Oikos

  • Kuo toliau į Rytus, tuo prastesnis maistas?

  • Data: 2017-11-20
    Autorius: Gytis Žakevičius

    Lietuvoje įsiplieskė nekokybiško maisto skandalas – paaiškėjo, kad Vakarų Europoje parduodamų gerai žinomų gamintojų maisto prekės ir gėrimai yra geresnės kokybės nei tie patys produktai Lietuvoje. Toks maisto prekių ir gėrimų tyrimas tik patvirtino tai, apie ką jau seniai buvo kalbama puse lūpų – tas pats prekės ženklas, t. y. ta pati pakuotė, o produkto kokybė prastesnė.

    Rytuose padėtis nesikeičia

    Dar 2015 metais panašus skandalas įsiplieskė Slovakijoje ir Vengrijoje. Tą kartą buvo tikrinami ne tik maisto produktai, bet ir įvairiausios buitinės prekės – skalbimo milteliai, šampūnai, dantų pastos ir t. t. Kaip ir buvo galima tikėtis, rezultatas buvo šokiruojantis – tas pats prekės ženklas, tačiau dvi skirtingos sudėtys. Tuomet šis skandalas peraugo į nemenkus protestus, žmonės minėtose šalyse sukilo prieš dviveidišką gamintojų politiką. Protestuoti buvo dėl ko – visi produktai, skirti Slovakijai ir Vengrijai, buvo prastesnės kokybės nei, tarkim, to paties gamintojo prekė, skirta Vokietijai. Prastesnė kokybė pasireiškė tuo, kad jogurtuose buvo mažiau vaisių, mažiau vitaminų. Visur, kur tik įmanoma, natūralias medžiagas keitė saldikliai, dažikliai ar dar įvairiausi cheminiai junginiai, kurie gerina produkto skonį ar kvapą, tačiau nėra natūralūs. Išvada viena – Europos Sąjunga nėra viena didelė rinka, o vartotojai nėra visur lygūs. Gaila, tačiau vis dar labai aiškiai išskiriami vartotojai turtingose Vakarų Europos valstybėse, stengiantis patenkinti jų poreikius bei gaminant sveikesnius ir ekologiškesnius produktus. Į Rytų Europos rinką vis dar žiūrima kaip į antrarūšę, kuriai galima pateikti už panašią kainą (o kartais netgi ir didesnę) produkciją, kurią pagaminti yra pigiau.

    Nors minėtas 2015 m. maisto skandalas kilo tik Slovakijoje bei Vengrijoje, tačiau galima daryti prielaidą, kad tokios pat „Rytų prekės“ buvo vežamos ir į Čekiją, Lenkiją, Baltijos šalis bei kitur. Tąkart Slovakijos premjeras kreipėsi į Europos Komisiją reikalaudamas pradėti tyrimą dėl minėtos situacijos ir nubausti gamintojus, kurie taiko dvigubus standartus.

    Lietuvos požiūris į skandalą

    Visai neseniai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) atliko maisto produktų tyrimą, kurio rezultatai buvo identiški prieš dvejus metus atliktiems tyrimams Slovakijoje ir Vengrijoje. Išvada viena – į Lietuvą yra importuojami antrarūšiai produktai. Laboratorijose iš 33 bandymų net 23 parodė kokybinių prekės sudėties skirtumų. Tad galima teigti, kad tai nėra pavieniai atvejai, kai kažkuris tarptautinis gamintojas sugalvoja užsidirbti didesnių pelno maržų ir už tą pačią ar panašią kainą pasiūlyti žymiai prastesnės kokybes prekių. Prastesnė kokybė, visų pirma, vartotojui reiškia neigiamą poveikį sveikatai. Gamintojas savo ruožtu patiria mažesnius produkcijos kaštus ir tai leidžia uždirbti didesnį pelną.

    Taigi faktas konstatuotas – tas pats prekės ženklas, kaina panaši, o kartais ir didesnė, tačiau kokybė žymiai prastesnė. Kyla klausimas – o kas toliau? Sprendžiant iš to, kad žemės ūkio ministras Bronius Markauskas situaciją pavadino „neskania“, galima daryti išvadą, kad politinės valios kažką daryti yra, tačiau vien norų neužtenka. Norai norais, o verslas ir toliau gamins mums prastesnės kokybės produkciją ir krausis iš mūsų didžiulius pelnus, jeigu Žemės ūkio ministerija nesiims jokių konkrečių priemonių situacijai pakeisti ir suvaldyti. Lietuvos žmonės laukia, kad ministras gintų Lietuvos piliečius nuo savivaliaujančių gamintojų, kuriems pelnas yra svarbiau nei žmonių sveikata. Tačiau ministras, žengęs pirmą žingsnį, sustojo – nebegirdime jokios pozicijos iš Žemės ūkio ministerijos pusės. Nebekoordinuojami ir tolimesni žingsniai, kurie yra būtini žalingai padėčiai keisti.

    Neatlikti Žemės ūkio ministerijos namų darbai

    Žemės ūkio ministerijos tikslas turėtų būti ginti Lietuvos piliečių teises bei sveikatą ir imtis priemonių, kurios galėtų pakeisti esamą ydingą situaciją. Pirmas klausimas, kuris natūraliai turėtų būti keliamas: kodėl Žemės ūkio ministerija kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba nesiėmė tokių patikrų ir tyrimų, kai 2015 metais Slovakijoje ir Vengrijoje kilo toks skandalas? Lietuva turėjo prisijungti prie šių valstybių ir taip pat atlikti savo namų darbus – laboratorijose patikrinti importuojamas prekes. Na, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada – prabėgo dveji metai ir atsakingos tarnybos patikrino padėtį. Rezultatas aiškus – padėtis nepasikeitė. Keista tik tai, kad Žemės ūkio ministerija, turėdama kolegų iš Slovakijos ir Vengrijos pavyzdį su prekių sudėčių tyrimais, sugebėjo susiaurinti tiriamų prekių asortimentą. Kai 2015 metais buvo tiriami ne tik maisto produktai, tačiau ir kosmetika, higienos prekės, skalbimo produktai ir t. t., Lietuvoje buvo apsiribota tik maisto prekėmis. Tad kodėl neatkreipiamas dėmesys ir į likusias prekes, juk akivaizdu, kad ir ten padėtis bus identiška, o gal net ir prastesnė. Vadovaujantis posakiu „o kas galėtų paneigti“, nesunkiai galima daryti prielaidą, kad ir pati Žemės ūkio ministerija nėra visiems gamintojams bei importuotojams vienodai lygi. Galbūt todėl vienų produkcijos tyrimas pradėtas, o kiti pro patikros filtrą sugebėjo praslysti nepastebėti. O juk visos prekės gali daryti neigiamą poveikį žmogaus sveikatai. Visgi svarbiausia, ko turėtų imtis Žemės ūkio ministerija, – tai kreiptis į Europos Komisiją prašant ištirti importuojamų produktų sudėtis ir reikalauti, kad tokie gamintojai bei importuotojai visų pirma atlygintų Lietuvoje esantiems vartotojams patirtą žalą kad ateityje tokia žalinga praktika būtų nutraukta.

    Gamintojai laikosi savo pozicijos

    Gamintojai ir importuotojai jau pareiškė savo poziciją – prekių sudėtys skiriasi, nes prekės yra pritaikomos prie skirtingų vartotojų poreikių. Paaiškinimas yra kaip ir logiškas – skirtingos šalys turi skirtingas maisto gaminimo ir valgymo tradicijas, o kur dar tyrimai, kad kai kurie produktai yra labai paklausūs vienur, kai kitur tų pačių produktų suvartojama daug mažiau. Atrodytų, viskas tarsi logiška, tačiau ką bendro vartotojų skoniai ir poreikiai turi su tuo, kad, tarkim, perkant tą patį šokoladą Vokietijoje galima tikėtis jo sudėtyje didesnio kiekio kakavos pupelių nei tą patį šokoladą įsigijus Lietuvoje. Arba ką sako faktas, jog Lietuvoje parduodamų jogurtų sudėtyse yra mažiau natūralių vaisių, taip pat ir vitaminų, kuriuos keičia įvairūs saldikliai ir dažikliai, nei kad tos pačios įmonės gaminamuose jogurtuose parduodamuose Vakarų rinkose. Vadovaujantis tokia gamintojų logika, galima daryti prielaidą, kad Vakarų Europos gyventojai labiau mėgsta sveiką ir vitaminų prisotintą maistą nei rytų europiečiai.

    Kitas pateiktas paaiškinimas: gaminant tam tikrą produkciją yra naudojami vietiniai ingredientai. Tarsi būtų neįmanoma gaminant produkciją, kad ir toje pačioje Rytų Europoje, rasti sveikų ir kokybiškų ingredientų ir dėl to jie yra keičiami dirbtiniais. Tačiau kodėl tie ingredientai, kurių nėra vietinėse rinkose, negalėtų būti įsivežami iš kitur? Be to, daug produkcijos nėra gaminama Rytų Europoje. Nemažai prekių yra gaminama Vakaruose, tačiau tame pačiame fabrike viena produkcija yra pritaikoma vietiniams, o kita iškeliauja į Rytus. Taigi realybė yra tokia – Rytų Europos vartotojai nėra apsaugoti nuo dvigubų standartų, nes per menkai gina savo teises. Teisiškai gamintojai bei importuotojai nepažeidžia jokių įstatymų, nes produkcijos sudėtys yra leistinos bei nepažeidžia jokių reglamentavimų ar nuostatų. Tačiau tokie dvigubi standartai gyvuos tol, kol patys vartotojai nepasakys, kad šito užtenka, arba kol Europos Komisija neįsikiš ir nenubaus tokių gamintojų.

    Gaila, tačiau 2015 m. Europos Komisija priėmė sprendimą, kad gamintojai teisiškai nepažeidžia jokių reglamentavimų ir gali tiekti skirtingos sudėties prekes skirtingoms rinkoms. Visgi net ir toks Europos Komisijos išaiškinimas nereiškia, kad gamintojai gali nevaržomai klaidinti vartotojus.

    Kokie tolimesni žingsniai

    Visų pirma, Žemės ūkio ministerija kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba turi atlikti likusių importuojamų produktų, t. y. valymo priemonių, kosmetikos ir t. t., tyrimą, kad būtų aiški bendra padėtis. Tyrimas turėtų būti išplėstas netgi iki tokio masto, kad tiriama turėtų būti visa į Lietuvą importuojama produkcija. Turint tokio tyrimo rezultatus, apie tai turėtų būti informuojami Lietuvos vartotojai, kad jie žinotų, kurie prekių ženklai teikia dvigubų standartų produkciją. Pats tyrimas turėtų būti perduotas Europos Komisijai, kad ši įvertintų situaciją ir priimtų reikiamus sprendimus. Tačiau prieš kreipiantis į šią Europos Sąjungos instituciją yra būtina kreiptis į kitas ES Rytų Europai priskiriamas valstybes, raginant atlikti analogiškus tyrimus. Tikėtis, kad Europos Komisijos atsakas bus palankus Lietuvai, galėsime tik tada, kai visa Rytų Europa pradės kalbėti vienu balsu, reikalaudama keisti žalingą padėtį.

    Kita priemonė, kurią gali taikyti Žemės ūkio ministerija, yra griežtesnis produktų sudėčių reglamentavimas. Tokiu būdu importuotojai negalėtų remtis teiginiu, kad jie nepažeidžia jokių teisės aktų, net jeigu skirtingos produktų sudėtys klaidina vartotojus. Tiesa, pati stipriausia priemonė yra vartotojų informavimas, situacijos viešinimas ir raginimas nesitaikstyti su esama padėtimi. Verslas niekados nenori kovoti su pirkėjais, todėl neigiama komunikacija padėtų labai greitai pakeisti gaminių sudėtis, jas suvienodinant su Vakarų Europoje parduodamų produktų sudėtimis. ■

  • ATGAL
    Mokesčių reforma: perbrendęs būtinumas ir valdžių neveiksnumas
    PIRMYN
    „Valstiečių“ žingsnis energetikoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.