Įžvalgos

  • KODĖL SOVIETINIAI IR NACIŲ NUSIKALTIMAI EUROPOJE VERTINAMI SKIRTINGAI?

  • Data: 2016-02-27
    Autorius: Linas Kojala

    2008-ieji, Praha. Čekijos Senato rūmuose susirinkę iškilūs politikai, filosofai, buvę politiniai kaliniai pasirašė deklaraciją „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“. Šiuo dokumentu mėginta, kaip teigia patys autoriai, pasiekti, kad „Nacizmo ir komunizmo totalitariniai režimai būtų vertinami kaip išskirtiniai dėl savo destruktyvaus pobūdžio ir sisteminio ekstremalaus teroro metodų taikymo, pilietinių ir žmogiškųjų vertybių naikinimo, karų pradėjimo, žmonių naikinimo ir deportacijos, neatsietinos nuo šių ideologijų, kurios vertintinos kaip didžiausios XX a. katastrofos“. Tuo pačiu priduriama, jog „komunizmo vardu padaryti nusikaltimai žmoniškumui turi būti vertinami taip pat kaip Niurnbergo Tribunolas įvertino nacizmo nusikaltimus“.

    Tarp Deklaraciją pasirašiusiųjų – tokios iškilios asmenybės kaip Vytautas Landsbergis, Čekijos prezidentas ir vienas žymiausių disidentų Vaclavas Havelas, vėliau Vokietijos prezidentu tapęs Joachimas Gauckas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Emanuelis Zingeris ir kiti.

    Tai buvo vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio bandymų sulyginti sovietinius ir nacizmo nusikaltimus, atkreipti dėmesį į tai, kad šios totalitarinės mašinos, nors ir ideologiškai netapačios, turėjo tą patį naikinamąjį pobūdį. Tiesa, tenka konstatuoti, jog Deklaracijos reali įtaka buvo ribota: nors Europos Parlamente bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje buvo priimtos Deklaracijos tikslus atliepiančios rezoliucijos, tai iš esmės nepakeitė kritiškai nacių ir sovietų nusikaltimų lyginimą vertinančio istorinio diskurso bei nesąlygojo Niurnbergo Tribunolo komunizmo nusikaltimams pasmerkti įkūrimo.

    Tad kokios priežastys lemia tai, kad nacizmas ir sovietiniai nusikaltimai, skaičiuojantys milijonus nekaltų aukų, daugelio europiečių pasąmonėje išlieka tokie skirtingi? Kaip toks istorinis dvilypumas veikia Europos integracijos procesą bei politinės bendruomenės kūrimąsi? Kitaip tariant, ar tokia bendruomenė apskritai įmanoma, jeigu nesutariama dėl istorijos?

    Karo laimėtojai ir pralaimėtojai

    Anot istoriko dr. Viliaus Ivanausko, nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga užima skirtingas pozicijas Vakarų Europos istorinės atminties politikoje. Tai, anot Rytų Europos studijų centro analitiko, lemia įvairios istorinės priežastys, kurių ryškiausia, susijusi su Antrojo pasaulinio karo pabaigos vertinimu: „Negalime pamiršti, kad Vokietija buvo Antrojo pasaulinio karo pralaimėtoja, tuo metu Sovietų Sąjunga kartu su sąjungininkais jį laimėjo“. Kitaip tariant, kaip didžiausią Europos blogį nugalėjusi jėga gali pati būti blogis?

    Pergalė prieš nacizmą išlieka viena esminių datų daugelio šalių istorijoje – ir tame nelieka vietos svarstymams apie Rytų Europos likimą. Tai, kad Vakaruose ši Kremliaus ideologijai kertinė diena taip pat suvokiama, iki pat šių dienų paliekant nuošalyje sovietinius žiaurumus, įrodo faktas, jog į pompastiškus Pergalės dienos minėjimus Maskvoje atvyksta aukščiausi Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir net JAV vadovai. Tiesa, 2015 metų šventę jie boikotavo dėl Rusijos agresijos Ukrainoje.

    Istorijos ir ypač pergalės prieš nacizmą svarbą Rusijai įrodo paties prezidento Vladimiro Putino žodžiai, ištarti susitikime su šalies istorijos mokytojais. Jis akcentavo, kad „Antrajame pasauliniame kare gėris įveikė blogį“, „praeities įvykiai turi būti pateikti taip, kad skatintų nacionalinį pasididžiavimą,“ ir pridūrė, kad „negalime leisti, kad kas nors mums įdiegtų kaltės jausmą“. Nenuostabu, kad Rusija iki šiol neprisiima atsakomybės už sovietinius nusikaltimus, o Pergalės dieną mini ignoruodama faktą, jog sovietinės represijos nusinešė milijonus gyvybių, sukūrė GULAG‘ų siaubą, sugriovė bet kokius demokratijos likučius.

    Vakarai sutinka, kad sovietiniai nusikaltimai sėjo blogio sėklą ir dėl pragmatinių priežasčių ilgą laiką buvo paliekami nuošalyje. Visgi čia pat priduriama, jog kaltė bent iš dalies buvo atpirkta po Šaltojo karo. Kitaip tariant, sąlyginai greita buvusių Sovietų Sąjungos šalių narystė ES ir NATO vertinama kaip tam tikras atpildas pavergtosioms tautoms atkuriant teisingumą bei sugrąžinant jas į Europos demokratijų šeimą.

    Ideologinės manipuliacijos

    Ne ką mažiau reikšmingos, anot V. Ivanausko, Vakaruose susiformavusios skirtingos sovietinės ideologijos interpretacijos, kurios neretai piešia komunistinius idealus pozityvioje šviesoje. Tai ypač aktualu kairiųjų pažiūrų politinėms jėgoms, ignoruojančioms faktą, kad tai tebuvo dar viena totalitarinė antiutopija.

    „Šaltojo karo metais trūko šaltinių apie stalinistinius nusikaltimus, archyvai buvo neprieinami, daugeliu atveju susipažinti su dokumentais dėl Rusijos uždarumo nėra galimybių iki pat šių dienų. Be to, sovietinė sistema veikė daug ilgiau, ją pergyveno net kelios kartos, o po destalinizacijos buvo bandoma sukurti „normalizacijos“ įspūdį“, – sako V. Ivanauskas. Jis taip pat pripažįsta, kad sovietams pavyko sėkmingiau manipuliuoti ideologiniais postulatais, kurie paveikė dalį Europos intelektualų: „Ideologiniame lygmenyje Sovietų Sąjunga kaip kam atrodė teisingesnė, bent jau bandanti apeliuoti į lygybės idealus, socialinį teisingumą, dominuojančios klasės nuvertimą, savo valstybės gynybą nuo nacizmo baubų. Nacistinė Vokietija buvo atviresnė ir agresyvesnė“.

    Su tuo sutinka ir amerikiečių istorikas Charlesas S. Maieris, pažymintis, kad nacizmas buvo įveiktas kruviname kare, todėl natūraliai buvo tapatinamas su blogiu, tuo metu sovietinė imperija išgyveno kelias fazes ir galiausiai subyrėjo praliejant mažiau kraujo. Ne veltui daugelis Vakarų lyderių palaikė Michailą Gorbačiovą ir nesiekė visiško Sovietų Sąjungos žlugimo, nes manė, kad imperija žingsnis po žingsnio reformuojasi, todėl jos išnykimas iš žemėlapio sukeltų per daug chaoso. Be to, nacizmą lydėjo žiaurūs Holokausto vaizdai, tuo metu stalinistiniai GULAG‘ai, faktai apie etninius valymus ir net paprasčiausios, tačiau efektą visuomenei darančios fotografijos, buvo neprieinami.

    Tą įrodo ir komunizmo ideologijos istorija Vakarų Europoje. Po 1949 metų Sovietų Sąjunga prarado viltis, kad komunistinės revoliucijos užvaldys visą Europą – to ženklu tapo Graikijos komunistų pralaimėjimas pilietiniame kare. Nors komunistinės partijos išliko bei neprarado saitų su Sovietų Sąjunga, jos ėmė ieškoti vakarietiško požiūrio į komunizmą, kurį galiausiai mėgino paversti „Eurokomunizmo“ idėja. Nors Sovietų Sąjungos nusikaltimai, marksistinės ideologijos negebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, taip pat amerikiečių parama antikomunistiniams judėjimams galiausiai pasmerkė komunistines partijas, praktiškai visą Šaltojo karo laikotarpį jos neleido išnykti ideologinei mąstymo tradicijai, kuri buvo paranki sovietams.

    Pasekmės Europos integracijai

    Istorinės atminties skirtumai, netapatūs vertinimai tampa ne tik iššūkiu atskiroms valstybėms, bet ir kelia klausimų visai Europos Sąjungai. Šiuo metu ES yra ekonominė sąjunga su tam tikrais politinės sąjungos bruožais (viršnacionalinis valdymas, teisės aktai, kurie yra privalomi valstybėms narėms, ir t. t.), tačiau kiek tokia integracija yra tvari, jeigu nėra sutarimo dėl pamatinių istorijos klausimų? To iliustracija – 2010 metai, kai Lietuvos, Latvijos, Bulgarijos, Vengrijos, Rumunijos ir Čekijos užsienio reikalų ministrai kreipėsi į Europos Komisiją, prašydami Prahos deklaracijos pagrindu kriminalizuoti komunistinių nusikaltimų neigimą. Atsakymas buvo lakoniškas: „Šiuo klausimu nėra konsensuso. Valstybės narės turi kardinaliai priešingus vertinimus. Todėl šiuo metu neturime galimybių svarstyti teisės aktų priėmimo“.

    Jeigu nesutariama dėl istorijos vertinimo, tampa sudėtinga kurti politinę bendruomenę, kuri užtikrintų ES ilgalaikiškumą. Todėl ateityje bandymai gilinti Europos integraciją ir plėsti ją iš ekonominio į vis labiau politinį lygmenį neabejotinai susidurs su kliūtimis.

    Tiesa, V. Ivanauskas nepraranda optimizmo: „Europos tapatumo ir integracijos stiprinimą lemia ne tik santykis su praeitimi, bet ir kiti faktoriai. Visgi akivaizdu, kad istorinių traumų neįveikiančios valstybės sunkiau kuria savo ateities viziją ar efektyviai reaguoja į grėsmes, joms dažnai trūksta adekvatumo, ypač kritinių iššūkių akivaizdoje. Į praeitį reikia mokėti žvelgti, ją priimti tokią, kokia ji buvo, o ne tokią, kokią norėtume matyti. Tam reikalingas kritinis požiūris, susitaikymas, kuris galiausiai atveria kelius judėti pirmyn“.■

  • ATGAL
    KOKIA LAISVĖS REIKŠMĖ ŠIANDIEN?
    PIRMYN
    KOKIU KELIU JUDĖS ŠIANDIENINĖ TURKIJA?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.