Įžvalgos

  • KONRADAS ADENAUERIS – LYDERIS, PAKEITĘS EUROPĄ

  • Data: 2016-02-27
    Autorius: Linas Kojala

    2003 metais Vokietijos nacionalinis transliuotojas ZDF surengė apklausą, kurioje beveik 2 milijonai šalies gyventojų išreiškė nuomonę, kas, jų manymu, yra „didžiausią pozityvų indėlį Vokietijos istorijai turėjusi asmenybė“. Iš viso buvo paminėta 1 300 pavardžių, pradedant genialiu mokslininku Albertu Einšteinu ir baigiant futbolininku Franzu Beckenbaueriu. Visgi daugiausia balsų – beveik 800 tūkstančių – kiek netikėtai surinko Konradas Adenaueris. Jis aplenkė antroje vietoje likusį reformacijos pradininką Martiną Liuterį ir komunizmui pagrindą padėjusį filosofą Karlą Marksą, kuris palaikymo sulaukė kone išskirtinai rytinėje Vokietijos dalyje.


    Tad kodėl vokiečiai paliko nuošalyje didžius poetus, intelektualus, mąstytojus ir balsavo už politiką, pirmąjį Federalinės Vokietijos kanclerį, valdžiusį itin sudėtingu 1949–1963 metų laikotarpiu? K. Adenauerio 140-osios gimimo metinės, minimos 2016-aisiais, yra gera proga retrospektyviai pažvelgti į istorinę asmenybę ir įvertinti, kodėl ji išlieka įkvėpimu iki pat šių dienų.

    Skirtingų laikmečių žmogus

    K. Adenaueris gimė 1876 metais. Jo gyvenimas apima keturis labai skirtingus Vokietijos istorijos laikotarpius. Vaikystę ir jaunystę praleidęs prūsiškoje Antrojoje Vokietijos imperijoje (1871–1818) bei įgijęs teisininko išsilavinimą, jis vėliau atliko reikšmingą vaidmenį Veimaro Respublikos laikotarpiu (1919–1933), kuomet daugiau negu dešimtmetį buvo gimtojo Kelno meras. Nors miestas Adenauerio metais klestėjo, auganti nacizmo banga nubloškė uolų ir principingą kataliką, o tuo pačiu žymėjo juodžiausio gyvenimo periodo 1933–1945 metais pradžią.

    Jau 1933-iaisiais, į Kelną atvykus Adolfui Hitleriui, Adenaueris atsisakė gatvėse iškelti nacių vėliavas su svastikomis, todėl užsitarnavo nemalonę ir buvo atleistas. Nacizmo stiprėjimo periodą Adenaueris praleido pasitraukęs į šešėlį bei skirdamas dėmesį asmeniniam tobulėjimui: popiežių enciklikų, filosofinių darbų nagrinėjimui. Nepaisant to, jį, kaip potencialų nacių priešą, akylai stebėjo gestapas. 1944 metais, po nesėkmingo pasikėsinimo į Hitlerio gyvybę, Adenaueris, įtarus jo indėlį į bandymą nuversti nacių valdžią, buvo suimtas ir kartu su žmona kelis mėnesius praleido kalėjime.

    Nepaisant to, būsimasis kancleris ne tik ištvėrė šiuos sunkumus, bet ir po karo grįžo į didžiąją politiką. Dar kartą, tiesa trumpam, tapęs Kelno meru, Adenaueris netrukus su bendražygiais ėmėsi kurti naują – Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) – partiją. 1946–1949 metais, beveik nesusidurdamas su vidine konkurencija, jis iškilo iki pat viršaus bei buvo paskirtas pirmuoju Vakarų Vokietijos kancleriu. Jaunesni politiniai varžovai tam nekliudė, nes laikė jį pereinamuoju besikuriančios valstybės lyderiu. Kaip paaiškėjo vėliau, jų lūkesčiams apie trumpą Adenauerio valdymo laikotarpį nebuvo lemta išsipildyti – jis valdė net keturiolika metų.

    Stiprios vertybinės nuostatos

    Tokiu būdu prasidėjo ketvirtasis ir pats reikšmingiausias politiko gyvenimo laikotarpis, šiandien pagarbiai vadinamas „Adenauerio era“ (1949–1963). Tuo metu, kai Adenaueris tapo kancleriu, jam buvo 73 m. – jis gerokai pergyveno tik keliais metais už save vyresnį Leniną ir jaunesnį Staliną ir niekada nesiskundė sveikata ar jėgų stygiumi.

    Tai buvo be galo svarbus periodas Vokietijos istorijoje: po Veimaro griūties, nacizmo diktatūros ir Antrojo pasaulinio karo žiaurumų, vokiečiai ėmėsi antrą kartą kurti liberalią demokratiją. Atrodė, jog užduotis gali būti pernelyg sudėtinga: reikėjo įveikti religinius ir socialinius skirtumus, išmokti Veimaro pamokas, įdiegti demokratinės politinės kultūros vertybes, sukurti Konstituciją, kuri nebūtų tik popierius, bet realiai funkcionuojantis dokumentas, bei įtikinti kitas šalis, jog Vokietija nebėra grėsmė. Tuo metu buvo skeptikų, kurie teigė, kad leisdami Vokietijai atgimti ir augti Vakarai save pasmerkia naujiems ateities konfliktams. Tad Adenaueriui reikėjo ne tik atkurti subyrėjusią ekonomiką, bet ir dėlioti būsimos Europos politinės ir saugumo sistemos pamatus.

    Kancleris suprato, jog vienintelis kelias – Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas, Europos integracija bei euroatlantinio bendradarbiavimo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis stiprinimas. Todėl politiko dėmesio centre buvo užsienio politika,  dėl kurios jis turėjo aiškią viziją. Būdamas savo šalies patriotas, jis pirmiausia siekė įtvirtinti Vokietijos, kaip suverenios valstybės, statusą. Kancleris taip pat jautė pareigą būti lyderiu užbaigiant „pilietinių karų“, kuriais laikė Europos valstybių batalijas, erą, todėl tiesė tiltus į tuomet įtarų Paryžių – jis suprato, jog prancūzų ir vokiečių nesusikalbėjimas galiausiai vėl prives prie chaoso.

    Taip pat buvo akcentuojamas Vakarų ir Rytų Vokietijų suvienijimas – geriausia 1937 metų sienomis, – tačiau siekdamas to Adenaueris nė neketino lankstytis Sovietų Rusijai. Kaip jis pats sakė, Vakarų Vokietija turi tapti integralia Vakarų pasaulio dalimi, o ne „pseudoneutralia“ šalimi, kuri praktiškai būtų priklausoma nuo sovietų. Todėl jis neskubino Vakarų ir Rytų susijungimo proceso, tikėdamas, kad jis įvyks tada, kai Rytų Vokietija nebeturės kitos išeities kaip tik šlietis prie į Vakarus integruotos Vakarų Vokietijos. Turėdamas omenyje tai, jis pasiekė svarbią pergalę – Vakarų Vokietijos narystę NATO.

    Gynė Vokietiją nuo komunizmo

    Tai atspindi ir jo paties pasaulėžiūrą, kurioje komunizmas nebuvo mažesnė, o gal net ir didesnė blogybė nei fašizmas. Būdamas kancleriu, Sovietų Sąjungą Adenaueris ne kartą vadino „mirtinu priešu“, Staliną pakeitusį sovietų lyderį Nikitą Chruščiovą – „brutaliu kovotoju“ (šis atsakė Adenauerį laikąs „naujuoju Hitleriu“), o komunistinę Rytų Vokietiją – „koncentracijos stovykla“. Politiko įsitikinimu, nebuvo galima pataikauti totalitarinei imperijai, nes tai būtų elementarios tarpukario klaidos, kai Vakarų šalys nesugebėjo pasipriešinti augančiam Hitleriui, kartojimas.

    Šią idėjinę liniją geriausiai iliustruoja jo paties kalba Vokietijos parlamente: „Daugelis Jūsų mano, kad turime sustoti, palaukti ir melsdami Dievo tikėtis taikos, nors aiškiai jaučiame Sovietų Rusijos grėsmę. Aš esu įsitikinęs, kad mūsų pareiga panaudoti visą turimą stiprybę tam, kad patys apgintume bei apsaugotume taiką. Pasyviai žvelgdami į Sovietų Rusiją tik skatinsime ją tolti nuo taikos. Prisiminkime nacionalsocializmo patirtį – laukianti pozicija neatgraso totalitarinės valstybės nuo jos tikslų užkariauti kitus. Taiką užtikrinsime tik aiškiai parodydami, kad turime tokią galią, kuri puolimo atveju keltų grėsmę pačios Sovietų Rusijos išlikimui.“

    Matyt, tuo stebėtis neverta, nes ateistinė, totalitarinė, kaimynams grasinanti Sovietų imperija buvo priešinga tam, kuo tikėjo kancleris. Tvirtos krikščioniškosios demokratijos vertybės skatino Adenauerį gręžtis į Vakarus, palaikyti JAV ir stiprinti NATO, skatinti Europos integraciją.

    Vienas iš Europos Sąjungos tėvų

    K. Adenauerio gyvenimo laikotarpiu Vokietija ir Prancūzija išgyveno du kruvinus konfliktus, tačiau jau po pirmojo, 1919 metais, jis pabrėžė, jog šių šalių nesusikalbėjimas yra „grėsmė Europos civilizacijai“. Po 1945-ųjų tuo nebeabejojo niekas, tačiau idėjų, kaip užbėgti už akių ateities problemoms, stokota. Buvo akivaizdu tik tiek, kad ankstesni bandymai kurti tarpvyriausybinio bendradarbiavimo forumus, tokius kaip Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (OEEC) ar Europos Taryba, yra nepavykę.

    Lūžis įvyko šeštojo dešimtmečio pradžioje. 1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas, įkvėptas bendražygio Jeano Monnet ir sulaukęs entuziastingo Adenauerio pritarimo, paskelbė žemyno ateitį esmingai nulėmusią deklaraciją. Ja politikas pasiūlė sukurti Europos anglių ir plieno bendriją, kuri turėjo suartinti Europos valstybes (pirmiausia Prancūziją ir Vokietiją), užtikrinti karo pramonei būtinų išteklių prieinamumo kontrolę bei tokiu būdu ginkluoto konflikto pasikartojimo galimybę paversti „ne tik neįsivaizduojama, bet ir materialiai neįmanoma“. Pasiūlymo esmė buvo ta, kad Vokietijos ir Prancūzijos anglių ir plieno ištekliai, kviečiant prisijungti ir kitas Europos valstybes, turėjo būti perduoti viršnacionalinei nepriklausomų asmenų, kuriuos deleguotų šalys narės, kontrolei. Tuo pačiu turėjo būti kuriama šios produkcijos vidaus ir išorės rinka, suvienodinami standartai, kuriamos bendros taisyklės. Kitaip tariant, tuo buvo padėti pamatai Europos integracijai, kuri įprasminta 1957 metais pasirašyta Europos ekonominės bendrijos sutartimi.

    Būtent viršvalstybinio dėmens sukūrimas ir abiejų šalių interesų suartinimas tapo receptu, kuris užtikrino, kad Vakarų Europoje įsivyrautų taika, o Prancūzijos ir Vokietijos konfliktai nugrimztų užmarštin. 1963 m. šis susitaikymas įtvirtintas Eliziejaus sutartimi, kuri dar vadinama Draugystės sutartimi, kuria Vokietija ir Prancūzija sukūrė tvirtą santykių pagrindą ir nutraukė šimtmečius trukusią tarpusavio nesantaiką. Joje teigiama, kad įvyko „istorinė Vokietijos ir Prancūzijos žmonių santykių transformacija bei susitaikymas, pabaigęs ilgaamžį varžymąsi“.

    Šiandien Adenaueris yra oficialiai laikomas vienu iš Europos tėvų – Europos Sąjungos steigėjų.

    Adenauerio palikimas šiandien

    Nenuostabu, kad Vokietijos gyventojai iki šiol Adenauerį laiko iškilia asmenybe. Jo palikimas – įvairialypis, tačiau, neabejotinai, pozityvus. Jis padėjo Vokietijai įveikti Antrojo pasaulinio karo ekonomines negandas (1950–1959 m. šalies ekonomika kiekvienais metais augo vidutiniškai 8 proc. – greičiau negu bet kurioje kitoje Europos šalyje), sukūrė demokratines institucijas, padėjo šaliai integruotis į Vakarų organizacijas, paskatino susitaikymą su Prancūzija bei Europos integraciją. Vedamas tvirtų krikščioniškosios demokratijos vertybių, jis padėjo įveikti chaosą ir padėjo visam žemynui suklestėti.

    Nederėtų pamiršti ir jo indėlio į Vokietijos partinę sistemą – būdamas vienas iš CDU partijos įkūrėjų, jis paklojo pamatus stipriai centro dešiniosios pakraipos partijai, kuri veikia iki šiol. Nenuostabu, kad vienas pirmųjų dabartinės CDU lyderės Angelos Merkel sprendimų, tapus šalies kanclere, buvo garbingiausioje kabineto vietoje pasikabinti K. Adenauerio portretą.

    Šiandien Adenauerio idėjos ne tik gyvos, bet ir kaip niekad reikalingos. Europa išgyvena iššūkių periodą: Rusijos agresija Rytuose, nesuvaldomi pabėgėlių srautai, nestabili finansų padėtis skatina skeptikus prabilti apie ES pabaigą. Visgi laikotarpis, kurio metu valdė Adenaueris, buvo dar sudėtingesnis, tačiau tvirtos vertybinės nuostatos neleido pasiklysti problemų akivaizdoje.

    Kancleris jau pateikė receptus, kurie būtų veiksmingi ir šiandien: tuometę sovietų, o dabar Rusijos agresiją Europa įveiks tik tada, jeigu išliks principinga, nesileis skaldoma ir nebijos užtikrinti rytinių savo narių saugumo; pabėgėlių krizė nebus tokia skausminga, jeigu bus sprendžiama krikščioniškųjų vertybių ir solidarumo šviesoje; finansinis augimas bus atkurtas, jeigu Europos valstybės skatins socialiosios rinkos principais grįstą ekonomiką. Telieka tikėtis, kad šių dienų Adenaueriai nepraras ryžto paversti to realybe.

  • ATGAL
    KAIP LAISVA LIETUVA IŠSILAISVINS NUO SAVIŽUDYBIŲ?
    PIRMYN
    IN MEMORIAM NEPAILSTANČIAM LIETUVOS AMBASADORIUI – VYTAUTUI ANTANUI DAMBRAVAI
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.