Kraštutiniai dešinieji Europos nevaldys | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Kraštutiniai dešinieji Europos nevaldys

  • Data: 2014-04-14
    Autorius: Linas Kojala

    Olandų protestai prieš Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderę Marine Le Pen ir jos susitikimą su euroskeptiku Geertu Wildersu rezultatų nedavė – politikai visgi susitarė bendradarbiauti Europos Parlamento rinkimuose (AP photo/Peter Dejong/Scanpix nuotrauka)

    Kai praėjusių metų pabaigoje Prancūzijos Nacionalinio fronto partijos lyderė Marine Le Pen ir Nyderlandų Laisvės partijos vadovas Geertas Wildersas susitarė dėl bendradarbiavimo Europos Parlamento rinkimuose, žiniasklaidoje netilo kalbos apie naują kraštutinių dešiniųjų partijų stiprėjimo bangą bei grėsmę politinės sistemos stabilumui.

    Tokiems teiginiams lyg ir būta pagrindo: abi partijos nuomonių apklausose savo šalyse užima aukštas pozicijas, nors kelia tokius sudėtingus klausimus kaip politinės galios sugrąžinimas iš Briuselio į nacionalines sostines bei migracijos srautų apribojimas, kuris prieštarautų Europos Sąjungos laisvo asmenų judėjimo principams. Be to, anksčiau kraštutinių dešiniųjų partijoms dėl skirtingų nuostatų bei vidinių elektorato poreikių nepavykdavo pasiekti bendrų susitarimų, tad toks Le Pen ir Wilderso rankų paspaudimas tarsi tapo istoriniu susivienijimo požymiu.

    Tačiau, įsigilinus į esamą situaciją, aiškėja, kad kraštutinių dešiniųjų partijų stiprėjimo akcentavimas yra gerokai perdėtas, todėl ryškių pergalių gegužės mėnesį vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose joms tikėtis kol kas sunku.

    Atsiveria naujos nišos

    Pagrindine radikalių partijų stiprėjimo priežastimi įvardijama 2007–2008 metais, sprogus nekilnojamojo turto burbului, prasidėjusi ekonominė krizė, kurios padarinius ES valstybės jaučia iki šiol. Privačių įmonių bankrotai, masinis nedarbas, socialinių išmokų mažinimas bei kiti panašūs reiškiniai sukėlė natūralų europiečių nepasitenkinimą. Tuo siekė pasinaudoti nesisteminės partijos, rinkiminėse programose akcentavusios, kad krizė parodė tradicinių partijų negebėjimą spręsti susidariusias problemas.

    Kai kurie apžvalgininkai suskubo skambinti pavojaus varpais, esą Europos valstybėse stiprėjantys radikalai netrukus sugrąžins politinę sistemą į ketvirtąjį dešimtmetį, kuomet Adolfo Hitlerio nacionalsocialistų partija, pasinaudojusi visuomenės nusivylimu, demokratiniais būdais pateko į valdžią, o galiausiai įvedė kruviną diktatūrą. Tą teigiant buvo ignoruotas faktas, kad nors Europoje demokratinių režimų skaičius nuo 1920 metais egzistavusių 24 per devyniolika metų sumažėjo iki 11, Vokietijos atvejis buvo išskirtinis, privedęs prie demokratijos atsisakymo bei diktatūros. Be to, jį nulėmė ne tik visuomenė, tačiau ir tradicinės partijos, kurios ilgą laiką palaikė Hitlerio retoriką. Šiandieninė padėtis buvo sugrėsminama, pabrėžiant du atvejus: Graikijoje į parlamentą pateko atvirai fašistinę simboliką naudojanti Auksinė aušra, o Prancūzijoje sustiprėjo Nacionalinis frontas, kurio lyderė M. Le Pen prezidento rinkimuose surinko kone penktadalį balsų.

    Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Europos studijų katedros dėstytojo dr. Lauryno Kasčiūno teigimu, priežasčių manyti, kad kraštutinių dešiniųjų partijų rinkėjų skaičius gali augti, yra, tačiau kol kas nėra pagrindo teigti apie esminę jų įtaką. „Viešojoje erdvėje kraštutinių dešiniųjų partijų iškilimas dažnai sureikšminamas, bet kol kas jokių sisteminių pokyčių neįvyko. Kita vertus, jų populiarumo trajektorija yra stabili ir tą lemia kelios aplinkybės, kurias aprašė politologė Pippa Norris. Pirma to priežastis – atsakas į postmaterialistinį lūžį arba vertybinė kontrrevoliucija. Paprastai tariant, tradicinė dešinė visuomenės akyse nebeatstovauja tų vertybių, kurias gynė anksčiau, ir palieka nišą naujoms partijoms. Jos kelia tokius klausimus, kurių centro dešiniosios politinės jėgos dažniausiai vengia – pavyzdžiui, imigracijos ir kultūrinės integracijos problemas.

    Antras lūžis susijęs su modernizacijos laimėtojų ir pralaimėtojų takoskyra. Pastebima, kad vyksta savotiška kraštutinės dešinės proletarizacija: už šias partijas balsuoja darbininkai ar bedarbiai, ypač ten, kur dideli imigracijos srautai. Anksčiau šie rinkėjai rinkdavosi kairiąsias partijas, bet dabar nuo jų nusisuka: pavyzdžiui, pietų Prancūzijoje komunistai surinkdavo apie penktadalį balsų, o dabar tegauna kelis procentus, nes žmonės palaiko Nacionalinį frontą. Taip yra todėl, kad komunistai tradiciškai yra kosmopolitai, tuo metu darbininkams priimtinesnis aiškinimas, kad atvykę imigrantai užima vietinių darbo vietas“, –„Apžvalgai“ sakė politologas.

    Reikalingas lyderis

    Neretai kraštutinės partijos vadinamos populistinėmis, nes kelia visuomenei aktualias problemas, tačiau siūlo neįgyvendinamus jų sprendimo būdus arba apskritai neįvardija, kokius konkrečiai sprendimus priimtų, jei patektų į valdžią.

    L. Kasčiūno teigimu, tokia kritika iš dalies teisinga: „Žinoma, tokių partijų programos prieštarauja vyraujančiam požiūriui ir gali būti pavadintos protestu, nes siūlo tokias išeitis kaip griežtas migracijos apribojimas. Prisiminkime, kad prieš keliolika metų Prancūzijoje netgi siūlyta atimti kai kurių atvykusių asmenų pilietybę. Natūralu, kad gilėjančios Europos integracijos kontekste tokius pažadus, ypač atskirų valstybių partijoms, įgyvendinti bus sunku. Visgi rinkėjams svarbu ne tik tokių partijų idėjinės nuostatos, bet ir charizmatiškas lyderis, kuris galėtų vesti partiją bei pristatyti ją visuomenei. Kitaip tariant, turi būti ir pasiūla – partijos, kurios yra aktyvios bei matomos, ir paklausa – bent dalies visuomenės tikėjimas iškeliama problematika.“

    Įdomu tai, kad kraštutinėms partijoms kartais kelią į valdžią užkerta ne rinkėjų stygius, o rinkimų sistema. Nacionalinis frontas pastaruosiuose parlamento rinkimuose gavo beveik 14 proc. balsų, tačiau tai virto tik dviem mandatais Nacionalinėje asamblėjoje, nes mažoritarinėje sistemoje partijos kandidatai, patekę į antrą turą, galiausiai pralaimėdavo kitų politinių jėgų suvienytiems atstovams.

    Politologas pažymi, kad kitais atvejais galima tikėtis sėkmės: „Europos Parlamento rinkimai vyksta pagal proporcinę sistemą, taigi tokioms partijoms atsiveria geresnės galimybės laimėti daugiau vietų.“

    Stiprėjimo tendencijos – perdėtos

    Nors „Auksinės aušros“ ir Nacionalinio fronto pavyzdžiai yra akivaizdūs, kalbėti apie kraštutinių dešiniųjų stiprėjimą dėl ekonominės krizės kol kas anksti. Anot politologo Caso Mudde‘o, net dešimtyje ES valstybių (tarp jų ir Lietuvoje, atmetant Tvarką ir teisingumą kaip sisteminę partiją, kuri tik kartais pasitelkia populistinę retoriką) iki šiol apskritai nėra politinę įtaką turinčios kraštutinės dešiniosios partijos. Tarp didžiausias ekonomines problemas patyrusių šalių – Kipro, Airijos, Portugalijos, Ispanijos ir Graikijos, tik pastarojoje radikalai pastaraisiais metais sustiprėjo. Galiausiai tyrimai rodo, kad 2005–2013 metais devyniose šalyse kraštutinės partijos gavo daugiau balsų, tačiau devyniose valstybėse jų įtaka susilpnėjo. Vengrijos „Jobbik“ sustiprėjimą  nulėmė kairiųjų politinių partijų skandalai ir diskreditacija. O Latvijos Nacionalinio aljanso sustiprėjimas negali būti tapatinamas su krize, nes tai įvyko jau po krizės įkarščio bei buvo nemaža dalimi sąlygota kitų vidaus politikos aplinkybių.

    Todėl Europos Parlamento rinkimuose ekonominės krizės retorika veikiausiai nebus lemiamas veiksnys, sąlygosiantis kraštutinių dešiniųjų partijų sėkmę. Kitos dažnai eskaluojamos priežastys, tokios kaip euroskepticizmo augimas bei mažas susidomėjimas pačiais rinkimais, taip pat neatrodo įtikinančios. C. Mudde‘as atliko skaičiavimus, kuriuose rėmėsi praėjusių rinkimų rezultatais, nacionalinių barjerų (kiek procentų partija privalo surinkti, kad laimėtų mandatų) bei prognozuojamo rinkėjų skaičiaus analize. Eksperto nuomone, kraštutinės partijos pateks į Europos parlamentą dvylikoje ES šalių, tačiau iš viso užims tik 34 vietas (4,4 proc.). Net jeigu atsižvelgiama ne į praėjusius rinkimus, o populistinėms jėgoms palankesnes visuomenės nuomonių apklausas, kraštutinių politikų skaičius išaugtų tik iki 44 (5,7 proc.) – devyniais mandatais daugiau, nei išrinkta 2009 metais.

    Galiausiai net ir kelios dešimtys politikų dar nereikštų, kad jie taptų vieninga politine jėga. Tą pažymi L. Kasčiūnas: „Nepaisant siunčiamų signalų, partijoms bus sunku tartis dėl vieningos frakcijos parlamente. Kažkas gali susilipdyti, tačiau tai nebus jėga, galinti konkuruoti su centro dešiniųjų aljansu arba socialistais. To priežastis – šios partijos yra labai heterogeniškos. Pažiūrėkime į tris pavyzdžius – „Auksinė aušra“ iš Graikijos, Nacionalinis frontas iš Prancūzijos, Laisvės partija iš Austrijos – visos jos labai skirtingos. Yra ir istorinių pavyzdžių: kai Prancūzijoje į antrąjį prezidento rinkimų turą pateko kraštutinių dešiniųjų kandidatas Jeanas Marie Le Penas ir kairiųjų kandidatas Jacquesas Chiracas, įtakingas italų kraštutinių dešiniųjų atstovas Gianfranco Fini palaikė pastarąjį. Tad tokias partijas turime vadinti kontekstinėmis – jos priklauso nuo konkrečių kiekvienos valstybės realijų, o plačiau apimančių bendrų susitarimų galimybės yra ribotos.“

    Lietuvoje – per didelis susiskaldymas

    Nors priešiškos jėgos neretai bando pateikti Lietuvą kaip radikalią Europos valstybę, politinėje sistemoje griežtos retorikos dešiniųjų partijoms vietos kol kas neatsirado. 2012 metų Seimo rinkimuose į tokį vaidmenį pretendavusios partijos liko nieko nepešusios: Nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“ surinko tik 0,94 proc., „Jaunoji Lietuva“ – 0,63 proc., o kitos –   dar mažiau balsų.

    Anot L. Kasčiūno, tokių partijų potencialas yra kiek didesnis, nei rodo rezultatai: „Latvijoje kraštutinė dešinė yra stipri, nes ten stipri priešprieša prorusiškoms partijoms. Lietuvoje stiprėja priešiškumas radikaliai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos retorikai, vis labiau diskutuojama apie kai kuriuos politinius sprendimus, priimamus Europos Sąjungoje, tad kontekstą kraštutinių dešiniųjų partijų stiprėjimui lyg ir galime įžvelgti. Bet realios pasiūlos rinkėjams dėl tokių politikų susiskaldymo nėra. Be to, svarbus Vytauto Landsbergio veiksnys: patriotai, Sąjūdžio žmonės renkasi Tėvynės Sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus.“

    Ne išimtis ir artėjantys Lietuvos prezidento rinkimai. Nors visuomenės aktyvistams pavyko surinkti 300 tūkstančių parašų referendumui, kurio pagrindinis klausimas – žemės nepardavimas užsienio piliečiams, tokia visuomenės konsolidacija, neturint nė vienos sisteminės partijos palaikymo, nevirto vieningo kandidato iškėlimu. Į kraštutinės dešiniosios visuomenės grupę taikysis mažiausiai trys kandidatai – Rolandas Paulauskas, Naglis Puteikis ir Bronius Ropė, tačiau abejojama, ar visiems jiems pavyks peržengti pirmą barjerą ir surinkti 20 tūkst. palaikančių parašų.

  • ATGAL
    10 punktų Europos Parlamento programai
    PIRMYN
    Apie bandymus perkurti politinės dešinės vertybes Lietuvoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.