios teisės, taip pat Katalonijos parlamentas buvo atkurti, užtikrinta katalonų identiteto ir kalbos apsauga. Bet 2008 metais, prasidėjus ekonominei krizei, sugrįžta prie noro atsiskirti – katalonus piktino tai, kad jie turi finansiškai remti skolų kamuojamą centrinę valdžią. Papildomo žibalo į ugnį įliejo 2010 metų Ispanijos konstitucinio teismo sprendimas, nubrėžęs Katalonijos valstybingumo ribas – daugiausiai kontroversijų sulaukė nuostata, kad referencijos į katalonų tautą neturi teisinio pagrindo.

    Po šio sprendimo kilo protestų banga ir atgijo diskusijos apie nepriklausomybę. 2013 metais, prisimindami Baltijos kelią, per pusantro milijono katalonų taip pat susikibo rankomis ir sukūrė gyvą 400 kilometrų ilgio grandinę, pažymėdami norą tapti nepriklausomais. Dar po metų buvo surengtas teisiškai neįpareigojantis referendumas-apklausa, kuriame katalonų klausta, ar jie norėtų, kad Katalonija taptų nepriklausoma valstybe. Per 80 proc. pasisakė teigiamai. Visgi pastebėtina, kad ribojimų balsuoti nebuvo, tačiau aktyvumas siekė tik apie 40 proc. Skeptikai suskubo teigti, jog didesnės dalies sprendimas likti namuose yra geriausias įrodymas, kad nepriklausomybės siekia katalonų mažuma. Nepaisant to, regioninę valdžią perėmęs Carlesas Puigdemontas pareikalavo naujo referendumo, kurio sprendimas būtų įgyvendintas.

    Ekonominiai argumentai

    Kaip ir minėta, ekonominiai argumentai tapo vienais iš pagrindinių, paskatinusių naujausią nepriklausomybės siekio etapą. Katalonija yra turtinga ir galinga – jos ekonomika didesnė nei Graikijos bei panaši į Airijos bei Danijos. Visgi akcentuojama, jog Katalonijos gyventojai sudaro apie 16 proc. Ispanijos populiacijos, tačiau į bendrą Ispanijos biudžetą kasmet įneša apie 224 milijardus eurų, kurie sudaro 20 proc. visos Ispanijos bendrojo vidaus produkto (BVP). Tad atsiskyrimas, nepriklausomybės šalininkų teigimu, leistų sutaupyti – kai kuriais vertinimais, vien tai, kad nebereikėtų mokėti mokesčių į centrinį biudžetą, leistų regionui prisidurti 16 milijardų eurų. Ispanijos BVP savo ruožtu dėl to smarkiai nukentėtų.

    Tiesa, ne viskas taip paprasta. Daugiau nei trečdalis Katalonijos prekybos vyksta su likusiais Ispanijos regionais, o centrinė valdžia jau dabar įspėja, kad atkūrus nepriklausomybę palankių sąlygų tam neliktų. Be to, norėdama tapti valstybe Katalonija turėtų prisiimti naujų finansinių įsipareigojimų: įkurti centrinį banką, ambasadas ir kitas institucijas. Ispanijos valdžia skaičiuoja, jog Katalonijos ekonomika dėl šių priežasčių susitrauktų 25–30 proc., o nedarbas – padvigubėtų.

    Be to, Katalonija yra vienas labiausiai prasiskolinusių Ispanijos regionų – įsipareigojimai viršija 72 milijardus eurų. Šiuo metu galutinė skolos našta gula ant centrinės valdžios pečių, tačiau katalonams pasitraukus, tektų prisiimti atsakomybę patiems. Ekspertai jau dabar įspėja, kad net ir pasiekus susitarimą su centrine valdžia dėl galutinio skolos dydžio, Katalonijos galimybės užtikrinti įsipareigojimų vykdymą būtų apsunkintos, mat katalonai turėtų skolintis tarptautinėje rinkoje prastesnėmis sąlygomis nei Ispanija. Kitaip tariant, Katalonija nebūtų pasitikima.

    Pirmieji galimų ekonominių problemų požymiai pastebėti iškart po referendumo – per 40 didelių ir vidutinių įmonių, veikusių Katalonijoje, perkėlė savo pagrindines institucijas į kitus Ispanijos regionus, baimindamiesi ekonominės suirutės.

    Katalonija kaip politinis veikėjas

    Naujos valstybės susikūrimo perspektyva nedžiugina kitų šalių. Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos Sąjunga ir kiti įtakingiausi veikėjai, nors ir pabrėždami dialogo svarbą, akcentavo paramą Ispanijos valdžiai ir teritorinio vientisumo principą. Tad paskelbdama nepriklausomybę Katalonija negalėtų tikėtis būti lengvai priimta į Europos valstybių šeimą. Tai buvo ypač akivaizdu po referendumo, kuomet Katalonijos valdžia paprašė tarptautinio tarpininkavimo derybose su Madridu. Šie prašymai buvo atmesti, pažymint, kad JAV, ES ar kito veikėjo įsikišimas negalimas, nes tai – Ispanijos vidaus klausimas; be to, tarpininkavimas reikštų, kad Katalonija yra pripažįstama kaip atskiras veikėjas, o to niekas nenori.

    Kiltų didelių komplikacijų ir dėl tolesnės narystės Europos Sąjungoje, kuri užtikrina, be kita ko, laisvą prekybą ir kitas privilegijas. Katalonai norėtų narystės, bet ES lyderiai ne kartą pabrėžė, jog tapusi atskira valstybe ji nebūtų automatiškai priimta. Ir durys greičiausiai apskritai nebūtų pravertos: nors Katalonija yra ekonomiškai stipri, tam, kad būtų priimta nauja ES narė, turi pritarti visos esamos ES valstybės. Akivaizdu, jog Ispanija bet kokius katalonų bandymus vetuotų.

    Didelio entuziazmo dėl katalonų siekių nėra ir baiminantis domino efekto. Nemaža dalis Europos valstybių susiduria su separatizmo problema, todėl nepritaria panašiems precedentams. Pavyzdžiui, spalio pabaigoje referendumai dėl didesnės autonomijos vyko Italijoje – Veneto ir Lombardijos regionai išsakė siekį turėti daugiau autonominių galių. Abu šie regionai taip pat siekia nepriklausomybės, bet tokius bandymus blokuoja Italijos konstitucinis teismas. Diskusijos vyksta ir Belgijoje, kur akivaizdūs lingvistiniai ir kultūriniai skirtumai tarp Flandrijos ir Valonijos regionų. O kur dar ta pati Ispanija – be Katalonijos savitą kalbą bei kultūrą turi ir Baskų kraštas. Tad Katalonijos sėkmės istorija taptų paskata naujoms problemoms, kurių Europos lyderiai tikrai nenori. ■

  • ATGAL
    Ketvirtoji A. Merkel kadencija: pergalė ar nusivylimas?
    PIRMYN
    „Valstiečių“ žingsnis energetikoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.