Kristaus atvaizdas: istorija ir kontroversijos | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kristaus atvaizdas: istorija ir kontroversijos

  • Temos: Kultūra
    Data: 2012-12-18
    Autorius: Pagal dr. Sigitos MASLAUSKAITĖS paskaitą parengė Rasa BAŠKIENĖ

    Novgorodo mandilion, XII a., Tretjakovo galerija, Maskva. (Nuotrauka iš asmeninio dr. Sigitos Maslauskaitės archyvo)

    Ar įmanoma pavaizduoti Dievo slėpinį? Ar jį vaizduojant nebus sunaikintas dieviškumo aspektas? Ar negresia pavojus Dievo atvaizdą paversti stabu? Ką tik nuvilnijęs skandalas, susijęs su italų dramaturgo Romeo Castelluci spektakliu „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, iškėlė daug klausimų apie Dievo vaizdavimą meninėmis priemonėmis, tad lapkričio 20 dieną Bažnytinio paveldo muziejuje įvykusi paskaita „Kristaus atvaizdas: istorija ir kontroversijos“ sulaukė būrio smalsuolių, kuriems muziejaus direktorė dr. Sigita MASLAUSKAITĖ pasakojo Dievo vaizdavimo peripetijas, kurių nemažai būta dviejų tūkstančių metų krikščionybės istorijoje. „Apžvalgos“ skaitytojams siūlome paskaitos atpasakojimą.

    Cristoforo ir Nicolao da Seregno, veronika, apie 1455, Ascona (Šveicarija). (Nuotrauka iš asmeninio dr. Sigitos Maslauskaitės archyvo)

    Dievo atvaizdų atsiradimas krikščionybėje

    Krikščionybė, kaip ir kitos monoteistinės religijos – žydų ir musulmonų, tiki vieną Dievą ir skelbia, kad Dievas yra tobula dvasinė, transcendentinė, visaapimanti būtis, neturinti nei formos, nei kontūro, tad jos pavaizduoti neįmanoma. Krikščionybėje Dievas tapo žmogumi – Jėzumi Kristumi, kuris, kaip sako šv. Jono evangelija, yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Pirmosios krikščionių kartos pragyveno be Dievo atvaizdo. Pirmieji krikščioniški atvaizdai pasirodė apie 230 metus. Juose Dievas buvo vaizduojamas per simbolius, netiesioginius ženklus, apibrėžiant Dievo žodį, jo veikimą, artumą ir šlovę. Buvo vaizduojamas inkaras (iš šv. Pauliaus laiško Žydams: „mūsų tikėjimas kaip inkaras, viltis…“) arba žuvis (gr. ixtus) – žodis, iššifruojamas taip: Jėzus Kristus Dievo Sūnus Išganytojas. Dar iki V–VII a. Viešpats buvo vaizduojamas kaip neapčiuopiamas ar abstraktus objektas: šviesa ar auksas. Karolingų dailėje Dievas vaizduojamas sandoros skrynios, tuščio sosto, tabernakulio pavidalu. Jau ankstyvojoje krikščionybėje įsikūnijimo slėpinys – dogma – Dievo vaizdavimo problematiką padaro išskirtine tema. Viena vertus, Dievas apsireiškė savo sūnuje, Jėzuje Kristuje, kita vertus, Dievas yra vienas trijuose asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Šį protu nesuvokiamą trejybės slėpinį, anot teologų, galima pažinti tik iš prisikėlimo perspektyvos. Bažnyčiai prireikė nemažai laiko, kol ji atrado tam tikrus žodžius jam apibrėžti. Pirmasis apie tai prabilo Irenėjus Leonietis, gyvenęs II a. pabaigoje – III a. pradžioje. Jis nerado tikslios sąvokos Dievo trejybiniam slėpiniui išreikšti, tačiau jo raštuose pirmą kartą išdėstomas trejybinis tikėjimas: „Tai, kas regima Tėve, yra Sūnus, ir tai, kas neregima Sūnuje, yra Tėvas.“ Šiuo apibrėžimu Irenėjus mėgino pasakyti, kad įsikūnijęs Jėzus Kristus yra tapęs matomu ir atskleidžia neįsikūnijusį Tėvą, kuris yra nematomas. Dievas yra įsikūnijęs logos (liet. žodis), kuris tapo žmogumi.

    Šv. Uršulės legendos autorius, veronika, 1480 - 1500, Privati kolekcija. (Nuotrauka iš asmeninio dr. Sigitos Maslauskaitės archyvo)

    Bažnyčios tėvai akcentavo faktą, kad Naujajame Testamente Dievas save apreiškia įsikūnijusiame žodyje. Jame nušvinta dieviškoji Tėvo šlovė ir galia: „Aš ir Tėvas esame viena.“ Vadinamasis vienasmeniškumo išpažinimas – „Sūnus yra vienos prigimties su Tėvu“ – atsirado jau iki pirmojo susirinkimo Nikėjoje. Šis išpažinimas krikščioniškame mene pasirodė kaip Kristaus Visatos valdovo įvaizdis. Krikščioniškas tikėjimas stengiasi sujungti žodį ir atvaizdą – sutuokti dvasią ir kūną, kad žmonės galėtų klausydami matyti, o matydami tikėti.

    Ikonoklastai prieš ikonodulus

    Krikščionybės istorija rodo kūrėjų pastangas išganymo istorijos centre parodyti kūniškąjį Dievo atvaizdą, tačiau Bažnyčia patyrė dvi gilias kontroversijas, nepaisant visų pastangų apginti vaizdavimo praktiką ir vaidmenį liturgijoje. Pirmoji kontroversija buvo ikonoklazmas, vyravęs VIII a. pradžioje – X amžiuje. Pasekmė buvo Rytų bažnyčios nutolimas ir skilimas; antroji kontroversija vyko Reformacijos metu ir ji iki šiol skiria Vakarų bažnyčią. Prancūzijoje puošyba ir atvaizdai buvo tapę kritikos objektu dar prieš Martyną Liuterį, o Henrikas VIII diskusiją perkėlė į Angliją. Katalikų bažnyčios tėvai XVI a. viduryje visuotinio Tridento bažnyčios susirinkimo metu suformulavo dekretą apie šventųjų gerbimą, relikvijas ir atvaizdus. Šitas dekretas apima visą iki tol buvusią ortodoksinę tradiciją, teigiančią, jog privaloma atvaizdams teikti reikiamą pagarbą ne dėl to, kad tikima jų dieviška galia, kaip kad kitados pagonys melsdavosi stabams, bet dėl to, kad teikiama pagarba skirta prototipams. Apie tą pagarbą pirmą kartą parašė Bazilijus Didysis, labai svarbus V amžiaus Bažnyčios autoritetas. Šią taisyklę krikščionys taikė atvaizdų gerbimo praktikose.

    Meistras ES, veronika, 1450-1467, Britų muziejus. (Nuotrauka iš asmeninio dr. Sigitos Maslauskaitės archyvo)

    Atvaizdai, simboliniais ženklais pradėję rodytis krikščionybėje apie 230 metus, Bizantijoje pradeda klestėti ir tampa neatsiejama liturgijos ir teologijos dalimi. Tyrinėtojai nežino, kokios priežastys paskatino 730 metais Konstantinopolio imperatorių išleisti dekretą, draudžiantį tapyti ir garbinti atvaizdus. Imperatorius ne tik išleido dekretą, oficialų dokumentą, bet ir pats, užlipęs prie savo rūmų vartų, kaltu numušė Kristaus atvaizdą. Spėjama, kad šį veiksmą lėmė teologinės, politinės ir socialinės priežastys. Bizantija tuo metu buvo klestinti valstybė, kurioje ikonų tapymu užsiėmė vienuoliai. Vienuolynai tapo konkurentais imperatoriaus valdžiai, tad imperatorius nusprendė juos suvaržyti tokiu būdu. Politinėje sferoje dekreto išleidimą galėjo lemti vis didėjanti islamo ekspansija, kadangi po Mahometo mirties musulmonai skverbėsi į krikščioniškus kraštus bei žydų bendruomenes. Musulmonai ir žydai atvaizdų garbinimą laiko nuodėme ir stabmeldyste, tad Bizantijos imperatorius galėjo stengtis išlaikyti politinį vientisumą ir taiką, manydamas,

    Vienas pirmųjų Jėzaus atvaizdų pagal Bažnyčios istoriko Euzebijaus iš Cezarėjos pasakojimą. (Nuotrauka iš asmeninio dr. Sigitos Maslauskaitės archyvo)

    kad tam gali pagelbėti atvaizdų negarbinimas krikščionybėje. Teologinės priežastys: prasidėjęs apie 700-uosius metus ikonoklastinis karas tarp ikonoklastų, atvaizdų garbinimo religijoje priešininkų, ir ikonodulų, manančių, jog atvaizdai reikalingi krikščioniškoje liturgijoje. Po imperatoriaus dekreto išleidimo prasidėjo sukilimai, persekiojimai, rankų kapojimai, kankinystės – kone pilietinis karas. Pagrindinis ortodoksų atvaizdų gynėjas ir doktrinos pagrindėjas buvo šv. Jonas Damaskietis, gyvenęs beveik 100 metų, buvęs labai gerbiamas stačiatikių bažnyčioje. Šv. Jonas Damaskietis kalifo dvare užėmė aukštas pareigas, nors ir buvo krikščionis. Išgirdęs apie 730-ųjų metų įvykius, jis parašė tris apologetinius diskursus prieš tuos,

    kurie šmeižia šventuosius atvaizdus. Atsakydamas į klausimą, kaip įmanoma pavaizduoti nematomybę ir beribiškumą – alfą ir omegą – jis taip atsako: „Kai tu pamatei tą, kuris yra bekūnis, tačiau dėl tavęs tapo žmogumi, tu darysi jo žmogiškosios formos atvaizdą. Kai nematomas tapo matomu per kūną, tu tapysi atvaizdą to, kuris buvo matomas. Kai tas, kuris savo prigimties apstybėje yra be kūno ir be figūros, neišmatuojamas ir belaikis, kai tas, kuris yra begalinis ir esantysis Dievo formoje, apribojo savo apimtį ir didybę ir priėmė vergo formą ir apsisiautė kūno figūra, tai tapysi jo formą paveiksle ir pateiksi

    Roger van der Weyden, veronika, apie 1445, Viena, Belvederio rūmai. (Nuotrauka iš asmeninio dr. Sigitos Maslauskaitės archyvo)

    žiūrėjimui tą, kuris sutiko būti matomas.“ Toliau jis sako: „Vaizduosi jo neišreiškiamą maloningumą, gimimą iš Mergelės Marijos, krikštą Jordane, atsimainymą Tabore, nemirtingumo gimdytojos kančias, jo dieviškosios prigimties stebuklus, ženklus, įvykdytus dieviška galybe kūno jėgomis, gelbėjantį kryžių, palaidojimą, prisikėlimą, žengimą į dangų – visus šiuos dalykus žodžiu ir spalvomis aprašysi.“ Ikonoklastai nenurimsta, teigdami, kad žmogiškoji prigimtis, būdama vienybėje su žodžiu, ontologiškai Kristaus neapibrėžia. Anot ikonoklastų, ikonografiškai Kristaus pavaizduoti neįmanoma, nes tokiu būdu jis sumenkinamas – sumenkinamas dieviškumo aspektas. Ikonodulai tvirtino, kad „tapyti ikoną nereiškia apibrėžti, bet reiškia rašyti“, kadangi „ikona ne apibrėžia, bet rašo – ne žodžiais, bet spalvomis“. „Jei jūs gerbiate šventąjį raštą, ir viską, kas ten parašyta, tai kodėl jūs sakote, kad negalima viso to nutapyti? Argi teptukas prastesnis už plunksną?“ – klausia ikonodulas ikonoklasto.

    Dievo atvaizdas Rytų ir Vakarų bažnyčioje

    Iš rašytinių šaltinių žinome, kad Konstantinopolio imperatoriaus lobyne buvo saugomas ypatingos svarbos atvaizdas drobėje – mandilion – „su tikru Kristaus veido atvaizdu“. X a. ši relikvija į Konstantinopolį buvo pervežta iš Edesos miesto (Šiaurės Sirija), bet jau nuo VI a. buvo manoma, kad šis atvaizdas, visų būsimų Kristaus atvaizdų archetipas, išreiškia pačią ikonos esmę. Po 1204 metais įvykusio kryžiuočių antpuolio, kai Bizantijos sostinė buvo sudeginta, šio atvaizdo pėdsakai pasimetė Vakaruose: lyg Romoje, lyg Paryžiuje. Netrukus, kaip dažnai ir atsitinka, atvaizdas atsirado Konstantinopolyje ir buvo padovanotas Genujos miestui. Šiuo metu jis yra saugomas Genujos armėnų šv. Baltramiejaus bažnyčioje.

    (Nuotrauka iš asmeninio dr. Sigitos Maslauskaitės archyvo)

    Panašiu laiku Vakaruose atsiranda kitas atvaizdas, vadinamas veronika (lot. vera ikon). Abiejų atvaizdų ikonografija panaši, bet turi esminių skirtumų. Edesos mandilion atvaizdas yra labai išplitęs Rytų bažnyčioje ir yra privaloma ikonostaso (papuošta ikonomis pertvara, atskirianti altorių nuo likusios šventyklos dalies Rytų bažnyčiose) dalis. IV a. pasirodęs pirmojo Bažnyčios istoriko Euzebijaus iš Cezarėjos pasakojimas, randamas jo raštuose, teigia, jog sunkiai susirgęs karalius Abgaras, gyvenęs Kristaus laikais, siunčia dailininką (arba tarną, pasak kitos versijos) atvežti Kristaus atvaizdą. Dailininkui nesiseka nupiešti sutikto Kristaus veido, tad Kristus, jo pagailėjęs, paima drobulę ir joje įspaudžia savo veidą. Dailininkas grįžta pas pasveikusį ir atsivertusį karalių, kuris šį mandilion išstato viešai pagerbti. Rytų bažnyčiai šis pasakojimas labai svarbus, kadangi taip buvo norima atskirti krikščionišką kažkada egzistavusio asmens atvaizdą nuo niekada

    Mandilion, XVI a. (?), Šv. Petro bazilika. (Nuotrauka iš asmeninio dr. Sigitos Maslauskaitės archyvo)

    neegzistavusių pagoniškų dievų. Antra, stebuklinga Kristaus veido reprodukcija neleido jo gretinti su „žmogaus rankų sukurtais dievais“. Tai Apaštalų darbuose teigia šv. Paulius. Trečia, Kristus tarsi pats norėjęs palikti savo atvaizdą.

    Šis atvaizdas buvo be galo garbinamas ir tapo ikonos šaltiniu – tobuliausiu atvaizdu, tapusiu pagrindu visoms vėlesnėms ikonoms. Iki ikonoklastinio periodo (VIII–X a.) buvo išlikę tik keli Kristaus atvaizdai. Vienas buvo laikomas Sinajaus vienuolyne (jame tyrinėtojai įžvelgia Turino drobulės bruožų), kitas buvo laikomas šv. Sofijos sobore Stambule.

    Vakaruose pirmą kartą veronika paminima tik XII a., o toks atvaizdas pasirodo XIII amžiuje. Iš pradžių buvo pasakojama apie imperatoriaus Tiberijaus ligą, jo išgijimą, gailestingą moterį, kurią pagydė Kristus ir kuri turėjo jo atvaizdą. XIII a. pradžioje pradedama minėti relikvija, gauta Kryžiaus kelyje – Kristaus veido atspaudas drobėje. Veronika visai kitaip žengia į vakarietiško pamaldumo praktiką – šis atvaizdas aiškiai suprantamas kaip relikvija: eina kruvinas prakaituotas žmogus, prie jo pribėga moteris, nušluosto skepetaite jam veidą ir skepetaitėje lieka veido atvaizdas. Tai yra kančios istorijos dokumentas. Pagrindiniai ikonografijjos bruožai ir skirtumai yra šie: jei Kristaus veidas veronikos drobulėje yra be kančios ženklų, tai atvaizde jį būtinai laiko moteris. Jei Kristus yra su kančios ženklais: erškėčių vainiku, sumuštu veidu, atvaizde moters nebus… O mandilion yra dieviškumo įsikūnijimas, jame nėra jokių kančios ženklų. Reikia pastebėti, jog Lietuvoje labiau paplitęs kenčiančio žmogaus atvaizdas (veronika).

    Mandilion su ikonoklastiniais pažeidimais, XI-XII a., Vatikano biblioteka. (Nuotrauka iš asmeninio dr. Sigitos Maslauskaitės archyvo)

    Veronikos kultas itin išplito piligrimų kelionėse, ypač jubiliejinių metų progomis. Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ taip rašė apie veroniką: „…Ir kaip išsyk akis būgščiai nudelbęs koks nors kroatas stebi įdėmus veroniką, ir, balsiai neprakalbęs, galvoja: Jėzau Kristau, Dieve mūs, štai kur paveikslas tavo tvyro, ir veltui stengies suvaldyt jausmus…“ Pati relikvija buvo dingusi iš Romos 1527 metais garsiojo Romos plėšimo metu, bet vėliau atsirado ir XVII amžiuje garsus skulptorius G. Berninis ją patalpino viename iš šv. Petro Bazilikos kupolo piliastrų.

    Tiek vėlyvojoje Antikoje, tiek Bizantijoje Kristaus bruožų reprodukcija buvo reikalinga atvaizdo doktrinai – tiek ikonoklastinėse kovose, tiek kaip duodanti teisę jį vaizduoti. Atvaizdas tampa be galo svarbus, kadangi jis primena įsikūnijimo slėpinį. Rytų

    Albrecht Durer, veronika, 1513 m. (Nuotrauka iš asmeninio dr. Sigitos Maslauskaitės archyvo)

    Bažnyčioje atvaizdas drobulėje tampa idealiu archetipu, pristatančiu ikonos modelį, o Romoje jis tampa Kristaus kančios antrine relikvija, nes Kristus nepaliko jokių materialių relikvijų.

    „Apžvalga“ dėkoja Bažnytinio paveldo muziejaus direktorei dr. Sigitai Maslauskaitei už suteiktą galimybę aprašyti paskaitą ir už nuotraukas

  • ATGAL
    Andrius Kubilius: būsime konstruktyvi ir principinga opozicija
    PIRMYN
    Valentinas Stundys: tikėti ir būti - amžinieji žmogaus lūkesčiai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.