Įžvalgos

  • Kompromisas dėl pabėgėlių Europos Sąjungoje

  • Data: 2015-11-08
    Autorius: Edita MIELDAŽĖ

    Kiekviename amžiuje, kiekviename dešimtmetyje pasaulyje netrūko konfliktų, kurie būtų sprendžiami kompromisais – kai dvi prieštaraujančios pusės padaro tam tikras nuolaidas, kad būtų susitarta dėl daugmaž abi puses tenkinančio sprendimo. Kompromisų pagrindu Europos Sąjunga susikūrė, sukūrė savo pinigų sąjungą ir išsiplėtė į 28-ių šalių šeimą. Kaip kompromisą platėjančiai ES integracijai ES sukonstravo Bendrą Europos Kaimynystės politikos instrumentą. Po 2004 m. įvykusio dešimties naujųjų šalių įsiliejimo į ES ši kaimynystės politika nustatė ES politinės bendruomenės ribas ir apibrėžė jos plėtros potencialą. Kitaip tariant, Bendra Europos Kaimynystės politika turėjo tapti ES bendrojo saugumo užtikrinimo dalimi, buferiu, kuris sulaikytų potencialias grėsmes Europos Sąjungai. ES pietuose tai turėjo būti Šiaurės Afrikos valstybės, Sirija, Libanas, Palestinos autonomija ir Izraelis. Tačiau buferinė ES kaimynystės politika nesuveikė, nes 2011 m. prasidėjęs Arabų pavasaris apvertė viską aukštyn kojom. Domino principu besikaitaliojantys konfliktai nebuvo ilgalaikiai, tačiau pilietinis karas Sirijoje gerokai užtruko. Kaip teigia Europos Užsienio reikalų tarybos vyresnysis politikos bendradarbis Richardas Gowanas, konflikto pradžioje ,,Europos diplomatai bandė numatyti, jog laikas nėra Sirijos lyderio Basharo Assado pusėje ir kad jam belieka arba eiti į kompromisus, arba žlugti“. Tačiau ES politikos sprendėjai pervertino B. Assado jėgas ir  vėliau pripažino,kad ,,jie nėra tinkamiausi tarpininkauti, ieškant politinio sprendimo dėl krizės Sirijoje“. Tinkamesnė spręsti šią krizę ES pasirodė Arabų lyga. Iš savo pusės ES prieš Siriją pasitelkė sankcijas ir debatus Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Tokia ES pasirinkta kryptis Sirijos atžvilgiu negalėjo baigtis kitaip nei kad yra dabar: pabėgėlių iš Sirijos ir kitų prie jų prisišliejusių migrantų antplūdžiu į ES. Tad dabartinė masinė migrantų banga ES politikams ir jos piliečiams iškėlė moralinę dilemą, ką pasirinkti: ar, esant ribotiems ištekliams, priimti sprendimą, konfliktuojantį pagrindinėms vertybėms, kuriomis visuomenės save apibrėžia, ir bet kokia kaina priimti į ES plūstančius pabėgėlius ir migrantus. Arba priimti sprendimą, neprieštaraujantį moralinėms visuomenės nuostatoms ir riboti pabėgėlių į ES srautus. Ar ES geba kartu spręsti pabėgėlių problemą?

    Sirų pabėgėliai Vengrijoje

    Vengrija pasikliauna tik savimi

    Šimtai tūkstančių migrantų šiais metais pasiekė Italijos krantus. Dar daugiau tūkstančių kirto Prancūzijos sieną ir įsikūrė Prancūzijos uoste Kalė, laukdami galimybės prasmukti į Didžiąją Britaniją. Treti pėsčiomis, traukiniais, autobusais per Serbiją, Makedoniją, Kroatiją ir Vengriją atkeliavo į Vokietiją, Švediją ir Austriją prašyti politinio prieglobsčio. Toks migrantų nuspalvintas paveikslas ES, kuri ir taip išgyvena nelengvus laikus dėl ekonominės recesijos, sukėlė tikrą galvos skausmą. Ypač skausmingai į migrantų antplūdį sureagavo ES naujokė Vengrija, kurios geopolitinė padėtis tinka migrantams iš Balkanų, Sirijos, Irako ir Afganistano. Vengrija iki šių metų rugsėjo vidurio sulaukė didžiausio nuo Antrojo pasaulinio karo migrantų antplūdžio ir daugiau nei 220 tūkst. prašymų suteikti pabėgėlio statusą. Šalis ribojasi su Austrija, per kurią eina migrantų kelias į pažadėtąją Vokietiją. Vengrijos parlamentas rugsėjo 21 d. leido Viktoro Orbano vyriausybei dislokuoti armiją prie Vengrijos sienų tam, kad kovotų su migrantų antplūdžiu. Dar prieš šį sprendimą Budapeštas pastatė sieną su Serbija ir smarkiai sumažino migrantų skaičių šalyje. Vengrijos premjeras V. Orbanas paskelbė ir kitą žinią, jog Budapeštas pradeda statyti sieną su Kroatija. ,,Mes negalime pasikliauti nei Serbija, nei Kroatija, niekuo kitu, tik savimi, kai reikia imtis veiksmų“, – teigė Vengrijos premjeras. Ir pridūrė, jog Vengrija veiks vienašališkai tol, kol ES ras bendrą pagrindą, kaip sureguliuoti migrantų antplūdį. Rugsėjo viduryje ties siena su Serbija Vengrijos policija prieš migrantus panaudojo vandens patrankas ir ašarines dujas. Migrantai mėtė į policininkus akmenis ir butelius, išliedami savo pyktį dėl atsiradusios sienos. Po šio įvykio tarp migrantų pasklido žinia, jog Vengrija nedraugiška migrantams šalis ir reiktų jos vengti. Tie, kurie to nespėjo padaryti, buvo įkalinti lėtoje pasienio eilėje, galėjo pamatyti patruliuojančius policininkus ir karius su šautuvais. Vienas Sirijos pilietis, su kitais migrantais įstrigęs Vengrijos pasienyje, klausė: ,,Tai baisiau nei Basharas Assadas. Ką Europa su mumis daro?“

    Kroatijos, Slovėnijos, Austrijos reakcija į migrantus

    Kai Vengrija uždarė sieną su Serbija, migrantai ėmė plūsti į Kroatijos pasienio miestą Tovarniką. Per antrą rugsėjo savaitę Kroatijoje užfiksuota daugiau nei 44 tūkst. migrantų, todėl, siekdami reguliuoti jų skaičių, daugiau nei šimtas Kroatijos policininkų pradėjo patruliuoti Tovarnike. Tačiau migrantų buvo per daug, kad pasienyje šimtas policininkų išlaikytų tvarką, tad keletas migrantų prasiveržė po atitvarus, siekdami toliau, Vakarų Europos link, tęsti savo kelionę. Niekas tiksliai neatsakys, ar šis incidentas ir buvo pretekstas Kroatijos vyriausybei uždaryti septynis iš aštuonių pasienio punktų su Serbija. ,,Mes negalime šių žmonių (migrantų) daugiau registruoti ir apgyvendinti. Jie gaus maisto, vandens,  medicininę priežiūrą ir galės judėti kitur“, – neslėpė valstybės tikslų Kroatijos premjeras Zoranas Milanovičius. Šią Kroatijos atsikratymo migrantais strategiją patvirtina ir BBC naujienų portalo skelbta žinia, jog Zagrebas neregistruoja migrantų kaip pabėgėlių ir leidžia jiems keliauti šiauriau, Slovėnijos link. Pastaroji valstybė, esanti arčiau turtingesnių ES šalių, pajuto migrantų antplūdį ir rugsėjo 17 d. sustabdė susisiekimą geležinkeliais su Kroatija. Migrantai į Slovėniją ėmė plūsti pėsčiomis geležinkelio bėgiais, todėl Slovėnijos policija, norėdama juos sustabdyti, panaudojo ašarines dujas. Ir, nors Slovėnijos premjeras Miro Ceraras, reaguodamas į šiuos įvykius, pabrėžė, jog jo šalis svarstys migrantų prašymus dėl pabėgėlio statuso ir nekurs pabėgėliams ,,koridoriaus“ į Austriją, realybė rodo ką kita. Tuos, kuriems pavyko kirsti Slovėnijos teritoriją, Slovėnija perkėlė į priėmimo centrus netoli sienos su Austrija. Liubliana taip pat įvedė dokumentų patikrą pasienyje su Austrija ir Vengrija. Rugsėjo 14 d. Austrija, reaguodama į Vokietijos sprendimą atkurti sienos kontrolę su Austrija, atkūrė pasienio kontrolę su Slovėnija, Slovakija, Vengrija ir Italija. Savo ruožtu Vokietija tai padarė dieną anksčiau ir šiuo sprendimu sukėlė nuostabą tiek tarp migrantų, į Vokietiją besiveržiančių kaip į pažadėtąją žemę, tiek tarp ES šalių narių.

    A.Merkel – motina pabėgėliams

    Ne taip seniai, dar prieš Berlynui įvedant pasienio kontrolę su Čekija ir Austrija, įvairiuose Vokietijos miestuose buvo galima pamatyti siurrealistinius vaizdus. Minia vokiečių džiugiai pasitinka išvargusius po ilgos kelionės pabėgėlius, jiems ploja ir įteikia mažiems vaikams žaislų, o suaugusiems gėlių. Pakankamai daug vokiečių šventė kartu su sirais, irakiečiais ir afganais. Jie šventė ir dėl savęs“. Veikiausiai dėl to, kad jų valstybė humaniška ir geba priimti tiek daug skirtingų tautybių žmonių. Oksfordo universiteto Pabėgėlių studijų centro tyrėjas Olafas Kleistas pastebėjo, jog ,,tapo aišku, kad Vokietijos visuomenė pribrendo pokyčiams ir tapo smalsesnė ir atviresnė naujovėms“. Prie šios pabėgėlių euforijos stipriai prisidėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Garsi jos frazė, kad ,,negali būti toleruojami tie, kurie abejoja kitų žmonių orumu. Negali būti toleruojami tie, kurie nepasiruošę padėti, kai dėl teisinių ir humanitarinių priežasčių pagalba yra būtina“, – paskleidė žinią ne tik tarp vokiečių, bet ir tarp pabėgėlių, kad Vokietija jiems padės. Vokietijos kanclerės pagrindinė žinia tautiečiams dėl pabėgėlių buvo ši: ,,Vokietija yra stipri valstybė – mums pavyks suvaldyti problemą“. Per savo dešimties metų vadovavimo Vokietijos vyriausybei laikotarpį A. Merkel sukūrė pragmatiškos ir strategiškai mąstančios politikės įvaizdį. Tačiau kartu ji, kaip pastoriaus dukra, nepamiršo krikščioniško požiūrio padėti vargstantiems pabėgėliams. Vokietijos kanclerės frazė, kad ,,jeigu dabar turime atsiprašyti dėl to, kad parodėme draugišką veidą, reaguodami į kritišką situaciją, tada tai ne mano valstybė“, – kaip tik ir iliustruoja dvilypį pragmatiškos, tačiau žmogaus teisėmis besirūpinančios politikės įvaizdį. Tikriausiai nieko nuostabaus, kad 26 metų migrantė Ghanaian Ophelya Ade, šiais metais atvykusi į Vokietiją, būdama nėščia, dabar jau septynerių mėnesių dukrytę Vokietijos kanclerės garbei pavadino Angela Merkel. ,,Esu labai dėkinga, kad mano kančios sumažėjo, nes Angela Merkel mus priėmė, esu nustebusi, kiek ši moteris čia pasiekė“. Siras Monzeris, dar prieš sienos kontrolės įvedimą atvykęs į Vokietiją, britų laikraščiui ,,The Guardian“ kalbėjo: ,,Merkel yra garbinga moteris, puoselėjanti žmogiškas vertybes ir labai taktiška. Ji yra motina sirams“.

    Nepatenkinta Vokietija

    Vokietija ir anksčiau puoselėjo iliuzijas dėl migrantų. XX a. 6-ajame dešimtmetyje dar nesuvienytoje Vakarų Vokietijoje buvo kalbama, kad darbuotojai migrantai iš Turkijos ir Italijos yra tik pagalbinės rankos tokioms firmoms, kaip ,,Bosh“ ir ,,Daimler“. Tačiau šie ,,svečiai“ pasiliko Vokietijoje, netrukus jų vaikai sėdėjo mokyklos suoluose greta vokiečių vaikų. Visgi Vokietijoje buvo elgiamasi taip, tarsi imigrantai būtų laikini svečiai, o migrantų problemos šalyje visai nebūtų. Schleswig-Holstein žemės gubernatorius Torstenas Albigas nusivylęs A. Merkel kabineto politika dėl migrantų: ,,Kaip viskas baigsis? Federalinis vidaus reikalų ministras nieko nedaro, išskyrus tai, kad kiekvieną dieną mums siunčia vis naujų migrantų. Bet pinigų jiems nepakaks“. Didėjantį nuomonių išsiskyrimą dėl migrantų galima regėti ir seseriškoje A. Merkel Krikščionių demokratų sąjungai (CDU) Bavarijos Krikščionių socialistų sąjungoje (CSU). Jos lyderis Horstas Seehoferis, Bavarijos žemės gubernatorius, pasikvietė į savo partijos konferenciją nacionalistą Vengrijos premjerą V. Orbaną, kad ,,rastų kartu su Orbanu sprendimą dėl migrantų“. Toks H. Seehoferio žingsnis itin oponuoja A. Merkel atvirų durų migrantams politikai. ,,Tai klaida. Nematau būdo, kaip vėl užkimšti butelį. Greitai atsidursime nepaprastoje padėtyje, kurios nebus įmanoma ilgiau kontroliuoti“, – teigė CSU lyderis Bavarijoje. Berlyno meras Michaelis Mulleris dar atviresnis: ,,Neturime daugiau laiko. Situacija labai rimta. Federalinė valdžia turėtų atsisakyti savo vilkinamos taktikos. Atsakas apie migrantų krizę buvo pernelyg ribotas, šykštus ir negalutinis. Liepą sutarėme su kanclere dėl lanksčios pagalbos iš vyriausybės pusės. Mums nepadeda apibrėžtos sumos, kai pabėgėlių daugėja kasdien“.

    Bėdos dėl migrantų

    Rugsėjį Berlyne buvo galima pamatyti migrantus, besiglaudžiančius miesto parkuose ir ilgoje minioje belūkuriuojančius prie registracijos centrų. Dortmunde, kitame Vokietijoje mieste, situacija negeresnė. Atvykėlių nėra kur apgyvendinti, be to, imigrantai juda į Vakarų Vokietiją, ten, kur ir taip labai trūksta gyvenamų namų, o jų vaikai kelia iššūkius mokytojams, nes pradeda lankyti mokyklas, nemokėdami vokiečių kalbos. Todėl nenuostabu, jog per aštuonis šių metų mėnesius Vokietijoje surengta daugiau nei 200 išpuolių prieš migrantus. Ksenofobiškos nacionalistinės nuotaikos turtingiausioje Europos ekonomijoje, vien šiais metais žadančioje priimti daugiau nei 800 tūkst. pabėgėlių, tik stiprėja. Štai ,,Alternatyva Vokietijai“ partijos pavaduotojas Aleksanderis Gaulandas įsitikinęs, kad Vokietija turėtų pasirūpinti savo jaunų specialistų apmokymu, o ne kišti pinigus į ,,nekvalifikuotus užsieniečius“. Iš kitos pusės, didžiulė problema ta, jog Vokietijos migracijos tarnyba nespėja nagrinėti migrantų prašymų. Per septynis šių metų mėnesius 44 proc. į Vokietiją atvykusių migrantų buvo iš Balkanų, šalių, kur nevyksta jokie kruvini susirėmimai ir valdžia ne tironų rankose. Tokie migrantai neturi galimybės gauti pabėgėlio statuso ir turi kuo greičiau palikti Vokietiją. Tačiau šie migrantai išvykti neskuba, o jiems padeda ir nespėjanti su prašymais susidoroti Migracijos tarnyba. Pabėgėliai iš Sirijos, Irako ir Eritrėjos niršta dėl to, kad kiti migrantai užima jų vietas ir verčia ilgai laukti atsakymo, o kartu ir socialinių garantijų, kurias suteikia pabėgėlio statusas. Reaguojant į visas šias problemas dėl migrantų, nereikia nė sakyti, jog Vokietija irgi išsikvėpė.

    Rugsėjo 23 d. Briuselyje surengtame neeiliniame Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikime, skirtame aptarti migracijos problemą, skirtingai nei išvakarėse, vyravo visai kitokios nuotaikos. Keturios Europos valstybės – Rumunija, Čekija, Slovakija ir Vengrija, besipriešinusios kvotų sistemai  per dvejus metus iš Graikijos, Italijos ir Vengrijos po visą ES pasiskirstyti 120 tūkst. pabėgėlių, per EVT susitikimą buvo nuosaikesnės. EVT susitikime pabėgėlių problemai spręsti išryškėjo visas paketas priemonių. Pirmiausia siekis stiprinti ES išorės sienų apsaugą ir pabėgėlių srautų kontrolę, plečiant organizacijų, susijusių su ES išorinių sienų apsauga, operacijas. Taip pat atkreiptas dėmesys aktyviau vykdyti nelegalių migrantų grąžinimą į kilmės šalį, atskirti ekonominius migrantus nuo karo pabėgėlių, iki milijardo eurų skirti finansavimą JT Pasaulinei maisto programai bei didinti ES diplomatines pastangas sureguliuoti konfliktus Sirijoje, Irake ir Libijoje, skirti didesnę paramą pabėgėlių stovykloms Jordanijoje, Turkijoje ir Libane. Po EVT susitikimo jos vadovas Donaldas Tuskas teigė, kad ,,aišku, jog didžiausias pabėgėlių ir migrantų srautas dar tik ateina. Dėl to turime pataisyti atvirų durų ir langų politiką. Dabar pagrindinis dėmesys turėtų būti sukoncentruotas į mūsų išorės sienas, išorės pagalbą pabėgėliams ir į mūsų šalis kaimynes“. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė po neeilinio EVT susitikimo pabrėžė, jog ,,sprendžiant migracijos krizę, Europai trūko ne vienybės, o išminties. Nors ir labai pavėluotai, pagaliau supratę, kad pasyvus pabėgėlių pasidalijimas ES viduje nėra panacėja, migracijos krizės imamės išmintingai ir iš esmės“. ■

  • ATGAL
    Pabėgėliai - rimtas Europos vienybės išbandymas
    PIRMYN
    Būtini kompleksiniai pabėgėlių krizės sprendimai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.