Kokią ašį vėl lipdo Maskva? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kokią ašį vėl lipdo Maskva?

  • Temos: Politika
    Data: 2012-06-20
    Autorius: Česlovas IŠKAUSKAS

    Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka (dešinėje) ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas (šiam atvykus į Minską gegužės 31 d.) stebi baltarusių garbės sargybą. V. Putinas po grįžimo į Kremlių pirmojo savo užsienio vizito atvyko į uždarąją Baltarusiją, taip tarsi pabrėždamas savo trečiosios kadencijos prioritetus. (AFP/Viktoras Dračevas/Scanpix nuotrauka)

    Trečią kartą Rusijos prezidento pareigas pradėjusio eiti Vladimiro Putino turnė po Europą ir Aziją, žinoma, Maskvai svarbesnė negu skandalingai vertintas jo nedalyvavimas G8 šalių lyderių susitikime Kemp Devide antrojoje gegužės pusėje. Pamėginkime pasekti spalio 7-ąją 60-mečio sulauksiančio politiko maršrutą.

    Gegužės 31-ąją jis aplankė Baltarusiją, tą pačią dieną Berlyne susitiko su Vokietijos kanclere A.Merkel, o po to Paryžiuje – su tik ką Prancūzijos prezidentu išrinktu socialistu Francois Hollande‘u. Gi birželio pradžioje V. Putinas pasuka į Kazachstaną, kur dar tebeaidi Rusijos ir Kazachstano draugystės ir bendradarbiavimo sutarties pasirašymo 20-ųjų metinių iškilmės, o iš Astanos – į Kiniją, kur birželio 6-7 d. numatytas Šanchajaus sandraugos organizacijos viršūnių susitikimas.

    Į šį nelengvą turnė turėjo įsiterpti ir gimtajame V. Putino mieste Sankt Peterburge birželio pradžioje planuotas ekonomikos forumas, taip pat apsilankymas atokiame Udmurtijos kaimelyje, iš kur kilusios „Eurovizijoje“ antrą vietą iškovojusios žavingosios „Buranovo močiutės“…

    Ilgai nebuvo aišku, kaip Rusijos vadovas šiomis kelionėmis pasidalys su dabartiniu premjeru Dmitrijumi Medvedevu (pavyzdžiui, norėdami aplankyti Nursultaną Nazarbajevą), bet, kaip karčiai juokavo rusų žurnalistai, jeigu jau jie pernai rugsėjį taikiai pasidalijo valdžią, tai paskirstyti vizitus – vieni juokai.

    Kita vertus, V. Putino kelionė Europos kryptimi reiškia ir Kremliaus užsienio politikos prioritetus. Kaip portale Ekonomika.lt rašė apžvalgininkas Arūnas Brazauskas, Vakaruose Rusijos diplomatija liko nesuprasta, kai Rusijos prezidentas ignoravo G8 susitikimą, taip stabdydamas tarptautinės visuomenės sprendimus dėl krizės Sirijoje ir nurašydamas santykių su JAV „perkrovimą“. Vietoj to pirmąja savo vizito šalimi jis pasirinko Baltarusiją, lyg norėdamas užtarti Aliaksandrą Lukašenką prieš ES ir JAV stiprinamas sankcijas, paskui Berlyną, tarsi ketindamas atnaujinti pastaruoju metu pašlijusius santykius su Angela Merkel, o galų gale aplankydamas naująjį Paryžiaus socialistą Francois‘ą Hollande‘ą, skubantį anksčiau negu kiti NATO nariai išvesti Prancūzijos pajėgas iš Afganistano ir skelbiantį „kitokį“ šalies užsienio politikos kursą Europoje.

    V. Putinas visada, gal net nuo savo žvalgybinio darbo VDR laikų, teikia didžiulę reikšmę santykiams su Berlynu. Nepaisant Baltijos jūros dugnu nutiesto dujotiekio, atvirų Maskvos mėginimų įsiteikti Berlynui, santykiai tarp dviejų šalių, kaip neseniai rašė „Der Spiegel“, „pasiekė dugną“. Ir tai vyksta gresiančio „Nabucco“ projekto žlugimo akivaizdoje, kai Vokietija tampa dar labiau priklausoma nuo rusiškų dujų, o Maskvai reikalingos vokiečių investicijos ekonomikai modernizuoti.

    Berlynas tapęs tarsi slenksčiu tarp Rytų ir Vakarų, tačiau nesenas A. Merkel akibrokštas (laikraštis cituoja kanclerės mintį, kad „Medvedevas buvo tik Putino marionetė“) atšaldė visas dviejų lyderių tarpusavio simpatijas. Rusijai nepatinka, kad Berlynas tampa proamerikietiškų nuotaikų reproduktoriumi ir keičia dviejų šalių forumo „Peterburgo dialogas“ formatą ir savo pusės vadovybę.

    „A. Merkel ir V. Putino suartėjimui trukdo ES“, – pažymi „Der Spiegel“. V. Putinas Bendriją vertina kaip silpną bendradarbiavimo grandį, trukdančią Maskvos veiksmams vadinamajame „artimajame užsienyje“. Gi Berlynas užima vadovaujantį vaidmenį ES, ypač formuodamas krizinę euro zonos politiką. Maskva suinteresuota euro ir visos Bendrijos susilpnėjimu, nes tai reikštų didesnį jos energetikos išteklių  poreikį. Štai tos aplinkybės, kurios, anot užsienio analitikų, ir verčia V. Putiną užgniaužti įžeistojo ambicijas ir stiprinti ryšius su Berlynu.

    Prancūzijos prezidento F. Hollande‘o aplinkoje tvirtinama, kad Rusija yra labai svarbus Paryžiaus ir Briuselio partneris, nors ir ignoravo G8 šalių viršūnių susitikimą ir kontaktus su Baracku Obama. Paryžiuje leidžiamas žurnalas „Le Journal du Dimanche“ rašo, kad Maskvos negalima apeiti svarstant Sirijos, Irano, NATO, ES ir PRGS klausimus. Bet socialistų prezidento požiūris į santykius su Rusija skirsis nuo Nicolas Sarkozy pozicijos. „Daugiau pagarbos partneriui, mažiau skambių pareiškimų apie sėkmę ir požiūrių kaitos“, – rašo žurnalas, turėdamas galvoje Prancūzijos diplomatinę ataką Gruzijoje ir polemiką sukėlusį sandėrį su Maskva dėl dviejų karinių laivų „Mistral“.

    Iš tiesų, reikia laukti permainų. Štai Paryžius, taip pat ir naujasis prezidentas, ketina boikotuoti futbolo čempionato „Euro 2012“ dalį Ukrainoje. Bet V. Putinas kitos nuomonės. „Negalima suplakti politikos ir sporto“, – neseniai pareiškė jis. Esą taip jau darė Leonidas Brežnevas prieš Olimpiadą Maskvoje, prasidėjusią po SSRS įsiveržimo į Afganistaną.

    Žinoma, sportas – ne toks didelis nesutarimų akmuo, kad jo negalima būtų išjudinti. Vykdamas į Prancūzijos sostinę V. Putinas tikėjosi iš esmės susitarti, kad Maskva su Paryžiumi pūs į vieną dūdą, jeigu pasitaikys toks atvejis, kaip 2008-ųjų rugpjūčio karas Gruzijoje. Tuomet N. Sarkozy ir D. Medvedevas parengė penkių punktų konflikto sureguliavimo planą, kurio vienas ir, matyt, svarbiausias punktas – išvesti Rusijos kariuomenę iš Gruzijos teritorijos – taip ir nebuvo įvykdytas.

    Greičiausiai turime progą vėl kalbėti apie ne kartą minėtą ašį Maskva–Berlynas–Paryžius.

    Dar 2006-ųjų lapkritį portale Geopolitika.lt apžvalgininkas Darius Varanavičius pažymėjo šios ašies atsiradimo aplinkybes. To meto lyderiai Jacques‘as Chiracas bei Gerhardas Schroederis tapo tais Vakarų politikais, kurie ilgą laiką buvo ir tebėra išskirtinai draugiški jau nebe demokratinei Rusijai, rašė apžvalgininkas. Be abejo, ir vėl galima kalbėti apie asmenines simpatijas arba, pavyzdžiui, Prancūzijoje visą laiką vyravusį šiokį tokį euroskepticizmą, dėl kurio išskirtinė draugystė su Rusija atrodė visai logiška. Vis dėlto kažin ar tik asmeninės simpatijos V. Putinui lėmė realų Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašies atsiradimą Europos politikoje.

    Pagrindiniu veiksniu, lėmusiu šių politikų palankumą V. Putinui, ko gero, galima laikyti paties Kremliaus politinio tono pasikeitimą, kai ramus politinis taktas slėpė jau nebe atviras ir geranoriškas demokratines iniciatyvas, bet užsukinėjamų arba atsukinėjamų kranų politiką. Žinant Vokietijos priklausomybę nuo rusiškų gamtinių dujų ir kairįjį G. Schroederio politinės karjeros atspalvį, nesunku suprasti, kodėl Vokietija be jokių problemų tapo strateginiu nuo demokratijos nusigręžusios Rusijos partneriu.

    Pasak D.Varanavičiaus, žvelgiant į dar ankstesnius laikus, tiek Michailo Gorbačiovo valdymo pabaigoje, tiek ir Boriso Jelcino epochos metu, turint omenyje dar gana silpną politinę Europos Sąjungos integraciją, Paryžiaus–Berlyno–Maskvos ašis turėjo kur kas daugiau galimybių ne tik egzistuoti, bet ir lemti politinius Europos „vėjus“, nes Paryžiaus ir Berlyno subordinacija Briuseliui nebuvo itin griežta.

    Dar kartą apie šią lipdomą ašį pradėta kalbėti 2010-ųjų spalį, kai Prancūzijos kurorte Dovilyje vyko Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos vadovų susitikimas, kuriame kalbėta apie Europą be sienų ir naują žemyno saugumo architektūrą. Šiame susitikime, kaip ir garsiojoje savo kalboje Miuncheno saugumo konferencijoje 2007 m. vasarį, V. Putinas grasino Europai nauju „armagedonu“, jeigu ji nepriims tos naujos architektūros projekto.

    Beje, apžvalgininkas Arūnas Brazauskas svetainėje Balsas.lt tada pateikė vieną detalę: Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės kortežas pajudėjo Minsko kryptimi kitą rytą, spalio 18 dieną, kai Dovilyje pasibaigė N. Sarkozy, A. Merkel ir D. Medvedevo susitikimas. Atvykusi pas A. Lukašenką Lietuvos vadovė pasakė: „Europa per 10 metų tarsi pastatė kinų sieną tarp savęs ir Baltarusijos. O tos sienos neturėtų būti.“ O Kinijos kreditais neseniai pamalonintas A. Lukašenka neprieštaravo: „Tvoros ir sienos niekam naudos nedavė!“ „Tarsi ne jo nurodymu Baltarusijos pakelių sodybos buvo aptvertos beveik vienodomis tvoromis“, – pridūrė apžvalgininkas…

    ***

    Didžioji politika vykdoma iš lėto ir ne viešai. Povandeninės tokios politikos srovės mažai kam žinomos, jos į paviršių pastebimus kūnus išplukdo gerokai vėliau. V. Putino mėginimas iš naujo sutepti girgždančią Europos ašį ir dar prie jos prijungti galingą Kinijos mechanizmą tėra mėginimas priversi žemyno lyderius nusisukti nuo Vašingtono, palikti JAV nuošalyje su savo krintančiu autoritetu ir ekonominėmis bėdomis. Tai ir yra vadinama naujoji saugumo architektūra? Lietuva neremia nė vieno šio keistai konstruojamo pastato kampo.

  • ATGAL
    Lietuva – NATO procesų epicentre
    PIRMYN
    Aš myliu gėjus
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.