Krizė baigiasi. Kas toliau ? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Krizė baigiasi. Kas toliau ?

  • Data: 2011-06-12
    Autorius: Dr. Algirdas Šakalys, VGTU

    A. Šakalys. (TS-LKD archyvo nuotr.)

    Lietuva prieškriziniame savo raidos etape (iki 2008 m.) kartu su kitomis Baltijos šalimis galėjo girtis esanti viena sparčiausiai besivystančių ekonomikų visos Europos Sąjungos mastu. Žinoma, apie mūsų ekonomikos plėtros dinamiką sprendžiant iš apibendrinto rodiklio – BVP augimo, kuris tais metais augo iš tiesų įspūdingai, po 7–8 proc. kasmet. Tokie epitetai kaip „Baltijos tigrai“ maloniai glostė mūsų ausis. Iš tiesų, įjungę aukščiausias laisvosios rinkos ir beatodairiško skolinimosi pavaras, džiaugėmės naujomis statybomis, besikuriančiais verslo ir prekybos centrais,  gražėjančiais mūsų miestų senamiesčiais ir iškilusiais lietuviškais dangoraižiais. Tačiau dėl nelauktai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, driokstelėjusios ekonominės krizės sukniužo mūsų ekonominės sėkmės namelis ir „tigrai“ virto „šlapiais kačiukais“. Gal tik apdairūs ir taupesni estai atrodė geriau.

    Naujoji Vyriausybė, siekdama gelbėti bedugnėn besiritančią šalies ekonomiką, ryžosi nepopuliariai ir griežtai diržų veržimosi politikai. Tai sukėlė šalyje šoką, o agresyviausios mūsų visuomenės dalies atstovai (gal kieno nors ir pakurstyti) atsakė Seimo rūmų langų daužymu.

    Visgi premjeras, meistriškai laviruodamas tarp pavojingų pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės rifų, sėkmingai išvedė šalies ekonomikos laivą į saugesnius vandenis. Nors pakeliui ir išbarstė savo populiarumo reitingus.

    Dabar, kai atsigaudama ekonomika vėl auga sparčiais tempais, kaip mes turėtume vertinti krizės laikotarpį ir augimo laikotarpį prieš krizę? Ar tiesiog turime stengtis kuo greičiau pamiršti 2008 metų pabaigos ir 2009 metų pradžios išgąstį ir nerimą dėl galimos totalios pasaulio ekonomikų griūties (ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje) ir gyventi pagal tą patį ekonomikos modelį, kaip gyvenome? Ar visgi siekdami kurti modernią valstybę, turime grįžti prie paties šalies ekonomikos modelio arba rinkos modelio aptarimo ir pasirinkti tokį rinkos modelį, kuris leistų subalansuotai ir nuosekliai plėtoti šalies ūkį, o esant ekonomikos nuosmukiams, leistų maksimaliai mažinti įtampą visuomenėje.

    Pasaulyje plačiai vyksta aršios diskusijos šia tema. Būtų nesuprantama, jeigu mes liktume kažkokia ramybės sala. Tuo labiau kad, mano galva, jau subrendome reikiamoms korektyvoms.

    Vis daugiau žymių ekonomistų – tarp jų ir Nobelio premijos laureatas Josephas E. Stiglitzas – ir apžvalgininkų prieina prie tų pačių išvadų, kad laisvoji, save reguliuojanti rinka negali įveikti globalizacijos ir spekuliacinio kapitalo metamų iššūkių. Laisvoji rinka taip pat negali susitvarkyti su socialinės nelygybės ir skurdo didėjimu. Kai kurie autoriai, tarp jų norėčiau paminėti Paulą Masoną iš Jungtinės Karalystės, pasitelkdami ilgalaikius statistinius duomenis teigia, kad būtent laisvosios rinkos mechanizmas skatina socialinę nelygybę ir skurdą. Sakysime, 1974–2004 metų laikotarpiu (dominuojant neoliberalizmo idėjoms) penktadalio neturtingiausių Jungtinių Amerikos Valstijų šeimų pajamos išaugo tik 2,8 procento, o poAntrojo pasaulinio ėjusios „gerovės valstybės“ laikais tokių šeimų pajamos buvo padvigubėjusios*. To paties autoriaus duomenimis, Jungtinėje Karalystėje dešimtadalio neturtingiausių šeimų pajamos nuo 4,2 proc. 1979 metais sumažėjo iki 2,7 proc. 2002 metais. Kartu atlikęs finansinių rinkų analizę, minėtas autorius negailestingai paskelbė laisvosios rinkos arba rinkos fundamentalizmo idėjos kaip ekonomikos modelio krachą.

    Net didžiausia nelygybe neseniai garsėjusios Pietų Amerikos valstybės pastaraisiais metais sugebėjo gerokai sumažinti atotrūkį tarp pajamų, o JAV įvyko priešingai. Pavargusioje kovoti su skurdu turingiausioje Amerikos valstybėje, jeigu tikėtume „Lietuvos žiniomis“**, kurios remiasi JAV žurnale „Vanity Fair“ paskeltais nobelininko Josepho E. Stiglitzo vertinimais, 1 procentas žmonių uždirba beveik ketvirtadalį visos valstybės pajamų. Dėl to ekonomikos ir finansų „guru“ nuomonė taip pat negailestinga: „Tai nelygybė ,dėl kurios netrukus pasigailės turtingieji“. Ir taip pasakyta kalbant apie turtingiausią pasaulio valstybę.

    Minėtas autorius rinkos fundamentalizmo modelio įsigalėjimą pagrįstai sieja su Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano  valdymo epocha XX amžiaus devintąjį dešimtmetį***. Vadinamoji „Vašingtono konsensuso“ idėja – nuoroda valstybei: „liberalizuok“, „privatizuok“, mažink (mokesčius), „pasitrauk“ ir „susitrauk“ ilgą laiką buvo moderniausia ekonominės minties kryptis tiek JAV, tiek Jungtinėje Karalystėje. Žinoma, tai negalėjo neturėti įtakos ir kitoms, ypač iš socializmo lagerio išsivadavusioms šalims, kuriančioms naują gyvenimą ir ekonomikos tvarką. Lietuvoje taip pat atsirado institutas, kuris ir šiandien agresyviai propaguoja neoliberalizmo arba rinkos fundamentalizmo idėjas.

    Niekas negali nuginčyti to, kad tik rinkos ekonomika leidžia taip sparčiai užsukti ūkio plėtros tempus, kurių kitos ekonominės sistemos nesugebėjo pasiekti. Deja, akivaizdus ir kitas dalykas, kad nauji ekonominiai santykiai, grįsti „Vašingtono konsensusu“ (neoliberalizmu), be progresyvių procesų sukelia ir nenumatytų padarinių, tokių kaip didelė ir didėjanti socialinė atskirtis ir jos sukelta įtampa visuomenėje, taip pat išryškėjusi vertybių krizė. Tai tampa dideliais iššūkiais ir dar didesnėmis grėsmėmis pačios persiformuojančios visuomenės pagrindams.

    Ar tiesus bus Lietuvos kelias iš krizės? (M. Žilionytės nuotr.)

    Turto kaupimą pavertus svarbiausiu tikslu, nebepaisoma kitų būties aspektų. Lieka tik nuolatinė kova už savo egoistinį privatų interesą, nebesilaikant tradicinių moralės normų. Todėl dažniausiai tie – agresyvūs ir neskrupulingi – atsiduria verslo ir visuomenės elite ir diktuoja „madas“ kitiems, t. y. visuomenei. Kuo daugiau turto sukaupia savo rankose turtingieji, tuo mažiau jie yra suinteresuoti, kad valstybė investuotų į visuomenės sveikatos apsaugos, švietimo ir kitus bendruomeninius poreikius, nes visas šias paslaugas gali įsigyti ir įsigyja asmeniškai. Manau, kad tai nėra atsitiktinumas ar netikėtas sutapimas, jog Lietuvos laisvosios rinkos ruporas nuolat spaudžia Vyriausybę dėl reformų viešąjame sektoriuje ir jo privatizavimo. Sutinku, kad reformos reikalingos, tačiau ne visuomet reformos turėtų būti orientuotos tik šių sektorių tinklo mažinimo link.

    Galėtume ir turėtume daugiau pasimokyti iš kaimynų skandinavų, kurie gali būti pavyzdžiu visai Europai, kaip kurti gerovės valstybės modelį. Todėl labai sveikintinas Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ įvardytas siekis tapti integralia, sėkminga, politiškai ir ekonomiškai konsoliduota Šiaurės ir Baltijos valstybių regiono dalimi.

    Lietuvos integracija į Europos Sąjungą ir NATO buvo sparti ir sėkminga. Taigi, istorija parodė, susitelkę mes sugebame įgyvendinti ir labai ambicingus tikslus – tapti civilizuoto ir demokratiško šalių klubo nariu. Ne mažiau pastangų, o greičiau dar daugiau pastangų ir solidarumo iš mūsų pareikalaus gerovės valstybės kūrimo modelis integruojantis į Europos Šiaurės regioną. Mes tam privalome pasiryžti ir jau šiandien pradėti realius žingsnius. Tik pradedantis eiti įveikia kelią.

    Kartu noriu pažymėti, kad integracija į Šiaurės regioną nereiškia jokios mūsų asimiliacijos, bet, kaip tai teisingai pabrėžta minėtos Strategijos projekte, „ integracijos į Šiaurės Baltijos regioną koncepcija neignoruoja šalių skirtumų ir nekalba apie kultūrinę ar istorinę priklausomybę Šiaurės regionui. Pripažįstamos skirtingos tapatybės ir tradicijos, tačiau pabrėžiama vertybinė konvergencija, kurios pagrindas – šiuolaikinės vertybės, neatsiejamos nuo sėkmingos gerovės valstybės funkcionavimo“. ****

    Tam, kad Baltijos jūros regionas būtų patrauklus ir konkurencingas globalioje erdvėje, reikia bendro darbo sprendžiant problemas energetikos, transporto, ekologijos,ekonomikos srityse. Sėkmingas bendradarbiavimas šiose srityse kuria pridedamąją vertę ne tik Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims, bet taip pat ir skandinavams.

    Mums didelis postūmis į priekį būtų skandinavų gerovės valstybės ekonomikos modelio pritaikymas Lietuvoje. Tuo labiau kad socialiai orientuotos rinkos modelis pasirodo esantis daug atsparesnis krizių momentais, palyginti su neoliberaliu arba rinkos fundamentalizmo modeliu, o svarbiausia – leidžia išvengti didesnių socialinių įtampų visuomenėje ir užtikrina tvarią ekonomikos plėtrą. Pagaliau jeigu pažiūrėsime į kelių pastarųjų metų statistiką, tai pamatysime, kad pagal įvairių kriterijų indeksus (gyvenimo kokybės, demokratijos, konkurencingumo, inovatyvumo ir kt.) pasaulio topiniuose dešimtukuose puikuojasi Skandinavijos šalys.

    Atėjo laikas ryžtingai pradėti taisyti dabartinę padėtį, kai skurdo riba laikomos pajamos 1,1 tūkst. Lt per mėnesį, o minimalus atlyginimas „į rankas“ nesiekia 700 Lt. Mes neturime ir vadinamojo vidutinio visuomenės sluoksnio, užtikrinančio ekonomikos stabilumą ir šalies pažangą. Mano turimais duomenimis, mėnesinį atlyginimą 5 tūkst. ir daugiau litų „ant popieriaus“ gauna mažiau negu 10 proc. šalies darbuotojų (tiesa, toje grupėje yra darbuotojų, gaunančių įspūdingo dydžio atlyginimus). Kita vertus, kapitalo kaupimas sparčiai augo, nes visuomenės sukurtas „pyragas“ rinkos fundamentalizmo sąlygomis dalijamas akivaizdžiai neteisingai. Kai kas Vakaruose bando tai aiškinti „ribinio naudingumo“ teorija. Kuomet didesnės pajamos siejamos su didesniu indėliu į bendrą visuomenės produktą. Vis dėlto, kaip tuomet galima susieti didžiulius bankininkų atlyginimus su jų realiu indėliu į pastarosios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės  kūrimą? Lietuvoje yra labai populiari „darbo našumo“ teorija. Atseit, koks našumas, toks ir atlyginimas. Bet niekas man iki šiol neatsakė į klausimą: kas tokio stebulingo atsitinka lėktuve per pustrečios valandos, kai medicinos seselės, nuskridusios į Oslą, darbo našumas iš karto išauga 5–6 ar daugiau kartų?

    Juokingiausiai atrodo socialdemokratai, kurie dabar kelia politines aistras dėl progresinių mokesčių įvedimo. Taip ir norisi paklausti: ponai, ką jūs veikėte net dvi kadencijas, kai buvote valdžioje ir kai susiklostė tokia padėtis, kad neliko ką apmokestinti progresiniais mokesčiais? Ar tuos 2–3 proc. dirbančiųjų, kurie gauna iš ties įspūdingus atlyginimus? Taigi, protingiau būtų kalbėti apie pajamų progresinį apmokestinimą ar turto mokestį. Bet šis straipsnis ne apie mokesčius.

    (D. Augulės piešinys)

    Baigdamas noriu grįžti prie rinkos ekonomikos modelio. Reikia gerai išmokti krizės pamokas ir kruopščiai atlikti namų darbus. Žiūrint plačiau, pasaulinės krizės sąlygomis galima įžvelgti valstybinės valdžios stiprinimo tendencijų. Jau 2009 m. sausį vykusiame Davoso forume pirmą kartą vyravo ne verslininkai ir finansininkai, bet politikai, nes spekuliacinio kapitalo paskatintai krizei sutramdyti prireikė valstybių galių.Valstybių galių taip pat nuolat reikia siekiant suvaldyti padėtį eurozonoje. Toliau vyksta rinkos fundamentalizmo demistifikavimas.Vis labiau ryškėja, kad šis rinkos modelis naudojamas tik savanaudiškiems stambiojo kapitalo tikslams ir interesams pridengti. Vien ko verta Lietuvoje propaguojama laisvės nuo mokesčių diena.

    Svarbiausia, kad mums kažkur toli eiti nereikia. Tiesiog reikia atidžiau žvilgterėti į kaimynų skandinavų kiemą ir patiems apsispręsti, kokį vaidmenį mūsų ekonomikoje turi vaidinti viešasis sektorius ir kokį privatus. Vyriausybė, verslas ir profsąjungos turi derinti savo veiksmus ir vesti pastovų dialogą svarbiausiais ekonomikos raidos klausimais. Kartu skatinant socialiai orientuotas privačias iniciatyvas.

    O ponioms ir ponams iš Laisvosios rinkos instituto ateina laikas pasakyti: ačiū, gal daugiau nebereikia.

    * Paul Mason, Meltown. The end of the age of greed, London, NY, 2010

    ** „Lietuvos Žinios“, 2011 05 10

    *** Joseph E. Stiglitz, Making Globalisation Work, NY, 2006

    **** Lietuvos pllažangos strategija „Lietuva 2030“

  • ATGAL
    Balkanai: teisingumo triumfas
    PIRMYN
    Lietuva – ateities Šiaurės Baltijos regiono lyderė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.