Krašto gynyba ir paprastas žmogus: pilietinės gynybos vingiai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Krašto gynyba ir paprastas žmogus: pilietinės gynybos vingiai

  • Data: 2014-08-04
    Autorius: Martynas Pilkis

    A.Pliadžio nuotrauka, www.kam.lt

    Ar visuomenė turėtų stiprybės laikytis moralinių nuostatų, jeigu moralės dalykai joje rūpėtų išimtinai vien kunigams? Žinoma, kad ne. O ar gali šalis turėti stiprybės savo gynybai, jeigu saugumo reikalus palieka išimtinai kariuomenei?

    Prie gero priprantama greitai. Saugumo jausmas, kurį Lietuva patiria galingiausiame pasauliniame gynybos aljanse – saldus. Tačiau nieko pasaulyje nėra pastovesnio už nuolatinį kismą. Po akimirksniu pasikeitusios tarptautinio saugumo padėties lietuvių įsivaizdavimas apie nebejudantį geopolitinį status quo susvyravo. Vakarų valstybės neužtikrino Ukrainai duotų teritorinio vientisumo pažadų įvykdymo, šitaip priversdamos abejoti vienu iš civilizacijos pamatų: tarptautinės teisės ir sutarčių galia. Ekspertai kalba, kad JAV prezidentas vienu metu negali griežtai elgtis tiek su Rusija, tiek ir su Kinija, kurios abi pastaruoju metu turi teritorinių užgaidų savo kaimynių atžvilgiu. Nenuostabu, kad Baltijos šalyse kyla šurmulys: ar mes galime pasitikėti NATO sutartimi?

    Nerimo sėklos išaugina ir gerų vaisių

    Galėtume tarti, kad nuolatinis šnekėjimas apie Lietuvai kylančią grėsmę yra išpūstas ir gąsdinantis žmones be reikalo. Vis tik svarbu matyti, jog grėsmingas nuojautas kelia grėsminga padėtis ir jos suvokimas, o ne viešos diskusijos. „Dalinimasis savo nerimu su kitais, įvykių aptarimas kaip tik turi teigiamą efektą – nerimas, kai juo pasidalini, mažėja. Apie tai reikia kalbėti“, – teigia psichologė Laura Morkūnienė ir priduria, jog, suvokdami įvykių rimtumą, politikos apžvalgininkai, žurnalistai ir kiti vieši asmenys turbūt jaučia ne mažesnį nerimą dėl saugumo nei visi kiti lietuviai, vykstančius įvykius aptarinėjantys tiesiog darbovietėse su kolegomis.

    „Bet kokie neramumai, net jei jie kyla užsienio šalyje, sustiprina kiekvieno žmogaus savisaugos instinktą, kuris ir verčia ieškoti vienokios ar kitokios išeities, norint sumažinti tą psichologinį nerimą“, – sako Danguolė Bičkauskienė, Pilietinės gynybos centro vadovė. – Kita vertus, daugelis lietuvių kaip tauta dar nespėjo pamiršti, kokio agresyvaus prado yra kaimyninėje šalyje.“

    Grėsmės suvokimas ir aptarimas veda prie veiksmo. Sociologinės apklausos rodo, jog po paskutiniųjų įvykių išaugo skaičius lietuvių, kurie būtų pasiryžę už savo kraštą kovoti su ginklu rankoje. Šaulių sąjunga sulaukia kone nuo pat šlovingojo tarpukario nematyto naujų narių antplūdžio (vien Vilniaus rinktinę prieš pat Šv. Velykas papildė 60 naujų narių), daug daugiau dėmesio gauna ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos.

    Pasiryžimas ginti: tvarumo beieškant

    Ilgametę patirtį sukaupusi D. Bičkauskienė siūlo kilusio ažiotažo nesureikšminti: „Žmonių sprendimų tikroji vertė ir kokybė pasimatys po metų ar dvejų. Palyginus įstojusiųjų ir likusiųjų santykį bus galima vertinti tiek žmonių susidomėjimo rimtumą, tiek organizacijos pajėgumą sudominti ir įtraukti naujuosius narius į prasmingą veiklą, atitikti naujai atėjusių žmonių lūkesčius.“ Pilietinės gynybos centro vadovė pažymi, jog piliečių motyvacija krašto gynybai mažės, mažėjant tarptautinei įtampai. „Nors tai yra labai žmogiška, tačiau labai negerai, nes grėsmė niekur nedings. Ji tiesiog lauks tinkamo momento ir smogs tada, kai pastebės, jog mažiausiai to tikimasi ir vėl atsipalaiduojama. Baltijos šalys buvo ir bus Rusijos autoritarų ar diktatorių ambicijų taikinys, todėl šalies gynybiniai pajėgumai turi būti nuolatos stiprinami ir palaikomi“, – sako D. Bičkauskienė.

    Lengva pagalvoti, jog greta NATO pagrindinis ilgalaikio Lietuvos saugumo garantas yra didinamos lėšos gynybos reikmėms. Taip mąstant atrodo, jog pasiektas šalies parlamentinių partijų sutarimas iki 2020 metų didinti lėšas krašto apsaugai yra pamatas mums jaustis saugesniais. Vis tik istorinės patirtys mus moko ko kito: juk prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje didžiausią biudžeto išlaidų dalį sudarė krašto apsaugai skirti pinigai. Nepaisant to, įvyko tai, kas įvyko.

    Partizanų kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Grafas liūdnomis 1947 m. dienomis rašytame dienoraštyje pažymi: „Ar šiandien mes, partizanai, turėtume gulėti šiauduose, slapstytis miškuose, jeigu visa tauta būtų priauklėta, jeigu biednuomenė ir darbininkija nebūtų Smetonos ministerių kabineto apvilta. Žmogus yra žmogumi ir jis negali būti pastumtas į šunio vietą.<…> Negalima dovanoti tautos duobkasiam, kurie dirba bolševikų naudai, bet nemažai yra kalti ir tie, kurie ruošė kelią bolševizmui Lietuvoje.“ Anot rašiusiojo, šis kelias ruoštas per didelę politikų ir valdininkų savivalę, per atsivėrusią aštrią turtinę nelygybę. Ar ne to paties sočiai turime ir šiandienos Lietuvoje?

    Pilietinė gynyba – ne greitasis kreditas

    Žvelgiant į politinius įvykius, visada norisi greitų sprendimų. Finansuoti! Paskirti! Įpareigoti! Politikai neišvengiamai siekia dalykų, kurių vaisiai pasimatytų dar gerokai iki rinkimų – kad rinkėjai spėtų pamatyti ir jų nenubaustų pasiuntimu ant atsarginių suolelio. Tai suprantama. Lygiai taip pat turėtų būti suprantama ir tai, jog šalies gynyba yra nuo visuomenės priklausantis reikalas. Neturėdama stiprios atramos gyventojų tarpe, profesionali kariuomenė mažai tegali nuveikti. Konflikto atveju gyventojų parama savai kariuomenei dažnai reikštų labai didelės rizikos prisiėmimą. Patriotiškumas turi savo kainą. Krašto gynyba yra sudėtinis klausimas – klausimas, sudėtas iš daugybės kitų klausimų.

    Psichologė L. Morkūnienė sako, kad, kylant grėsmei Lietuvos saugumui, „ypač stiprų nerimą jaučia tie, kurie ir kitose gyvenimo situacijose nesijaučia valdantys savo gyvenimą, kurie jaučiasi priklausomi nuo kitų pagalbos, kurie apskritai jaučiasi priklausomi nuo situacijos, o ne nuo savęs ir savo veiksmų bei sprendimų.“ Anot jos, įprastos tiek žmogaus, tiek gyvūno reakcijos į stresą yra kova, pabėgimas ir sustingimas. „Kovojimas ar pabėgimas susiję su tikėjimu, kad aš sugebėsiu išlikti, aš susitvarkysiu. Sustingimo reakcija aktyvuojama, kai nėra vilties, kad įmanoma besikėsinantį agresorių įveikti“ , – pabrėžia L. Morkūnienė. Sustingę žmonės prie pilietinės gynybos prisidėtų labai vangiai.

    Siekiant kuo geriau pasiruošti krašto gynybai, kurios anksčiau ar vėliau, deja, gali prireikti imtis, svarbu ne tik išpildyti pažadus dėl tinkamos biudžeto dalies skyrimo gynybai. Svarbu rūpintis valstybės pamatu – teisingumu – taip, kad visuomenė tai jaustų. Tinkamu mokestinės sistemos sutvarkymu nelygybei mažinti, geru teismų veikimu, kokybišku ir žmonėms tarnaujančiu valdininkų ir politikų darbu. „Kiekviena valstybė  stipri tiek, kiek yra stipri jos visuomenės moralė ir iš to išaugantis teisingumo prioritetas“, – teigia D. Bičkauskienė, kuri taip pat priduria, jog naujo tipo karuose „kaip tik ir yra svarbiausi tiesiogine karine prasme ne itin kompetentingi civiliai, jeigu jie yra sąmoningi ir budrūs piliečiai.“

    Buvimas piliečiu neatsiejamas nuo pilies – ilgomis pastangomis iškovotos laisvos Lietuvos Respublikos – kurios svarbia dalimi turėtų jaustis kiekvienas čia esantis. Tikėkimės, jog dar ilgai neužeis grėsmė, kuri verstų ginti pilį tiesioginėje kovoje. Bet jei taip nutiktų, krašto gynybai pasitarnaus, jei ši pilis bus didinga, ilgai ir atidžiai statyta. Tuomet statytojų rankomis ji bus ir ginama. Todėl į kasdienį tiesioginį darbą žiūrėti sveika kuo pareigingiau: koks agresorius bebūtų, jis visada stengiasi išmušti galimą auką iš vėžių, priversti bijoti, sustabarėti. O mes tuo tarpu verčiau kurkime žavingą ir pasigėrėjimo vertą ateities Lietuvą.

  • ATGAL
    Lietuvos užsienio politika šiandienos grėsmių akivaizdoje
    PIRMYN
    Visuomenė – stipriausias šalies ginklas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.