Kristinos Bidočiūtės kūryba | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Kristinos Bidočiūtės kūryba

  • Data: 2012-06-21
    Autorius: Kristina Bidočiūtė

    Vienas

    Jau antra savaitė sode nenupjauta žolė aukštai svyruoja ir laukia, kol įeis pažįstamas pjovėjas. Žvilgsniais ir liežuviais ją „užkabina“ praeiviai, nežinodami tikrosios priežasties.

    Prieš vykdama senelio lankyti į ligoninę sužinojau, kad ten šį rytą mirė vyras – kažkokios keistos moters vyras. Mirė prie ligoninės įėjimo. Eidama iš tolo

    (Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys)

    stebėjau: užsiveria ir vėl atsiveria, lyg to numirėlio dar neiškeliavusios sielos ganomos automatinės durys. Keista, žvakė ten nedega, nes mirė, ne žuvo, o mirė pats, lyg savaime. Kitoje lovoje, netoli senelio, sėdėjo vyriškis, kuris savo ilgu nagu gramdė nuo bananų žievės likusią geltoną masę. Vis galvojau, kaip jis „iškrapštys“ iš po sluoksniuoto ir storo it duonos lupena nago tą banano geltonį? Liežuvis puikiai „iššlavė“ viską, kas buvo užstrigę tarpe tarp nagų ir pasenusios odos griovelių, o limpančius pirštų galus nusivalė į jau seniai nekeistą patalynės kampą. Dėmesį patraukė ligoninės antklodės, sužymėtos melsvais, tiesa, nublukusios spalvos antspaudais. Tokius esu pastebėjusi ir turguje ant galvijų mėsos, kuria prekiauja įmitusios „žymėtojos“. Nosį pasiekė kažkoks pažįstamas kvapas pagalvojus apie tas sužymėtas kiaulių ausis. Ir štai, prieš akis iškilo mamos siluetas. Ji rankose laiko pusę kiaulės galvos ir svilina šeriais nusėtą odą, braukdama per ugnies liežuvius. Man ji visada leidžia nusvilinti vištų daigus, pasilikusius ant nupeštos, dar šiltos odos. Sunkiausia pešti antį ar žąsį, kurių plunksnos labai tvirtos, o ligoninės pagalvės prikimštos kažkokių smulkesnių pūkų, matyt, iš vištų papilvės arba tų, kurios yra netoli šių paukščių užpakalio. Senelis bėdavojo, kad plunksnos dažnai išlenda pro užvalkalo siūles ir kutena alergijos bijančias ligonių nosis. Atkreipiau dėmesį ir į tą kumpą, raganišką senelio nosį, tačiau jis nusisuko, o aš nepastebėjau, ar spėjo iš jos iškirpti tamsius, pro šnerves išlindusius plaukelius. Nusisuko ir iš spintelės ištraukė sudžiūvusius, jau kietus sausainius, kad juos parsineščiau namo. Jaučiausi dėkinga ir už juos – bus vištoms.

    – Ar vėjas visas dienas toks stiprus kaip ir šiandien? – paklausė jis, tiesdamas ranką su maišeliu sausainių.

    – Nuo tada, kai tu ligoninėje, – atsakiau ir dėkingu žvilgsniu palydėjau jo ranką, lėtai judančią po patalais. Susirūpinusiu veidu pažvelgęs į mane, atsigulė.

    – Tai aš jau eisiu. Sveik, – kildama nuo kėdės, suspaudusi sausainius, ketinau išeiti neišgirdus nė vieno žodžio iš jo lūpų.

    – Tai iki sekmadienio nusipjaukit žolę. Dalgį pagalandau jau seniai, – prieš popietinį miegą sumurmėjo.

    Vėlyvą rudenį užgulė nenupjautą ir aukštą žolę lapų kruša ir niekas, net jis, įžengęs į sodą nematė, ar iki to sekmadienio ji buvo nupjauta. Įtariu žvilgsniu žiūrėjo į belapes obelų šakas ir matė ant jų kabančius didžiulius, nenuskintus ir šąlančius medžių vaisius. Mąstė ir kartu liūdėjo, kad ir šiai žiemai niekas nesiruošė, nepjaustė obuolių griežinėliais ir niekas jų nedžiovino metalinėje skardoje ant žaliai nudažyto suolelio saulėje. Ant tų nabagėlių medžių šalo vieniši obuoliai, o jis žinojo, kad kitą pavasarį išpjaus visas obelis ir dabar jau tikrai liks vienas. Vis blogėjanti sveikata vedė į nežinią, kad sodas jau kitą pavasarį gali likti ir be jo priežiūros, nes tik jam vienam rūpėjo sriubas skaninti džiovintais obuoliais. Per tiek metų sode buvo prisodinęs daug obelų ir kitų vaismedžių, o dabar ir jis nebesugebėjo prisiminti, kiek tiksliai jam rudenų, kiek jam dar reikės jų skaičiuoti… ■

    Atleisti

    Gal todėl, kad katė marga, neturinti ilgo plauko, tiksliau, be ypatingos veislės. Greta jos kieme lakstė ir dar viena, tad tikriausia čia ir buvo ta priežastis, dėl kurios maži, ką tik gimę Senės ir Tigrės vaikai jau daug metų buvo skandinami arba užkasami. Drąsusis kaimynas Rimkus vis laukė artėjančio kačių dauginimosi sezono, nes už butelį naikino ne vieno kaimyno kačių vadas. Rimkus neišmesdavo tų paskandintų kačių kažkur į šiukšlių krūvą – vis leido mums, dar mažiems, jas palaidoti. „Einam žaist kapus“, – išgirsti prie tvoros šaukiantį Rytį ir jau bėgi dar kąsnio nespėjus praryti – laidoti. Nepamenu, kodėl būtent mano sodo gale iškilo tarsi tik į delną telpantys kačių kapai. Matyt, kad sodas didelis, o ir žemė labai puri. Atmintyje įstrigę vietoj žvakių blyksintys greitai užgęstantys degtukai ir iš mamos darželio nuskabyti gėlių žiedai. Metams bėgant, gražus kapinių kultas pasidalino pusiau: kaimynai savo sklypą atskyrė skirtingų dydžių tvorom – kapinės buvo išdraskytos. Jos priminė tas tikrąsias žydų, pavieniui išbarstytas mano gimtame miestelyje.

    Senatvės gyvuliškų ligų nukankinta nustipo mano katė Senė. Ją užkasiau kaip tik toje vietoje, kur dabar tasai žemės ruožas priklauso tikriem šeimininkam. Čia, ant to vos įžiūrimo iškilimo žemėje, kaimynai pradėjo pilti sutręšusius lapus, nuo gilaus rudenio pavargusius obuolius, ir tai, kas jų namams galėtų daryti gėdą. Jau vien mintis, kad savo katės Senės kapo negalėjau lankyti dėl aukštos tvoros, blogų santykių tarp kaimynų ir mano tėvų – paskatino sunaikinti kapinaites. Sunaikinti jų neprižiūrint. Tokį pasirinkimą lėmė ir paskutinis apsilankymas sodo gale: katės Senės į delną telpantis kapas virto šiukšlių krūva, sumišusia su žeme, nereikalingomis gėlių sėklomis, netgi šunų išmatomis. Daugiau ten eiti nebuvo reikalo, o ir besikeičiantys metų laikai vedė vaikišką skausmą į užmaršties būseną. Žvarbią lapkričio pirmosios dieną, vaikščiojimo kapinėse dar vienas vaikiškas malonumas – uždegti žvakes ne tik artimiesiems, bet ir kitoje rankoje neštis pigesnių žvakių tiems, ant kurių kapo šie žiburiai nedega. Nedegė tasai aplankymo palikimas ir ant drąsiojo Rimkaus kapo. Teko uždegti. Tiesa, to norėjau ir pati. ■

  • ATGAL
    Tarp užrašytų ir kybančių ore prisiminimų
    PIRMYN
    „Poezijos pavasario" paukštės skrydis pamaryje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.