Kurianti Lietuva | Apžvalga

Asmenraščiai

  • Kurianti Lietuva

  • Data: 2012-05-15

    Balandis – švaros mėnuo. Taip yra įprasta sakyti. Be to, šio mėnesio „prekiniu ženklu“ pretenduoja tapti akcija „Darom“. Rodos, numerio tema turėtų būti aiški. Jei žvelgsime paviršiukais… Jei matydami prišnerkštas pakeles ar pakrantes, sau mintysime – kodėl tie tinginiai „Darom“ aktyvistai nesurinko, visai apsileido… Na, tegul paguli šiukšlytės iki kito balandžio… Ateis jaunimas su šiukšliamaišiais ir surinks. Mat kokie mes netvarkingi. Vaje, vaje… Kur valdžia žiūri?! Netvarka valstybėje, visi korumpuoti, teismai savo funkcijų neatlieka. Visur tik šiukšlės, šiukšlės…

    Tokių mintijimų įkvėpti turėtume raitotis rankoves (įsivaizduojamas, žinoma) ir imtis liuobos darbų. Liuobti į kairę, į dešinę – visur, kur pakliuvo. Prisišiukšliažodžiauti. Iškelti ant šakių tai, ką visuomenė esą privalo pamatyti, užuosti, pačiupinėti. O reikalui esant – ir patapšnoti. Turėtume įsisukti kaip pavasarinis vėjas ir pakelti visus perpuvusius popierius, pernykščius lapus ir drėbti žmonėms į akis – štai žiūrėkit, skaitykit ir šiurpkite. Mes, tokie šiukšliai, neverti būti Europos dalimi, mes tik broliškų respublikų amžini pabroliai galime būti. Turėtume džiaugtis, kad tokių nusmurgėlių dar kažkas nori. Juk buvome „skambiausioji styga“, o dabar – Europos užkampis…

    Nekokia įžanga. Jokia švara – nei aplinkos, nei minčių – nė nekvepia. Išties norėtųsi žvelgti kiek kitaip – ne vienadienių akcijų laimėjimai ar nuolatiniai burbėjimai turėtų būti dėmesio centre, o tie žmonės, kurie kiekvieną dieną kuria gražesnę, turtingesnę, labiau savimi pasitikinčią Lietuvą. Tik tada visos švaros akcijos, dienos ir mėnesiai įgauna prasmę – turime nuolat apsiliuobti, kad mūsų pačių kūryba nepaskęstų aplaidume, neprapultų, kad Lietuvos brangakmeniai ir perlai iš toli švytėtų ir akį džiugintų. Beje, minčių švara ne ką mažiau reikalinga nei pakrančių, pakelių ar patilčių blizgesys. Ar nereikėtų skelbti „Darom“ mūsų sąmonės šiukšlynams iškuopti? Žinoma, lengviau pakelti popierėlį ar stiklo šukę nuo žemės. Vis dėlto visų šiukšlių (tiek materialių, tiek

    dvasinių) pradžia glūdi galvoje ir širdyje. Ir kuo daugiau tenais šiukšlių – tuo mažiau kūrybos. Kuo mažiau kūrybos – tuo daugiau dykviečių. Kuo daugiau dykviečių – tuo labiau mūsų žemę, mūsų valstybę ištinka erozija. Skilinėjame, džiūstame ir traukiamės.

    Taigi kalbėti apie švaros mėnesį reiškia, visų pirma, kalbėti apie kūrybą, kaip bet kokio apsileidimo ir neveiklumo priešingybę. Todėl prie šiukšlių ir pernykščių lapų šiurenimo-burbėjimo temos dedame tašką. Ko „Darom“ akcijos dalyviai nespėjo sudėti į maišus, tikėkimės, sąmoningi piliečiai ir be akcijų-atrakcijų kasdien savo valstybę mylėdami sugebės iškuopti. Dar labiau norėtųsi tikėtis, kad visų piliečių sąmonė taps vis švaresnė, tada ir kuopti vis mažiau bus ką ir nebijosime basomis po pievas braidyti, prisėsti pakelėje su pakeleiviu žodeliu persimesti, ir ežero pakrantėje stovinčių nekraupins vienkartinių indų, butelių ir pomidorų padažu ar kokiais kitais skysčiais aplaistytų popierių jovalai. Tokiems pokyčiams pasiekti, žinia, kūrybinis pradas – pirmoji ir svarbiausioji priemonė. Ar norėtumėte savo sukurtą kraštovaizdį paversti sąvartynu?

    Vargu bau. Ar savo išpuoselėtame sode imtumėte „sėti“ senus skudurus, duženas, bulvių traškučių pakelius?.. Ar daug reikia pokyčių sąmonėje, kad suprastume, jog Lietuva – mūsų namai, mūsų gražiausias sodas, aštuntasis pasaulio stebuklas. Gal užtektų vienos minties, vieno nušvitimo, kad mes ir esame tie, kurie kuriame savo valstybę. Kasdieną, nepaliaujamai, visi drauge ir kiekvienas atskirai. Kaip galėtume tada čia šiukšlinti, draskytis ir dergti? Juk negalėtume. Viena mintis atstotų tūkstančius švarinimosi akcijų ir milijonus graudenimų. Viena mintis paskatintų nusimesti seną burbėjimais ir sovietiniais sentimentais pradvisusį

    rūbą. Patys vieni kitus paragintume kurti ateities Lietuvą. Kas mums trukdo leisti kūrybinei ugnelei įsižiebti? Gal niekas kitas. Gal mes patys…

    Žinoma, kai ilgai būname apsivertę, viskuo nusivylę ir pakrikę, galiausiai imame to nepastebėti. Tada labai praverčia žvilgsnis iš šalies. Nors ir piktintų mus pastabos tų, kurie atvykę į Lietuvą iš svečių valstybių (juk mąstome – ir ką jie išmano apie mus ir mūsų kultūrą), vis dėlto labai sveika išgirsti kitų nuomonę – nepagražintą, lietuviškos savimeilės nenuglaistytą. Štai jaunas britas, jau šešerius metus Lietuvoje gyvenantis Markas Haroldas sako, kad čia jis matąs daug potencialo, tačiau mažai tikėjimo. Negalėtume prieštarauti, kad tikėjimas savimi išjudina potencialą, tad jei britas sako tiesą, ar nevertėtų susimąstyti. Kitas „Apžvalgos“ kalbintas užsienietis, švedas Jonas Ohmanas taip pat pasigenda lietuvių pasitikėjimo savimi ir drąsos. „Man susidaro įspūdis, kad žmonės vis dar kažko laukia“, – sako J. Ohmanas. Čia pat jis priduria: „Šaliai reikia iniciatyvių žmonių, išradėjų. Kitaip šalis bus kaip kolonija.“ O sovietinė kolonijinė sąmonė mūsuos dar tikrai gaji. Tą tik patvirtina nusivylimas kūryba – kam kurti, jei didysis brolis penkmečio planą nurodys ir viską savo nuožiūra sustatys. Didžiojo brolio neliko, tačiau drąsą kurti, pasirodo, ne taip lengva atgauti. Daug lengviau pridengti savo neveiklumą priekaištais, esą Europa savo direktyvomis rankas surišusi, sąjunginės priežiūros funkcijas perėmusi, tai įkvėpimas išblėstąs. Ir žiūrim tada pavydžiomis akimis, lyg užsispyrę avinai į naujus vartus, į šalia vykstančias kūrybines iniciatyvas. Kaip taip galėtų būti… O „BEEpart“ kūrybinių dirbtuvių sumanytojas menininkas Andrius Ciplijauskas drąsiai atkerta: „Kiekviena diena yra eksperimentas ir mes viską išbandome savo kailiu.“

    Kūrybinių dirbtuvių „BEEpart“ skaitykloje. Martynos Žilionytės nuotrauka

    Taigi ir Europos Sąjungoje yra įmanoma kurti. Gal netgi daugiau galimybių. „Jei tiki kažkuo, nekeli sau klausimo, ar sunku, ar ne, tiesiog darai“, – sako A. Ciplijauskas.

    Daryti Lietuvoje iš tiesų yra ką. Tuo kasdien įsitikina tiek politikai, tiek verslininkai. Kai reikia siekti energetinio saugumo ar, pavyzdžiui, išnaudoti dėl patogios šalies geografinės padėties susikaupusį logistikos srities potencialą, kūrybiškumo prireikia nemažai. Nuolat įrodinėjant, kad energetinė nepriklausomybė yra būtina, politikams tenka pasitelkti vaizduotę ir kūrybiškiausius pavyzdžius, tačiau kaip įtikinti tuos, kuriems kūrybiškumo viršūnė yra nieko nekeisti, nestatyti, neieškoti… tik prie monopolinio vamzdžio ar tinklo prisijungus laukti stebuklingo kainų sumažėjimo. Gal toks neveiklumas grįstas kokia nors magine pasaulėžiūra, tikėjimu ne savimi, ne Dievo suteikta laisve ir kūrybiniu pradu, o Hariu Poteriu ir stebuklingomis lazdelėmis, kuriomis esą pavedžiojus palei meškos nosį, ši ramiai užmieganti ir atverianti kelią į savo irštvą ir širdį. Įdomu, kada nustosime mojuoti stebuklingomis lazdelėmis, tikėtis sudygsiančių pinokio cekinų ar laukti sovietinio Senelio šalčio, kuris kaišiodamas savo raudoną nosį į svetimus namus esą prineša geriems (supraskite – lojaliems) vaikučiams dovanų. Iš istorijos žinome, kad tikėjimai visokiais geraisiais Seniais šalčiais ar mylinčiais „tautų tėvais“ iš Rytų jau yra pasibaigę šalčio dovanomis sibiruose, partizanų žeminėse ar KGB rūsiuose. Negi esame pasmerkti istoriniam aklumui ir alzhaimeriui?

    Ar daug reikia vaizduotės, kad suvoktumėm savo valstybės sudėtingą geopolitinę padėtį, reikalaujančią kūrybiškumo ir nuolatinio kelių žingsnių į priekį numatymo? O gal pirmiausia reikėtų tiesiog atsimerkti, apsižvalgyti ir nustoti kalbėjus abrakadabras apie neišsenkantį gausybės vamzdį ar pigią kaimynų iš Rytų elektrą – neva užteks šviesiaplaukei, mėlynakei, gintaro karoliais pasipuošusiai Lietuvai koketiškai mirktelėti ir plūstels į šalį ją mylinčių husarų energija. Kodėl pusę amžiaus prievartauti, vis tiek su ilgesiu žvelgiame į rusišką „triūbą“. Keistokas požiūris į santykius… Tikrai ne kūrybiškas.

    Mokyklose, vėliau universitetuose esame mokomi kritiškai mąstyti, analizuoti, vertinti. Tai sveikintina ir labai praverčia darbe ir asmeniniame gyvenime. Vis dėlto kritiškai vertinti (taigi, ir kritikuoti) tėra pirmas žingsnis – toliau eiti galime tik pasitelkę kūrybiškumą. To irgi reikia mokytis, savotiškai prisiversti, išlaisvėti. Be to, laikas, skirtas kūrybai, ypač brangus – paklauskit apie tai menininkų, jie paliudys – ir tūkstančio bei vienos nakties, skirtos pasakoms, mes neturime. Tad jei ši „Apžvalga“ Jums, mieli skaitytojai, padės nors kiek kūrybiškiau pažvelgti į save, savo aplinką ir valstybę, didžiuosimės Jums padovanoję brangią dovaną. Kūrybingo skaitymo!

    „Apžvalga“, 2012 m. balandis, nr. 4 (32) (513)

  • ATGAL
    Kieno margutis stipresnis
    PIRMYN
    Iš Balkanų katilo – į Europos Sąjungą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.