Kokios NATO reikia Lietuvai? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kokios NATO reikia Lietuvai?

  • Temos: Politika, Sauga
    Data: 2014-08-04
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Lietuvos kariai Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupėje (www.kam.lt nuotrauka)

    Kovo 29 d. Lietuva minėjo narystės NATO dešimtmetį. 2004 m. kovo 29-oji, kada Zoknių oro uoste nusileido pirmieji oro policijos misiją Baltijos šalyse užtikrinantys NATO naikintuvai, vainikavo Lietuvos kelią link visateisės narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje. Šis kelias prasidėjo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tai buvo vienas pagrindinių Lietuvos užsienio politikos tikslų, kuriuo siekiama užtikrinti šalies saugumą nuo išorės karinių grėsmių. Šiandien narystė NATO įvardinama kaip esminė nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonė.

    Dabar niekam nekyla abejonių dėl NATO saugumo skydo, kurio pagrindą sudaro kolektyvinės gynybos įsipareigojimą įtvirtinantis 5-asis straipsnis, svarbos, kuomet pastebimi Rusijos siekiai vėl dominuoti Baltijos jūros regione. Tą akivaizdžiai rodo intensyviai militarizuojamos šalia Baltijos valstybių esančios teritorijos, ypač Kaliningrado sritis. Rengiamos reguliarios Rusijos-Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“, kuriose dalyvauja itin didelis karių skaičius. Šių pratybų kai kurie elementai galimai yra nukreipti prieš NATO valstybes. NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas teigė, jog skaidrumo dėl šių pratybų buvo ne tiek, kiek tikėtasi. Pasitaiko atvejų, kada Rusijos strateginiai bombonešiai, skraidydami virš Baltijos jūros, pažeidžia oro erdvę. Pavyzdžiui, remiantis Švedijos dienraštyje „Svenska Dagbladet“ pateikta informacija, per 2013 m. šv. Velykas Rusijos bombonešiai imitavo Stokholmo ataką, pažeisdami Švedijos oro erdvę. Tuo metu nė vienas Švedijos naikintuvas nebuvo pasirengęs pakilti. Į pagalbą pakilo du NATO naikintuvai iš Zoknių bazės.

    Naujausias įvykis – Rusijos karinių pajėgų invazija į Krymą, taip reaguojant į Rusijai nepriimtiną ukrainiečių tautos revoliuciją ir siekius suartėti su ES bei mėginant išlaikyti įtaką Ukrainoje. Tokie kariniai veiksmai NATO pašonėje kelia pavojų viso regiono saugumui. Todėl šiuo atveju labai svarbu, kad aljansas stiprintų politinį ir karinį matomumą regione.

    Be to, Lietuva ir kitos Baltijos valstybės susiduria su naujomis grėsmėmis – tai kibernetinės atakos ir priklausomybė nuo vienintelio energijos išteklių tiekėjo. Tokios grėsmės yra ne ką mažiau svarbios nei karinės, todėl jų perkėlimas į NATO lygmenį yra itin svarbus. Pavyzdžiui, karinio saugumo užtikrinimui, gynybos pramonei yra reikalingi energijos ištekliai, todėl valstybėms svarbu užsitikrinti patikimą energijos išteklių tiekimą už konkurencingą kainą. Kita vertus, karinės grėsmės gali sukelti energijos išteklių tiekimo sutrikimus, todėl kariuomenės vaidmuo išlieka svarbus, užtikrinant saugumą nuo tokių grėsmių.

    Kalbant apie kibernetines atakas, jų pradžia Baltijos šalyse siejama su Bronzinio kario skulptūros perkėlimo istorija 2007 m., kada buvo paralyžiuotas Estijos valdžios institucijų, politinių partijų, bankų, žiniasklaidos priemonių, interneto svetainių veikimas, taip pat bendrojo pagalbos centro darbas. Panašias atakas prieš pirmininkavimą Europos Sąjungos (ES) Tarybai patyrė ir Lietuva, tik mažesnio masto. Šiuo atveju kibernetinio saugumo užtikrinimas susijęs su valstybės informacinių išteklių apsauga. Ryšių ir informacinių sistemų apsauga būtina tinkamam valstybės institucijų viešųjų paslaugų teikimui, tam pačiam energetikos sektoriui bei kariuomenei, taip pat bankinių sistemų veikimui. Be to, kibernetinio saugumo klausimai nėra vien NATO kompetencija – jie aktualūs ir ES, kada kalbama apie asmens duomenų apsaugą ir skaitmeninės rinkos kūrimą. Tad šiuo požiūriu svarbus ES ir NATO bendradarbiavimas.

    Lygiai taip pat šių dviejų organizacijų bendradarbiavimas svarbus, kuriant bendrąją ES energetikos politiką. Jis svarbus ir kalbant apie Lietuvos dalyvavimą Bendrojoje saugumo ir gynybos politikoje (BSGP), nes tai yra sudėtinė šalies saugumo dalis.

    Lietuva nėra vien saugumo vartotoja, bet ir pati prisideda prie saugumo ir stabilumo užtikrinimo pasaulyje. Tą rodo Lietuvos indėlis į NATO vadovaujamą Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. – International Security Assistance Force, ISAF) operaciją Afganistane ir vykdomą kariuomenės transformacijos procesą, kurį teigiamai įvertino NATO generalinis sekretorius A. F. Rasmussenas. Kaip žinia, Lietuva šiemet sėkmingai baigė vadovavimą Afganistano Goro provincijos Atkūrimo grupei.

    Taigi, akivaizdu, jog svarbiausi Lietuvos narystės NATO prioritetai yra kolektyvinės gynybos stiprinimas, kibernetinis ir energetinis saugumas bei ES ir NATO bendradarbiavimo stiprinimas. Narystės NATO dešimtmetis yra puiki proga įvertinti, ar narystė NATO pateisino Lietuvos lūkesčius. Ar NATO yra tokia, kokios reikia Lietuvai? Atsakant į šiuos klausimus, reikėtų įvertinti svarbiausius pasiekimus kiekvienoje iš minėtų prioritetinių sričių, taip pat nustatyti, kurioms sritims turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys.

    Kolektyvinės gynybos stiprinimas

    Kaip minėta, kolektyvinės gynybos principas yra įtvirtintas Šiaurės Atlanto sutarties 5-ame straipsnyje. Pagal šį straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios karinio konflikto atveju ginti viena kitą. Tai reiškia, jog vienos ar kelių NATO valstybių ginkluotas užpuolimas laikomas jų visų užpuolimu.

    Tačiau, nors 5-asis straipsnis garantuoja kolektyvinę gynybą, ji daugiau teorinė, nes nebuvo parengti konkretūs, keliais agresijos scenarijais grįsti, Baltijos šalių gynybos planai. Dažnai nurodoma, jog planai nebuvo parengti, vengiant aštrinti santykius su Rusija.

    Atsižvelgiant į tai, jog konkrečius apginamumo planus turi kai kurios NATO narės, tokios kaip Lenkija, Norvegija, Turkija ir Graikija, taip pat į tai, jog Baltijos šalys geopolitiniu požiūriu priskiriamos padidintos rizikos zonai bei į naujas XXI a. grėsmes, t. y. terorizmą, energetinį ir kibernetinį saugumą, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Latvijos ir Estijos prezidentais nuo 2009 m. ragino aljansą parengti tokius planus ir Baltijos šalims. Ir šios pastangos nenuėjo veltui – 2012 m. NATO viršūnių susitikime Čikagoje buvo galutinai patvirtinti minėti planai. Numatytos tokios kolektyvinio saugumo garantijos kaip grėsmės vertinimas, ginkluotosios gynybos veiksmų planavimas, karinės pratybos, reagavimas į saugumo pokyčius, taip pat neribotam laikui pratęsta oro policijos misija. Tokios realios saugumo garantijos išties yra rimtas karinės diplomatijos laimėjimas, nes gynybos planų klausimas buvo nevienareikšmiškai vertinamas, ilgą laiką nepavykdavo pasiekti konsensuso.

    Kaip tai veikia praktikoje, buvo galima įsitikinti: pernai rudenį Baltijos valstybėse ir Lenkijoje vyko NATO greitojo reagavimo pratybos „Steadfast Jazz 2013“. Dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje padidėjus grėsmei regiono saugumui, JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija siunčia papildomas oro pajėgas, taip pat JAV planuoja išplėsti karinį bendradarbiavimą, atsiųsdamos rotuojamas sausumos pajėgas. Visa tai dar kartą įrodo aljanso įsipareigojimą ginti NATO šalis. Akivaizdu, kad karinis konfliktas Kryme turėtų paskatinti aljansą sugrįžti prie savo šaknų, t. y. kolektyvinės gynybos tolesnio stiprinimo, aktyvaus konvencinės ginkluotės planavimo ir politinio bei karinio matomumo didinimo – ko būtent ir siekia Baltijos šalys. Taigi, kolektyvinio saugumo požiūriu Lietuvos narystės NATO lūkesčiai pateisinti su kaupu.

    Kibernetinis ir energetinis saugumas

    Kibernetinio saugumo užtikrinimui didelis dėmesys skirtas po 2007 m. kibernetinių atakų prieš Estiją, kada aiškiai suvokta, jog tokios atakos peržengia bet kokių valstybių sienas. 2008 m. šioje šalyje įkurtas NATO kibernetinio saugumo kompetencijos centras, prie kurio veiklos yra prisijungusi ir Lietuva. Centras vertina kibernetinio saugumo situaciją, užtikrina keitimąsi informacija tarp aljanso narių bei tarp aljanso ir jo partnerių, teikia rekomendacijas ir siūlymus kibernetinio saugumo stiprinimo klausimais, rengia mokymus. Tais pačiais metais Briuselyje įkurta Kibernetinės gynybos valdymo institucija, kurios paskirtis –  koordinuoti atsaką į kibernetines atakas, jei to prašo nacionalinės už kibernetinį saugumą atsakingos institucijos. Tiesa, nuo 2005 m. NATO ryšių ir informacinių sistemų saugumą užtikrina Kompiuterinių incidentų reagavimo pajėgos. Taigi, kitaip tariant, visa tai sustiprino NATO kibernetinės gynybos pajėgumus.

    Pažymėtina, jog greitai besikeičiančiame šiuolaikiniame pasaulyje kibernetinės atakos tampa vis galingesniu ginklu, keičiančiu tradicinius ginklus. Akivaizdu, jog joms atremti bus reikalingi adekvatūs būdai ir priemonės. Todėl šiuo atveju didelis dėmesys turėtų būti skiriamas būtent kibernetinio saugumo stiprinimui. ES komisaras teisingumo, laisvės ir saugumo reikalams Franco Frattini, kuris neoficialiai buvo minimas tarp galimų kandidatų užimti NATO generalinio sekretoriaus postą iki tol, kol kovo pabaigoje aljanso Taryba nusprendė skirti buvusį Norvegijos ministrą pirmininką Jensą Stoltenbergą, yra pasakęs, jog „NATO valstybės tam skiria nepakankamai dėmesio ir nėra pasirengusios tinkamai reaguoti“. Iš tiesų, pavyzdžiui, Lietuvoje, po kibernetinių atakų paaiškėjo, jog ne visos valstybės institucijos yra pakankamai apsaugotos, iki šiol nėra priimtas Kibernetinės saugos įstatymas, neapibrėžta, kada valstybė turėtų padėti privačiam sektoriui. Pavyzdžiui, jei intensyviai atakuojamos elektroninės žiniasklaidos priemonės ir visuomenė nebeturi galimybių gauti objektyvią informaciją apie valdžios institucijų veiklą, gali kilti pavojus valstybės demokratijai.

    Vis dėlto svarbiausi klausimai, į kuriuos turi atsakyti tiek NATO, tiek valstybės: kas bus laikoma kibernetine ataka, kaip ir kada reaguojama? Tikslinga nustatyti tam tikras tarptautinės teisės normas, kurios leistų apibrėžti patirtos kibernetinės atakos mastą, pavyzdžiui, konfliktas ar karas, ir žinoti teisėtas priemones, kuriomis galima reaguoti į tą ataką. Svarbu įsteigti NATO greitojo reagavimo komandą, kuri kibernetinės atakos metu teiktų pagalbą NATO narėms ir jų partnerėms. Tai užpildytų spragą Lietuvos kibernetinėje gynyboje, nes šiuo metu nėra struktūros, atsakančios į kibernetines atakas realiu jų vyksmo metu.

    Siekiant stiprinti energetinį saugumą, 2011 m. Lietuvoje įsteigtas energetinio saugumo centras, kuris 2012 m. su JAV parama tapo NATO kompetencijos centru. Jame sprendžiami svarbiausi aljanso šalių energetinio saugumo klausimai. Vienas šio centro uždavinių – teikti paramą ir patarimus NATO visais su energetinio saugumo aspektais susijusiais klausimais, prisidėti prie NATO–ES bendradarbiavimo energetinio saugumo srityje stiprinimo. Centras teikia rekomendacijas ir siūlymus dėl efektyvių energetikos sprendimų karinėms reikmėms, rengia su tuo susijusius tyrimus ir mokymus.

    Tai, kad energetinio saugumo centras taptų akredituotu NATO kompetencijos centru, kam Čikagoje pritarė visos narės, galima įvardinti kaip sėkmingą Lietuvos saugumui svarbių klausimų perkėlimą į aljanso lygmenį. Lietuva, suvokdama tikrąją energetinės priklausomybės nuo vienintelio energijos išteklių tiekėjo kainą, nuolat pabrėžė energetinio saugumo svarbą nacionaliniam saugumui.

    ES ir NATO bendradarbiavimo stiprinimas

    Turint omenyje, kad 22 valstybės priklauso abiems organizacijoms, ES ir NATO konstruktyvus bendradarbiavimas neišvengiamas. Minėta, kad prie bendradarbiavimo stiprinimo prisideda NATO kibernetinio ir energetinio saugumo kompetencijos centrai. Plačiau kalbant apie ES ir NATO bendradarbiavimą, pažymėtina, jog abiejų organizacijų tikslai daugmaž panašūs – taikos ir stabilumo užtikrinimas tiek organizacijų viduje, tiek išorėje. Tačiau šiek tiek skiriasi priemonės, kuriomis šių tikslų siekiama. NATO remiasi karinėmis priemonėmis, o ES pirmenybę teikia normatyvinei galiai, t. y. taikiam konfliktų sprendimui, taip pat humanitarinės pagalbos teikimui, stabilizacijai. Tiesa, ES taip pat turi ir tokią BSGP priemonę – kovines grupes, nes kai kada krizių valdymui, konfliktų sprendimui reikalingos ir karinės priemonės.

    Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ES su savo BSGP ir NATO konkuruoja tarpusavyje, jų pajėgumai persidengia, tačiau kiekvienos iš jų veikimą lemia veikimo vieta ir tikslo specifika. Siekiant išvengti dubliavimo, abi organizacijos koordinuoja savo veiksmus. NATO gali veikti, kada didelės krizės, kariniai konfliktai gali būti išspręsti tik karinėmis priemonėmis, o ES – kada reikia stabilizuoti padėtį, užtikrinti taiką (tam naudojamos ir politinės, ir karinės priemonės) ir atkuri valstybę (dažniausiai naudojamos ekonominės priemonės). Pavyzdžiui, ES ir NATO vykdė antipiratinę operaciją prie Somalio krantų. ES „ATALANTA“ operacijos tikslas – eskortuoti ir saugoti humanitarinę pagalbą Somaliui gabenančius laivus, užtikrinti saugią laivybą, atgrasant ir sutrukdant piratavimui, sulaikyti jūroje aptiktus piratus, o NATO „Ocean Shield“ – apsaugoti laivus nuo piratų atakų, suteikti pagalbą laivui pavojuje, persekioti asmenis, įtariamus piratavimu, užkirsti kelią piratavimui, sulaikant piratus, konfiskuojant jų priemones. Tuo tarpu stabilizavimo operacijoje Malyje dalyvauja tik ES. Kitaip tariant, ES ir NATO viena kitą papildo. Beje, 6 ES narės nepriklauso NATO, todėl viena iš svarbiausių jų saugumo užtikrinimo priemonių yra ES gynybiniai pajėgumai. Likusioms 22 – sudėtinė saugumo dalis.

    Kita vertus, kalbant apie ES ir NATO bendradarbiavimą BSGP, atkreiptinas dėmesys, kad ekonominės krizės metu daugelio NATO valstybių gynybos biudžetai buvo mažinami, mažėjo kariniai pajėgumai, ir pagal įnašus į NATO biudžetą didžiausią atsakomybę už pasaulio saugumą prisiėmė JAV. Todėl pačios JAV yra suinteresuotos ES gynybinių pajėgumų plėtra, platesniu kovinių grupių panaudojimu ir bendros veiklos koordinavimu, nes joms reikėtų mažiau mokėti. Akivaizdu, jog šiame NATO pajėgumų optimizavimo kontekste yra svarbus tolesnis BSGP stiprinimas ir matomumo didinimas, plėtojant kovines grupes ir remiant ES dalyvavimą tarptautinėse operacijose.

    Apibendrinant galima teigti, jog 10-ties metų narystės NATO laikotarpis pateisino Lietuvos lūkesčius prioritetinėse srityse. Ateityje Lietuvai reikės tokios NATO, kuri užtikrina patikimą kolektyvinę gynybą, didelį dėmesį skiria naujosioms grėsmėms, t. y. kibernetiniam ir energetiniam saugumui, bei glaudžiai bendradarbiauja su ES, siekdama  užtikrinti efektyviausią krizių valdymą ir racionaliausią karinių pajėgumų panaudojimą.

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su NATO generaliniu sekretoriumi Andersu Foghu Rasmussenu ir JAV prezidentu Baracku Obama NATO viršūnių susitikimo Čikagoje metu (2012 m. gegužės 21 d.). Šis susitikimas Lietuvai buvo itin rezultatyvus – jame buvo patvirtinti konkretūs kolektyvinės NATO gynybos planai Baltijos valstybėms. (Prezidentės spaudos tarnybos nuotrauka)

    Lietuva neturėtų pamiršti savo įsipareigojimo

    Galiausiai, kalbant apie tai, kokios NATO reikia Lietuvai, verta akcentuoti ir gerai žinomą gynybos finansavimo problemą. Šio klausimo svarbą pabrėžia ir Rusijos veiksmai Ukrainoje. Jeigu Lietuvai rūpi jos pačios ir regiono saugumas, norima išlaikyti didesnį aljanso matomumą, būtinas atitinkamas indėlis, nes praktinis pasirengimas įgyvendinti gynybos planus, reguliarios pratybos reiškia ir atitinkamus finansinius įsipareigojimus. Narystė NATO nėra vien naudojimasis saugumo paslaugomis, tai – ir solidarumas. NATO narės yra įsipareigojusios savo gynybos biudžetui skirti ne mažiau 2 % BVP. Tuo tarpu Lietuva šiuo metu skiria tik 0,78 % BVP – mažiausiai iš Baltijos šalių. Už Lietuvą mažiau skiria tik Liuksemburgas, kuris yra ganėtinai saugioje geopolitinėje aplinkoje. Dėl mažo krašto apsaugos sistemos finansavimo susirūpinimą yra išreiškęs net NATO generalinis sekretorius A. F. Rasmussenas, teigdamas, jog Europos šalys, tame tarpe ir Lietuva, turi daugiau investuoti į gynybinius pajėgumus, „kad galėtų įveikti XXI a. saugumo grėsmes“. Didinti finansavimą gynybai ragino ir JAV.

    Minint narystės NATO 10-metį, šalies parlamentinės partijos pasirašė Prezidentės inicijuotą susitarimą dėl gynybos finansavimo, kuriuo įsipareigojo iki 2020 m. finansavimą krašto apsaugos sistemai padidinti iki 2% BVP. Turint omenyje, kad šalies ekonomika auga, labai svarbu, kad partijos skirtų deramą dėmesį šio susitarimo įgyvendinimui, žinoma, laikantis finansinės drausmės ir kitų socialiai jautrių valstybės įsipareigojimų. Ankstesnių susitarimų patirtis rodo, kad tai, kas yra sutarta, ne visada įgyvendinama. Ypač tam koją pakiša rinkiminiai ciklai. Todėl pirmiausia reikia kuo efektyviau panaudoti tai, ką šalis turi dabar, ir nustatyti prioritetus, kad tos papildomos lėšos būtų skiriamos gynybos požiūriu prioritetinių priemonių įsigijimui bei karių parengimui. Papildomos priemonės, ypatingai oro gynybos sistemos, ir tinkamas karių kovinis parengimas leistų ilgiau atremti priešo puolimą.

    Kalbant apie finansavimo didinimo tempus, anot krašto apsaugos ministro Juozo Oleko, 2014 m. finansavimas gynybai didės 56 mln. Lt, o 2016 m. sieks 1 % BVP. Tačiau tokia prognozė atrodo ganėtinai optimistinė, nes, norint iki 2016 m. pasiekti 1 % BVP ir turint omeny, kad 2014 m. krašto apsaugos sistemos finansavimas didės 50 mln., bei įvertinus tolesnį šalies ekonomikos augimą, 2015 m. ir 2016 m. jis turėtų didėti maždaug po 200 mln. Lt kasmet. Tad, deja, realiai finansavimas 2016 m. gali būti mažesnis. Bet svarbiausia tai, jog finansavimą gynybai ketinama kasmet nuosekliai didinti.

  • ATGAL
    Kuo daugiau NATO ir JAV Europoje, tuo saugesnė Lietuva
    PIRMYN
    Vladimiras Jarmolenko: Baltijos šalys Rusijai tėra nenatūralus reiškinys
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.