Kodėl negalime tiesiog patylėti? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kodėl negalime tiesiog patylėti?

  • Data: 2015-09-17
    Autorius: Romena Čiūtienė

    Scanpix/AFP Photo / Petro Malūko nuotrauka

    Dažnai tenka lankytis Lietuvos miestuose ir miesteliuose, daug bendrauti su visuomene. Žmones neramina pastarųjų metų geopolitiniai įvykiai mūsų regione. Esama daugybė  klausimų, kurie pastaruoju metu ima vyrauti, kartu su savimi atsinešdami įtampą ir netikrumo jausmą – „Kodėl mes negalime patylėti dėl Ukrainos?“, „Dėl tokių kalbų mūsų vaikai turės kariauti…“, „Kodėl giname Ukrainą, jei kenčia ekonomika, santykiai ir kiti svarbūs šaliai dalykai?“, „Esame maža valstybė, geriau patylėtume“…

    Nereikia būti naiviems – situacija regione yra įtempta – tokia, kokios po Šaltojo karo čia dar nebuvo. Tai puikiai suvokia visos pusės – ir ta, kuriai žmonių panika ir nepasitikėjimas, vienybės nebuvimas šiame regione labai naudingas. Todėl jie skuba ne tik pateikti atsakymus į natūraliai vietos žmonėms kylančius klausimus, bet ir padaryti taip, kad šie jiems iškiltų. O jau iškilę gero jausmo nepaliktų. Kadangi turime kaimyną, kurio valstybingumo pamatai dešimtmečiais statyti ant melo ir intrigų imperijos pamatų, talentingų specialistų ir organizuotumo, žaidžiant žmonių psichologija, jiems netrūksta.

    Noriu pabrėžti, jog šiandien tarp gausaus būrio staigiai atsiradusių karo ekspertų ir mokslininkų esama tikrai gabių ir įtaigių šalto ir aštraus proto specialistų, savo žinias gilinusių ne vienus metus ir ne tik teoriškai. Jie nuolat pateikia kokybiškų ir aktualių straipsnių bei kitų darbų apie vieną ryškiausių šiuolaikinių grėsmių – informacinį karą. Nors jų studijos puikios, tačiau dažnai yra pripildytos specifine terminologija, kartais gan akademiškos, todėl ne visada pasiekia paprastą žmogų, savo kasdienėje veikloje sunkiai randantį jėgų dar ir sudėtingų tezių gliaudymui. Kad ir aktualia tema.

    Šiomis savo mintimis nepretenduoju ir nesilygiuoju į minėtus ekspertus, kuriuos gerbiu ir kuriuos pati mėgstu paskaityti. Noriu išdėstyti tai, ką jaučiu aš pati.

    Visų pirma, turime pripažinti – informacinis karas mūsų šalyje vyksta. Dėl to sutaria tiek akademikai, tiek slaptųjų tarnybų darbuotojai, tiek kariškiai. Tą jaučiame ir mes patys. Su šiuo karu susiduriame kiekvieną dieną – interneto komentaruose, suklastotuose apklausų rezultatuose, užrašuose ant sienų, koncertuose, spaudoje – visoje mus supančioje erdvėje. Tiek gaivališkai, tiek koordinuotai kasdien skverbiamasi, lendama ir smelkiama nuodinga nuomonė į mūsų sąmonę ir pasąmonę – jūs silpni, jūs niekam negalite pasipriešinti, niekam jūs nereikalingi, jūs net tarpusavyje nesusikalbate, esate niekingi ir panašiai. Be galo, be krašto. Vis daugiau šiuo klausimu dirbantys ir vis garsiau apie tai šnekantys šalies jėgos struktūrų atstovai aiškiai įvardija pagrindinius priešo informacinio karo taikinius – mūsų šalies istorija, gynybiniai pajėgumai ir politika. Viešojoje erdvėje atsiradus pranešimų šia tema, fiksuojamas koordinuotas ir ženklus priešiškos ir ardomosios nuomonės, laviruojančios ant legalumo ribų, skelbimo suaktyvėjimas. Kadangi visuomenės apklausos tokiais mastais neigiamos nuomonės minėtais klausimais nefiksuoja, darytina viena išvada – kažkam labai svarbu visais esamais būdais kuo plačiau ištransliuoti iškreiptą ir ardomą žinią, ją būtinai pateikiant kaip vyraujančią nuomonę. Taip siekiama grandininės reakcijos, kuomet vis plačiau nuodijamos žmonių mintys. Natūralu, jog net patriotiškai nusiteikę žmonės gali nusivilti savo tautiečiais, su kuriais, kaip bandoma įpiršti, nei turtingos istorijos nebūta (grūste grūdant žinutę „ne mūsų tatai šalis buvus“), nei valios kautis nebus („nė tankų neturim“), nei už ką kovoti („už vagis, kur 25 metus valdžioj sėdi?“). Visa tai daroma koordinuotai ir kompleksiškai – vienas aštrus, iki smulkmenų apgalvotas pranešimas keičia kitą, falsifikuotą apklausą seka virtinė spaudos pranešimų, trimituojant jos rezultatus ir nė žodžiu neužsimenant apie falsifikavimą, viską užgulant didžiuliu srautu juodinančių komentarų, kurie, pasirodo, yra parašomi iš kelių kompiuterių. Tuo labiau, įtariama, net naudojant automatizuotas komentarų generavimo sistemas. Dėl to juose tiek mažai gramatinės logikos. Užtat purvo netrūksta. Gerai, kad šiais dalykais susidomėta valstybiniu lygiu – steigiami kibernetiniai centrai, gebantys sekti ir užkardyti panašias atakas, diskutuojama apie strateginės komunikacijos centrų steigimą, kurie duotų darbo gaires informacinių operacijų specialistams valstybiniu lygiu. O ką daryti paprastiems piliečiams? Jų vaidmuo šioje situacijoje toli gražu ne paskutinis.

    Teoretikai teigia – pagrindinis ginklas, atpažįstant propagandą – švietimas. Tik išsilavinęs ir išprusęs žmogus gali atsirinkti ir moka atpažinti objektyviąją tiesą. Deja, teoretikų esama abiejose pusėse. Silpnoji propagandos dalis maskuojama vadinamuoju informaciniu triukšmu – į eterį paleidžiant begalinį kiekį idėjiškai panašių, tačiau skirtingo pobūdžio ir formato melagingų žinučių. Kai kurios jų absurdiškos, kai kurios – beveik teisingos, „netyčia“ nutylint tik vieną ar kitą, atrodytų, nesvarbią detalę. Tuo siekiama, kad išprusęs pilietis, siekdamas susidaryti nuomonę vienu ar kitu klausimu, pasimestų informaciniame triukšme, nuo jo pervargtų ir nustotų tikėti bet kuo. Tai irgi labai naudinga. Abejinga visuomenė – pats tas kąsnis agresoriui.

    Iškyla natūralus klausimas – „Ką daryti?“ Esame pačiame informacinio karo įkarštyje, priešiškos jėgos ženkliai lenkia resursais, įdirbiu bei dar kraujyje ilgus metus tiesiog kartomis koduotu melu… Bandančiam susiorientuoti, atsižvelgti į faktus, skaičius, duodama gausybė informacijos, visomis išgalėmis siekiant, kad didžioji dalis jos būtų iškraipyta (minėtas informacinis triukšmas), taip palaužiant norą irtis sekinančioje informacijos klampynėje. Šių įnirtingų ir įvairiakrypčių, ilgalaikių informacinių atakų tikslas – pasimetę, netekę valios priešintis, nepasitikintys ir susiskaldę piliečiai, pasyvi šviesuomenė su įpirštu naiviu ir neobjektyviu, bet taip trokštamu tikėjimu, kad „gal viskas bus gerai“… Tuomet sekantys veiksmai yra plačiai žinomi ir matyti – kiršinimas, konflikto eskalavimas, ginkluoti susirėmimai, teritorijos netekimas, įšaldyti konfliktai. Ir tai būtų ne gaivališka, netikėtai išsirutuliojusi nelaimė valstybei, kaip būtų bandoma įteigti – neabejoju, jog mūsų regionui yra paruošti konkretūs planai su ne vienu iš panašių variantų. Atrodytų, padėtis išties kebli, lyg būtume ištisai viliojami į gerai užraizgytus spąstus.

    Bet mes turime priemonių. Sakyčiau, turime ginklą, kurio iš mūsų išplėšti niekam niekada taip ir nepavyko. Jau tūkstantį su viršum metų. Mes turime vertybes. Mūsų tautai istorijos eigoje pavyko evoliucionuoti į aukštos kultūros naciją. Vertybės mus vienijo ir suteikė stiprybės sunkiausiais valstybės gyvavimo momentais. Jos suteikė kryptį. Tai nėra modernu, todėl gan dažnai primirštama šių dienų vartotojiškoje aplinkoje – o tuo jau skuba pasinaudoti hienos ir šakalai, sėdami savo nuodus. Todėl atsigręžimas į jas ir savęs ugdymas vertybiniu pagrindu ne tik ramina bei įduoda pasitikėjimo, bet ir stiprina bei augina. O bendraminčiai džiugina. Stiprios vertybinės sistemos, kaip  pagrindo naudojimas, nepaliaujant savęs prusinti ir šviestis, suteikia tvirtą pagrindą informaciniame rūke atsirenkant, kas yra gera, kas bloga. Tarkim, jei domiesi politika, žinai politinius terminus ir apibrėžimus, turi pagrindines istorijos žinias – nesunku atsirinkti, kas šiuo metu gina savo šalies nepriklausomybę, siekia atstatyti teritorinį vientisumą ir kas slepiasi po jiems besipriešinančiais „šachtininkais“ ir „traktoristais“. Jei dar žiupsnelį karinių žinių (google ar wikipedia gi visuomet po ranka) – jau galima ir galvą kraipyti pradėti: iš kur pas pastaruosius naujausia, moderniausia stambiagabaritė karinė technika. Nereikia daug sumanumo, kad pats patikrintum kilmės šalį, jei dar tą iš viso reikia tikrinti… Bet tai – jau detalės. O grįžtant prie vertybių ir darant asmeninę analizę, nėra sunku atsakyti sau – geriau ginti savo šalį ar visgi apsimetinėti šachtininku… Tokio tipo vertybinė analizė galima visose gyvenimo srityse. Žinoma, tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti, bet nepaliaujant dirbti su savimi, viską perfiltruojant per asmeninę vertybinę prizmę, ilgainiui tampa įpročiu ir asmeniniu kompasu tiek kasdieninėje veikloje, tiek atliekant svarbiausius gyvenimo pasirinkimus.

    Taigi, vertybės ir švietimas yra tie ramsčiai, laikantys mūsų tvirtovės vartus. Tačiau svarbu nepamiršti dar vieno dalyko – aktyvumo. Laisvė visgi nėra Dievo duotybė. Pasyvūs piliečiai tėra gardus kąsnelis agresoriui, kuris tik ir siekia suklaidinti, užmigdyti, išmušti pasitikėjimą, priversti pasijusti vienišu lauke. Todėl pilietiškų, išprususių žmonių aktyvumas šiandienos situacijoje yra labai svarbus. Lietuviai – protingi ir moka atsirinkti esmines vertybes. Smagu, kad auga ir aktyvumas, kad, reaguojant į absurdiškus sukurstytų marginalų piketus, ateinama su Trispalvėmis ir dainomis, taip parodant vyraujančią nuomonę ir neleidžiant priešiškoms jėgoms padaryti taip reikiamo vienpusiško reportažo apie tai, kaip žmonės protestuoja ir verkia, „papuolę į NATO okupacijos spąstus“. Na, neišeina kadras, kai fone – NATO vėliavos. Lietuviai – gera, bet gan kukli tauta. Jei kas gerai – pasidžiaugiame savyje ir tiek. Turime mokytis tai išreikšti, dalintis. Turime auginti bendrą jausmą, kuris visą laiką kirba dažno mūsų krūtinėse. Paskaičius patikusį straipsnį, ne tik viduje pasidžiaugti, bet ir brūkštelt trumpą smagų komentarą po juo, taip neleidžiant jau pagarsėjusiai „30 rublių armijai“ komentarų skilties paversti purvo ir info karo klampyne. Dalyvauti akcijose, kurios atitinka Jūsų pilietinę poziciją. Švęsti valstybės gimtadienį, ne tik tingiai prasivartant lovoje papildomą laisvadienį, bet ir išeinant džiaugsmu pasidalinti su kitais – koncertuose, gatvėse, iškilmingose ceremonijose ir parodose. Surengiant minėjimą savo miestelyje ar netgi sodyboje. Parodant vaikams, o kitąsyk galbūt ir netgi saviems seneliams (visai įmanomas paradoksas!), kad tai – šventė. Tai yra mūsų vertybės. Štai dėl ko gerbiame patys save. Turime parodyti tai. Jei atversime savo drąsias širdis, organizuotos priešo atakos subliukš kaip muilo burbulai, vietoje baimės ir netikrumo sukeldami mums gailestingas šypsenas tokiems tragiškos lemties kaimynams. Atakos tiesiog neturės tikslinės auditorijos.

    Štai dėl ko negalime tylėti. Vertybės ilgalaikėje perspektyvoje visuomet nugali laikinus materialinius sunkumus. Nepriklausomybės atkūrimo aušroje pasirinkę žmogiškųjų vertybių kursą, dabar esame su pavydu stebimi tų, kurie pasirinko likti su Rytais. Tiek ekonomiškai, tiek savigarbos prasme.

  • ATGAL
    Debatai apie šeimos sampratą stiprėja: ko laukti?
    PIRMYN
    Islamo valstybė: ar įmanoma stabdyti ekstremizmą, jį bombarduojant?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.