Kreivi istorinės politikos veidrodžiai Ukrainoje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kreivi istorinės politikos veidrodžiai Ukrainoje

  • Data: 2015-09-17
    Autorius: Aivaras Žukauskas

    Scanpix/AFP Photo/ Alexander Khudoteply nuotrauka

    Rusija dar prieš konfliktą su Ukraina negailėjo nei laiko, nei pastangų, siekdama parodyti vakarietiškai nusiteikusios Ukrainos polinkį į fašizmą ir taip aštrinti visuomenės susipriešinimą. Nors ukrainiečiai savo kaimynų pastangas vertina skeptiškai ir neigia sąsajas su radikaliu nacionalizmu, paskutiniai Ukrainos politikų sprendimai istorijos klausimu nurodo į šiek tiek tamsesnę Ukrainos politikos pusę, kažkuria prasme sukuriančia palankias sąlygas iškreipto Rusijos mito apie „fašistinę“ Ukrainą patvirtinimui.

    Šių metų balandį Aukščiausiajai Radai priėmus, o gegužę prezidentui Petro Porošenkai pasirašius, Ukrainoje buvo oficialiai pradėta įgyvendinti vadinamoji dekomunizacijos politika, glaudžiai susijusi su istorinio naratyvo ir nacionalinės tapatybės šalyje rekonstravimu. Keturių įstatyminių aktų paketu siekiama uždrausti komunistinius ir sovietinius simbolius bei diskursus (įskaitant gatves, aikštes ir kitus pavadinimus), paneigti sovietinę „Didžiojo Tėvynės karo“ retoriką, reabilituoti Ukrainos nacionalistų kovotojus bei atverti šalies KGB archyvus.

    Žinoma, naujieji įstatymai sukėlė nemažai ginčų apie žodžio ir raiškos laisvę, objektyvios istorinės diskusijos galimybes, visuomenės perskyras ir kitas problemas. Nepaisant to, didelė dalis apžvalgininkų teigia, kad toks ukrainiečių žingsnis yra „psichokultūrinio proceso“, prasidėjusio Ukrainoje 1991 m. po Sovietų Sąjungos griūties, tąsa. Šio proceso eigoje siekiama ieškoti būdų savarankiškos ukrainiečių nacionalinės tapatybės formavimui, mažinti priklausomybę nuo Rusijos ir buvusios Sovietų Sąjungos primetamų naratyvų. Ukrainos istorikas Aleksandras Motylius tai apskritai laiko „demokratinio gyvenimo realybe“, kurioje visada bus pralaimėjusių, todėl kviečia ukrainiečius susitaikyti su kontroversiška politika vardan istorinio teisingumo. Visgi, žvelgiant iš arčiau, problema atrodo šiek tiek rimtesnė nei nestabdomi kultūriniai judėjimai ir demokratiniai interesų mainai, atnešantys tik kompromisinius laimėjimus.

    Praeities randai

    Pasak dekomunizacijos įstatymų paketo šalininkų, naujieji įstatymai leidžia blaiviau įvertinti sovietinį siaubą, atnešusį milijonų ukrainiečių kančias ir mirtis, bei paneigti Rusijos kuriamus mitus. Akivaizdu, jog toks noras yra pagrįstas, ypač žinant, jog ukrainiečiai nuo Sovietų Sąjungos nukentėjo labiau nei nuo nacių režimo. Vien dėl šios priežasties sovietinių KGB archyvų atvėrimas mokslininkams ir visuomenei turėtų būti laikomas pozityviu ukrainiečių politiniu žingsniu, vedančiu link skaidresnio ir tikslesnio istorijos ir politinių procesų suvokimo ir interpretavimo.

    Naujasis įstatymų paketas neretai teisinamas ir tuo, jog panašią praktiką jau yra pritaikiusios Lenkija ir Baltijos šalys, sugebėjusios viešai pasmerkti sovietinius nusikaltimus ir bent iš dalies atsikratyti sovietinės simbolikos. Manoma, jog Ukrainos-Rusijos konflikto kontekste tokia politika prisidės prie naujos ir vieningos istorinės ir nacionalinės tapatybės kūrimo, „išlyginant“ ir struktūruojant prasminį diskusijų lauką. Tačiau būtent prasminio lauko formavimo klausimas kelia problemas.

    Ukraina iki šiol yra žinoma dėl savo simbolinio/psichologinio šalies pasidalijimo į nacionalistiškai nusiteikusius šalies Vakarus ir labiau Rusijos informacinės erdvės ir sovietinių naratyvų paveiktus Rytus. Ši perskyra, nors ir ne tokia primityviai dichotomiška, yra reali, iki šiol Ukrainos visuomenę dalijanti tarp vakarietiškų ir prorusiškų stovyklų. Nors Lenkijoje ir Baltijos šalyse visada egzistuoja skirtis tarp prorusiškų ir vakarietiškų nuomonių, vargu ar ją galima pavadinti tokia fundamentalia, kokia ji yra Ukrainos atveju. Šio aspekto problema ypač ryškėja tebesitęsiančių Rusijos-Ukrainos konfliktų ir informacinio karo Ukrainoje kontekste, kuomet aiškiai apibrėžta arba radikali pozicija (prorusiška Rytuose ar nacionalistinė Vakaruose) yra naudojama eliminuoti kitą pusę ir paneigti jos teisę į dialogą, be kurio Ukraina dėl savo fundamentalios skirties tiesiog negali apsieiti.

    Vienas esminių Ukrainos perskyros aspektų – iki šiol ginčijamas istorijos klausimas, reikalaujantis ypatingo jautrumo. Nepaisant to, didelė dalis dekomunizacijos įstatymų paketo įtvirtina griežtą istorijos interpretavimą, teikiantį pirmenybę kontroversiškam nacionalistiniam aiškinimui. Iškalbinga detalė šiame kontekste – naujuosiuose įstatymuose dingęs draudimas neigti ir kvestionuoti nacizmo, fašizmo ir su šiais režimais kolaboravusių grupių nusikaltimus (tačiau paliekant fašistinės simbolikos draudimą). Palyginus totalinį komunistinio diskurso (kuriam neretai priskiriamas bet koks kairuoliškas požiūris) draudimą su siekiu reabilituoti Ukrainos nacionalistus (tarp jų – skandalingąjį Stepaną Banderą, įtariamą etniniais valymais ir kolaboravimu su naciais), susidaro paveikslas, nurodantis į kitokį, tačiau be galo daug klaustukų paliekantį istorijos matymą, iš principo priešinantį jau ir taip susiskaldžiusią Ukrainos visuomenę.

    Nesiveliant į filosofinę diskusiją dėl objektyvaus istorijos matymo galimybės, atrodo, jog naujoji Ukrainos istorijos politika pasižymi labiau reakcingu pobūdžiu, kurį išreiškia idealistinės nuostatos nacionalistų atžvilgiu ir paniškas kritiškos (tebūnie ir klaidingos) pozicijos neigimas. Naujoji politika ignoruoja esminį istorijos supratimo pasidalijimą Ukrainoje, kuris yra fundamentalesnis nei daugelyje kitų šalių, kurios buvo okupuotos sovietų. Tai sukuria ryškų prieštaravimą tarp raiškos laisvės ir ideologinės valstybės praktikos ir iš esmės menkina taikaus ir demokratiško vientisos ukrainietiškos tapatybės kūrimo galimybes.

    Dabarties žaizdos

    Istorinis naratyvas ir ginčai dėl jo Ukrainoje neretai panaudojami ir aršiems propagandos srautams, plaukiantiems iš Rusijos. Taip atsiranda sąsaja tarp praeities istorijos rekonstravimo ir šiandienos praktikų, tęsiančių interpretacijas ir formuojančių pasaulėžiūras.

    Akivaizdu, jog Rusija informaciniais ir kitais mechanizmais jau kurį laiką konstruoja „fašistinės“ Vakarų Ukrainos įvaizdį. Pasak šios stovyklos atstovų, šiandienos Ukraina yra „ultranacionalistinis“ darinys, nusiteikęs priešiškai kitų (o ypač rusakalbių) kultūros atžvilgiu. Rusija, kaip „kovotoja su fašizmu“, šiame naratyve turi „pagelbėti“ rusakalbiams Ukrainos gyventojams. Strategija, apeliuojanti į praeities traumas ir sentimentus (nacių nusikaltimus ir sovietinį klestėjimą), sustiprėjo Ukrainos-Rusijos konflikto metu ir duoda vaisių, nepaisant to, jog neretai remiasi melaginga informacija. Tą puikiai iliustruoja Debalcevės atvejis, kuomet į nusiaubtą Rytų Ukrainos miestą atvykus NATO, JAV ir Lenkijos kariams, didelė dalis vietinių gyventojų atsisakė palikti savo rūsius, bijodami žudynių, kurios gali prasidėti, atėjus Vakarų fašistams ir Ukrainos „chuntos pakalikams“.

    Debalcevė yra tik vienas pavyzdžių, nukreipiančių žvilgsnį į tai, kokį poveikį tarpusavio pasitikėjimui ir augančiam visuomenės priešiškumui turi agresyvios propagandos praktikos, kurioms Rusija skiria didžiulius resursus (planuotas „Russia Today“ biudžetas 2015 m. siekia beveik 250 mln. JAV dolerių). Nenuostabu ir tai, kad Ukrainos vyriausybė ieško būdų atsikirsti agresyviai dezinformacijos kampanijai visoje šalyje, siekia kurti naujus pro-vakarietiškus TV kanalus, naujienų šaltinius bei, žinoma, formuoti nacionalinę tapatybę, nepavaldžią Kremliaus manipuliacijoms. Visgi, kaip „Foreign Policy“ teigia „Internews“ viceprezidentas Joshas Machlederis, propagandos praktikų naudojimas, siekiant sustabdyti Rusijos informacijos sklaidą, tik dar labiau gilina jau ir taip dėl konflikto aštrėjančią perskyrą Ukrainos visuomenėje. Propagandinė kova prieš propagandą, pasak jo, padeda kurti ne objektyvesnį informacijos lauką piliečiams, tačiau tik stiprina nepasitikėjimą informacinėmis priemonėmis, institucijomis ir veda prievartos link. Tokioje aplinkoje viskas tampa melo priemone, nepaliekant vietos objektyvios informacijos pateikimui.

    Nors J. Machlederis savo analizėje kalba apie objektyvios vietinės žurnalistikos Ukrainos rytuose kūrimą, jo argumentas gali būti pritaikomas ir istoriniame kontekste. Naujoji dekomunizacija Ukrainoje, derinama su prieštaringos reputacijos Vakarų Ukrainos nacionalistų įvaizdžio gerinimu, greičiausiai tik užaštrins psichologines ir simbolines perskyras, kurių ir taip jau kurį laiką siekia Rusija. Dekomunizacija, priešingai nei teigia jos rėmėjai, mažina objektyvios diskusijos ir (svarbiausia) dialogo galimybes, iš esmės tildant kritinį balsą nacionalistinio Ukrainos naratyvo atžvilgiu – už gana neaiškiai apibrėžtus „prokomunistinius“ ir „valstybei kenkiančius“ naratyvus yra žadama nuo 5 iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Toks istorijos ir nuomonės traktavimas galiausiai prisidės prie radikalėjančios dešinės plėtros Ukrainoje, kur jau kuris laikas yra neoficialiai persekiojami alternatyvūs judėjimai ir nuomonių atstovai, toli gražu ne visada susiję su Kremliumi.

    Pasak „Carnegie“ analitiko Aleksandro Baunovo, radikalios reakcijos kitų pozicijų atžvilgiu nurodo į „daugumos siekį tapti mažuma“, leidžiantį pateisinti smurtą opozicijos atžvilgiu. A.Baunovo teigimu, panaši logika jau vyrauja ir „prieš fašizmą tebekovojančioje“ fašistinėje eurazianizmo Rusijoje ir su istorine neteisybe bei Rusijos propaganda besigrumiančioje ir vis labiau reakcingoje Ukrainoje. Būtent čia pasirodo plona raudona linija, kuria su istorijos politikos ideologizavimu eina šiandienos Ukrainos valdžia, teikianti pirmenybę nacionalistiniam pasakojimui.

    Ar įmanomas susikalbėjimas?

    Timothy Snyderis viename savo straipsnyje apie fašizmą, Ukrainą ir Rusiją pastebi, jog maidanas Ukrainoje savo reikšme šiek tiek primena graikiškąją agorą, t.y. vietą, kurioje gali pasisakyti, kalbėtis ir diskutuoti visi piliečiai. Tą tarytum įkūnijo ir patys Maidano įvykiai, kurie, prasidėję nuo (didele dalimi kairiųjų pažiūrų) studentų protestų, įsiplieskus neramumams, įtraukė ir nacionalistiškai nusiteikusius piliečius, atėjusius ginti savo bendrapiliečių. Garsus rusų kino režisierius Sergejus Loznica teigia, kad  Maidanas kaip reiškinys ir simbolis yra sietinas su tautos gimimu. Tačiau šiandien yra tolstama nuo maidano kaip demokratinės diskusijos ir pilietinės bendruomenės metaforos.

    Vienas demokratizacijos požymių yra istorijų įvairovės susikūrimas politinėje bendruomenėje. Tai turėtų galioti ir Ukrainos atveju, tačiau panašu, kad naujaisiais įstatymais ne bendruomenė „iš apačios“, o valstybė „iš viršaus“ pateikia įstatymus ir politiką, turinčią struktūruoti viešas diskusijas. Kitaip tariant, nuvertus vienas kontroversiškas statulas, ruošiamasi kelti naujas.

    Žinoma, galima teigti ir tai, kad didelio konflikto ir ekonominių sunkumų metu pirmiausia būtina ieškoti būdų užtikrinti teisingumą, nepaisant kai kurių aukų. Panašu, jog Ukrainos valdžia, siekdama savarankiškos Ukrainos nacionalinės tapatybės, žengia būtent teisingumo užtikrinimo keliu. Tačiau čia verta sustoti ir pamąstyti, ar tai nėra, kaip neretai mėgstama teigti, savotiškas „vėžio gydymas tuberkulioze“? Komunizmas Ukrainoje, turbūt stipriau nei bet kur kitur Rytų Europoje, niekada nebuvo tik simbolis arba diskursas, kurį galima ištrinti iš atminties, tiesiog uždraudus. Komunizmas (kaip ir fašizmas) buvo reali patirtis, suformavusi didelės dalies Ukrainos visuomenės istorinį matymą. Šio matymo negalima paneigti, tiesiog pakeitus metro stočių pavadinimą arba užčiaupus kritiškus balsus. Taip yra rizikuojama pulti į kontroliuojančios valstybės praktikas, nuo kurių pati Ukraina, siekdama pagaliau išsilaisvinti iš Rusijos įtakos, siekia pabėgti. Tokiu atveju Ukraina tarsi pradeda veikti pagal Rusijos sukurto kreivo istorinio veidrodžio atspindį, rodantį į Ukrainą kaip represyvią ir abejotinomis nacionalistinėmis teorijomis paremtą valstybę.

    Būtent dėl Rusijos kuriamos kreivų veidrodžių karalystės Ukrainai būtina kurti skaidresnę erdvę, kurioje būtų galimos istorijos, o ne istorija. Dialogas istorijos klausimu Ukrainoje šiandien pasirodo ne kaip idealistinė, o praktinė būtinybė. Tai ypač aktualu Rusijos agresijos akivaizdoje. Laisvos Europos radijo „Laiškų iš Donbaso“ cikle (kurio autorius – Kijevą palaikantis Donecko gyventojas) iliustratyviai kalbama, jog ir Rytuose yra nemaža dalis gyventojų, mylinčių savo šalį. Rytų Ukrainos chaose veikiantys ukrainiečiai nacionalistai ir kritiškai jų atžvilgiu nusiteikę rusakalbiai ukrainiečiai sugebėjo rasti galimybę bendradarbiavimui. Abi pusės turi radikaliai skirtingą istorijos supratimą, tačiau suvokia bendrą grėsmę. Tai rodo, kad Ukrainoje įmanomas dialogas net ir skirčių akivaizdoje, tačiau naujoji valstybinė istorijos politika neišvengiamai veda link tokio nacionalinio vieningumo daigų išrovimo. Tik išlaikydama galimybes kalbėti skirtingiems balsams, Ukraina gali tikėtis sėkmingai judėti ten, kur ji kažkada nori atsidurti. Gaila, tačiau dekomunizacija tam tikrai nepadės

  • ATGAL
    Karinės brigados formavimas – atsakas į Rusijos agresiją
    PIRMYN
    Debatai apie šeimos sampratą stiprėja: ko laukti?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.