Kodėl politikoje nebereikia tiesos? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kodėl politikoje nebereikia tiesos?

  • Data: 2016-10-03
    Autorius: Linas Kojala

    „Dar visai neseniai mūsų nuomonės išsiskirdavo dėl to, kaip interpretuodavome faktus. Skirdavosi mūsų analizė. Skirdavosi mūsų receptai problemoms spręsti. Bet iš esmės mes sutardavome dėl faktų. Taip buvo neseniai. Dabar daugelis mano, jog gali susikurti savo faktus“.


    Tai – Martos Baron, „The Wa­shington Post“ vykdančiosios redaktorės, kalbos Temple universiteto studentams fragmentas. Joje iš esmės nusakyta tai, kas jau kurį laiką vadinama  „post-tiesos“ (post-truth) era. Tai laikmetis, kuriame faktai ar teisybė praranda vertę bei vaidina vis mažesnį vaidmenį. Ypač – politiniame procese ir rinkimuose.

    Post-tiesos politikos

    Tad kas yra post-tiesos politika? Jos esmė – nuolatinis neteisingų ar melagingų faktų kartojimas. Atrodytų, kas gi čia naujo, juk melas yra neatsiejama socialinių santykių dalis nuo pat žmonijos pradžių pradžios. Sovietų lyderiai devintajame dešimtmetyje visam pasauliui melavo, jog Černobylio atominės elektrinės katastrofa tėra menkniekis, su kuriuo bus nesunkiai susidorota; JAV prezidentas Billas Clintonas savo laiku tiesiai į televizijos kamerą dievagojosi neturėjęs santykių su Baltųjų rūmų praktikante Monica Lewinsky; Šiaurės Korėjos vadai savo tautai pateikia melagingus sporto varžybų, kuriose dalyvauja šalies rinktinės, rezultatus – tam, kad skatintų pasididžiavimą valstybe. Melo lygmenys skiriasi, tačiau principas išlieka tas pats.

    Visus šiuos atvejus galime identifikuoti ir pasmerkti, arba mažų mažiausiai kritikuoti, nes nekyla abejonių, kad jie – melagingi. Visgi šiandien gyvename laikotarpiu, kai tiesos prasmė keičiasi. Post-tiesa nėra tik būdas elitams pabėgti nuo nepalankių faktų, kaip minėtuose pavyzdžiuose, nes neapsiribojama vien elementariu faktų falsifikavimu; tai – jų nustūmimas į visišką periferiją, kai faktai ar tiesos paieškos tampa nereikšmingi savaime.

    Bangos JAV ir Didžiojoje Britanijoje

    Šie procesai pastaruoju metu patraukė akį dėl dviejų priežasčių: Donaldo Trumpo kampanijos siekiant JAV prezidento posto ir Didžiosios Britanijos referendumo šalininkų veiksmų agituojant už išstojimą iš Europos Sąjungos.

    Abiem atvejais matome visišką faktų ar tiesos ignoravimą. „PolitiFact“ skaičiuoja, kad 54 proc. D. Trumpo teiginių, patikrinti nepriklausomuose šaltiniuose, pasirodo esantys visiškai klaidingi arba tokie neteisingi, kad „net kelnės turėtų degti“. Dar 32 proc. tėra pusiau teisingi arba labiau neteisingi. Pavyzdžiui, D. Trumpas yra ne kartą pareiškęs, jog dabartinis JAV prezidentas Barrackas Obama „įkūrė ISIS“ teroristinę organizaciją arba svarstė, jog tikrasis nedarbo lygis šalyje gali siekti 42 proc. Nepaisant to, jis tapo Respublikonų partijos pretendentų prezidento rinkimuose ir mėgaujasi žiniasklaidos dėmesiu – tokiu, kad D. Trumpo gauto nemokamo eterio laikas yra vertinamas 3 mlrd. dolerių.

    Panašios tendencijos neseniai buvo akivaizdžios ir Didžiojoje Britanijoje. Ryškiausias pavyzdys – išstojimo šalininkų argumentas, jog narystė ES britams kiekvieną savaitę kainuoja 350 milijonų svarų sterlingų. Ir visiškai nesvarbu, kad tikrasis skaičius – tą nėra sunku patikrinti – yra kone perpus mažesnis; tai nesukliudė šusnims reklaminių bukletų bei autobusams, kurie zujo po didžiuosius miestus pasidabinę šia suma. Kuo labiau oponentai kritikavo šį melą, tuo labiau tai sutelkė išstojimo šalininkus ir kūrė „mes versus jie“ atmosferą.

    Tiesa, tai nereiškia, jog priešingos stovyklos – JAV rinkimų atveju, demokratų kandidatė Hillary Clinton, o britų – ateities ES šalininkai – yra iš kito pasaulio, kuriame nemeluojama. Visgi pastebėtina, jog jų klaidinimai susilaukdavo daug rimtesnių pasekmių bei pasmerkimo iš jų pačių šalininkų pusės – kitaip tariant, jų melo kaštai buvo gerokai didesni, nei konkurentų. H. Clinton atsisakymas paviešinti kalbų turtingų verslininkų renginiuose tekstus dėl esą pasirašytų susitarimų jos pasitikėjimo rodikliams kerta gerokai labiau, nei faktas, kad Trumpas apskritai atsisako paviešinti savo mokesčių deklaraciją dangstydamasis, kad tam kliudo atliekamas auditas. Tai yra akivaizdžiausias skirčių visuomenėse įrodymas.

    Priežastys

    Tad kas gali lemti post-tiesos fenomeno stiprėjimą? Juk dar nuo vidur­amžių, kuomet ėmė atsirasti buhalterijos pradmenys, skaičiai ir faktai ėmė stiprėti kaip neatsiejama realybės
    dalis; tarsi greta mūsų visų esanti apčiuopiama erdvė, dėl kurios visi galime sutarti bei laikyti atskaitos tašku. Ilgainiui, augant akademiniam potencialui, ekspertizei, tai vaidino vis ryškesnį vaidmenį.

    Dabar situacija keičiasi. Naujienų šaltiniai vis labiau mus stumia į atomizuotą pasaulį, kuriame melas, gandai ir apkalbos sklinda neregėtu greičiu. Anot Chrisos Cillizza iš „The Independent“, du veiksniai ypač stiprina tiesos veiksnio silpnėjimą. Visų pirma, žmonės vis labiau buriasi į pakankamai bendraminčių grupes, ypač socialiniuose tinkluose (pvz., kviesdami draugauti tuos asmenis ar organizacijas, kurių idėjoms pritaria, sekdami jų publikuojamą informaciją). Tokie „informacijos burbulai“ kuria iškreiptos tikrovės vaizdinį. Antra, ši „burbulinė“ tikrovė tampa save palaikanti – faktus ar jų interpretacijas gauname tik iš ten, kur jie tokie, kad jau patvirtina mūsų anksčiau turėtą pasaulėvaizdį. Jei D. Trumpas sako, jog nedarbas siekia 42 proc., problemų dėl įdarbinimo turinčiam asmeniui tai tampa patrauklesniu, artimesniu tikrovės atspindžiu, nei pagrįsta statistika. Jei faktas ima prieštarauti susiformavusiai nuomonei ar emocijai, yra atsisakoma būtent fakto, o ne atvirkščiai.

    Prie to prisideda ir bendras visuomenių nusivylimas. Pavyzdžiui, labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse mažėja pasitikėjimas institucijomis. Tyrimai rodo, jog tų, kurie pasitiki valstybinėmis institucijomis, žiniasklaida, nevyriausybiniu sektoriumi ir verslu, yra vos ketvirtadalis; ir šis skaičius per pastarąjį dešimtmetį mažėja. Daugiau nei 60 proc. europiečių nepasitiki savo šalių vyriausybėmis. Tokioje terpėje atsiranda prielaidos stiprėti tiems, kurie ima siūlyti alternatyvą – net jei ji nepagrįsta niekuo, tik emocijomis.

    Post-tiesa – be atskaitos taškų

    Svarbu, kur mūsų visuomenės žengs ateityje – ar ir toliau nyks atskaitos taškai, kurie galėtų padėti įvertinti, kas yra tiesa, o kas – tik melas. Kol kas atrodo, kad tokių atskaitos taškų net nebereikia, nes kiekvienas ima kurtis savitą tiesą, kuriai pakanka emocinio argumento.

    Mes tikrai galime gyventi, ir jau praktiškai gyvename, pasaulyje, kuriame yra tik gausybė duomenų – jie prieinami vieno išmanaus telefono mygtuko paspaudimu – tačiau nėra faktų. Nusivylimas institucijomis, augantis apolitiškumas, elito ir ne elito skirtis tam tik augina terpę, kuri atvėrė duris post–tiesos politikos erai. Deja, tai pavojinga tendencija, kuri gali paversti politiką ir juokinga, ir pavojinga – kitaip tariant, persunkta konspiracijos teorijų, susipriešinimo bei nesusikalbėjimo.

  • ATGAL
    JAV prezidento rinkimų finišo tiesioji – amerikiečių darbininkų sukilimas tęsiasi
    PIRMYN
    Mao Dzedongas iki šiol turi pasekėjų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.