Kur viskas matuojama zebu | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Kur viskas matuojama zebu

  • Data: 2011-04-05
    Autorius: Rasa BAŠKIENĖ

     

    Zebu - transporto priemonė.

    Apie Madagaskarą dažnas tautietis žino tik tiek, kad tai sala kažkur prie rytinių Afrikos krantų. Kai kas yra girdėjęs apie Kazio Pakšto, garsaus tarpukario geografo ir keliautojo, ketinimus ten įkurti lietuvių koloniją. Apie tai dramaturgas Marius Ivaškevičius yra sukūręs pjesę „Madagaskaras“. Taigi, ši sala įdomi lietuviams, tad nereikia stebėtis, jog, susiklosčius palankioms aplinkybėms, keliauti mėgstantys jauni žmonės – ekonomistė Aušra VITKUTĖ, aktorė Monika ALSEIKAITĖ ir dar keletas pasiryžėlių keliautojų – ilgai nesvarstę nusprendė nukakti į šią egzotišką salą. Kelionės pretekstu tapo noras aplankyti draugą, neseniai įsikūrusį Madagaskare.

    Kelionės organizavimą palengvino tai, kad tarp keliautojų buvo vienos iš Lietuvos kelionių agentūrų darbuotoja, kuri galutinius kelionės planus ir maršrutus sudėliojo susisiekusi su kelionių agentūra Madagaskare.

    Tiesioginių skrydžių į Madagaskarą nėra, tad teko vykti per Frankfurtą ir Paryžių. Skrydis iš Paryžiaus į Antananarivą (Taną) truko beveik trylika valandų.

    Merginos mielai sutiko papasakoti apie savo kelionę „Apžvalgos“ skaitytojams, pasidalyti įspūdžiais iš egzotiškos šalies, kurioje viskas matuojama… karvėmis, bet apie tai vėliau.


    Pažintis su sostine

    Atvykėlius Madagaskaras sutiko malonia šiluma. Kažkur toli liko lietuviška šlapdriba, nemalonūs vėjai ir apledėję šaligatviai. Čia buvo vasara… Oras puikus, 25 laipsniai šilumos – nei per karšta, nei per šalta. Vykstant į salos pietus temperatūra kilo, o aukščiausia ji buvo piečiausiame taške – Anakao. Ten plieskė net 40 laipsnių karštis. Šiaip vasarą Madagaskare siaučia liūtys, daug kelių yra visiškai neišvažiuojami – ypač salos šiaurėje, kur uždaryti visi nacionaliniai parkai, tad teko keliauti į pietus ir prie rytinės pakrantės.

    Keliautojus Antananarivoje pasitiko kelionių agentūros pasamdytas vietinis vairuotojas, vėliau tapęs gidu ir vertėju, – be galo draugiškas ir kalbus. Jis puikiai nardė milijoninio miesto gatvėmis, kurių dažnai ir gatvėmis nepavadinsi – keliukai, kalniukai, kiemai… Mieste, pilname mašinų, visi važiuoja „džiugiai pypsėdami“ ir signalizuodami vieni kitiems. Teko matyti vieną šviesoforą, bet ir tasai neveikė… Gatvėse verda gyvenimas, prekyba, pilna bruzdesio, spalvų, tačiau akį rėžė lūšnos iš molio ir faneros. Neturtas keliautojus stebino tik iš pradžių. Vėliau, grįžus iš pietų Madagaskaro, sostinė atrodė visai solidžiai.

    Labai nustebino „tvarka“ muziejuose: eksponatus turistams leidžiama imti į rankas, galima ir karalienės soste pasėdėti, nusifotografuoti. O vaikinai net ir karą galėjo pažaisti su šautuvais iš Vaterlo mūšio. Užtat išeinant teko duoti arbatpinigių abiem muziejaus gidams, nors už jų paslaugas jau buvo sumokėta perkant bilietus. Pasak mūsų kalbintų merginų, Madagaskare, kaip ir daug kur Pietuose, tiesiog privalu derėtis kiekviename žingsnyje, kitaip tavęs paprasčiausiai niekas negerbs.


    Vanduo, elektra ir tinklelis nuo moskitų

    Atvažiavę lietuviai apsigyveno gana tvarkingame europinio lygio viešbutyje. Praleidę dvi dienas sostinėje ir jos apylinkėse, keliautojai išvyko į salos pietus. Viešbučiais (dažnai tai būdavo bungalow tipo namukai šiaudiniais stogais) rūpinosi vairuotojas, o keliautojams buvo svarbiausia, kad namukuose būtų elektra, vanduo ir tinkleliai nuo moskitų, nes liūčių sezonu suaktyvėja maliariniai uodai, o, kaip žinia, nuo maliarijos skiepų nėra. Viešbučių kainos įvairios. Svyruoja nuo 10 litų iki 100 eurų žmogui. Ne sezono metu sostinėje galima gauti tvarkingą dvivietį kambarį trijų žvaigždučių viešbutyje už 65 litus. Važiuojant į pietus, viešbučių kainos nesiskirdavo, nors kartais būdavo ir didesnės, tam įtakos turėjo, ar viešbutis įsikūręs prie lankomiausių Madagaskaro objektų – nacionalinių parkų.


    Vietos gyventojai

    Malagasiai, Madagaskaro gyventojai, kalba malagasi ir prancūzų kalbomis (sala iki 1960 m. buvo Prancūzijos kolonija). Linksmi, smalsūs, neįkyrūs, pasižymintys geriausiais Afrikos ir Indonezijos tautų bruožais, jie šiltai bendrauja su užsieniečiais, kurių čia nebūna daug, ir labai mėgsta fotografuotis bei nusifotografavus stebėti save fotoaparato ekranėlyje.

    Vietiniai gyventojai keliauninkus sutikdavo labai šiltai, šypsodavosi, juokdavosi: „O, žiūrėkit, baltieji, vaza!“ Iš malagasių kalbos išvertus, vaza reiškia baltasis, užsenietis… Lietuviai jiems buvo įdomūs. Sykį sustoję pirkti arbūzų, keliautojai buvo pakviesti apsilankyti dviejų kvadratinių metrų molinėje trobelėje, pajuodusioje nuo dūmų (kamino paprasčiausiai nebuvo), grindys – tik smėlis ir net nesuplotas žvyras…

    „Labiausiai įsiminė vaikai, – pasakoja Monika. Pavyzdžiui, Egipte jie būna įkyrūs, išnaudoja savo skurdą, rodo, kokie yra išalkę. O čia, Madagaskare, jie labiau drovūs, pirmiausia pasižiūri į mamą ir tėtį, ar gali prieiti, gavę saldainį – padėkoja, šypsosi, pamojuoja, o kai jiems pamojuoji atgal – apsidžiaugia.“

    Aušra prisiminė susitikimą su prancūze, kuri jau 5 metus gyvena Tanoje ir net nemano grįžti į tėvynę. Ten jai trūksta tokio šilto bendravimo, koks yra čia. Iš tiesų keliautojams kartais atrodydavo, jog Madagaskare nebūtina mokėti kalbos – tereikia nusišypsoti.


    Gyvenimo būdas pagal madagaskariečius

    Mažesniuose miesteliuose gyvenimas vyksta tiesiog gatvėje. Svarbiausias užsiėmimas – prekyba, prekiaujama viskuo: dėvėtomis padangomis, anglimis, prieskoniais, šluotomis, šienu, eukaliptų medumi, rūbais, ryžiais, mėsa, sukabintomis ant kablių dešromis, žuvimi, vaisiais; aplink skraido daugybė musių, baisus karštis, bet visi patenkinti perka ir parduoda. Visur pilna prekystalių, specialiuose turgeliuose ar pakelėse prekiaujama nuostabiais rankų darbo daiktais: drožinėtomis dėžutėmis, polisandro sėklų karoliais, daugybė siuvinėtų, pintų iš vytelių dirbinių.

    Turgus Madagaskare yra nepamainoma susitikimų vieta. Jame vyksta ne tik prekyba, bet netgi ieškoma žmonų. Turguje nusižiūrėjus merginą, galima eiti pas jos tėvą ir pirštis, o nuotakos norai ar nenorai dažniausiai nebūna svarbūs. Tėvą labiausiai domina jaunikio už dukrą siūlomų zebu (zebu – kuprota karvė, auginama Madagaskare) skaičius. Taip vyksta vedybų sandoriai.

    Madagaskare viskas matuojama zebu. Vietiniai gyventojai pinigus mieliau investuoja į zebu nei patiki juos bankui. Didesnių namelių irgi niekas neskuba statytis, bet perka zebu. Zebu madagaskariečiui yra didžiausias turtas.

    Kitas madagaskariečių auginamas turtas – ryžiai. Vyras turi išdirbti žemę, padaryti vagas, sutvirtinti jų kraštus. Beje, žemę suminkštinti padeda zebu: karvės išleidžiamos į lauką ir tol varinėjamos ratais, kol žemė tampa minkšta. Sodinimo darbus atlieka moterys. O derlių kartą per metus nuima visi kartu šeimomis.

    Madagaskare vaikai mokosi dvylika metų. Yra privačios ir valstybinės (krikščioniškos) mokyklos. Yra ir universitetas. Kad gautum bakalauro diplomą, reikia studijuoti 3 metus, magistro studijos – metai. Mokslas nemokamas, bet reikia pirkti knygas ir visas kitas reikalingas priemones. Visi mokiniai dėvi mėlynas uniformas – chalatus, gražiai mėlynuojančius, vaikams grįžtant būriais iš mokyklos.

    Malagasiai išpažįsta krikščionybę, tačiau yra išlaikę ir savo senąjį tikėjimą. Gentyse gerbiami žyniai. Laidotuvių papročiai visiškai nekrikščioniški: paprastai teiraujamasi žynio, kur geriausia palaidoti velionį. Šiam nurodžius vietą, daromos tombos (neaukšti, gal pusantro metro aukščio namukai, sudėti iš akmenų ar plytų). Mirusio žmogaus kūnas džiovinamas 2–3 metus, kol visiškai išdžiūna. Mumija suvyniojama į šilko maršką ir tik tuomet vyksta oficialios laidotuvės, į kurias pakviečiami viso kaimo gyventojai, pjaunamas zebu ir visi linksmai atsisveikina su velioniu, kurio palaikai sudedami į šeimos tombą. Šių laidojimo namelių yra visur – ir kalnuose, ir prie ryžių laukų. Kai kurios gentys ištapo tombas paveikslais, vaizduojančiais tai, ką veikė palaidotas žmogus, kokios buvo jo svajonės, ko jis siekė.


    Madagaskaro linksmybės

    Karaokė Madagaskare, bent jau taip teigė keliautojus lydėjęs gidas, labai populiari, bet lietuviams nepasisekė rasti nė vienos veikiančios karaokė. Vietinis jaunimas mėgsta linksmą, lyg ir Lotynų Amerikos, lyg ir indonezietišką muziką, lankosi klubuose. Populiarūs gėrimai – alus ir romas su vanile, kokosu, citrina, ananasu, ličiais. Girtų neteko matyti, nors gidas sakęs, kad jie dažniausiai vaikšto su lazdomis, kad galėtų pasiremti.


    Virtuvė ir valgymo ypatumai

    Lietuviams Madagaskaro virtuvė pasirodė labai paprasta – nedaug druskos, pipirų, prieskonių. Populiariausias prieskonis – kalendra. Mėsa gaminama arba su ryžiais, arba su daržovėmis. Daugiausia patiekalai gaminami iš zebu mėsos. Ji ruošiama įvairiausiais būdais. Mėgstama vištiena su kokosu ir ryžiais, taip pat kiauliena ir žuvis.

    Madagaskare gausu vaisių: ananasų, kriaušių, slyvų, vynuogių, papajų, ličių, įvairių mango, bananų rūšių. Keliautojai negalėjo atsimėgauti jų puikiu skoniu ir mažomis kainomis: galėjai nusipirkti bananų, mokėdamas po 40 ar 60 centus už kilogramą, o už litą – du maišus mangų. Merginos prisiminė, kad kaip tik tuo metu buvo nuimamas ananasų derlius, jie labai sultingi, saldūs, tokių Lietuvoje neparagausi, tad šie vaisiai keliautojus lydėjo visą kelionę.

    Mūsų kalbintoms keliautojoms labai patiko tradiciniai malagasių pusryčiai – skoniu priminę mielinius blynus, nors pagaminti jie iš ryžių, miltų ir vandens. Pietaudavo lietuviai vietiniuose pakelės restoranėliuose, o vakarienė dažniausiai būdavo viešbutyje. Beje, maistas viešbutyje būdavęs prastesnis negu vietinėse kavinėse, o kainos – europietiškos, tad keliautojai mėgdavo pasiieškoti kokios nors kavinukės, kur juos šiltai ir maloniai aptarnaudavo.


    Gamta

    Madagaskaro gamta be galo įspūdinga: kalnai, miškai, kriokliai, savanos, ryžių laukai. Turistai lankosi didžiuliuose nacionaliniuose parkuose, kurie labai skirtingi. Pasak merginų, parkai stebino įvairiausiais maršrutais: vieną dieną gali keliauti virš kanjonų, o kitą būti jau kanjono viduje, kur upė ir akmenys. Aplink daugybė paukščių: kolibrių, papūgėlių, kanarėlių, žuvėdrų raudonomis ilgomis uodegomis – jų būna tik Madagaskare ir dar keliose salose. Skraido didžiuliai drugeliai, ropinėja įspūdingi delno dydžio vorai, iguanos, gekai, cikados, medvarlės, chameleonai.

    Madagaskaras garsus lemūrais, tačiau keliautojams reikėdavo gerokai pasibastyti, kol rasdavo kelis lemūrus, besikabarojančius medžių šakomis. Iš arti juos teko stebėti specialiai turistams įrengtoje Lemūrų saloje, kurią juosia specialiai iškastas kanalas. Čia lemūrai pripratę prie turistų, net gali užšokti ant pečių ir užkandžiauti bananais tiesiog iš lankytojų rankų.


    Patarimai kitiems keliautojams

    „Svarbiausia – nebijoti vykti!” – sako Monika. Žinia, saulė Madagaskare labai kaitri, reikia dėvėti galvos apdangalus, teptis apsauginiais kremais. Taip pat pravers ir žibintuvėlis, kuriuo patogu pasišviesti vakare grįžtant namo, nes naktys ten gana tamsios. Merginos patartų vykti sezono metu, kad būtų įmanoma aplankyti daugiau nacionalinių parkų. Taip pat kelionei pasirinkti ilgesnį nei dviejų savaičių terminą, nes tai šalis, kuriai reikia laiko, kad pamatytum visą jos kontrastuojantį grožį.

    Nuotraukos iš ameninio keliautojų archyvo.

  • ATGAL
    Trispalvė Pietų poliuje
    PIRMYN
    Mano gyvenimo nuotykis – Malaizija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.