Kovo 11-osios Lietuva: mūsų laimėjimai ir realybės paradoksai | Apžvalga

2017 m. vasaris-kovas Nr. 2-3 (88-89)

  • Kovo 11-osios Lietuva: mūsų laimėjimai ir realybės paradoksai

  • Data: 2017-04-07
    Autorius: Valentinas Stundys

    Kovo 11-oji žymi antrosios XX amžiuje mūsų Respublikos pradžią, valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Tuometis Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas (Francois Mitterrand) 1990 metų Lietuvos Kovo 11-ąją įvertino taip: „Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės.“ Štai taip.

    Visiškai panašiai XVIII amžiaus pabaigoje garsusis prancūzų švietėjas Volteras (Voltaire)  sveikino Rusijos imperatorės Jekaterinos II pastangas „sutvarkyti, modernizuoti“ atsilikusį lietuvių ir lenkų kraštą, pritardamas jo okupacijai. Paradoksas: švietėjas, filosofas, rašytojas, žmogaus teisių ir laisvių gynėjas pateisina prievartą ir užkariavimą. Žinome tokios „modernizacijos“ rezultatus XIX amžiuje. Anot mūsų poeto Antano Baranausko, anei rašto, anei druko mums turėt neduoda. Net ir Lietuvos vardą uždraudė vartoti – liko tik „šiaurės vakarų kraštas“. Volteras nekritiškai buvo įtikėjęs civilizacijos pažangos idėja ir jos vardu pateisino prievartą, visiškai nesuprasdamas prigimtinės laisvės ir tautų apsisprendimo teisės. Akivaizdu, kad tik sava valstybė yra patikimiausias tautos ir jos savasties apgynimo būdas. Tik tos tautos, kurios sukūrė savo valstybes, gali įgyvendinti savo siekius.

    F. Miterano tokį nepasitikėjimą lietuvių tautos atgimimu lėmė kitos aplinkybės – jis apimtas baimės, kad gali sugriūti Michailo Gorbačiovo pradėta „pertvarka“. Ji, taip pat suartėjimas su Vakarais pasauliui kūrė įspūdį, kad SSRS gali pasikeisti, kad čia įsitvirtins demokratijos ir šiuolaikinės ekonomikos principai. Tų laikų geopolitika paprasta: pasauliui rūpėjo didelės karinės galios imperijos stabilumas. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas iš esmės pradėjo tos galios griūtį, kurios pasekmių pasaulio galingieji baiminosi ir  bijojo, kad nepabustų imperijos karinė hidra. Taigi didiesiems visada rūpėjo jų pačių interesai ir tarpusavio santykiai. Didieji visais laikais tarpusavyje  flirtavo, ignoruodami pasaulio mažųjų pastangas įgyvendinti savo teises.  Ne didieji, o maža, drąsi Islandija pirmoji pripažino mūsų valstybę. Mūsų Kovo 11-oji žymi Europos žemėlapio kaitos pradžią. Lietuvos pavyzdžiu kitos tautos pasuko nepriklausomybės keliu – greitai subyrėjo po II pasaulinio karo galingųjų perbraižytas senasis žemynas.

    Šiandien gyvename kitokių vertybių pasaulyje – demokratijos, laisvės, solidarumo…  O mūsų geopolitinė padėtis tebelieka rizikingai jautri – mums lemta būti Vakarų ir Rytų civilizacijų siena, pakraščiu. Tačiau esame saugesni ES ir NATO – didžiųjų dabarties taikos sąjungų – draugėje kaip visaverčiai jų partneriai. Be abejo, tai mūsų pergalė, mūsų laimėjimai. Šiandien jau ruošiamės tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos – turtingiausių dabarties valstybių klubo – nare. Tarptautinių organizacijų skelbiamuose įvairaus pobūdžio – socialinės raidos, gerovės, laimės ir t. t. – reitinguose esame aukšto išsivystymo valstybių grupėje. Žodžiu, pasaulyje mes vertinami kaip pažangi, moderni, demokratinė valstybė. Tai didžiulis mūsų laimėjimas.

    Visgi tebegyvename keistų paradoksų laiką, kamuojamės politikos realybės ir viltingų lūkesčių įtampoje. Skaudžiausia, kad, pasaulyje atrodydami gerai, pastaruosius nepriklausomybės dešimtmečius nesusitvarkome su tais pačiais skauduliais: didėjančiu dalies visuomenės skurdu ir atskirtimi, gyventojų pajamų nelygybe, regionų atsilikimu, nuolat pulsuojančiais emigracijos mastais, visuomenės senėjimu… Lietuva vertinama kaip viena iš sparčiausiai augančių ekonomikų, kaip regiono lyderė, o nuolat auganti ekonomika vis labiau neatitinka žmonių oraus gyvenimo standartų, vis giliau poliarizuoja visuomenę. Statistika negailestinga: kas 5 žmogus jau yra už skurdo ribos, skursta 30 nuošimčių visuomenės, 1/5-io daugiausiai uždirbančių pajamos 7,5 kartus didesnės nei 1/5-io mažiausiai uždirbančių, per dieną emigruoja 120 žmonių – tuoj bus emigravęs 1 milijonas… Paskelbtas tyrimas, kad po 30 metų tie, kurių atlyginimas 600 eurų, gaus 247 eurų pensiją.

    Neseniai pasirodė naujausia „Eurobarometro“ apklausa, atlikta visose 28 ES valstybėse. Ji atskleidžia, kad Lietuvos gyventojai svarbiausiomis savo valstybės problemomis laiko socialinės-ekonominės padėties klausimus: kainų augimą, nedarbą, mažas pensijas, didelius mokesčius. Taigi žmonės nepatenkinti savo ekonominėmis galimybėmis, yra nesaugūs, neramūs dėl savo ateities. Todėl visiškai suprantama, kad net 82 procentai europiečių sutinka, kad laisvosios rinkos ekonomika turėtų būti derinama su aukšto lygio socialinės apsaugos priemonėmis, galinčiomis padėti žmogui išsaugoti jo orumą ir būtinas gyvenimo sąlygas. Nors ir atrodome pasaulyje gražiai, bet realybė yra niūroka, Lietuvos socialinis paveikslas tamsokas ir gąsdinantis savo nežinia.

    Ir niekuo čia dėta nepriklausomybė. Juk išgirsti nusiskundžiant, kad ne už tokią Lietuvą kovojom. Tai  ilgalaikės mūsų politikos pasekmė, neefektyvios politikos rezultatas, joje pametus esminius veiklos orientyrus ir kryptį, socialinės etikos prievoles. 27 metų nepriklausomybės istorinėje atkarpoje ir gausiuose jos darbuose politika pristigo pagrindinės linijos, generalinės strategijos – nuoseklaus tarnavimo žmogaus interesams ir bendrajam gėriui, nuolatinių pastangų pirmiausia kurti sąlygas oriam žmogaus gyvenimui, kad kiekvienas galėtų projektuoti savo sėkmingą dabartį ir vaikų ateitį. Pagarba žmogui ir tarnystė jam – svarbiausia politikos misija, užtikrinanti teisingos valstybės kūrybą. Politiko priedermė – kuo geriau tarnauti savo valstybės piliečiams.

    Valstybės politika tapo uždarų politinių darinių interesų kovos lauku, visiškai atitrūkusiu nuo žmonių realaus gyvenimo. Susikoncentruota į visokius matavimus, lyginimus ir augimo schemas, proveržius ir strategijas. Jos reikalingos, bet jos turi padėti žmogui, jų įgyvendinimas turi gerinti kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybę – tik čia yra politikos prasmė, tik taip kuriama stipri valstybė, kurią liudija laimingi, savo ateitimi užtikrinti jos žmonės.

    Politika, atitrūkusi nuo realybės, atitolusi nuo žmogaus, nesaistoma krikščioniškų vertybių ir patriotinių idealų, skatina ne tik žmonių nusivylimą, bet kaitina socialinę įtampą, didina visuomenės pasipiktinimą politikais, taip formuojasi visuomenės  ir valdžios elito konfliktas.  Jo pasekmes matome ne vienos pasaulio valstybės visuomenės nuotaikų ir pasirinkimų pokyčiuose – nuo Amerikos iki Europos. Jų daigai stiebiasi ir Lietuvos panoramoje, akivaizdžiai matome žmonių nusivylimą tradicinėmis partijomis, vis didėja kiekvienuose rinkimuose procentas tų, kurie balsuoja už nesisteminius darinius ar kandidatus. Taip kuriama politinio nestabilumo ir nenuspėjamumo atmosfera.

    Būtinas esminis valstybės politikos pervertinimas. Neabejotina, kad šios aplinkybės turi tradicines partijas skubinti keisti savo politinį veikimą ir ne pasikartojančiomis deklaracijomis, o realiais darbais atsigręžti į žmonių kasdienybės problemas, įsiklausyti į jų rūpesčius, džiaugsmus ir lūkesčius. Politika turi įveikti savo uždarumą, atsiverdama gyvenimui ir prisiimdama atsakomybę už jo pokyčius, pažangą, žmonių gyvenimo gerėjimą.

    O mūsų Konstitucijos 2 straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Taigi iš esmės visi esame atsakingi, kad gyvename vienaip ar kitaip.  Kovo 11-oji  tik atkūrė istorinį teisingumą – paskelbė valstybės nepriklausomybės tęstinumą, o valstybės kūryba priklauso mums visiems. ■

  • ATGAL
    Rytų partnerystė: lėtai į priekį
    PIRMYN
    Lietuvai būtina sukonkretinti įstatymo reikalavimą dėl rusiškos produkcijos transliavimo apimčių
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.