Kur pasuks Europos Sąjunga 2017-aisiais? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kur pasuks Europos Sąjunga 2017-aisiais?

  • Temos: Politika
    Data: 2016-12-22
    Autorius: Linas Kojala

    www.pixabay.com, Moritz Gunter nuotrauka (Dabartinė ES turi daug problemų ir vidinių prieštaravimų).

    2017–aisiais Europos Sąjunga minės garbingą sukaktį – lygiai prieš šešis dešimtmečius, 1957 metais, buvo pasirašyta Romos sutartis, kuria buvo įkurta Europos Ekonominė bendrija. Tuomet šešios valstybės – Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija – sutarė siekti glaudesnio bendradarbiavimo bei ekonomikos integracijos. Pirmiausiai – panaikinant prekybinius metus bei žengiant žingsnius vieningos rinkos sukūrimo link. Tokiu būdu buvo paklotas pamatas tam, ką šiandien žinome kaip ES – ji spėjo gerokai išsiplėsti ir vienija jau 28 valstybes.

    Visgi jubiliejus bus minimas ne vien džiugioje atmosferoje. „Europos Sąjunga – ant žlugimo ribos“, „Europos lyderiai neranda būdų spręsti krizes“, „Stiprėja populizmas ir euroskeptiškos nuotaikos“ – tokiomis antraštėmis pastaraisiais metais mirga viso pasaulio žiniasklaida. Abejojančių dėl ES ateities šiandien, atrodo, yra gerokai daugiau nei tų, kurie viliasi pozityvaus scenarijaus.

    Tad ir kitais metais pirmiausia kalbėsime ne apie simbolines datas, o iššūkius – šiame tekste bus pristatyti trys svarbiausieji. Gebėjimas susidoroti su jais lems ne tik visos ES, bet ir pavienių jos narių, tokių kaip Lietuva, ateitį.

    Iššūkis Nr. 1: rinkimai didžiosiose Europos valstybėse

    Kitais metais laukia kaip niekad daug svarbių nacionalinių rinkimų. Svarbiausieji iš jų – treji: kovo mėnesį bus renkamas Nyderlandų parlamentas; balandį naują prezidentą išrinks Prancūzija; rudenį prie balsadėžių žengs bei federacinio parlamento sudėtį nulems Vokietijos piliečiai. Visais trimis atvejais kalbama apie euroskeptiškų jėgų stiprėjimą bei galimą reikšmingą politikos pokytį. Todėl verta kiekvieną atvejį aptarti išsamiau.

    Nyderlandai parlamentą išrinks pagal proporcinę rinkimų sistemą. Šiuo metu valdančiąją koaliciją sudaro dvi partijos: centro dešinieji – Liaudies partija laisvei ir demokratijai (VVD) su premjeru Marku Rutte priešakyje – bei centro kairieji – Darbo partija (PvdA). Artėjant rinkimams, pagrindine VVD konkurente tapo euroskeptiška Laisvės partija, kurią į priekį veda kontroversiškasis Geertas Wildersas. Naujausios apklausos rodo, jog būtent ši partija šiandien laimėtų daugiausiai mandatų (30 proc.), palikdama VVD (23 proc.) antroje vietoje. Todėl konkurencija tarp šių jėgų aštrėja.

    Dabartinių valdančiųjų politika pasižymi tuo, jog yra akcentuojama fiskalinė drausmė ir ES laisvos rinkos nauda. Be to, pabrėžiama, jog būtina kovoti su nusikalstamumu bei terorizmu, tuo pačiu ribojant migracijos srautus bei pabrėžiant atvykusiųjų integraciją. Suvokdami visuomenės nerimą VVD lyderiai pažymi, jog imigrantai, tarp jų ir musulmonai, privalo prisitaikyti prie europietiško gyvenimo modelio, tačiau kartu jiems turi būti užtikrinamos visos konstitucinės teisės.

    Tuo metu G. Wildersas žengia kur kas toliau: pabrėždamas, jog rinkėjai turės spręsti, ar jie nori „senųjų Nyderlandų“, kurie nepasiteisino, ar „naujųjų“, kuriuos gali sukurti tik jo partija, politikas siūlo uždaryti visas mečetes ir islamiškas mokyklas, taip pat uždrausti Koraną. Jis ypatingai daug kritikos skiria dabartinei imigracijos politikai, teigdamas, jog tai veda prie islamizacijos. Be to, G. Wildersas žada surengti referendumą dėl Nyderlandų narystės ES. Tiesa, didelė dalis Nyderlandų gyventojų tebėra nusiteikę ES atžvilgiu pozityviai, tad referendumo atveju G. Wilderso pergalė anaiptol nebūtų garantuota.

    Panašios nuotaikos vyrauja ir Prancūzijoje. Dabartinis šalies vadovas, socialistas Francois Hollande‘as jau paskelbė nedalyvausiantis rinkimuose – politiko populiarumas siekia mažiau nei 5 proc., tad jis tapo pirmuoju modernios Prancūzijos vadovu, nesieksiančiu perrinkimo. Tai atveria duris dešiniesiems, kurie yra laikomi būsimųjų rinkimų favoritais.

    Centro dešiniąją partiją – respublikonus – rinkimuose atstovaus Francois Fillonas, kuris laimėjo pirminius partijos rinkimus, išstumdamas iš kovos ir buvusį valstybės vadovą Nicolas Sarcozy. F. Fillonas neslepia noro reformuoti ES, bet nėra priskiriamas kraštutinių euroskeptikų kategorijai. Kur kas didesnį nerimą mūsų regione galėtų kelti tai, jog F. Fillonas nori ieškoti sąlyčio taškų su Rusija, siūlo naikinti Kremliui taikomas ekonomines sankcijas bei teigia, kad Ukraina turėtų Donbaso regione leisti įvykti rinkimams, nors teritorija vis dar yra okupuota.

    Visgi daugiausiai dėmesio rinkimų kontekste susilaukia ne F. Fillonas, o Marine Le Pen, atstovaujanti kraštutinių dešiniųjų – Nacionalinio fronto partiją. Ji, kaip ir kolega Nyderlanduose, akcentuoja būtinybę kovoti su imigracija, pabrėžia islamo keliamą grėsmę bei žada surengti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES. Vėlgi, toks referendumas šiandienos perspektyvoje veikiausiai nebūtų laimėtas, tačiau neabejotinai dar labiau išjudintų ES pamatus. Apklausos rodo, jog F. Fillonas pirmauja ir pirmame ture galėtų tikėtis beveik 30 proc. balsų. Tačiau M. Le Pen jam mina ant kulnų ir, surinkdama apie 24 proc., neabejotinai patektų į antrąjį rinkimų turą.

    Galiausiai Vokietijoje situacija atrodo sąlyginai stabiliausia. Angela Merkel paskelbė sieksianti ketvirtosios kanclerės kadencijos, todėl Krikščionių demokratų partija (CDU) artėjant rinkimams neturi lyderystės dilemų. Nors A. Merkel reitingai pabėgėlių krizės kontekste kiek sumažėjo, apklausos rodo, jog daugelis Vokietijos gyventojų ją vis dar įvardija kaip tinkamiausią pretendentą kanclerio pareigoms. Daugiau neaiškumo Socialdemokratų partijos, kuri sudaro koaliciją su CDU, pusėje, mat neaišku, ar sąrašo priekyje žengs partijos lyderis Sigmundas Gabrielis, ar Europos Parlamento pirmininko pareigų neseniai atsisakęs Martinas Schulzas. Būtent šios dvi partijos galėtų tikėtis daugiausiai vietų parlamente: CDU pretenduotų gauti apie 33 proc., socialdemokratai – 23 proc.

    Tačiau ir Vokietijoje kyla nauja politinė jėga – „Alteratyva Vokietijai“ (AfD). Analogiškai anksčiau aptartiems atvejams, AfD akcentuoja islamo grėsmę bei yra skeptiškai nusiteikusi ES, ypač euro, atžvilgiu. Praėjusiuose parlamento rinkimuose AfD buvo per plauką nuo 5 proc. barjero, tačiau dabar apklausos jai žada bent 12–14 proc. Tiesa, net ir surinkusi tiek balsų ši partija liktų valdžios nuošalyje, mat CDU lyderiai nėra linkę net svarstyti koalicijos su AfD scenarijaus, bet tai simbolizuoja pokyčius ir Vokietijos politinėje scenoje.

    Apibendrinant galima teigti, jog visose valstybėse – Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje – stiprėja euroskeptiškos politinės partijos, kurias vienija siekis kovoti su imigracija bei bent jau svarstyti galimybę surengti referendumus dėl tolesnės narystės ES. Nors tai anaiptol nereiškia, jog įgijusios valdžią jos įgyvendintų radikalius kampanijos metu teikiamus pasiūlymus, akivaizdu, jog politinis žemėlapis 2017 metais gali pasikeisti ir tapti kur kas mažiau entuziastingas Europos integracijos klausimais.

    Iššūkis Nr. 2: primirštos problemos

    Dar prieš keletą mėnesių žiniasklaidoje dominavo pabėgėlių krizės tema. Šiandien apie ją svarstoma kur kas mažiau. Kodėl? Atsakymas paprastas: jei pasižiūrėtume į statistiką, atvykstančiųjų į Europą srautai pastaruoju metu gerokai sumažėjo. Pavyzdžiui, jei 2015 metų spalio mėnesį į Graikiją atvyko per 200 tūkst. pabėgėlių, tai šiemet tą patį mėnesį šis skaičius siekia vos kelis tūkstančius. Tiesa, srautai visiškai nenutrūko: jei pažvelgtume į Italiją, matytume, jog ten pabėgėlių nemažėja. Ir 2015, ir 2016 metų rugsėjo mėnesiais ten atvyko gerokai per 15 tūkst. žmonių. Nors problema nedingo, situacija yra kur kas mažiau dramatiška.

    Ar tai reiškia, jog krizė daugiau ar mažiau išspręsta? Anaiptol. Srautų sumažėjimą pirmiausiai lemia faktas, jog ES susitarė su Turkija dėl pabėgėlių srautų ribojimo. ES pažadėjo Turkijai sumokėti kelis milijardus eurų, taip pat suteikti bevizį režimą Turkijos piliečiams, o mainais už tai gavo garantiją, jog žmonės, keliaujantys iš Sirijos ir kitų karštųjų taškų per Turkiją Graikijos link, bus priglaudžiami Turkijos teritorijoje, o ne tiesiog praleidžiami keliauti tolyn. Susitarimas veikia ir srautai mažėja, bet vargu, ar dabartiniai ES ir Turkijos santykiai, kurie yra įtempti, leidžia tikėtis stabilaus jo įgyvendinimo. Kitaip tariant, bet kuriuo metu susitarimas gali subyrėti, o atvykėlių srautai – staigiai išaugti.

    Panaši situacija ir Rytų Ukrainoje. Konfliktas ten tebepulsuoja – ir toliau kone kasdien žūsta žmonės, ir toliau yra nekontroliuojama siena tarp Rusijos bei Ukrainos, ir toliau Ukrainos teritorijoje yra svetimų karinių dalinių – tik dėmesio regionui yra kur kas mažiau. Kadangi esminės dilemos nėra išsprendžiamos, situacija bet kurią akimirką gali paaštrėti, o žūstančiųjų skaičius – išaugti. ES kol kas yra principinga bei tęsia ekonomines sankcijas Rusijai, kadangi Minsko susitarimų įgyvendinimas neįvyksta. Visgi ilgainiui ši pozicija gali imti aižėti, o tai Rytuose bus suvokta kaip silpnumo ženklas.

    Iššūkis Nr. 3: kokios ES norime?

    Dabartinė ES turi daug problemų ir vidinių prieštaravimų. Ji – tarsi dvilypis darinys, susidedantis iš 28 narių – nacionalinių valstybių – branduolio; be narių pritarimo negali būti priimami jokie esminiai sprendimai, pvz., dėl ES plėtros, tad tuo beveik nesiskiriama nuo daugelio tarptautinių organizacijų. Bet greta branduolio yra ir viršnacionalinę galią turinčios politinės institucijos, tokios kaip Europos Komisija ar Europos Parlamentas. Sprendžiant kai kurių sričių klausimus (pvz., susijusius su bendrąja prekybos politika ar vidaus rinkos konkurencija), viršnacionalinės institucijos turi išskirtinę kompetenciją – kitaip tariant, valstybių įtakos svertai čia yra riboti. Dėl to kyla įvairios dilemos, ypač krizių metu, nes ES nesugeba į jas greitai reaguoti. Ką gi daryti? Yra bent du kraštutiniai siūlymai.

    Pirmieji teigia, kad ES yra neužbaigta sąjunga, nes neturi centralizuotos valdžios. Be jos nepavyksta efektyviai susidoroti su kylančiais iššūkiais: pavyzdžiui, kilus migracijos krizei didelė dalis valstybių tiesiog uždarė sienas bei palaidojo bandymus „solidarizuotis“. Tokiu atveju, sako federalistai, tėra vienintelė išeitis – centralizacija arba „europinį interesą“ atstovaujančios kvazivalstybės kūrimas, kuri galėtų padėti išspręsti šią nuolatinę dilemą viršnacionalinių institucijų naudai. Tokia kryptis gal ir graži normatyviniu požiūriu, tačiau susiduria su gausybe neatsakytų esminių klausimų. Taip, valdžios centralizavimas galėtų įvykti formaliai per vieną dieną, bet kas taptų jos legitimumo šaltiniu? Ar europiečiai nuo Portugalijos iki Estijos gyvena tokioje bendrystėje, kad galios dalyboms pakaktų procedūriškai demokratinių Europos Vyriausybės ar Prezidento rinkimų? Tą sunku įsivaizduoti.

    Todėl priešinga stovykla stoja piestu prieš šį pasiūlymą. Jos apologetų nuomone, būtent pernelyg gili integracija yra bėdų šaltinis, nes šalys, turėdamos mažiau tarpusavio sąsajų, gebėtų greičiau spręsti problemas. Ypač kritikuojamas esamas politinis ES lygmuo: kam tiek galių Europos Komisijai, kam tas Europos Parlamentas, klaustų jie, jei pakaktų ekonominio bendradarbiavimo ir vieningos rinkos principų. Visa kita – pertekliniai dalykai, kurie ir pridaro bereikalingų galvosūkių praktinėse situacijose, pvz., gelbėjant Graikiją, kuri turėjo bendrą valiutą su euro zonos valstybėmis, bet išlaikė dalinį ekonominį suverenitetą, kol galiausiai priėjo liepto galą ir vos nepaskandino viso euro. Bet ir ši kryptis mažai įkvepianti. Siūlymas „atsukti integraciją atgal“ gali skambėti patraukliai, tačiau praktikoje sunku įsivaizduoti jo įgyvendinimą. Kuriame lygmenyje Europa jau būtų sugrąžinusi pakankamai galių valstybėms? Kur yra naujas stabilus bei efektyvus bendrasis vardiklis, tenkinsiantis visas valstybes?

    Abi alternatyvos turi šalininkų Lietuvoje, tačiau ryškesnė toji, kuri remiasi nuolatinio integracijos gilinimo logika. Idėjine prasme tai kilnu, bet pakyla virš niūresnės realybės: stiprėjančio nacionalizmo, anti-elitistinių nuostatų, populiarėjančio kaltės ES suvertimo. Tą tik patvirtina kitų metų rinkimų kampanijos tendencijos didžiosiose Europos valstybėse.

    Lietuva, ko gero, turėtų siekti esamo ES integracijos lygmens išsaugojimo ir konsolidacijos, suvokiant, kad ES, net ir nebūdama tobula, per daugiau nei pusę amžiaus pasiekė įspūdingų rezultatų taikos palaikymo, ekonominio klestėjimo, demokratijos stiprinimo srityse. Ambicingesnės idėjos turėtų būti atidedamos geresniems laikams. ■

  • ATGAL
    Švietimas XVII vyriausybės programoje: kas mūsų laukia?
    PIRMYN
    Ruth Schulz-Jagutis, psichoanalitikė iš Hanoverio: pabėgėliai silpnina Vokietiją
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.