Įžvalgos

  • Kubos ir JAV santykiai: ar 1958-aisiais dienoraščio įraše pažadėtas karas tęsis ir po F. Castro mirties?

  • Temos: Politika
    Data: 2016-12-22
    Autorius: Goda Karazijaitė

    2016 m. lapkričio 25 d. mirė vienas garsiausių ir ilgaamžiškiausių pasaulio diktatorių – Kubos lyderis Fidelis Castro. 1958-ųjų vasarą, dar tuomet, kai F. Castro tik siekė valdžios Kuboje, savo dienoraštyje jis įrašė: „Amerikiečiai brangiai sumokės už tai, ką daro. Kai pasibaigs karas, aš pradėsiu ilgesnį ir didesnį savo karą: tame kare aš kovosiu su jais. Tai bus mano tikrasis likimas.“ Ir veikiausiai šiandien galime sakyti, jog jis buvo pranašiškai tikslus. Kaip revoliucionierių lyderis jis iškilo ir išbuvo Kubos valdžioje nuo pat 1959 metų iki, galima sakyti, savo mirties, nors prezidento pareigas prieš dešimtmetį perėmė jo brolis, ištikimas jau pirmųjų kovų bendražygis Raulis Castro. Visą Fidelio Castro valdymo laiką, tai yra, daugiau nei pusę amžiaus, Kubos ir JAV santykiai buvo didysis karo laukas, kurį nuolatos stebėjo visas pasaulis – ar tai būtų it tiksinti bomba Karibų krizė, ar dešimtmečius besitęsęs įšaldytas konfliktas.

    Nesutarimų pradžia ir įkarštis Šaltojo karo metais

    JAV ir Kubos santykių krizė prasidėjo būtent tuomet, kai į valdžią atėjo revoliucionieriai su Fideliu Castro priešakyje. Iš Kubos pasitraukus JAV remiamam buvusiam Kubos prezidentui Fulgencio Batistai, 1959 m. sausio pradžioje JAV teko pripažinti F. Castro valdžią. Siekiant Kubą, anksčiau buvusią JAV protektoratu, išlaikyti įtakos zonoje, prezidentas Dwightas D. Eisenhoweris su Kongreso, respublikonų bei demokratų pritarimu siuntė į Kubą naują ambasadorių ir taip bandė parodyti gerą valią. Buvo iškelta sąlyga, kad jei F. Castro su tuo sutiks – liks valdžioje, o priešingu atveju bus nušalintas. Ir nors tarp revoliucionierių, kurie siekė sutarti su JAV, F. Castro priklausė frakcijai, kuri piktinosi JAV dominavimu, jis neketino nusilenkti JAV.

    1959 m. vasarį F. Castro jau buvo Kubos premjeras ir ėmėsi pertvarkų – valstybinė santvarka sudėliota socializmo pagrindais, o Kuba paskelbta socialistine respublika. Nenuostabu, jog santykiai tarp JAV ir Kubos sparčiai blogėjo. JAV kompanijoms atsisakius perdirbti tarybinę naftą, F. Castro konfiskavo amerikiečių kompanijų turtą. Privatus verslas ir pramonė buvo nacionalizuota, o žemės ūkio reformomis apriboti žemės valdų dydžiai, jas išdalinant smulkiems valstiečiams. Atsakydama į turto konfiskavimą, žudynes, represijas ir kitus žmogaus teisių pažeidimus bei 1960 m. pasirašytą Kubos ir SSRS prekybos sutartį, JAV visiškai nutraukė ekonominius santykius, o vėliau ir diplomatinius santykius su Kuba.

    Kuba tuomet buvo vienintelė komunistinė valstybė Amerikos žemyne, taigi, vos F. Castro atėjus į valdžią, ji tapo Šaltojo karo konfrontacijos objektu. F. Castro, nepakęsdamas amerikiečių įtakos, tikėjosi SSRS paramos ir visais būdais stengėsi atlaikyti JAV spaudimą. 1959–1962 m. JAV Centrinės Žvalgybos Vadyba ne vieną kartą organizavo pasikėsinimus į F. Castro gyvybę. 1961 m. balandžio mėn. JAV suorganizavo į Kubą intervenciją, garsią Kiaulių įlankos incidento vardu. JAV apginklavo apie tūkstantį savanorių ir išlaipino juos Kuboje, tačiau jie buvo nugalėti Kubos ginkluotųjų pajėgų. Po nepavykusios JAV intervencijos, F. Castro paprašė SSRS pagalbos. SSRS, mielai atsakydama į šį prašymą, dislokavo Kuboje 40 branduolinį ginklą galinčių nešti raketų. Tai 1962 m. spalį sukėlė pasaulinę krizę, kurios metu iškilo branduolinio konflikto tarp SSRS ir JAV grėsmė. Tačiau Kubos krizė pasibaigė, kai Sovietų Sąjunga sutiko išvežti branduolines raketas iš Kubos už tai, kad JAV pažadėjo nebandyti nuversti Kubos valdžios.

    Šaltasis karas užsitęsė kelis dešimtmečius, santykiai tarp JAV ir Kubos liko įšaldyti ilgam laikui. Tiesa, Sovietų Sąjungos žlugimas atnešė komunistiniam Kubos režimui daug nuostolių: Kubos nebepasiekė dosnios subsidijos, sumenko eksporto rinka, išseko žaliavos. Ir nors F. Castro reiškė ryžtą atnaujinti santykius su JAV (jei ši nutrauktų prekybos embargą), atsakymų jis nesulaukė – JAV buvo nuspręsta su šia komunistine valstybe kovoti izoliacine politika. Tuo metu Kubai buvo išties sunkūs laikai. Buvo paskelbtas vadinamasis „ypatingasis laikotarpis“: apribotas transportas, elektra, netgi pradėtas normuoti maistas. Tai sukėlė neramumus, antivyriausybinius protestus ir padidėjusį nusikalstamumą. Atsakydama į tai, F. Castro vyriausybė suformavo šimtus greitojo reagavimo brigadų, skirtų kovoti su protestuotojais. Nuolatiniai žmogaus teisių pažeidinėjimai, griežta piliečių kontrolė, sekimas, sulaikymai, areštai tebėra kubiečius kankinanti valstybės politikos dalis. Būtent tai ir išlieka nuolat kartojamu reikalavimu Kubai, JAV parodžius iniciatyvą atgaivinti santykius tarp šių šalių.

    B. Obamos pastangos atitirpinti santykius tarp šalių

    2015 m. liepos 20 d. – tai istorinė data, kuomet buvo atkurti JAV ir Kubos diplomatiniai santykiai po 54 metus trukusios įšalusios tylos. Tiesa, prezidento Baracko Obamos pastangos paremti Kubos žmonių galimybes patiems spręsti savo asmeninę bei šalies ateitį, buvo rodomos nuo pat jo kadencijos pradžios 2009 m.

    B. Obamos valdymo pradžioje buvo sušvelninti kai kurie piniginių perlaidų bei kelionių apribojimai – buvo leista JAV piliečiams pervesti pinigų ne šeimos nariams, gyvenantiems Kuboje, keliauti į Kubą pagal leidimą švietimo ar religiniais tikslais. Taip pat JAV telekomunikacijų bendrovėms leista suteikti daugiau ryšio paslaugų Kuboje. Tačiau dviejų valstybių tarpusavio atvirumo siekį sustabdė amerikiečio Alano Grosso sulaikymas Kuboje 2009 m. gruodį. Jis buvo JAV Valstybės departamento kontraktininkas, kuris tuo metu atgabeno nešiojamųjų kompiuterių ir komunikacijų įrangos nedidelei Kubos žydų bendruomenei. Už slaptą darbą plečiant prieigą prie interneto, A. Grossas buvo areštuotas, pripažintas kaltu dėl „veiksmų prieš nepriklausomybę arba teritorinį vientisumą“ Kuboje ir nuteistas kalėti 15 metų. Nuo to momento prasidėjo slaptos derybos tarp JAV ir Kubos atstovų, skatinamos tarpininkaujant Popiežiui Pranciškui.

    Po aštuoniolikos mėnesių įvyko apsikeitimas politiniais kaliniais tarp Kubos ir JAV. 2014 gruodžio 17 d. B. Obama ir R. Castro pranešė, kad sieks užbaigti šalių priešiškumą ir normalizuoti santykius. Buvo įsipareigota siekti „atlaisvinti“ apribojimus perlaidoms, kelionėms, bankinėms paslaugoms, paleisti politinius kalinius. Jau 2015 m. sausį Kuba paleido pagal susitarimą visus 53 kalinius, JAV priėmė naujus prekybos ir kelionių nuostatus, buvo atnaujinti telefoniniai pokalbiai tarp šalių. Galiausiai, liepos mėnesį buvo atidarytos ambasados Havanoje ir Vašingtone. 2016 m. dar kartą buvo palengvinti prekybos ir kelionių apribojimai, atnaujintos pašto paslaugos tarp valstybių. Kovo mėnesį įvyko dar vienas istorinis įvykis – JAV prezidentas B. Obama su šeima vyko oficialaus vizito į Kubą. Tai buvo pirmasis toks prezidentinis vizitas nuo 1928 metų. Dar viena naujovė šiais metais – po daugiau nei pusės amžiaus atnaujinti reguliarūs tiesioginiai skrydžiai tarp JAV ir Kubos. Šiandien, nors švelnina sankcijas ir remia Kubos privataus sektoriaus augimą bei finansines ir komercines galimybes, JAV vis dar taiko griežtą ekonominį, finansinį ir komercinį embargą. Ir panašu, kad Kongresas artimiausiu metu dar tikrai nesvarstys Helmso-Burtono įstatymo, pagal kurį joks JAV prezidentas negali panaikinti sankcijų Kubai, kol ją valdo ne demokratiniuose rinkimuose išrinkti asmenys.

    Pastarųjų metų valstybių santykių poslinkis, arba, tiksliau pasakius, JAV nusileidimas priešininkui – Kubos Castro režimui – buvo aiškinamas pripažįstant, jog izoliacinė politika, trukusi dešimtmečius, buvo klaidinga ir nedavė norimų rezultatų. Baltieji rūmai su B. Obama priešakyje nusprendė, jog, jei izoliacija ir suvaržymai per tiek metų nepadėjo pasiekti pokyčių Kuboje, tuomet tiesioginiai ryšiai su Havana skatins ją artėti prie demokratijos bei klestėjimo. Vis dėlto diplomatiniai procesai nėra lengvi, viską sunkina prisimenami skaudūs istoriniai momentai bei, greičiausiai, asmeninės ambicijos. Nors B. Obama, būdamas JAV prezidentu, žengė didžiulį žingsnį į priekį, nėra garantijų, jog toks pat žingsnis nebus žengtas atgal, savo kadenciją pradėjus Donaldui Trumpui.

    JAV-Kubos santykių perspektyvos po B. OBAMOS IR
    F. CASTRO

    Fidelis Castro, karjeros pradžioje spėjęs apie savo likimą – karą prieš amerikiečius, gyvenimą užbaigė praėjus tik kiek daugiau nei savaitei po JAV prezidento rinkimų, kuriuose triumfavo respublikonų kandidatas, prieštaringai vertinamas D. Trumpas. Jis, dar nepradėjęs oficialiai eiti pareigų Baltuosiuose rūmuose, savo Twitter paskyroje sveikino visus su F. Castro mirtimi, o vėliau, neieškodamas diplomatiškesnių epitetų ir kone dėdamas brūkšnį po visomis B. Obamos pastangomis atstatyti santykius su Kuba, pavadino F. Castro brutaliu diktatoriumi, engusiu savo liaudį beveik šešis dešimtmečius. Tiesa, dar savo rinkimų kampanijos metu Donaldas Trumpas žadėjo, jog, jei bus išrinktas naujuoju prezidentu, jis atšauks istoriniu vadinamą JAV ir Kubos draugiškų santykių atkūrimą bei uždarys ambasadą Kuboje. Pasak jo, šis dvišalių santykių gerinimas tėra nuolaidos Castro režimui, tačiau neduoda naudos nei JAV, nei Kubos žmonėms. Ir iš dalies jis sako tiesą – žmogaus teisių pažeidinėjimai tebėra norma Kuboje. Tačiau čia svarbiau tai, jog jo išsakyta tiesa gali atnešti daugiau blogo nei gero. Tiesiog nutraukdamas pastangas dialogui su Castro šeimos režimu Kuboje ar būdamas pernelyg tiesmukas bei kategoriškas, D. Trumpas neribotam laikui paliktų įšaldytus dviejų šalių santykius. Taip jis, greičiausiai, pats to nesuvokdamas ir nenorėdamas, tęstų diktatoriaus F. Castro idėjinį karą (ir po jo mirties) prieš amerikiečius, kuriame, tiesa, labiausiai kentėtų daugiau nei 11 milijonų režimo engiamų Kubos gyventojų. Na, ir keletas stambesnių JAV verslininkų (kuriuos greičiausiai puikiai supranta tas pats D. Trumpas), svajojančių apie pelną nešančias rinkas Havanos paplūdimiuose.

    www.wikipedia.org, Chuck Kennedy nuotrauka (2016 m. kovo mėnesį įvyko dar vienas istorinis įvykis – JAV prezidentas B. Obama su šeima vyko oficialiu vizitu į Kubą).

    Pažvelkime į kitos kovos lauko pusės atstovą – Kubos respublikos prezidento pareigas prieš dešimtmetį perėmusį jaunesnįjį Fidelio brolį Raulį Castro. Nuolat kildavo dvejonių dėl jo priimamų sprendimų savarankiškumo. Visgi jo valdymo metu santykių su kitomis pasaulio valstybėmis klimatas ėmė šilti ir, nors žadėjęs ginti socialistinę revoliuciją, naujasis prezidentas ėmėsi kuklių ekonominių reformų. Būtent jo prezidentavimo metais Kuba tapo žymiai atviresnė. Po susitikimo su popiežiumi Pranciškumi jis netgi dalijosi savo susižavėjimu pontifiku ir žiniasklaidos atstovams teigė, jog anksčiau ar vėliau pradės melstis ir sugrįš į Katalikų Bažnyčią. Dešimtmetį Kubą valdęs R. Castro pažėrė daugiau netikėtumų nei galima buvo tikėtis iš tokio prisiekusio komunisto. Atrodo, jog didžiajam broliui pasitraukus iš šio pasaulio, R. Castro galėtų tapti laisvos Kubos viltimi.

    Vis dėlto savaitę trukęs gedulas šalyje, nesibaigiantys mitingai, vadinamasis „laisvės karavanas“, keliavęs su diktatoriaus palaikais nuo Havanos iki Santjago, ir atsisveikinimo ceremonija, pritraukusi dešimttūkstantines minias, skanduojančias „Tegyvuoja Fidelis“ ir „Tegyvuoja revoliucija“, atskleidžia, jog lyderio – Fidelio Castro – asmens kultas Kuboje taip greitai neužges. Ir nors dabartinis Kubos prezidentas R. Castro teigė, jog revoliucijos lyderis (F. Castro) smarkiai priešinosi asmenybės kulto apraiškoms, jis tuo pačiu kartu su susirinkusia minia bendrai prisiekė ginti tėvynę ir socializmą. Kitaip tariant, jis prisiekė sekti savo brolio pavyzdžiu ir išsaugoti jo palikimą.

    Matant tokį šiandieninės Kubos besidairymą tai į praeitį, tai į ateitį, sunku prognozuoti, kur link šalis pakryps artimiausiu metu. Greičiausiai, dar turės praeiti kiek laiko, kol Kuboje nuslūgs gedulo nuotaikos ir paaiškės, kokios tikrosios asmeninės R. Castro intencijos, valdant šią šalį. Nepaisant ankstesnių jo pastangų pagerinti Kubos žmonių padėtį, vystant santykius su užsienio valstybėmis ir, be abejo, svarbiausia – su JAV, vargu, ar galima tikėtis, jog šis lyderis, Kubos žmonių, skanduojančių „Yo soy Fidel“ („Aš esu Fidelis“), akivaizdoje, leistų amerikiečiams (o čia pirmiausia visų akys krypsta į D. Trumpą) paminti savo brolio atminimą.

    Tačiau ir šis Castro šeimos atstovas nevaldys Kubos amžinai. Vis dėlto, net ir po turbūt garsiausio pasaulyje šių dienų diktatoriaus mirties amerikiečiams teks nestokoti diplomatiškumo, norint, jog F. Castro (ir Kubos) dienoraštyje pažadėtas „tikrasis likimas“ nesitęstų dar pusamžį ar net ilgiau. ■

  • ATGAL
    Ar keisis Vokietijos politinis veidas?
    PIRMYN
    Povilas Žumbakis: Mitas, kad Donaldas Trumpas bus Rusijai draugiškas prezidentas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.