Įžvalgos

  • KOKIU KELIU JUDĖS ŠIANDIENINĖ TURKIJA?

  • Data: 2016-02-27
    Autorius: Jonas Švagžlys

    Praėjusių metų lapkričio pradžioje įvyko rinkimai į Turkijos Respublikos Didįjį Nacionalinį Medžlisą, kuriuos triuškinamai laimėjo šalies prezidento ir buvusio ilgamečio ministro pirmininko Recepo Taypo Erdogano įkurta Teisingumo ir plėtros partija (turk. Adalet ve Kalkınma Partisi; AKP). Laimėjusi 317 iš 550 vietų Turkijos parlamente, AKP užsitikrino daugumą ir galimybę formuoti naująją vyriausybę. Į parlamentą taip pat pateko dar trys partijos: sekuliaristinius idealus ginanti Respublikonų partija, kairiosios pakraipos Liaudies demokratinė partija ir Nacionalistinio judėjimo partija.

    Šie rinkimai buvo surengti praėjus mažiau nei pusmečiui nuo ankstesnių parlamento rinkimų. Nors šiuos rinkimus taip pat laimėjo AKP, tačiau šios partijos laimėtų mandatų nepakako suformuoti naujai vyriausybei, ir, nepavykus susitarti su koalicijos partneriais, buvo nuspręsta surengti pirmalaikius rinkimus. Pažymėtina, jog nuo 2002 m. visus šalies parlamento rinkimus yra laimėjusi AKP. 2014 m. buvo surengti pirmieji tiesioginiai prezidento rinkimai (iki tol šalies prezidentą rinkdavo parlamentas; prezidento rinkimų tvarka pakeista 2007 m. surengtu referendumu), kuriuos R.T. Erdoganas laimėjo jau pirmame ture, surinkęs beveik 52 proc. balsų.

    Pastarieji rinkimai laikytini gana skandalingais. Likus vos keletui dienų iki rinkimų, policija šturmavo opozicinės žiniasklaidos grupės „Koza Ipek“ būstinę. Vėliau teismas priėmė sprendimą perimti šios žiniasklaidos grupės kontrolę. Nors oficiali pareigūnų versija yra, jog ši žiniasklaidos grupė palaiko ryšius su teroristinėmis organizacijomis, daugelis apžvalgininkų neabejoja, kad teisėsaugos veiksmams įtakos turėjo šios žiniasklaidos grupės vykdoma prezidento ir valdančiosios partijos kritika bei bendradarbiavimas su jų oponentais.

    Turkijos ekonomikos sėkmė ir nauji iššūkiai

    Pastarieji 15 metų buvo sėkmingi Turkijos ekonomikai. Išskyrus 2009 metus, šalies ekonomika augo gana sparčiai. Pavyzdžiui, 2010–2011 metais šalies ekonomika augo po daugiau nei 8 proc. kasmet, ir pagal šį rodiklį Turkija lenkia tiek Vakarų Europos, tiek Baltijos bei Vidurio Europos šalis.Tiesa, nedarbo lygis šalyje išlieka gana aukštas, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl Turkija pasižymi aukštu emigracijos lygiu. 2015 m. nedarbas Turkijoje siekė 9,3 proc. Minimali alga šalyje, Eurostato duomenimis, siekia 425 eurus per mėnesį, pagal šį rodiklį Turkija kol kas lenkia Lietuvą.

    Gana sėkmingą Turkijos ekonomikai pastarąjį dešimtmetį galima laikyti viena iš priežasčių, lemiančių aukštą AKP populiarumą. Tai pripažįsta ir daugelis šios partijos kritikų. Pavyzdžiui, garsus turkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas, kuris yra ir vienas griežčiausių R.T. Erdogano bei jo įkurtos partijos kritikų, vokiečių žurnalui „Die Zeit“ duotame interviu teigė, jog daugelis turkų nėra linkę gilintis į įvairius politinius procesus ar žmogaus teisių padėtį šalyje, bet AKP jie vertina pagal tai, kaip šios partijos valdymo laikotarpiu kito jų gyvenimo lygis. Daugeliui jų neatrodo rimta netgi korupcijos problema, nors apie valdančiosios partijos korupciją kalbama daug.

    Vis dėlto šalyje esama ir problemų. Pastaruoju metu pastebimas ekonomikos „perkaitimas“, daugelis turkų yra nepajėgūs grąžinti paimtų paskolų. Paskelbus apie išankstinius parlamento rinkimus, smuko šalies valiutos kursas ir įmonių akcijų vertė. Tam įtakos turėjo tai, jog daugelis investuotojų ima abejoti Turkijos stabilumu. Paaštrėję konfliktai su kurdų mažuma bei terorizmo grėsmė atbaido nemažai užsienio investuotojų.

    ES valstybėse narėse diskutuojant apie pabėgėlių krizę, Turkijoje šis klausimas gerokai aktualesnis. Turkijoje vien iš Sirijos yra apsistoję apie 2 milijonus žmonių, ir tai tampa nemaža našta net ir tokiai didelei valstybei. Kol kas nėra pavykę pasiekti susitarimo tarp Turkijos ir ES dėl konkrečios paramos Turkijoje apsistojusiems pabėgėliams išlaikyti.

    Autoritarizmo ir islamizacijos grėsmė

    Vis dėlto, kalbant apie pastarojo dešimtmečio Turkijos raidą, kur kas svarbesnę vietą užima ne šalies ekonominė situacija, bet socialiniai pokyčiai šalyje. Ilgus dešimtmečius Turkija garsėjo kaip sekuliari ir europietiška šalis. Nors absoliuti dauguma (kai kuriais duomenimis, net 99 proc.) Turkijos gyventojų yra musulmonai, šalyje nėra oficialios religijos. Valdant „turkų tėvu“ vadinamam Mustafai Kemaliui Atatiurkui, šalyje pradėtas sekuliarizacijos procesas. Nors daugelis musulmoniškų šalių garsėja moterų teisių suvaržymais, šalyje teisiškai įtvirtinta lyčių lygybė, o balsavimo teisė moterims suteikta dar 1931 metais, t. y. anksčiau nei kai kuriose Europos šalyse. Be to, Turkijoje ilgus metus galiojo ir tam tikri religinės saviraiškos ribojimai, tokie kaip draudimas dėvėti galvos apdangalus švietimo įstaigose (prieš kelerius metus šis draudimas buvo panaikintas). Buvo plačiai nuskambėjusių atvejų, kai pamaldžios turkės dėl šio draudimo netgi kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą. Be to, šalyje draudžiama veikti atvirai religinės pakraipos partijoms. R. T. Erdoganas anksčiau buvo partijos „Dorybė“, kuri 2001 m. buvo uždrausta kaip prieštaraujanti sekuliariems konstituciniams principams, narys. Dabartinis šalies prezidentas 1999 m. keletą mėnesių praleido kalėjime, nes buvo pripažintas kaltu dėl religinio ekstremizmo kurstymo.

    Vis dėlto šalyje matomi gana ryškūs pokyčiai. Nors, kaip jau minėta, daugelis žmonių pozityviai vertina dabartinį prezidentą ir jo įkurtą partiją dėl jų ekonominių laimėjimų, tačiau akivaizdu, kad religijos sugrąžinimas į politiką didžiajai daliai rinkėjų, net jei ir nėra priežastis palaikyti AKP, tai bent jau neatrodo ir didelė kliūtis. Nors kai kurie valdžios sprendimai iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo ypatingi, tokie kaip sprendimai iškirsti Gezi parką (dėl to kilo masiniai protestai 2013 m.) arba panaikinti draudimą dėvėti galvos apdangalus, tačiau, atsižvelgiant į šalies kontekstą, tai gali reikšti, jog islamas įgis vis daugiau įtakos politikai. Pavyzdžiui, 2013 m. R. T. Erdoganas pateikė siūlymą steigti atskirus vyrų ir moterų studentų bendrabučius. Šį siūlymą kritikai vertina kaip žingsnį lyčių segregacijos link. Oponentai neretai AKP įvardija kaip islamistinę partiją, nors patys jos atstovai tai griežtai neigia ir save įvardija kaip konservatyvią demokratinę politinę jėgą.

    Be to, R. T. Erdoganas dažnai kaltinamas ir polinkiu į autoritarizmą. Po paskutinių parlamento rinkimų prezidentas paragino parlamentą keisti šalies Konstituciją. Jei taip įvyktų, labai tikėtina, kad būtų ne tik panaikintos tam tikros sekuliaristinės nuostatos, bet ir suteikta daugiau galių prezidentui. Daugelis jo kritikų tai laiko ne siekiu vykdyti bendrines reformas, bet tiesiog R. T. Erdogano siekiu vienam įgyti kuo daugiau galių.

    Ar keisis geopolitinė Turkijos orientacija?

    Vertinant iš užsienio perspektyvos, svarbiausias klausimas yra, kokia bus Turkijos užsienio politikos kryptis. Nors Turkija išlieka artima Vakarų pasaulio sąjungininkė, tačiau ir čia matyti tam tikrų pokyčių. Pavyzdžiui, ilgą laiką palaikiusi draugiškus santykius su Izraeliu, pastaraisiais metais pastebimas santykių paaštrėjimas. Santykiai ypač paaštrėjo 2010 m. po Izraelio surengto reido Turkijos laive, plaukusiame į Izraelio kontroliuojamą Gazos Ruožą. Per šį reidą žuvo 10 Turkijos kariškių. Tiesa, pernai gruodį abi šalys pasiekė sutarimą vėl normalizuoti dvišalius santykius.

    Kalbant apie Turkijos narystės ES perspektyvas, pažymėtina, jog AKP šiuo klausimu yra kur kas skeptiškesnė nei anksčiau šalį valdžiusios partijos. R. T. Erdoganas yra pareiškęs, jog jeigu iki 2023 m. Turkija netaps visateise nare, ji ja nebetaps niekada. Žinant įvairius probleminius Turkijos eurointegracijos aspektus, tokį pareiškimą galima vertinti kaip reikalavimą mažinti Turkijai keliamus reikalavimus, norint tapti ES valstybe nare, mat šalies vadovo požiūriu, Turkija yra svarbesnė ES, nei ES reikalinga Turkijai.

    Tokia situacija vertintina dvejopai. Viena vertus, žinant Turkijos dydį bei kultūrinius skirtumus, svarbu suvokti, kad Turkijos įstojimas į ES gali turėti didelės, nebūtinai teigiamos, įtakos ES ir jos senųjų narių raidai. Pavyzdžiui, gali būti sudėtinga vykdyti kai kurias ES žemės ūkio ir kitokios politikos kryptis, mat tokiu atveju ES turėtų teikti Turkijai daugiamilijardinę paramą, siekiant sumažinti ekonominius skirtumus tarp sparčiai augančios, bet vis dar gana neturtingos Turkijos, ir labiau išsivysčiusių senųjų ES valstybių narių. Be to, Turkija taptų viena daugiausia vietų ES institucijose turinčių šalių, ir tokiu būdu galėtų daryti didelę įtaką ES užsienio ir vidaus politikai. Atsižvelgiant į tai, jog šalis vis labiau atsigręžia į islamiškąją tapatybę, tai gali tapti rimtas iššūkis ES, kadangi pasinaudodamos turima įtaka, Turkijos musulmoniškos politinės jėgos, pasinaudodamos turimomis vietomis ES institucijose, gali mėginti keisti ES nuostatas dėl santykių su musulmoniškomis šalimis bei Izraeliu. Be to, jei Turkija taptų ES valstybe nare, užsienyje gyvenantys turkai įgytų teisę balsuoti savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose net ir neturėdami naujosios šalies pilietybės. Tai gali būti rizikinga, kadangi padidėtų rizika islamiškos pakraipos politinėms jėgoms įgyti įtakos ne tik pačioje Turkijoje, bet ir Vakarų Europos šalyse.

    Kita vertus, jeigu užstrigtų Turkijos derybos dėl narystės ES, neatmestina dar didesnė Turkijos visuomenės islamizacija, kadangi priešiškumą ES gali pajusti net ir sekuliarioji Turkijos visuomenės dalis. Tai gali apskritai pakenkti šalies santykiams ne tik su ES, bet apskritai su Vakarų pasaulio šalimis. Turkija ilgus metus laikyta artima JAV sąjungininke ir viena stipriausių NATO narių (pagal kariuomenės dydį tarp visų Aljanso šalių Turkija nusileidžia tik JAV; be to, tai vienintelė NATO narė, turinti sieną su Iraku, Sirija ir Iranu, todėl Turkija svarbi ir geografiniu požiūriu), todėl jos praradimas būtų didelis smūgis šiam Aljansui.

    Taigi šiandieninė Turkija susiduria su išties svarbiomis šaliai reformomis, didele dalimi lemsiančiomis šios šalies ateitį. Dabartinės valdžios veiksmai lems, ar Turkija stengsis išlikti sekuliaria provakarietiška šalimi, ar judės islamizmo link. Nuo šio pasirinkimo neabejotinai priklausys ir Turkijos europinės integracijos procesas.

  • ATGAL
    KODĖL SOVIETINIAI IR NACIŲ NUSIKALTIMAI EUROPOJE VERTINAMI SKIRTINGAI?
    PIRMYN
    AR RUSIJA PRIĖJO EKONOMINIO LIEPTO GALĄ?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.