Krikščioniškos salos lietuviškoje žiniasklaidoje (II dalis) | Apžvalga

Įžvalgos

  • Krikščioniškos salos lietuviškoje žiniasklaidoje (II dalis)

  • Data: 2013-01-08
    Autorius: Rasa BAŠKIENĖ

    Andrius Navickas: Tiesa neatsiejama nuo klausymosi, sugebėjimo išgirsti

    Andrius Navickas

    Kalbamės su internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ vyr. redaktoriumi Andriumi NAVICKU.

    „Bernardinai.lt“ jau kone devyneri metai yra įsitvirtinę tarp didžiųjų lietuviškos internetinės žiniasklaidos portalų. Pavadinimas lyg ir nurodo, kad portalo kūrėjai buvo bernardinai. Gal galėtumėte papasakoti, kokios priežastys lėmė šio krikščioniško internetinio dienraščio atsiradimą?

    2013 metų vasario 21 dieną sukaks devyneri metai mūsų interneto dienraščiui. Steigėjai buvo pranciškonai Astijus Kungys, Arūnas Peškaitis, nusprendę, kad krikščionims atėjo metas mesti rimtą iššūkį į „ ketvirtosios valdžios“ vaidmenį įsijautusiai žiniasklaidai.

    Nebuvo lėšų, galinčių mums leisti prilygti dideliems rinkos žaidėjams, tad nuspręsta kurti interneto dienraštį, kuris būtų dialogo tiltas tarp pasaulio ir krikščionių. Dar popiežius Jonas Paulius II kartojo, kad reikia išnaudoti šiuolaikines technologijas, kalbantis su pasauliu ten, kur jis yra, o ne užsisklęsti į kokį getą ir sakyti, koks supuvęs aplinkinis pasaulis.

    Buvo pasirinktas sudėtingas kelias, laužantis nusistovėjusius stereotipus, kurie visą žiniasklaidą griežtai skyrė į katalikiškus leidinius, rašančius tik apie institucinės Bažnyčios gyvenimą, ir sekuliarią žiniasklaidą, kuriai tikėjimo, kultūros, vertybių klausimai nerūpėjo. Per devynerius metus ne kartą teko susidurti su kritika, jog nesame griežtąja prasme nei religinis, nei pasaulietinis leidinys. Tačiau, mano įsitikinimu, tai yra ne mūsų silpnybė, bet stiprybė.

    Vienoje diskusijų, transliuotų jūsų internetinėje televizijoje, nuskambėjo mintis, kad „žiniasklaida yra didelis verslas, kuriam vargu ar naudinga būti garbingam…“ Kaip galėtumėte pakomentuoti šią mintį?

    Lietuvoje ir daugelyje pasaulio valstybių žiniasklaida vadinama dideliu verslu, ir su tuo visi yra susitaikę. Tačiau sąvoka „komercinė žiniasklaida“ savyje prieštaringa, tarsi „apvalus kvadratas“: žiniasklaidos tikslas yra ieškoti tiesos – padėti žmogui ją atrasti, o ne pardavinėti nuomones, daryti įtaką. Aišku, kyla klausimas, ar žiniasklaida gali būti tikrai nešališka? Ji negali būti visiškai objektyvi, nes visada informacijos atranka vykdoma iš konkrečios pozicijos, visada renkiesi, kas svarbu, o kas ne. Kartais sakoma, kad žiniasklaida tėra veidrodis. Tai tikslu tik iš dalies, nes veidrodis negali aprėpti visko, ir jau tada nuo žurnalisto priklauso, į ką jis nukreipiamas, kiek švarus jis yra. Dar viena problema – ne tik reklamos teikėjai, bet ir fondai paprastai žiniasklaidos priemonės sėkme laiko jos auditorijos augimą. Tai reiškia, kad žiniasklaidos priemonei reikia galvoti strategiją, kaip prisivilioti skaitytojų, žiūrovų. Taip į žiniasklaidą įsiveržia rinkodara ir neretai viską užnuodija, nes tiesos paieškas pradeda keisti pataikavimas ir viliojimas. Deja, bet Lietuvos žiniasklaidoje labai ryškus galios siekis – noras daryti įtaką žmonėms ir „pardavinėti“ šią įtaką tiems, kas tik moka pinigus. Žinote, kartais lieka kartėlis ir po bendravimo su krikščionimis, kurie beria patarimus, kokia turėtų būti žiniasklaida, o iš esmės siūlo tapti dar vienu galios centru. Esą mums reikalinga „teisinga“ galia, kuri duotų atkirtį „blogiečiams“. Tikrai su tuo nesutinku. Mes, krikščionys, esame pašaukti būti Viešpaties malonės liudininkais ir tai yra esmė. Krikščioniška žiniasklaida privalo išsiskirti net ne tiek turiniu, kiek tuo, kaip tas turinys pateikiamas. Čia nėra vietos neapykantai, manipuliavimui. Netiesa, kad gerų tikslų galima siekti prastomis priemonėmis. „Bernardinai.lt“ pabrėžia dialogiškumo reikšmę ir tai tikrai nėra duoklė politinei konjunktūrai, kalboms apie toleranciją, bet gilus įsitikinimas, kad tiesa neatsiejama nuo klausymosi, sugebėjimo išgirsti, priimti kitoniškumą, pripažinti savo silpnumą. Turi būti pagarba kitaip manantiems, nors jiems ir nepritari, tačiau turi suprasti, kad juos tau Viešpats siunčia, jog augtum, mokytumeisi. Mano įsitikinimu, katalikiško dienraščio nuostata kitaip manančių atžvilgiu turi būti tokia: „Aš girdžiu tave, aš suprantu tave, tačiau išklausyk mano nuomonę, išgirsk Bažnyčios poziciją.“ Paskui sprendimą žmogus priims pats.

    Komercine pasivadinusioje žiniasklaidoje nebelieka pagarbos tiesai ir skaitytojui, lieka pagarba galiai. Prisipažįstu, neretai net nebežinau, ką reiškia konkuruoti šioje srityje? Ar turėti daugiau skaitytojų jau yra pasiekimas? Sutinku su Gintaru Aleknoniu, kad Lietuvoje žiniasklaida ir politika yra tapę verslu, tačiau tvirtai žinau, jog jos savo esme tokios ir yra. Neteisinga sakyti, kad visi, dirbantys žiniasklaidoje ir politikoje, vadovaujasi tik verslo logika, tačiau verslo logika, deja, dominuoja ir tai svarbus iššūkis kiekvienam krikščioniui, kuris įsijungia į šias sritis.

    Kaip sekasi išlikti tarp žiniasklaidos verslo ryklių? Iš kur semiatės vilties, kad esate ir būsite reikalingi savo skaitytojams?

    Nežinau, sunku pasakoti, nes tai yra didžiulė nuolankumo pamoka. Devynerius metus balansuojame ant bankroto ribos. Išoriškai tarsi ir plečiamės, tačiau esame priklausomi nuo to, kiek esame kažkam reikalingi, kiek yra auditorijos, norinčios tikros alternatyvos.  Čia esame labai panašūs su „Marijos radijumi“, kuris visada pabrėžia tą dalyką, kad be klausytojų esame niekas.

    Bernardinų kasdienybė - komandinis darbas (Zenekos nuotrauka)

    Kita vertus, esu įsitikinęs, kad krikščioniška žiniasklaida, nors neretai jos misija primena pokario partizanų pastangas ginti laisvę ir Tėvynę, yra labai reikalinga. Kiekviena diena – tai galimybė kažką gražaus nuveikti ir, žinau, kad viską, ką padarome iš širdies, nelieka be pėdsako. Juk mes dirbame čia ne dėl to, kad galvotume apie galutinę pergalę prieš blogį, bet dėl to, kad tokiu būdu esame pašaukti liudyti Kristų. Gal todėl jau ramiau priimu ir tai, kad kasmet sulaukiame mažiau paramos iš Lietuvių katalikų religinės šalpos. Neseniai vykusiame posėdyje LKRŠ apsisprendė remti „Bernardinai.lt“ ir 2013 metais, tačiau ir vėl kiek sumažino paramą. Esu labai dėkingas šiam fondui ir kartu suprantu, kad yra daugybė krikščioniškų iniciatyvų, labai sunku pagelbėti visiems. Ką toks sprendimas reiškia mums? Tai, kad turėsime dar kartą paraginti skaitytojus prisidėti prie „Bernardinai.lt“ išlikimo – kad ir nedidele auka. Jei mes kažką branginame, tai nepakanka vien gražių deklaracijų, bet turime tai pridėti prie savo kryžiaus. Talka gali būti labai įvairi: malda, finansinė auka, nedidelis savanoriškas darbelis, geras žodis viešumoje ir t. t.

    Tikrai nemanau, kad mes viską darome tobulai. Anaiptol. Tačiau stengiamės mokytis iš savo klaidų ir sąžiningai keliauti tolyn. Visada sakiau, kad „Bernardinai.lt“ – tai pavyzdys, jog Dievas pasirenka kvailelius ir silpnuosius, idant sugėdytų stiprius ir protingus. Žinau, kad geriau būti Dievo kvaileliu nei labai protingu pasaulio akyse, todėl stengiuosi nesisieloti, kai krenta kruša priekaištų. Man svarbiausia – neprasilenkti su Jėzumi savo gyvenime ir darbe, o visa kita – miglų migla.

    Kiek dar išliksime? Kiek Viešpats norės. Galbūt Jis pakvies kitus darbuotojus į katalikiškos žiniasklaidos vynuogyną ir mes tapsime nereikalingi. Svarbu išlaikyti atvirumą Jo valiai. Kita vertus, matau labai svarbią mūsų misiją Tikėjimo metais. Sumanymų turiu labai daug ir viliuosi kuo daugiau žmonių užkrėsti „Bernardinų virusu“, kuris pasireiškia evangelizavimu žiniasklaidoje.

    Anksčiau kai kas „Bernardinams“ prikišdavo pernelyg neutralią laikyseną visų lietuviškų „sūkurių“ atžvilgiu, tačiau pastarąjį pusmetį parodėte ir pilietinę asmeninę poziciją, kurią itin ryškiai pademonstravote savo „Šališkose nuomonėse apie kovas vienmandatėse apygardose“. Kodėl nutarėte nebetylėti?

    Politiniai klausimai visada mane domino, niekada neapsimetinėjau, jog neturiu politinės pozicijos. Beje, tai nereiškia, kad redakcijoje politikos klausimais esame vienminčiai. Pavyzdžiui, Garliavos tragedijos atžvilgiu mano pozicija gerokai skyrėsi nuo daugumos mano kolegų. Tai nebuvo priežastis mums vienas kito nesiklausyti ar negerbti. Mane net liūdino tai, kad mano kolegos per mažai aktyviai gynė savo poziciją „Bernardinai.lt“.

    Stengiuosi būti nuoseklus krikščionis demokratas. Todėl 2003 metų pradžioje įstojau į Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Tai buvo labai naudinga ir svarbi politinė mokykla. Daug ko išmokau, tiesa, pridariau ir klaidų, viena iš didžiausių – aktyvus dalyvavimas kuriant Moderniuosius krikščionis demokratus. Tiesa, galiu tik teisintis, kad man tikrai rūpėjo ne politinė karjera, bet krikščioniškosios demokratijos ateitis, net jei naiviai vertinau politinius procesus. Kai MKDS pradėjo dreifuoti Artūro Zuoko vadovaujamų liberalų link, su grupele bendraminčių tam priešinomės, perėjome į Tėvynės sąjungą, kur buvau vienas iš Krikščionių demokratų frakcijos kūrimo iniciatorių. Pradėjęs dirbti žiniasklaidoje, pasitraukiau iš partinės veiklos. Tiesa, dar prieš aštuonerius metus aktyviai talkinau Irenai Degutienei rinkimų kampanijoje. Taip pat ir 2008 metais atvirai rėmiau Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, važiavau į Marijampolę agituoti už Arvydą Vidžiūną. Man ir dabar 2008 metų rinkimams pasiūlyta TS-LKD programa atrodo labai svarbi ir nusileidžia nebent 1996 metų LKDP programai „Tarnauti Lietuvai“. Džiaugiausi TS-LKD pergale 2008 metų rinkimuose, tačiau, prisipažįstu, paskui teko patirti ne vieną nusivylimą. Mano įsitikinimu, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pernelyg menkai rūpinosi socialiniu teisingumu, nesipriešino prastiems procesams švietimo srityje, neturėjo drąsos pertvarkyti teismų sistemą, o labiausiai nesupratau šios partijos elito per Garliavos įvykius, kai, mano galva, pritrūko mūsų politikams žmogiškumo ir drąsos ginti žmogaus orumą.

    (Iš kairės) Kun. Kęstutis Dvareckas, Antanas Šimkus ir Andrius Navickas (Zenekos nuotrauka)

    Skaudu, kad pavasarį įvyko didelis bendraminčių skilimas, po kurio TS-LKD neteko tokių simpatikų, kurie buvo labai svarbūs šios partijos moraliniam kompasui: Nijolė Sadūnaitė, kunigas Robertas Grigas, Algirdas Patackas, Gintaras Dručkus, Antanas Burokas, Donatas Stakišaitis, Vidas Abraitis etc. Tikiu, kad ateityje šią atsiradusią barikadą pavyks išardyti, tačiau tam pirmiausia reikia aiškių pokyčių dabartinėje TS-LKD vadovybėje. Kuo čia gali padėti žiniasklaida? Tikrai nenoriu, kad „Bernardinai.lt“ taptų kurios nors politinės grupės įrankiu. Man svarbiau yra suteikti galimybę išsakyti savo poziciją žmonėms, turintiems skirtingas pozicijas, bet norinčiais tarnauti, o ne valdyti. Nevengiu kritikuoti visų politinių jėgų ir natūralu, kad „saviems“ tenka daugiau kritikos, nes esu jiems reiklesnis. Kita vertus, stengiuosi, kad mano krikdemiška pozicija netaptų kliūtimi įsiklausyti ir į liberalų, socialdemokratų ar tautininkų pozicijas.

    Kalbant apie naująjį Seimą, labai džiaugiuosi, kad ten dirbs tokie žmonės, kaip Algirdas Patackas, Povilas Urbšys, Paulius Saudargas, Aurelija Stancikienė, Valentinas Stundys, Egidijus Vareikis, Rima Baškienė, Liutauras Kazlavickas, Irena Degutienė, Vitalijus Gailius ir t. t. Man ne tiek svarbu, kuriai partijai jie priklauso, svarbiau, jog tai žmonės, kurie, noriu tikėti, sugeba mąstyti apie bendrąjį gėrį. Mano, kaip žiniasklaidos darbuotojo, tikslas – suteikti galimybę kalbėti tiems, kurie sunkiau atranda kelią į komercinę žiniasklaidą, kelti kiek kitokius klausimus, nei komercinė žiniasklaida kelia, ir kartu nebijoti sakyti „karalius nuogas“, net jei patogiau būtų nutylėti.

    Šiandien tiek žiniasklaidoje, tiek politikoje pasigendu sąžiningumo ir drąsos plaukti prieš srovę. Krikščionybė nėra partija, kuri dalija partinius bilietus ir reikalauja lojalumo įstatams. Lojalūs turime būti Kristui. Turime ieškoti tiesos. Niekas nesikeis tol, kol žmonės nebus sąžiningi su savimi pačiais ir kitais. Mes turime nepamiršti, jog Paskutiniajame Teisme mus teis ne partija, ne žiniasklaida, bet Dievo meilė.

    Skaudžiausia pastarąjį pusmetį buvo, kai buvo sakoma: „Galbūt, iš tikrųjų kažkas čia ne taip, bet mes turime galvoti apie svarbesnius tikslus.“ Tokia mintis yra nekrikščioniška. Mes neturime teisės aukoti žmogaus gyvybės ir orumo dėl jokio kito „didesnio“ tikslo. Tai yra krikščioniškojo „kvailumo“ esmė, kurią politikams itin sunku priimti.

    Kokia jūsų nuomonė apie krikščionių vaidmenį politiniame gyvenime? Kaip krikščionis galėtų tapti politiku – ar tai nesikirstų su jo nuostata kukliai daryti gerus darbus, juk „tenežino kairė, ką daro dešinė…“ Kaip tuomet apie jį galėtų sužinoti rinkėjai?

    Jonathan During OSB savo knygoje „Su smurtu susidūrus“ rašo, kad krikščionis neturi būti nei auka, nei budeliu. Krikščionis turi būti nuolankus ir kartu žinoti, jog jis yra pašauktas didiems darbams. Tai yra ne puikybė, o suvokimas, kad jis yra įrankis, per kurį Dievas daro savo darbus. Politika yra ne kas kita, kaip artimo meilės išraiška. Mylėti žmogų reiškia jam padėti, siekiant bendrojo gėrio. Aš išvis nesuprantu, kaip krikščionis gali nebūti politiku. Pasitraukęs melstis į vienuolyną, jis meldžiasi už visą pasaulį, taip pat yra politikas, tik kitu būdu.

    Kiekvienas esame apdovanotas savų talentų, kuriuos turime naudoti. Talentai išsiskleidžia, kai mes praktikuojame veiklią meilę. Blogiausia likti drungniems. Taip mes žudome patys save. Sutinku, kad dalyvauti politiniame gyvenime labai sudėtinga, nes tenka nuolat kovoti su galios ar vergovės įvaizdžių pagundomis. Čia tėra vienas vaistas – atvirumas Dievo valiai ir nuolatinis kartojimas sau, jog esu Viešpaties vynuogyno darbininkas, bet ne jo šeimininkas. Turime būti gudrūs kaip žalčiai, bet kartu taikingi kaip balandžiai. Tai reiškia, kad neturime pamiršti, jog viskas priklauso nuo pamato. Jei kažkas statoma ant supuvusio pamato, tai neišvengiamai sugrius. Mūsų pareiga – priminti pamato reikšmę ir kartu statyti viešajame gyvenime tiltus, o ne barikadas.

    Benediktas XVI sako, kad kiekvienam žmogui yra atviri tikėjimo vartai. Turime ieškoti sutarimo, gėrio net ten, kur atrodo, jo nėra. Kiekviename žmoguje yra kažkas gera, tad krikščionis turi panaudoti tą gerą. Krikščionis turi pasakoti apie gerus darbus, bet neturi tuo puikuotis. Krikščionis turi aktyviai veikti politikoje. Krikščioniška politika yra ne galios, o tarnystės politika. Eidamas tarnauti krikščionis turi būti tiesoje, ir, aišku, naudoti profesionalias priemones. Man labai gražūs žodžiai Evangelijoje, regis iš šv. Pauliaus laiško korintiečiams: „Jūs turite skleisti krikščionišką kvapą…“ Meilės kvapas turi patraukti žmones. Tai nebūtinai reiškia, kad turi priklausyti krikščionišką pavadinimą turinčiai partijai, bet tai reiškia, kad turi demonstruoti kitoniškumą, pasireiškiantį tuo, jog Jėzus tiki žmogumi labiau, negu jis pats tiki savimi. Mums labai trūksta tikėjimo savimi ir tikėjimo kitu žmogumi. Jo labai trūksta šiandien Lietuvoje, trūksta piliečio auginimo, prasidedančio nuo elementarios savivaldos, kuri augintų žmogų, duotų jam atsakomybę ir teises, taip pat tikėjimą, kad ir nuo manęs daug kas priklauso.

    Dėkui už pokalbį.

  • ATGAL
    Krikščioniškos salos lietuviškoje žiniasklaidoje (I dalis)
    PIRMYN
    TS-LKD užsienio politikos vizija: Lietuva nėra tarp Rytų ir Vakarų, nes ji - neatskiriama Vakarų civilizacijos dalis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.